Šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame vyrauja nestabilumas, ekonominės krizės ir kitos grėsmės, socialinis darbas užima vis svarbesnę vietą žmogaus gyvenime. Socialinis darbas yra profesija, orientuota į pagalbos teikimą žmonėms, kurie susiduria su socialinėmis, emocinėmis ar ekonominėmis problemomis. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairiomis grupėmis, įskaitant vaikus, suaugusiuosius, senyvo amžiaus asmenis ir šeimas, siekdami gerinti jų gyvenimo sąlygas ir skatinti gerovę.
Socialinis darbas - tai darbas su žmogumi, jo jausmais ir poreikiais, mokėjimas pastebėti kiekvieno žmogaus gebėjimus, juos ugdyti, įgalinti patį žmogų veikti. Socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos ir suvokimo apie žmones, su kuriais jam tenka susitikti. Svarbu ne tik mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save, įvardyti savo vertybes ir tikslus, atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiuose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas ir jausmus.
Socialinis darbas dar besivystanti sistema, kuri orientuota ne vien į bendruomenės gerovę, taip pat ir į atskirų asmenų gerovę. Socialinis darbas pradžioje orientavosi į savanorišką sistemą ir palaipsniui pradėjo daugiau dėmesio skirti visuomenės ekonominei ir demokratiniai gerovei. Socialinis darbas, kaip profesinė veikla, yra paplitęs visame pasaulyje, tai gi Lietuvoje socialinis darbas taip pat nebenaujas reiškinys. Nors mūsų visuomenės gyvenime tai viena iš naujausių profesijų.
Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFWS) apibrėžia, jog socialinio darbo praktika yra pagrįsta profesine ir akademine disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Labai svarbu socialinio teisingumo, žmogaus teisių, kolektyvinės atsakomybės ir pagarbos įvairovei principai yra svarbūs socialiniam darbui. Socialinis darbas, paremtas socialinio darbo, socialinių mokslų, humanitarinių mokslų ir vietinių žinių teorijomis, įtraukia žmones ir struktūras, kad išspręstų gyvenimo iššūkius ir pagerintų gerovę.
Siekiant išspręsti šeimoje vyraujančias problemas socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais specialistais, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Sunkumus patiriančios šeimos dažnai stokoja motyvacijos spręsti savo problemas, neigia turintys problemų, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai. Nepaisant patiriamų sunkumų socialinio darbuotojo pagrindinis tikslas - ugdyti šeimos narių socialinius įgūdžius ir motyvaciją kurti saugią, sveiką, darnią aplinką šeimos aplinkoje, palaikyti socialinius ryšius su visuomene ir užtikrinti šeimoje augančių vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą.
Taip pat skaitykite: Skausmo valdymas: slaugytojo perspektyva
Socialinis darbas leidžia tobulėti abiems pusėms - darbuotojui - profesionalia prasme, kaupiant patirtį ir gilinantis į profesinius vaidmenis, o klientui - socializuojantis ir keičiant pasaulėžiūrą bei vertybes. Socialinio darbuotojo vaidmens kokybė priklauso nuo sukauptos darbinės patirties ir asmeninių, kaip profesionalo savybių, o pasirinkimą įtakoja esama situacija ir sprendimas, kuris klientui užtikrina efektyviausią pagalbą. Socialinis darbuotojas savo darbe atsižvelgia į atskiras dalis, aplinkos santykius ir visą visumą.
Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko aplinka, kurioje formuojasi jo vertybės, emocinis saugumas, socialiniai įgūdžiai ir požiūris į pasaulį. Būtent šeimoje vaikas pirmą kartą patiria rūpestį, meilę, pagarbą, mokosi bendrauti, spręsti problemas, pasitikėti savimi ir kitais. Kai vaikas auga saugioje, stabilioje ir palaikančioje aplinkoje, sudaromos tvirtos prielaidos jo visapusiškam vystymuisi. Tačiau ne visos šeimos susiduria su palankiomis gyvenimo sąlygomis - dalis jų kasdien patiria įvairius socialinius, emocinius ir ekonominius sunkumus.
Šeimų patiriami sunkumai dažnai yra kompleksiški: skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, psichikos sveikatos problemos, tėvystės įgūdžių stoka, tarpusavio konfliktai, vaikų nepriežiūra, visi šie sunkumai gali kelti grėsmę vaikų gerovei ir šeimos funkcionavimui. Tokiose šeimose vaikai neretai patiria nesaugumą, emocinį apleistumą, trūksta stabilumo, nuoseklios priežiūros ir pozityvaus pavyzdžio. Visa tai daro neigiamą įtaką vaiko raidai, mokymosi pasiekimams, emocinei būklei ir ateities galimybėms.
