Skausmas - dažniausias organizmo sutrikimo pojūtis, kuris smarkiai pablogina žmonių gyvenimo kokybę. Ypač šis pojūtis būdingas pooperaciniu paciento slaugos periodu. Skausmo valdymo veiksmingumą lemia paciento įsitikinimai ir žinios apie skausmą.
Įsitikinimai yra išankstinės mintys apie realybę, kurios formuoja suvokimą apie mus pačius ir mūsų aplinką. Įsitikinimai apie skausmą žmogui padeda susikurti supratimą apie įvykius, kuriuos jis patiria ar dar patirs. Skausmas nuo seno buvo plačiai nagrinėjama problema. Teoriniai praktikų samprotavimai sudarė pagrindą vystytis skausmo suvokimo teorijoms.
Viena seniausių teorijų aiškino skausmą iš biomedicininio požiūrio perspektyvos, tai yra, kad sužalojimas visada lydimas skausmo, kurio dydis yra tiesiogiai proporcingas skausmo intensyvumui. Mokslininkai Melzack ir Wall (1965) pristatė „vartų kontrolės“ teoriją, pagal kurią jutiminiai (sensoriniai), pažinimo (kognityvūs) ir emociniai veiksniai gali sustiprinti arba susilpninti skausmo pojūtį.
Amerikiečių psichologijos mokslų daktaras Howard Leventhal ir jo kolegė, klinikinės psichologijos specialistė Deborah Everhard iš New Haven‘o (JAV) universiteto 1979 m. mokslinei auditorijai pristatė „Lygiagretaus informacijos apdorojimo“ teoriją, padedančią paaiškinti skausmo suvokimą. Autoriai teigė, kad skausmas ir emocijos susijusios. Jie atkreipė dėmesį, kad subjektyviame skausmo pojūtyje emocijos užima reikšmingą vietą.
Siekiant pagrįsti savo teorijos teisingumą jie sukritikavo fiziologinio skausmo suvokimo modelio aiškinimą, pagal kurį „sužalojimas visada lydimas skausmo, kurio dydis yra tiesiogiai proporcingas skausmo intensyvumui“. Fiziologinis požiūris į skausmą visiškai eliminuoja emocinį komponentą. Tuo tarpu Leventhal ir Everhard, kaip pavyzdį, pateikė palyginimą, kaip žmogus suvokia skausmo intesyvumą timpa užveržtoje galūnėje, kai įvyksta raumenų išemija su skausmo intensyvumu, patiriamu širdies priepolio metu, įvykus širdies raumens išemijai, lydimai mirties baimės.
Taip pat skaitykite: Florence Nightingale indėlis
Pirmuoju, jutiminiu (sensoriniu) keliu, perduodami duomenys iš pažeidimo vietos į centrinę nervų sistemą ir teikia informaciją apie sužalojimo vietą, intensyvumą ir trukmę. Antruoju, emociniu keliu, perduodama emocinė patirtis ir iš gautų duomenų susiformuoja skausmo-pateisinimo informacija (pvz. vaistai sumažina skausmą, situacija kontroliuojama) arba skausmo-baimės (pvz. Kiekvienas žmogus turi savitą patyrimą apie skausmą. Jei jis praeityje turėjo skaudžią patirtį ir dabar yra panašiose aplinkybėse, esamą situaciją “schema priskirs” skaudžiam potyriui ir atvirkščiai.
Motyvacija - tai poreikiai ir vertybės, kurie suteikia energijos ir nukreipia ją į tikslą. Taigi “gynybinė motyvacija” yra teigiamos mintys, kurios formuoja pasitikėjimą galima pagalba ir savo jėgomis. Emocijų teorijos aiškina veiksnius, kurie lemia emocijų raišką. Vieną tokių teorijų 1962 m. pristatė amerikiečių socialinis psichologas, profesorius Stanley Schachter bei buvęs jo studentas ir pasiekėjęs Jerome Singer. Jų “Dviejų veiksnių teoriją” teigia, kad emocijoms patirti reikalingi du komponentai: 1) fiziologinio sužadinimo lydima reakcija ir 2) vertinimas.
