Vertintojo vaidmuo socialiniame darbe

Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui ar šeimai spręsti savo socialines problemas, atsižvelgiant į jų galimybes ir dalyvavimą, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje.

Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinio darbuotojo profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.

Šiame straipsnyje bus aptariamas vertintojo vaidmuo socialiniame darbe, jo svarba ir ypatumai.

Socialinio darbo svarba visuomenėje

Bendradarbiavimo svarba socialiniame darbe

Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Vakaruose analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingas institucijas, organizacijas ir socialines grupes.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo vertinimo kompetencijos

Bendradarbiavimo socialinis reikšmingumas dažnai vertinamas nepakankamai. L. Mažylis ir D. Šiušas (2004) teigia, kad dabartiniam tarpžinybiniam bendradarbiavimui trūksta motyvacijos ir teisės aktų, kurie detalizuotų tarpžinybinį bendradarbiavimą.

LR socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Tai užtikrina žmogaus socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybių ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba.

Organizacijos veikia siekdamos bendrų tikslų, laikydamosi naujų sprendimo taisyklių ir bendrų reikalavimų. Pati viena organizacija, be socialinių partnerių ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti šių tikslų. Tai ne tik galimybė suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai, bet ir jos paslaugų kokybės kriterijus.

Nebendradarbiaujanti arba nepajėgi bendradarbiauti organizacija yra uždara institucija, ji neįgyvendina vieno iš svarbiausių socialinės pagalbos tikslų - nevisiškai integruoja klientus į visuomenę.

Pasak D. Bell (2003), šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra ne individas, o bendruomenės organizacija. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien svarbiausi yra bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių prioritetai, o koordinavimas yra reikšmingesnis už hierarchija grįstą valdymą.

Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: apžvalga

Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė.

Bendradarbiaujant yra telkiamos pastangos teikti paslaugas klientams. Tai informacija, žinios, gebėjimai. Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą.

Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.

Pavyzdžiui, R. Civinskas (2006) pastebėjo, kad organizuojamos paramos vaikui mechanizmas neveikia dėl to, kad neveikia tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo mechanizmas.

Esamas kontekstas reikalauja ypatingo bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bazinę socialinio darbo sampratą. Šios institucijos bei specialistai padeda efektyviau spręsti problemas, kartu siekti išsikeltų tikslų, didinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę.

Taip pat skaitykite: Skausmo valdymas: slaugytojo perspektyva

Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą.

Dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komandoje - bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijos bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu.

Socialiniame darbe svarbu atsižvelgti į asmens ar kitus ekologinius veiksnius. Ši integrali socialinio darbo profesinio modelio orientacija atspindi bendrą praktinės veiklos pagrindą, kuris yra esminis, užtikrinant socialinį žmonių funkcionavimą, įveikiant gyvenimo problemas.

Tai pagrindinis profesijos reikalas, kuriam yra skirta visa vertybių ir profesinių žinių sistema.

Bendradarbiavimo ir komandinio darbo naudą tyrinėjo ir aprašė nemažai Lietuvos ir užsienio autorių. J. R. Hackman nuo 1967 m. iki dabar nagrinėja komandinio darbo ypatumus. Bendruomeninius tinklus tyrė S. Trevillion (1999). Tarpdisciplininio bendradarbiavimo naudą tyrė L. R. Bronstein (1999, 2002, 2003). Tarpasmeninius tinklus analizavo K. E. Campbell (1990). M. Dromantas tyrinėjo komandinio darbo Lietuvos organizacijose diagnostinius aspektus (2008), komandinio darbo vaidmenį šiuolaikinėje darbo organizacijoje (2007). O. Merfeldaitė nagrinėjo socialinės pedagoginės pagalbos komandą ugdymo įstaigoje (2007). L. Miltenienė (2005) daktaro disertacijoje nagrinėjo bendradarbiavimo modelio konstravimą tenkinant specialiuosius ugdymo poreikius. Apie komandos formavimą rašė S. Raižienė ir A. Endriulaitienė (2008), komandos nario vaidmenis - J. Vijeikis (2004), V. Barvydienė, J. Kasiulis (2005). A. G. Raižienė nagrinėjo tarporganizacinį bendradarbiavimą (2007, 2008). Socialinio tinklo intervencijas kaip socialinės paramos metodą aprašė L. Gvaldaitė (2004). B. Žydžiūnaitė (2004) nagrinėjo sėkmingos socialinės pedagoginės veiklos veiksnius, socialinio darbo sistemą Lietuvos visuomenės kaitos aspektu. Taip pat tarporganizacinį bendradarbiavimą ir sektorių partnerystę nagrinėjo M. Casey (2008), T. Seddon, S. Billett, A. Clemans (2004), A. G. Raižienė (2006, 2008), N. Mažeikienė (2006), L. Mažylis, D. Šiušas (2004).