Socialinis darbuotojas dirba socialinį darbą su vaiku ir šeima, konsultuodamas juos individualiai ir grupėmis, teikia emocinę bei socialinę pagalbą. Jo tikslas - ne tik spręsti esamas problemas, bet ir stiprinti šeimos gebėjimą savarankiškai rūpintis savo gerove. Socialinis darbuotojas siekia didinti šeimos motyvaciją dalyvauti kompleksinės ar prevencinės pagalbos teikimo procese, pozityvios tėvystės mokymuose, šeimos stiprinimo programose, nesmurtinio elgesio mokymo programose, priklausomybių ligų gydymo bei kitose programose. Taip pat socialinis darbuotojas teikia šeimai reikalingą informaciją ir žinias, ugdo tėvystės bei socialinius įgūdžius, skatina glaudesnį šeimos ryšį su socialine aplinka, padeda įsitraukti į bendruomenę. Socialinis darbuotojas tarpininkauja ir atstovauja šeimoms, siekdamas gerinti šeimos ir vaiko gyvenimo kokybę.
Dirbant su šeimomis socialinis darbuotojas laikosi konfidencialumo, vadovaujasi žmogiškomis vertybėmis, abipusės pagarbos, tarpusavio bendradarbiavimo principais bei empatija. Socialiniame darbe ypatingai svarbus darbuotojo ir kliento santykis, kuris pradeda formuotis jau nuo pirmojo kontakto. Pasitikėjimu grįstas ryšys yra būtina sąlyga sėkmingam pagalbos procesui, tačiau praktikoje jis ne visada lengvai užmezgamas.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų svarba prevencijoje
Centro Aukštadvario skyrius (socialinio darbuotojo padėjėjo mokymo programa)
Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria socialiniai darbuotojai, yra šeimų nenoras keisti savo gyvenimo situacijos ir motyvacijos stoka. Sunkumus patiriančios šeimos neretai neigia turinčios problemų, mano, kad apie jas kalbėti yra nepriimtina, vengia atvirumo. Dalis šeimų yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo, net jei jis yra žalingas vaikams, ir nemato prasmės jį keisti. Socialinis darbuotojas neretai susiduria su nepasitikėjimu, pasipriešinimu, neigiamu požiūriu į teikiamą pagalbą ir į specialisto pastangas keisti ilgus metus ar net kelias kartas formuotą gyvenimo būdą. Šeimos kartais baiminasi institucijų, bijo galimų pasekmių, todėl vengia bendradarbiauti. Tai tampa rimta kliūtimi siekiant ilgalaikių ir tvarių pokyčių.
Nepaisant šių iššūkių, socialinio darbuotojo veikla išlieka itin reikšminga. Specialistas ne tik padeda spręsti problemas, bet ir stiprina šeimos vidinius resursus, ugdo atsakomybę, skatina savarankiškumą, padeda atrasti stipriąsias puses.
Socialinis darbuotojas kaip savo srities žinovas, dirbdamas su klientais, teikdamas socialines paslaugas, bendradarbiaudamas kartu su kitais specialistais, dalyvauja įvairiuose profesiniuose amplua. Anot Johnson (2001), profesinė rolė - tai būdas, kurį darbuotojas naudoja parodyti save įvairiose situacijose. Socialinis darbuotojas turi gerai suprasti ir suvokti savo atliekamus vaidmenis.
Globėjai augindami tėvų globos netekusius vaikus, susiduria su įvairiomis problemomis, todėl neretai į pagalbą ateina socialines paslaugas teikiantys darbuotojai (Snieškienė, 1999). Lietuvoje, dažniausiai už vaikų apsaugą atsakingi teritoriniai vaiko teisių skyriai, kurie planuoja ir vykdo prevencinę darbo programą su tėvais, vertina ir sistemina gautas žinias apie neprižiūrimus, be tėvų priežiūros likusius vaikus, analizuoja įvaikinimo klausimus, rekomenduoja ir paskiria pedagoginę, teisinę pagalbą, gina vaikų interesus, esant poreikiui tarpininkauja teisme ir t. 2018 metų sausio 19 dieną buvo patvirtintas „Globos centro veiklos ir vaiko budinčio globotojo vykdomos priežiūros organizavimo ir kokybės priežiūros tvarkos aprašas“, kuriame patvirtinta globos centro veiklos tikslas ir funkcijos. Apraše numatomos socialinio darbuotojo, dar kitaip vadinamo globos koordinatoriaus paslaugos.
