Tyrimo Objektas Socialiniuose Moksluose: Apibrėžimas, Metodai ir Pavyzdžiai

Pirmasis bet kokio tyrimo žingsnis - pasirinkti tiriamą aibę. Jos objektai turi vieną ar keletą tyrėją dominančių požymių. Statistinių tyrimų nagrinėjama objektų aibė dar vadinama populiacija. Populiacija gali būti ne tik baigtinė, bet ir begalinė.

Atliekant statistinius tyrimus, domina išvados apie visą populiaciją, todėl galima teigti, kad svarbiausia kiekvienos imties savybė yra jos reprezentatyvumas. Apibrėžus populiaciją ir iš jos parinkus imtį, toliau gauti duomenys sisteminami, pavyzdžiui, nustatomas didžiausias tikrintų įmonių pelnas ir pan. Susisteminus duomenis toliau atliekama sudėtingesnė statistinė analizė.

Tyrimo objektas (tiriamasis dalykas) - problemos formulavimas reikalauja apibrėžti tyrimo objektą, kuriuo gali būti įvairūs socialinės realybės reiškiniai, žmonių veikla bei patys žmonės, t.y. visa tai, į ką yra nukreiptas pažinimo procesas. Manytume, kad moksliniame darbe (magistro tezėse ar daktaro disertacijoje) pakaktų apsiriboti tyrimo objektą (t.y. tai, kas bus tiriama) apibūdinančiomis charakteristikomis.

Duomenų analizės metodo parinkimas labai priklauso nuo jų prigimties. Populiacijos, kartu ir imties, elementus vienija tiriamasis požymis. Matuodami šį požymį, gauname tam tikrą dydį, kuris kinta kartu su imties nariais. Imties duomenų aibė - kintamojo reikšmių aibė (visų galimų kintamojo reikšmių poaibis).

Mokslinis pažinimas - pagrindinis supančios objektyvios tikrovės pažinimo būdas. Moksliniai tyrimai - pats pagrindinis objektyvios tikrovės pažinimo būdas, kadangi tyrimo metu sužinoma tiesa arba gaunami naujausi duomenis, naujausia informacija apie gamtos ir visuomeninus reiškinius. Šiems ttikslams realizuoti egzistuoja moksliniai tyrimai.

Taip pat skaitykite: Socialinių tyrimų metodai: kas tai?

Pagrindiniai Tyrimo Metodai Socialiniuose Moksluose

Socialinių mokslų tyrimai remiasi dviem pagrindinėmis metodologinėmis prieigomis (strategijomis) - kiekybine ir kokybine. Aptarsime keletą pagrindinių tyrimo metodų, naudojamų socialiniuose moksluose:

Stebėjimas

Stebėjimas apibrėžiamas kaip tikslingai organizuotas procesas, siekiant pagrįsti neseniai iškeltos teorijos teiginius ar atsakyti į išsikeltus tyrimo klausimus. Stebėjimas - toks tyrimo metodas, kai nemanipuliuojant kintamaisiais fiksuojamos visos dominančios kintamųjų reikšmės. Dažnai stebėjimui pasirenkamas ne vienas objektas, bet asmenų grupė (organizacija, bendruomenė, grupė).

Stebėjimas padeda tyrėjui surinkti pirminius duomenis, ypač apie tokius tikrovės aspektus, kuriuos žodine informacija respondentams gali būti sunku išsakyti (dėl jų amžiaus, klausimo jautrumo, veiklos pobūdžio ir pan.). Besąlygiškai stebint kito žmogaus elgesį galima įvertinti tiksliau, nei tai padarytų pats asmuo. Be to stebėjimas suteikia galimybę vienu metu aprėpti daugiau savybių, stebimų reiškinių.

Stebėjimas turi turėti konkretų tikslą, kad būtų galima tiksliai fiksuoti duomenis apie stebimus reiškinius. Tyrėjas turi iš anksto apibrėžti tyrimo planą ir stebimų požymių skaičių ir šis skaičius turėtų būti optimalus (siekimas stebėti per daug požymių gali iškreipti tyrimo rezultatus). Struktūruotame stebėjime duomenys užrašomi pagal prieš stebėjimą sukurtas kategorijas, iš anksto parenkant tiriamajam reiškiniui teoriškai apibrėžtas dimensijas ar aspektus. Duomenys gauti stebėjimo metu turi būti palyginami, todėl reiktų taikyti vienodus kriterijus.

Stebėjimas, kaip tyrimų metodas pasižymi tam tikrais privalumais ir yra pakankamai patogus, nes galima stebėti tiek tiesiogiai ir analizuoti ne tik pavienio asmens, bet ir grupės elgesį, be to stebėjimas nepriklauso nuo tiriamųjų nuostatų ir gali būti atliekamas tiek natūraliomis tiek ir dirbtinėmis sąlygomis. Tačiau stebėjimas turi ir trūkumų, iš kurių vienas pagrindinių - stebėtojo daroma įtaka stebimam reiškiniui, kuri gali turėti poveikį tyrimo patikimumui.

