Pensijų reforma visada yra gležnas, trapus politinis procesas. Bet Rusijos valdžiai kyla konkrečių iššūkių, paveldėtų iš sovietinės praeities. Sovietų Sąjungai skaičiuojant paskutiniuosius egzistavimo dešimtmečius, pensijos jau buvo tapusios neginčijamomis ir garantuotomis išmokomis: mainais į sunkų darbą ir tarnybą šaliai paprastiems piliečiams buvo žadama finansinis saugumas senatvėje.

Ši garantija dingo kartu su Sovietų Sąjunga. Nepadėjo ir praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio chaosas, kurį iškuopti žadėdamas į valdžią atėjo V.Putinas. Pensijos netrukus stabilizavosi, nors ir išliko itin kuklios. Bet dabar V.Putinas, bent jau žmonių požiūriu, įsigeidė atimti iš jų užtarnautus pinigus. K.Ironside teigimu, prezidentas rizikuoja prarasti pagrindinių savo rinkėjų - senolių, kuriems pensijos tiesiog būtinos - paramą.

Rusijos pensininkai skursta. "Scanpix" nuotr.

Priešistorė

Bolševikai, 1917 metais įvykdę perversmą, žadėjo gausias išmokas darbininkas ir pensijas senoliams. Tačiau pastarieji pinigų iš diktatūrinio režimo sulaukė tik dar po dešimtmečio. Pirmosios pensijos Sovietų Sąjungoje 1927-aisiais buvo pasiūlytos tekstilininkams, o kitas pramonės sritis pasiekė įsibėgėjant pirmajam Penkmečio planui. Dabartinis pensinio amžiaus slenkstis vyrams ir moterims buvo nustatytas dar 1930 metais.

Pavojingomis ir kenksmingomis sąlygomis dirbantys SSRS piliečiai į išmokas galėjo pretenduoti dar anksčiau - taip žmonės buvo savotiškai skatinami kenkti sau. Trumpiau tariant, pensijos anuomet buvo tarsi premijos darbininkams, kurie nesipyko su komunizmu ir prisidėjo prie Sovietų Sąjungos industrializacijos.

Taip pat skaitykite: Investicijos ir Pensijos Dydis

Stalininė pensijų sistema

Tačiau stalininė pensijų sistema turėjo galybę trūkumų. Pensijos buvo mažos ir nedidinamos kartu su infliacija - tai reiškė, kad pensininkai dažniausiai buvo labiausiai skurstantys visuomenės nariai. Be to, ne visi gaudavo tas varganas pensijas. Nors 1936 metų SSRS konstitucija piliečiams garantavo išlaikymą senatvėje, dėl didžiulės darbo jėgos kaitos pensijos tapo nebe tik meduoliais, bet ir botagais - režimui sunkiai sekėsi padidinti darbininkų sėslumą ir produktyvumą.

Milijonams darbininkų pensijos nebuvo skiriamos dėl „plyšių“ jų darbo istorijoje ar nepakankamai didelio stažo. Kolūkiečiams, kurių milijonai buvo numarinti badu, išmokos griežtai nepriklausė.

Sovietinis kolūkis. „Scanpix“ nuotr.

N. Chruščiovo reforma

Būtent todėl Nikita Chruščiovas, atėjęs į valdžią po Josifo Stalino mirties 1953-iaisiais, pabandė patobulinti sistemą. Nors disciplina darbo rinkoje ir toliau buvo pagrindinė sąlyga pensijai gauti, 1956 metų spalį išmokos buvo padidintos ir standartizuotos. N.Chruščiovo įsakas taip pat užtikrino, kad sovietinė pensijų sistema bus kitokia nei, pavyzdžiui, amerikietiška „Socialinio saugumo“ (Social Security) programa. Jis pažadėjo, kad darbininkams niekada nereikės mokėti už savo pačių pensijas.

Praktikoje tai reiškė, kad nuo darbuotojų mėnesinių atlyginimų nebūdavo nuskaičiuojamos sumos kurios vėliau nusėsdavo į pensijų fondą, - kaip JAV. Vietoj to į valstybinį socialinio draudimo fondą įmokas įnešdavo struktūros, kuriose žmonės dirbdavo.

Taip pat skaitykite: Kaip išnaudoti pirmąją pensiją?

Nikita Chruščiovas. Nuotr. iš „Wikipedia“

Pasekmės ir vėlesni pokyčiai

Maskvai tokia sistema leido girtis socialistinio požiūrio pranašumu prieš visas kitas sistemas, taip pat - režimo dosnumu. 1977 metais nauja konstitucija įtvirtino piliečių teisę į pensijas, o N.Chruščiovo įpėdinio Leonido Brežnevo valdymo laikotarpis ir dabar dažnai vadinamas „auksiniu“ dėl sąlyginai aukštų gyvenimo standartų.

Bet L.Brežnevas po savęs paliko skęstančią ekonomiką, ir pensijų našta netrukus tapo nebesuvaldoma. 1990-aisiais Michailas Gorbačiovas dar bandė pertvarkyti pensijų finansavimą, bet planai nebuvo įgyvendinti, nes Sovietų Sąjunga žlugo.

Michailas Gorbačiovas. Organizatorių archyvo nuotr.

Taip pat skaitykite: Pensijų kaupimo stabdymas Lietuvoje

tags: #chrusciovas #ir #pensijos #tarybu #sajungojems