Globos koordinatorius priskiriamas kiekvienai globėjų šeimai ir teikia reikalingą socialinę pagalbą šeimoms: organizuoja pagalbą glaudžiai kontaktuojant su kitomis socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, kitais globos centro specialistais, sudarydamas sąlygas vaikui palaikyti ryšį su broliais, seserimis, biologiniais tėvais, derindamas teikiamas paslaugas ir pagalbą biologinei vaiko šeimai su socialiniais darbuotojais, teikiančias paslaugas šeimai. Kiekvienam globėjui yra priskirtas socialinis darbuotojas (globos koordinatorius), kuris jų šeimai teikia paslaugas ir yra atsakingas už pagalbą globos metu.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas senelių globos įstaigose
Globėjai atlieka labai svarbų vaidmenį globojamo vaiko ir biologinės šeimos bendravime, todėl labai svarbu, kad vaikas būtų paruošiamas susitikimams su šeima, o globėjai turėtų žinių, kaip pasiruošti susitikimams. Šiame etape svarbu, jog specialistai dirbantys su šeima teiktų profesinę paramą ryšio su biologine šeima palaikymui. Globėjai teigia, jog vertina socialinių darbuotojų įsitraukimą š problemų sprendimą, žmonės teigia, jog vertina specialistų pagalbą planuojant biologinių šeimų susitikimus, globėjai įvardina, kad viena iš didžiausių pagalbų tai bendradarbiavimas tiek su globėjais, tiek su biologiniais vaiko tėvais, specialistai sudaro veiksmų planą. Kartais globėjams sunku palaikyti kontaktą su tėvais, todėl šį pagalba globos procese yra labai vertinama (Austerberry, et. al., 2013). Darbo su globėjais ir biologiniais vaiko tėvais procese svarbus informacijos perdavimas. Anot Harber ir Oakley (2012).
Kalbant apie pagalbą globėjams, galima teigti, kad paslaugų sistema yra skurdi, Lietuvoje socialiniai darbuotojai labiau suinteresuoti dirbti su biologinėmis šeimomis, negu su globėjais.Didžiausią paramą šeimos galėjo gauti iš vaiko teisių specialistų, tačiau galima teigti, kad parama buvo nepakankama. Nesenai pradėjus steigtis globos centrams, kurių klientų tikslinė grupė globėjai ir globojami vaikai. Sunku vertinti paslaugų kokybė, tačiau jau vien tai, kad socialiniai darbuotojai dirba tik su šia tiksline grupe yra pagirtina.
Socialinis darbas yra į praktinę veiklą orientuota profesinė veikla, įgalinanti asmenis, šeimas irbendruomenes spręsti tarpusavio santykius, socialines problemas, gerinanti gyvenimo kokybę, didinanti socialinę įtrauktį ir stiprinanti solidarumą bei socialinį teisingumą. Rugsėjo mėnesį kartu su kitų padalinių darbuotojomis pasidalinome darbo patirtimis, kylančiomis problemomis. Todėl norisi plačiau pažvelgti į socialinio darbuotojo vaidmenį visuomenėje, jo atliekamą darbą, patiriamus sunkumus, su kuriais susiduria socialinė darbuotoja dirbanti su riziką patiriančiais žmonėmis.
Visuomenėje nuo senų laikų vyravo nuomonė, kad socialinis darbuotojas padeda atlikti buitinius darbus, keičia sauskelnes ir atneša maisto, tačiau taip nėra. Socialinis darbas - tai darbas su žmogumi, jo jausmais ir poreikiais, mokėjimas pastebėti kiekvieno žmogaus gebėjimus, juos ugdyti, įgalinti patį žmogų veikti. Socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos ir suvokimo apie žmones, su kuriais jam tenka susitikti. Svarbu ne tik mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save, įvardyti savo vertybes ir tikslus, atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas ir jausmus.
Šiai dienai mano klientų grupė yra suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys. Visuomenės nuomonė, kad suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys jau nieko savo gyvenime negali pasiekti, išmokti, tačiau yra labai imlių, kažką naujo išmokti norinčių klientų. Būnant šalia pastebima, ką šie žmonės gali, ir priežastys, kodėl negali savo gebėjimų naudoti visuomenėje. Todėl visi dirbantys darbuotojai stengiasi kuo daugiau suteikti naujų žinių ir įgūdžių.
Pasirinkdamas šią profesiją socialinis darbuotojas pasirenka būti su lemties nuskriaustais žmonėmis, jiems teikti pagalbą, būti vedliu jų gyvenimo kelyje, kartu įveikti kylančias problemas, atsakyti į rūpimus klausimus, paskatinti veikti, o nesėkmės atveju - būti šalia ir kartu įveikti gyvenimo iššūkius.