Lietuvos mokslininkų publikacijose bendradarbiavimas dažniausia nagrinėjamas kaip santykių palaikymo ir bendravimo būdas, priešingybė konkuravimui, biurokratiniams ir hierarchiniams pavaldumo santykiams.

Tarpžinybinio bendradarbiavimo schema

Socialinio darbuotojo veikla bendradarbiaujant su kitomis institucijomis

Socialinis darbas apima platų spektrą veiklų, įskaitant konsultavimą, psichologinę pagalbą, įvairių socialinių programų įgyvendinimą ir paslaugų organizavimą, pagalbą gaunant socialinę paramą ir užtikrinant klientų teises. Tai lemia ir platų spektrą socialinio darbuotojo atliekamų vaidmenų.

Socialinis darbuotojas atlieka konsultanto, advokato, partnerio, vertintojo, vadybininko ir eilę kitų vaidmenų. Socialiniai darbuotojai nebūtinai atlieka tik vieną iš šių vaidmenų. Šiuos vaidmenis jie atlieka įvairiose situacijose socialiniame darbe su šeima.

Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lems sėkmingą socialinių problemų sprendimą.

Socialinis darbuotojas atlieka savo užduotį tuomet, kai klientas tampa savarankiškas ir pats drąsiai priima sprendimus savo gyvenime.

Bendradarbiavimo sritys - atitinkamų veiksmų sistemos kūrimas ir partnerių gerų santykių sukūrimas - yra reikšmingos ir svarbios socialiniame darbe. Bendradarbiavimas yra priemonė, kuria naudojantis galima abipusiai naudingai keistis informacija, įgūdžiais ir patirtimi. Tai galima daryti per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba tai gali vykti per formalias struktūras, pavyzdžiui, narystę Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijoje ir pan.

Keičiantis idėjomis, informacija, žiniomis, nuomonėmis, patirtimi ir resursais, šis procesas padeda užmegzti gerus darbinius ryšius ir palankius santykius tarp žmonių, grupių ir organizacijų. Bendradarbiavimo ir kontaktų palaikymo vertė ir pranašumai didėja labiau, kuo aktyviau šioje veikloje dalyvaujama.

J. Cashmore (1997) teigimu, institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Netiesioginis bendradarbiavimo efektas yra darbuotojų tarpusavio palaikymas. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą.

J. Cashmore (1997) akcentuoja, kad tarpinstitucinis koordinuotas darbas išviešina tokias problemas: profesionalų įgūdžių stoką, įstatymų spragas, organizacinius trūkumus, profesinę ištvermę bei išteklių stoką.

Partnerių lygiavertis bendradarbiavimas gali būti suprantamas ir kaip partnerystė. Partnerystės sąvoka įgalina bendruomenes įnešti savo indėlį į socialinių demokratinių struktūrų plėtojimą, joje pripažįstamas visų visuomenės sektorių tarpusavio priklausomumas, kai kalbama apie sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų sprendimą.

Kaip teigia A. G. Raižienė (2008), partnerystė - tai intensyvios organizacijų sąveikos forma, skirta problemoms spręsti. Partnerystė kuriama dalyvavimo pagrindu ir remiasi atvira komunikacija tarp visų narių. Partneriai ne tik dalijasi informacija, bet ir remia vieni kitus bendroje, planuojamoje veikloje. Partnerystės veiklos rezultatai yra analizuojami ir vertinami, o priimant sprendimus dalyvauja dauguma narių.