Vieno komponento emocijai patirti nepakanka. Suvokiamo objekto sukelta reakcija nėra pakankama emocijai patirti. Svarbiausia ne reakcijos, o kaip žmogus jas vertina. Anot autorių, emocijos gali kilti dviem būdais: 1) kai aplinkos įvykiai vertinami kaip reikšmingi, ir 2) kai žmogus suvokia savyje esančią fiziologinę įtampą, bet neturi tam tinkamo paaiškinimo. Tada vyksta priežasčių ieškojimo procesas. Jei randamas paaiškinimas ir įvertinimas (nesvarbu, teisingas ar ne), kyla atitinkami jausmai. Jei asmuo patiria būseną, apie kurią neturi išankstinio nusistatymo, jis ją išgyvens remdamasis esamomis aplinkybėmis.
Pvz.: žmogus, kuris bus operuojamas pirmą kartą, neturės jokių išankstinių nuostatų apie pooperacinį skausmą. Jei asmuo patiria būseną, apie kurią turi pakankamai tikslių žinių, jis ją išgyvens neieškodamas alternatyvių aiškinimų. Pvz.: žmogus, kuris žino, kodėl jam skauda po operacijos ir kokiais būdais tą skausmą mažinti, dėl pooperacinio skausmo papildomų klausimų nekels. Jei asmuo patiria būseną, kuri praeityje jam sukėlė atitinkamą emociją, tuomet buvusi emocija pasireikš ir dabar.
Valdant skausmą, slaugytojas skiria daugiausia laiko ir dėmesio pacientui, lyginant su kitais komandos nariais. Tyrimų metu nustatyta, kad patiriantys skausmą pacientai jaustųsi geriau, jei žinotų, kas jiems tą sukėlė skausmą. Prieš operaciją slaugytojas paaiškina pacientui, ko galima tikėtis pooperaciniu laikotarpiu, nes daugelis žmonių nežino pooperacinio skausmo valdymo ypatumų.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų skaičius Panevėžyje
Siekiant tinkamai valdyti skausmą ir sulaukti bendradarbiavimo iš paciento, prieš operaciją reikėtų pacientui suprantama forma paaiškinti, koks yra pooperacinio skausmo mechanizmas, nuo ko skausmas gali stiprėti ar silpnėti. Siekiant tinkamai vertinti skausmą, pacientą reikia mokyti, kaip savo subjektyvius skausmo potyrius vertinti dešimties centimetrų vizualinių analogų skale. Pabrėžiant tikro skausmo vertinimo svarbą, vengiant stoicizmo ar perdėto vertinimo (stoicizmas būdingas asmenims, linkusiems kentėti skausmą, o asmenys, linkę į perdėta vertinimą visiškai netoleruoja skausmo pojūčio). Tai ne tik palengvina skausmo vertinimą, bet ir sumažina neigiamas paciento emocijas.
Įsitikinimai, kad skausmas yra pastovus ir nekintantis, lemia didesnį skausmo intensyvumo pojūtį. Tuo tarpu, vertindamas skausmą prieš skausmą mažinančių priemonių vartojimą ir po to, pacientas turi galimybę stebėti skausmo dinamiką. Medikamentinė terapija plačiai taikoma malšinant pooperacinį skausmą. Medikamentų nauda niekas neabejoja, tačiau nemažai žmonių turi klaidingų įsitikinimų, susijusių su vaistų vartojimų. Vieni jų: skausmas-normalus pooperacinis palydovas; vaistus reikia vartoti tik tada, kai skausmas tampa nebepakeliamas. Šie mitai sudaro sąlygas vystytis lėtiniam skausmui.
Pacientai vengia narkotinių analgetikų, bijodami priklausomybės nuo narkotikų išsivystimo, kiti linkę kentėti skausmą, kad vartotų mažiau vaistų nuo skausmo, kuriems, jų manymu, vystosi tolerancija ir didėja poreikis bei šalutinis veikimas. Slaugytojas, siekdamas paciento gerovės, turi pacientui aiškinti vaistų vartojimo ypatumus ir tokiu būdu užkirsti kelią nepageidaujamiems padariniams, kurie atsiranda netinkamai vartojant medikamentines priemones nuo skausmo. Nemedikamentinės skausmo malšinimo priemonės yra ne mažiau reikšmingos, Apie jų efektyvumą ir teigiamą poveikį sveikatai diskutuoja slaugos ir medicinos specialistai.