Psichikos sveikatos sutrikimai yra labai paplitę visame pasaulyje. Tai yra didžiulė problema, kuri turi įtakos ne tik sveikatai, bet ir socialinei gerovei, darbingumui ir gyvenimo kokybei. Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę. Socialiniai darbuotojai dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis dažnai susiduria su vidinėmis ir išorinėmis dilemomis sprendžiant moralinius klausimus, susijusius su jų asmeniniu ir profesiniu vaidmeniu. Taip pat svarbu atsižvelgti į santykius su klientais, kolegomis, vadovais, organizacija ir visuomene. Socialiniai darbuotojai turi įgyvendinti veiksmus, kurių tikslas yra pagerinti klientų gyvenimo kokybę, bet kartu išlaikyti profesionalumą, etiškumą ir atsižvelgti į teisės aktus.
Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią. Visapusiškas socialinių darbuotojų išsilavinimas, nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis yra būtinas siekiant geriau suprasti ir spręsti psichikos negalią turinčių asmenų problemas ir užtikrinant klientų gerovę. Socialinių darbuotojų atliekami vaidmenys gali skirtis priklausomai nuo asmens poreikių ir galimybių. Socialiniai darbuotojai turi turėti lankstų požiūrį, kuris padėtų prisitaikyti prie specifinių poreikių ir galimybių, su kuriomis susiduria psichikos negalią turintys asmenys. Svarbu, kad socialinis darbuotojas nuolat vystytų savo kompetencijas, gebėjimus ir žinias, kad galėtų atlikti savo darbo funkcijas kokybiškai ir tinkamai reaguotų į iššūkius, su kuriais susiduria. Tai gali apimti savęs vertinimą, refleksiją, mokymąsi, taip pat reikia turėti gerą palaikymo ir paramos sistemą siekiant gerų darbo rezultatų.
Socialinis darbuotojas padeda psichikos negalią turintiems asmenims įvairiais būdais: emocinės paramos teikimu, kokybiškomis paslaugomis, priežiūros bei paslaugų koordinavimu, siekiu užtikrinti asmens gerovę ir palaikyti jo savarankiškumą. Kiekvienas atliekamas vaidmuo yra svarbus ir prisideda prie bendro tikslo - gerinti psichikos negalią turinčių asmenų gyvenimo kokybę ir gerovę. Svarbu nuolat ugdyti savo profesinę kompetenciją ir gilinti žinias. Socialinio darbuotojo kompetencijos atliekant įvairius vaidmenis dirbant su psichikos negalią turinčiais asmenimis. (2023). Mokslo Taikomieji Tyrimai Applied Research, 2(19), 97-106.
Ilgainiui socialinio darbuotojo akiratis plėtėsi. Pradėta akcentuoti, jog svarbu ne tik padėti į krizę patekusiems, bet ir atpažinti socialinių problemų užuomazgas, rūpintis prevencinėmis priemonėmis, taip pat padėti visavertiškai tvarkytis savo gyvenimą nebesugebantiems žmonėms sugrįžti į visavertį socialinį gyvenimą. Vakaruose jau ne vieną dešimtmetį socialinio darbuotojo profesijoje labiausiai akcentuojamas kūrybiškas tarpininkavimas tarp įvairių visuomenės grupių, rūpinimasis socialinio kapitalo auginimu, nes pradėta kalbėti apie savito socialinio verslumo ugdymą. Lietuvoje situacija kiek kitokia.
Toks požiūris įtvirtina iškreiptą socialinio darbo profesiją turinčio žmogaus vaizdinį. Jis vaizduojamas kaip socialinė gailestingumo seselė, kaip tas, kuris atlieka svarbų, bet visgi pagalbinį darbą, tėra vykdytojas. Aišku, tai veikia ir jaunus žmones, kai jie renkasi profesiją. Ne kartą atkreipėme dėmesį, kad į socialinį darbą stoja nemažai jaunuolių, labai primityviai įsivaizduojančių šią profesiją. Jie patys pripažįsta, kad studijų metu jų stereotipai sugriaunami.
Socialinio darbo, kaip profesijos, esmė - „dvigubas mandatas“. Socialinis darbuotojas ne tik padeda su sunkumais susidūrusiems žmonėms atgauti savipagalbos jėgas, bet ir formuoja socialinės politikos lauką, formuoja bendrystės erdvę, tarpininkauja tarp įvairių visuomenės grupių ir kartu atlieka kritinę socialinės situacijos analizę. Kitaip sakant, socialinis darbuotojas tikrai nėra vien „gaisrų gesintojas“. Tai žmogus, kuris darbuojasi, kad tokio pobūdžio „gaisrų“ nekiltų, atskleidžia bręstančias socialines problemas ir siūlo sprendimų būdų.
