Religija - ne vien sunormintas tikėjimas ar lengvai atpažįstamos praktikos: tai kiekvieno asmens savitai kuriamas santykis su anapusybe, o tai gali reikštis per nešiojamus religinius simbolius, mitybą, santykį su kūnu ir kitus kasdienius dalykus. Šiame tekste apžvelgiami verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai, jų istorinis ir sociokultūrinis kontekstas bei dabartinės religijos kaitos tendencijos, remiantis mokslinėmis įžvalgomis ir pavyzdžiais.
Religijos kaita: nuo paveldėtos tradicijos link religijos kaip pasirinkimo
Sociologai yra pastebėję, kad religija nuo paveldėtos kinta į religiją, kaip pasirinkimą. Tai galime palyginti su ankstesnių visuomenių patirtimis, kai žmonės „gimdavo“ su tam tikra religija, nuo vaikystės būdavo taip socializuojami. Tad religinis individualizmas tampa vyraujančiu šiuolaikiniu religingumo elementu. Tiesa, kai visuomenėje dominuoja viena religinė tradicija, į religijos keitimą vis dar žiūrima nekaip - tokie žmonės sulaukia priešiškumo, bet kintant religinėms nuostatoms atsiveria daugiau galimybių rinktis.
Religinį atgimimą matėme vėlyvuoju sovietmečiu, atgimimo laikotarpiu Lietuvoje ir daugelyje pokomunistinių valstybių. Vėliau tai nuslopo - dabar šitų valstybių religinis gyvenimas labiau primena Vakarų visuomenių religinio gyvenimo tendencijas, religinio individualizmo. Bet kataklizmų atvejais dalis visuomenės atsigręžia į religiją.
Religijų įvairovė ir naujos formos
Pasižiūrėję į naujųjų religijų tyrimus galime konstatuoti, kad pasaulis pilnas besiformuojančių naujų religijų, tikėjimų, praktikų, net narystės būdų. Egzistuoja virtualios religinės bendruomenės, žmonės religiją praktikuoja internetu. Nors religijų įvairovė didėja, tai nereiškia, kad bendruomenės yra didelės. Paprastai tai - mažos bendruomenės, tačiau naujos savo praktikomis. Tiesa, kai kurios nebūtinai net save įvardija kaip religijas - taip nutinka dėl politinių priežasčių.
Pasaulyje matome ir tai, kad mokslas įnešė tam tikros konkurencijos į religijas, kvestionavo religijos monopolį daugelyje sričių - mokslo pažanga neišvengiamai atveda prie gilesnės religijos ir mokslo skirties, bet jokiu būdu neveda prie religijos išnykimo ar jos nukarūnavimo, greičiau prie religijos kaitos, kai imama suvokti, kad religija tam tikrose srityse nebeturi monopolio.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Autoriteto sampratos kaita ir lyderių vaidmuo
Mokslininkai, stebėdami religijos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, pabrėžia, kad keičiasi autoriteto samprata. Žmonės linkę kvestionuoti išorinį autoritetą, labiau linkę pasikliauti savo vidiniu autoritetu. Tokiu atveju, aišku, religinių bendruomenių vadovai susiduria su iššūkiu - jiems tenka susidurti su tikinčiaisiais, kurie yra kritiški jų atžvilgiu. Kai kuriems lyderiams tenka ir nulipti nuo pjedestalo, ieškoti naujų santykių su savo bendruomene.
Iš religijos sociologijos srities žinoma, kad religiniams lyderiams labai svarbi charizma, tačiau tai susiję ne tik su žmogaus asmeninėmis savybėmis, bet ir bendruomenės pripažinimu, kad tas žmogus gali sutelkti bendruomenę. Ji primena ir Katalikų bažnyčios apgaubusius pedofilijos skandalus - daugeliui Katalikų bažnyčios narių kilo klausimų, kaip priimti katalikų dvasininkų autoritetą, kai paaiškėja tokie nusikaltimai.
Lyties vaidmuo religijose: vyriško dominavimo iššūkiai
Daugumoje religinių tradicijų dominuoja vyrai, jie užima vadovaujančias pozicijas. Tokia tendencija išlieka, tuo tarpu tarp tikinčiųjų dominuoja moterys. Iš popiežiaus buvo laukta istorinio žingsnio Pietų Amerikoje dėl kunigų trūkumo vedusiems vyrams leisti būti įšventintiems į kunigus, tačiau šis žingsnis nebuvo žengtas. Kai kas sako, kad vyrų dominavimas neišvengiamai turės nykti, o moterims turės būti suteikta teisė atlikti tam tikras religines apeigas.