Specialiai įvertintos ir tinkamos strategijos taikymas, atkreipiant dėmesį į tam tikras pacientų grupes (vaikai, senyvi pacientai), duoda apčiuopiamus rezultatus. Išmokyti taisyklingos kvėpavimo technikos ir gebėjimo pasirinkti būklei palankią kūno padėtį, pacientai gali sumažinti dėl skausmo patiriamą diskomfortą. Su slaugytojo pagalba pacientas gali nesunkiai įvaldyti dėmesio nukreipimo (malonių vaizdinių kūrimas, veikla reikalaujanti dėmesio sutelkimo, pavyzdžiui kryžiažodžio sprendimas ir kt.) techniką.
Slaugytojas pacientui aktualią ir reikalingą informaciją pateikdamas įvairiausiais metodais ir priemonėmis (žodžiu, raštu per lankstinukus, plakatus, audio ir video įrašus) bei atsižvelgdamas į asmenines pacientų savybes, gali pasiekti maksimalaus rezultato - mažesnio intensyvumo skausmo. Slaugytojas, planuodamas paciento informavimą, turėtų orientuotis į jo emocinę būklę. Emocijos daro įtaką žmogaus skausmo pojūčiui, todėl malšinant skausmą svarbu ne vien jutimai, bet ir paciento emocinė būklė.
Taip pat skaitykite: Slaugytojo kursai ir mokymai
Emocijai kilti reikalinga ne tik reakcija, bet ir jos vertinimas, kuris remiasi žmogaus įsitikinimais. Šie įsitikinimai padeda susikurti supratimą apie įvykius, kuriuos žmogus patiria ar dar patirs. Daugelis žmonių nežino pooperacinio skausmo valdymo ypatumų.
Tyrimai atskleidžia, kad po operacijos 80 proc. Hospitalizuotų vaikų juntamo stipriausio pooperacinio skausmo vidurkis, pasitelkiant skausmo intensyvumo vertinimo skalę, buvo 5,6 (SD±2,08) balo. Slaugytojai vaikų skausmo mažinimui naudojo įvairius nefarmakologinius skausmo malšinimo metodus, tačiau tokios fizinės priemonės kaip temperatūros reguliavimas, masažas buvo naudojamos retkarčiais, o transkutaninė periodinė elektrinė nervų stimuliacija (TENS) - niekada. Du trečdaliai slaugytojų (62,9 proc.) mokė tėvus nefarmakologinių skausmo malšinimo priemonių vaiko patiriamam skausmui mažinti, 3,4 proc. niekada to nedarė. Didžioji dalis slaugos personalo (80,9 proc.) nurodė, jog visada arba beveik visada, pastebėję nerimaujančius ar išsigandusius tėvus, stengiasi su jais pasikalbėti ir išsiaiškinti, kas juos neramina vaiko pooperaciniu laikotarpiu.
Slaugytojai hospitalizuotų vaikų pooperaciniam skausmui malšinti dažniausiai naudojo šiuos nefarmakologinius skausmo malšinimo metodus: paruošiamosios informacijos suteikimas, kūno padėties keitimas, pagalba kasdieninėje veikloje bei vaiko nuraminimas. Fizinės priemonės buvo naudojamos rečiau. Slaugytojai dažniausiai tėvus mokė kūno padėties keitimo, buvimo šalia savo vaiko, pagalbos kasdieninėje veikloje bei dėmesio nukreipimo nuo skausmo metodų.
Apklausa: Slaugytojų požiūris į skausmo valdymą
| Sritis | Procentas |
|---|---|
| Mokė tėvus nefarmakologinių metodų | 62.9% |
| Niekada nemokė tėvų nefarmakologinių metodų | 3.4% |
| Stengiasi pasikalbėti su nerimaujančiais tėvais | 80.9% |
tags: #slaugytoju #vaidmuo #valdant #skausma