Taip pat skaitykite: Klausimai kokybiniuose tyrimuose

Mokslinis stebėjimas - tai kryptingai organizuotas aplinkos daiktų ir reiškinių suvokimas. Moksliniam stebėjimui būdinga ir tai, kad jo rezultatai reikalauja tam tikros interpretacijos, t.y. tam tikro teorinio pagrindimo.

Apklausa

Apklausa yra plačiai naudojamas tyrimo metodas, ypač socialiniuose moksluose, kai siekiama išsiaiškinti žmonių nuostatas, poreikius, interesus ir motyvaciją. Tai instrumentas, leidžiantis rinkti informaciją iš respondentų, naudojant iš anksto suplanuotus klausimus. Šiame straipsnyje aptarsime apklausų metodus, jų svarbą ir pateiksime pavyzdžių.Apklausos esmė ir taikymasApklausa - tai tyrimo metodas, kuris dažnai taikomas, kai tiriamas reiškinys yra susijęs su žmonių nuostatomis, poreikiais, interesais, motyvacija ir panašiai.

Socialiniuose moksluose apklausa naudojama kaip instrumentas informacijai iš respondentų surinkti, naudojant iš anksto apgalvotus klausimus. Kiekybine apklausa nesiekiama atrasti mokslui nežinomų tiesų, greičiau tik patvirtinti arba paneigti teorines nuostatas ar praktikoje kilusias įžvalgas.Apklausos dažniausiai vykdomos siekiant gauti reprezentatyvios informacijos apie tiriamas tikslines grupes, taip pat norint atrasti ryšius tarp skirtingų tyrimo parametrų.

Pagal apklausos atlikimo būdą, apklausos skirstomos į:

• Tiesiogines apklausas: Vykdomos tiesioginio interviu būdu.
• Anketavimą: Respondentai patys užpildo anketas.
• Testus: Standartizuoti užduočių rinkiniai.
• Apklausas panaudojant technologijas: Internetinės apklausos, apklausos telefonu ir pan.

Standartizuota apklausa yra griežtai reglamentuota: tiksliai apibrėžtos apklausos aplinkybės, klausimų formuluotės ir jų nuoseklumas, numatyti duomenų apdorojimo būdai. Neabejotinas anketų privalumas yra tai, kad informacijai surinkti reikia mažiau laiko ir anketavimas yra pigesnis nei interviu. Anketos patikimumą galima įvertinti matematiniais - statistiniais metodais.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo tyrimo tikslas

Dažniausiai anketa pateikiama taip, kad respondentai patys (raštu) atsako į tyrėjo pateiktus anketos klausimus, jiems pateikiama anketos pildymo instrukcija ir paliekama galimybė prireikus pasikonsultuoti su apklausos organizatoriais. Apklausos kokybę apsprendžia joje pateikiami klausimai, kurie padeda nustatyti tiriamąjį požymį ar reiškinį arba ryšius.

Kadangi tyrimo patikimumas taip pat labai priklauso nuo respondentų subjektyvių atsakymų į pateiktus klausimus, labai svarbu, kad pateikiamų klausimų kiekis būtų optimalus, o jų formuluotės suprantamos ir orientuotos tyrimo į tikslines grupes. Apklausos patikimumui didelę reikšmę turi tinkamai pasirinkta tyrimo imtis ir respondentų atrankos būdas. Beveik visi kiekybiniai socialiniai tyrimai yra atrankiniai, todėl labai svarbu, kaip yra suformuluojama tyrimo imtis, atspindinti visumos dalį.

Imtis leidžia, remiantis dalies objektų ištyrimu, spręsti apie objektų visumos savybes, ryšius ir požymius. Jei tiriama grupė ar tiriami objektai yra atrinkti klaidingai arba tendencingai, tai galimybė patikimai ir teisingai spręsti apie visumą yra iš esmės apribojama.

Socialiniuose moksluose apklausa yra plačiai paplitęs tyrimo metodas. Viena vertus, tai gali rodyti metodo patikimumą, o antra - jo populiarumą dėl tariamo paprastumo, manant, jog nėra nieko lengvesnio, kaip atlikti apklausą. Toks požiūris į ši metodą ir masinis jo taikymas gali sumenkinti jo reikšmę moksliniuose tyrimuose.

Manoma, kad tinkamai anketai būdingos tokios pat geros savybes, kaip ir geram įstatymui. Ji yra aiški, nedviprasmiška, patikima. Tai viena iš apklausos rūšių, integruotu į stebėjimo metodų grupę. Jo tikslai gali būti labai platūs, pavyzdžiui, įvertinti kai kuriais požiūriais asmenį, parinkti tinkamą darbuotoją, psichiatrijoje - nuspręsti, kaip gydyti ligonį, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informaciją eksperimentiniams tyrimams ir t.t.