Nors moterys turi vis daugiau teisių, už jas vis dar tenka kovoti - taip yra ir religijose. Nėra vienareikšmiško atsakymo į teiginį, kad moterų emancipacija ir religija nesuderinama. Matome, kad kai kuriose religinėse tradicijose moterys įgalinamos, užima svarbią vietą religijos kaitos procesuose. Antropologė Saba Mahmood tyrinėjo musulmonių moterų judėjimus ir jų indėlį į islamo kaitą, modernėjimą.
Žmogaus teisių normos ir religija
Žmogaus teisių apsauga - labiau Vakarų visuomenių bruožas. Viena vertus, dauguma religijų kalba apie žmogiškąjį orumą, jo užtikrinimą, tačiau tuo pačiu matome, kad daugelis religijų priešinasi moterų ir vaikų teisių užtikrinimui. Jungtinės Tautos kalba apie kompleksišką žmogaus teisių įgyvendinimą, neatsižvelgiant į atskirų žmogaus teisių užtikrinimą.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Kai kurie mokslininkai prognozuoja, kad dėl žmogaus teisių, liberalėjančių nuostatų kai kurios religijos ims laisvėti arba bus pasmerktos radikalėti. Jei taip nutiktų, galbūt religijų konfliktai ateityje taptų dar aštresni, nes religijos būtų dar sunkiau suderinamos. Susiduriame su nesutarimais religinių tradicijų viduje, kai tose pačiose religinėse tradicijose matome ir žmones, kurie yra liberalesni, ir tuos, kurie labiau tradicinių pažiūrų.
Religija ir socialinis saugumas
Kuo labiau visuomenėje auga socialinis saugumas, tuo mažesnis religijos poreikis, tad augant socialiniam saugumui būtent taip ir nutinka. Kai visuomenė tampa socialiai, egzistenciškai saugesnė, religijos funkcijas gali atlikti kiti socialiniai institutai, kaip mokslas, valstybė, bet nebūtinai jie bus dominuojantys.
Kolektyvinės bendruomeninės praktikos gali išlikti, bet joms gali būti suteiktos naujos prasmės. Sakyčiau, tradicinė religinio bendruomeniškumo samprata pakito, tačiau bendruomeniško religingumo poreikis tam tikromis aplinkybėmis išlieka.
Religijos apibrėžimo ir funkcijų problematika
Šiuolaikinėje visuomenėje kinta ne tik religijos formos, bet ir samprata. Religija susijusi ir su gyvenimo kokybės (pilnumo) laidavimo funkcija. Religijos idėja neatskiriama nuo bažnyčios idėjos, bet kartu kinta religinės institucijos vaidmuo ir funkcijos.
Viena iš sociologinių prieigų pabrėžia ne komponentus, o funkcijas (ką religija daro). Pagal tai religija gali būti apibrėžiama kaip tikėjimų, ritualų ir vertybių sistema, vienijanti išpažinėjus į bendruomenę ir daranti socialinę kontrolę. Religija gali būti suprantama kaip eksternalizacija, simbolių sistema, socialinė projekcija, socialiai sukonstruotas tikrovės vaizdas.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Pirmosios lietuviškos knygos pavyzdys: Martyno Mažvydo „Katekizmas“
Prieš 474 metus sausio 8 dieną išleista pirmoji lietuviška spausdintinė knyga - Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Autorius knygą parengė studijuodamas Karaliaučiuje. Šiame mieste ir buvo spausdinamas „Katekizmas“ (spėjama, 200-300 egzempliorių tiražu) - nedidelio formato kukli 79 puslapių knygelė.
Katekizme ir kituose tekstuose skelbiamos bendrosios ankstyvojo protestantizmo ir kai kurios svarbiausios jo idėjos. Katekizmas yra protestantiškas. Knyga parengta pasinaudojant kitataučių liuteronų darbais. Remtasi vokiečių G. Sauromano ir J. Vilicho, lenko J. Maleckio veikalais, daugiausia - J. Sekliucjano katekizmais ir giesmynu.