Visi norėtume, kad visuomenėje nekiltų sudėtingų socialinių problemų, kad kiekvienas žmogus sugebėtų pasirūpinti savimi, tačiau tobulos visuomenės nebūna, todėl reikalingi kompetentingai įvertinti problemą bei tarpininkauti ją sprendžiant sugebantys žmonės - socialiniai darbuotojai.
Tai, kad Lietuvoje buvo įsitvirtinusi vienpusiška, tik į terapinę pagalbą orientuota socialinio darbo samprata, galima aiškinti bent keliais veiksniais. Pirmiausia mes vis dar gerokai jaučiame totalitarinei visuomenei būdingo mąstymo recidyvų. Dar vienas totalitarinio mąstymo bruožas - normatyvinių schemų primetimas. Visi visuomenės nariai spraudžiami į socialines uniformas. Visuomenėje akcentuojama vienodumo svarba, o kitoniškumas, savitumas traktuojami kaip problema ar net maištas. Totalitarinėje visuomenėje socialiniams darbuotojams lieka nebent „sanitarų“ vaidmuo. Jie turi pasirūpinti, kad niekas neterštų visagalės valstybės įvaizdžio. Demokratinėje visuomenėje socialinio darbuotojo tikslas yra ne šalinti tai, kas neatitinka standartų, bet, priešingai, puoselėti įvairovę, skatinti žmones būti savitus, nebijoti savo unikalumo ir mokyti panaudoti jį ne tik savo, bet ir visuomenės gerovei.
Dar vienas svarbus skirtumas - totalitarinėje visuomenėje socialiniai darbuotojai tėra instrukcijų vykdytojai, o demokratinėje - jie gali ir turi būti kūrėjai. Viena iš svarbiausių jų funkcijų - atlikti kritinę socialinę analizę. Tam reikalingos geros socialinių mokslų žinios. Tačiau tai, kad Lietuvoje socialinio darbuotojo profesija formavosi psichologinių disciplinų lauke, paliko ryškų pėdsaką ir šios profesijos atstovų tapatybei, ir terapinės misijos suabsoliutinimui. Niekas neginčija, jog labai svarbu, kad socialinis darbuotojas būtų empatiškas, jautrus, sugebantis atrasti bendrą kalbą su kritinėje situacijoje atsidūrusiais žmonėmis, tačiau tai tik viena pusė.
Idant socialinis darbuotojas galėtų būti kūrybiškas tarpininkas, padėtų atsiskleisti kitiems žmonėms, jis pats turi būti asmenybė, sugebanti išskleisti savo talentus. Aišku, kaip ir bet kurioje kitoje specialybėje labai daug kas priklauso nuo paties žmogaus nuostatos. Jei studijas baigęs jaunuolis paprasčiausiai laukia, kad jam kas nors pasiūlys, pats nerodo iniciatyvos, labai tikėtina, kad jis taps vienu socialinės rūpybos sistemos sraigteliu. Tačiau tai tikrai nėra vienintelė galimybė.
Nuo pat socialinio darbo profesijos atsiradimo ieškoma įtaigiausio atsakymo į klausimą - ką reiškia pagelbėti kitam žmogui? Mes gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kur žmonės nemėgsta diskomforto, nepatogių sprendimų ir dažnai pasiduoda iliuzijai, kad patys neturi imtis atsakomybės, bet tik reikalauti patogaus gyvenimo kaip savo teisės. Labai dažnai krizė, į kurią patenka žmonės, pirmiausia yra nuostatos, kad man kiti privalo viską garantuoti ir užtikrinti, padarinys. Kodėl žmogus turėtų ieškoti darbo, jei patogiau gauti socialinę pašalpą? Dažnai žmogus pats galėtų savimi pasirūpinti, jei tik turėtų tam motyvacijos. Visose šiose situacijoje ypač svarbus kūrybiško socialinio darbuotojo vaidmuo.
Būti žmogumi - tai spręsti kasdienes problemas. Tai nėra patogu, ir mes dažnai pradedame vaikytis iliuzijos, jog galima gyventi, ignoruojant problemas. Viena iš socialinio darbuotojo funkcijų - padrąsinti žmones ne bėgti nuo gyvenimo sunkumų, bet kūrybiškai juos spręsti.
tags: #vaidmuo #socialinis #darbas