Pagrindiniai partnerystės principai: pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams; laisvos bendros derybos; savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas; objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas; tarpusavio kontrolė ir atsakomybė; bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas.

Būti bendradarbiu (partneriu) bendriausia prasme reiškia drauge dalyvauti (įtraukimas), priklausyti (pasirinkimas), prisijungti (įsipareigojimas), perteikti (bendravimas).

Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.

Principas	Aprašymas
Pagarba	Gerbti partnerių nuomones ir indėlį.
Lygiateisiškumas	Visi partneriai turi vienodas teises ir galimybes dalyvauti procese.
Geranoriškumas	Siekis bendradarbiauti ir padėti vieni kitiems.
Laisvos derybos	Galimybė laisvai derėtis dėl bendrų tikslų ir veiksmų.
Savanoriškumas	Dalyvavimas bendradarbiavime yra savanoriškas.
Objektyvi informacija	Dalijimasis patikima ir objektyvia informacija.
Tarpusavio kontrolė	Partneriai kontroliuoja vieni kitų veiklą.

Pagrindiniai partnerystės principai

Įgalinimas socialiniame darbe

Įgalinti reiškia įgalioti, suteikti teisę, suteikti galią. Įgalinimo (anglų k. empower) sąvoka socialiniame darbe pradėta naudoti apie 1980 metus. Vienas iš pirmųjų autorių, apibūdinęs įgalinimo strategiją, buvo psichologė amerikietė Rappaport (1987).

Asmenys, atsidūrę bejėgiškoje situacijoje, dažnai netiki, kad galima situaciją pakeisti, jie nepasitiki savimi, jų žema savivertė, todėl socialinis darbuotojas turi ne tik skatinti kliento gebėjimus, bet ir motyvuoti jį, didinti savivertę, kad klientas patikėtų, jog yra kompetentingas ir turi įgūdžių keisti situaciją, kad jis turi teisę ir gali naudotis visuomenės ištekliais.

Asmeninis įgalinimas kalba apie tai, kad mes tikime, jog esame kompetentingi, stiprūs ir gebantys siekti pokyčių. Tarpasmeninis įgalinimas kalba apie tai, kad mes gebame paveikti kitus asmenis. Struktūrinis įgalinimas apima mūsų ryšius su socialinėmis struktūromis.

Atlikdamas įgalintojo vaidmenį socialinis darbuotojas klientą priima tokį, koks jis yra, su jo silpnybėmis ir stiprybėmis. Savo darbe akcentuoja kliento stiprybes, nesmerkia jo, stengiasi sustiprinti kliento motyvaciją keistis ir keisti situaciją, turi padėti klientui susitvarkyti su jausmais. Socialinis darbuotojas turi padėti klientui atrasti savo vidinius ir išorinius išteklius, kurie padėtų jam siekti suplanuoto pokyčio.

Socialinio darbuotojo tikslas yra ne tik paties kliento pokytis, bet kartu ir visos jo aplinkos pokytis.

Socialinis darbas, anot McPherson ir Abell (2022), yra profesija, pirmiausia susijusi su psichosocialinių problemų ir trūkumų, egzistuojančių asmens ir jo socialinės aplinkos santykiuose, ištaisymu. Šis reiškinys visuomenėje vienokiu ar kitokiu pavidalu egzistavo visada, tačiau mokslinį pagrindą įgijo paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais.

Dažniausiai pastebima klaidinga nuomonė apie socialinį darbą yra ta, kad žmonės labdarą, paramos teikimą ir savanorišką veiklą klaidingai laiko socialiniu darbu, tačiau iš tikrųjų tai nėra socialinis darbas, nes jis nesuteikia ilgalaikio žmogaus problemų sprendimo ir neįgalina žmogų savarankiškai susidoroti su savo problemomis.

tags: #vertintojo #vaidmuo #socialiniame #arbe