Katekizmą sudaro lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei“, Karaliaučiaus universiteto rektoriaus Friedricho Staphylo lotyniška pratarmė „Malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“, M. Mažvydo eiliuota pasaulietinio pobūdžio lietuviška prakalba „Knygelės pačios byla lietuvinikump ir žemaičiump“, trumpas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, 5 dalių evangelikų liuteronų katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai), 11 giesmių su gaidomis rinkinėlis Pradestyse giesmes šventas.
Katekizmo autorystė ir reikšmė
Pirmosios lietuviškos knygos autorius ir rengėjas nenurodytas. Tačiau jau nuo XVI a. ši knyga laikoma M. Mažvydo darbu. Užtikrintai Mažvydo autorystę patvirtino lenkų kalbininkas J. Safarevičius, kuris 1938 m. katekizmo lietuviškoje prakalbėje išaiškino akrostichą, įamžinantį M. Mažvydo vardą. M. Mažvydui pirmojoje lietuviškoje knygoje priklauso apie pusę teksto.
Kompoziciniu požiūriu prakalbą galima padalyti į tris dalis. Iš pradžių tarsi kalba pati knyga (personifikacija), nuo 63-ios eilutės kalbėti ima jau pats M. Mažvydas. Čia „užrašyta“ ir tiesioginė valstiečio kalba. Lietuvis savo tautos pirmajame eilėraštyje pasirodo esąs abejingas krikščionybei, jam su burtininke daryti burtus ir valgyti aukojamą gaidį geriau, negu bažnyčioje klausyti „šaukimo žėkų“ (mokinių giedojimo). Nuo 79-os eilutės autorius emocingai kreipiasi į ponus, kad verstų žmones į „tikrą tikėjimą“.
Religinės organizacijos ir teisė: Lietuvos kontekstas
Religijos laisvė turi dvejopą išraišką - kaip pavienio individo religijos laisvė arba kaip religinės grupės (religinės organizacijos) veikla. Lietuvos teisėje religinių organizacijų statuso pakopų modelis apibūdinamas kaip talpinantis kelias pakopas: (1) tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos; (2) valstybės pripažintos religinės bendruomenės ir bendrijos; (3) valstybės pripažinimo neturinčios religinės organizacijos.
Komentuodamas šias sąlygas Konstitucinis Teismas yra paminėjęs, kad „sąlyga „turėti atramą visuomenėje“ reiškia, kad atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis“.
Atsižvelgiant į užsienio valstybėse aptinkamas tendencijas galima teigti, kad religinių organizacijų registracijos ar pripažinimo sąlygos paprastai nėra skirtos „riboti konkurenciją” neįleidžiant į visuomenę naujų religinių organizacijų. Jų paskirtis labiau sietina su kraštutinių atvejų vengimu, kurie keltų grėsmę svarbioms teisės ginamoms vertybėms.
Probleminiai atvejai: „Romuva“ ir Jehovos liudytojai
Ženklaus atgarsio yra sulaukęs 2021 m. senovės baltų tikėjimo religinės bendrijos „Romuva“ ginčas. Šiuo metu Seimas jai yra suteikęs valstybės pripažinimą, tačiau iki tol šio klausimo teisinis nagrinėjimas buvo pasiekęs Lietuvos teismus bei Europos Žmogaus Teisių Teismą. Valstybės pripažinimas nebuvo jai suteiktas Seimui nepriėmus nutarimo. Nesuteikimas motyvuotas iš esmės tuo, kad šios bendrijos narių išpažįstamas tikėjimas nėra religija, ir tuo, kad jos valstybiniu pripažinimu esą būtų įgyvendintas Rusijos KGB projektas. EŽTT nusprendė, kad Lietuva, nesuteikdama šiai religinei bendrijai valstybės pripažinimo, pažeidė Konvencijos 14 straipsnį kartu su 9 straipsniu, taip pat 13 straipsnį.
Kitas diskusinis teisės taikymo atvejis yra dėl Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos pripažinimo. Ji 2017 m. kreipėsi į Seimą, prašydama suteikti jai valstybės pripažinimą. Seimas 2024 m. birželio 6 d. nutarimu atsisakė suteikti jai valstybės pripažinimą kaip neatitinkančiai reikalavimo, kad jos mokymas ir apeigos neprieštarautų įstatymams ir dorai. Jame nurodyti atsisakymo motyvai: (1) Jehovos liudytojų religinės bendrijos mokymas, draudžiantis kraujo perpylimą, yra nesuderinamas su Konstitucijos 19 straipsnio saugoma gyvybės vertybe, 53 straipsnio 1 dalyje laiduojama žmonių sveikatos apsauga, ypač pabrėžiant vaiko gyvybės ir sveikatos vertybes; (2) bendrijos mokymas, draudžiantis valstybės gynimą ginklu ar prisidėjimą prie valstybės gynimo neginkluotu būdu, skatina nesilaikyti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.
Valstybės vaidmuo, konstitucinės garantijos ir dorovės pluralizmas
Nei oficialiojoje, nei mokslinėje Konstitucijos interpretacijoje nėra pagrindo įžvelgti valstybės teisę primesti kitam žmogui kurią nors dorovės sampratą (tiek religinę, tiek sekuliarią etinę). Konstitucija gina moralinį pliuralizmą, t. y. pripažįsta ne vieną „teisingą” dorovės supratimą, bet gerbia įvairius ir skirtingus dorovės supratimus: kaip yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija saugo ir gina įsitikinimų laisvę ir įvairovę, taigi ir religinį pliuralizmą.
Religinės organizacijos pripažinimo sąlygos, siejamos su jų veiklos, mokymo ir apeigų suderinamumu su įstatymais ir dorove, palieka ganėtinai plačią taikymo diskreciją. Autoritariniame režime tokios nuostatos galėtų įgalinti neproporcingą religijos laisvės suvaržymą remiantis fiktyviais pretekstais ir dėl to religinė organizacija neturėtų svarbių teisių, kuriomis naudotųsi kitos įregistruotos ar pripažintos religinės organizacijos.
Religijos funkcijų perspektyvos ir praktiniai aspektai
Religija gali reikštis įvairiais būdais, galime matyti, kaip žmonės nešioja tam tikrus religinius simbolius, suteikia tam tikrų prasmių savo mitybai, santykiui su kūnu, kasdienybei, pasirinkimams, sveikatai. Religija - ne vien įprastas susisaistymas su viena ar kita religine organizacija. Plačiau - balandžio 6 d. 2021 m. aptartos idėjos rodo, kad religija yra daugiabriaunė, funkcijas atlieka įvairiais lygmenimis: socialinės tvarkos palaikymu, bendruomeniškumu, prasmės teikimu individų gyvenimams.
Religijos kaip socialinio gyvenimo dalis
Bendruomeninis religingumas yra nepastovus reiškinys ... aktyviai daro įtaką jos eigai. Religinė etika nevienodai giliai skverbiasi į socialinės tvarkos sferą. Svarbiausias dalykas yra principinis religijos požiūris į pasaulį apskritai. Religijos atliktos funkcijos lemia jos santykį su visuomene, kultūra ir politika.
Apibendrinant - ką reiškia verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai šiandien
Verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai - tai ne vien literatūrinis ar istorinis paveldas, bet gyva praktika ir idėjos, kurios keičiasi kartu su visuomene. Jie atsispindi knygų, tokių kaip M. Mažvydo „Katekizmas“, tradicijų formavime ir teisinių institucijų sprendimuose, taip pat šiuolaikiniuose religinių bendruomenių pokyčiuose: nuo virtualių praktikų iki diskusijų apie lyčių vaidmenis, autoritetą bei žmogaus teises.
Trumpa lentelė: religijos kaitos veiksniai ir jų pasekmės
| Veiksnys | Pasekmė |
|---|---|
| Religinis individualizmas | Didesnė pasirinkimo laisvė, mažėjantis tradicinis paveldimumas |
| Mokslo pažanga | Religijos monopolio praradimas tam tikrose srityse, religijos kaita |
| Žmogaus teisės ir liberalizmas | Kontekstinės reformos, potencialūs konfliktai ar radikalizacija |
| Valstybės teisės nustatymai | Religinės organizacijos pripažinimas, teisiniai ginčai |
| Socialinis saugumas | Religijos poreikio mažėjimas, alternativa - kiti socialiniai institutai |
Šis straipsnis remiasi mokslinėmis įžvalgomis ir istoriniu kontekstu, pabrėždamas, kad religija yra dinamiškas reiškinys, sąveikaujantis su visuomenės, teisės, kultūros ir mokslo pokyčiais.
tags: #verstiniai #religiniai #socialiniai #ir #doroviniai #pamokymai