Pavyzdys: Vilniaus kolegijos studentų apklausa apie motyvaciją. Siekiant išsiaiškinti studentus motyvuojančius veiksnius, buvo apklausti Vilniaus kolegijos studentai. Parengta anketa ir paplatinta internete kolegijos fakultetų puslapiuose, siekiant apklausti kuo įvairesnių mokymosi krypčių studentų. Tyrime dalyvavo 115 respondentų. Tyrimo metodika - anketinės apklausos duomenų analizė. Tyrimo laikas - nuo 2016 m. kovo 28 d. iki 2016 m. balandžio 30 d.

Modeliavimas

Modeliavimas - egzistuojančių arba kuriamų objektų tyrimas naudojantis jų modeliais, sociologinių modelių kūrimas. Modeliavimą 20 amžiaus pradžioje pradėjo vokiečių sociologas M. Weberis. Anot jo, socialinių mokslų atstovai formulavo tik abstrakčias koncepcijas, tokias kaip grynoji laisvoji rinka ar bažnytinė tipologija.

Jis siūlė iš realaus stebimo pasaulio išskirti tam tikrus elgsenos ar institucinius aspektus ir remiantis jais formuoti aiškias intelektines konstrukcijas. M. Weberio nuomone, realiame pasaulyje galima išskirti ne visus bruožus, bet jų reikia dėl konkrečiomis aplinkybėmis būtino palyginimo su idealiuoju tipu (idealiųjų tipų teorija). Idealieji tipai, kaip hipotetinės konstrukcijos, gali turėti didelę paaiškinamąją reikšmę.

Siekiant modelį pagrįsti moksliškai, reikia sugebėti jį patikrinti ir numatyti galimybę moksliškai jį paneigti. Modelis abstrakčiai parodo socialinių reiškinių, tai yra sistemos elementų, ryšius. Socialinio proceso modeliai nebūtinai tiksliai atspindi realųjį pasaulį, bet gali tapti priemone supaprastinti ir bandyti suvokti socialinės tikrovės mechanizmus.

Parengtas modelis yra visada verifikuojamas skirtingais kintamaisiais, numatomas jo poveikis galutiniam rezultatui. Socialiniuose moksluose taikomas modeliavimas priklauso ne tik nuo metodologijos, bet ir nuo tyrimo užduočių. Socialinių mokslų tyrimai remiasi dviem pagrindinėmis socialinių mokslų srities metodologinėmis prieigomis (strategijomis) - kiekybine ir kokybine.

Imties sudarymo būdai

Populiacijos elementai į imtį gali būti atrenkami įvairiais būdais. Vienas iš svarbiausių imties parinkimo reikalavimų - imties reprezentatyvumas. Imtis reprezentatyvi, jei ji teisingai atspindi tiriamo kintamojo galimų reikšmių proporcijas populiacijoje. Reprezentatyvumas glaudžiai susijęs su imties didumu.

Jeigu imtis apima beveik visą populiaciją, tai ji labai reprezentatyvi. Didinant imtį, galima padaryti patikimesnes išvadas, bet taip būna ne visada. Populiacijos elementai tyrimui parenkami ne bet kaip, o iš anksto pasirinktu imties sudarymo būdu.

Parenkant kiekvienos imties elementus, egzistuoja tam tikras atsitiktinumas. Tačiau kartais šis atsitiktinumas visiškai subjektyvus. Kitoms imtims atsitiktinumas yra griežtai apibrėžtas - kiekvieno elemento galimybė patekti į imtį nusakoma tam tikra tikimybe.

Netikimybinės imtys

• Ekspertinė arba tikslinė imtis: elementai į imtį įtraukiami atsižvelgus į ekspertų nuomonę. Taip sudarytos imtys yra labai subjektyvios, todėl nelabai galima palyginti keleto taip sudarytų imčių. Imtis sudaro ekspertų parinkti „tipiniai“ populiacijos elementai.
• Kvotinė imtis: populiacija suskaidoma į dalis pagal kuriuos nors tyrėjų pasirinktus požymius, tarkime, pagal demografinius rodiklius: amžių, lytį, gyvenamąją vietą, tautybę. Kvotinis ėmimas - tai bandymas sudaryti imtį, kuri atitiktų visos populiacijos sudėtį pagal tam tikrus požymius.
• Proginė arba patogioji imtis: Į imtį įtraukiami pirmi pasitaikę populiacijos elementai arba lengviausiai prieinama populiacijos dalis. Sudarant tokią imtį, daug lemia atsitiktinumas, kurio negalima aprašyti paprastais matematiniais modeliais ir kaip nors juos įvertinti. Tokia imtis visiškai nereprezentatyvi.
• Pagavimo, paleidimo ir pakartotinio pagavimo principu pagrįsta imtis: Tai tokia imtis, kai judantys populiacijos elementai (pavyzdžiui, žuvys, paukščiai) pagaunami, pažymimi, paleidžiami ir pakartotinai gaudomi. Imtį sudaro tiesiog pakartotinai pagauti elementai.

Tikimybinės imtys

• Sisteminis ėmimas: tai toks ėmimas, kai iš kuria nors tvarka sudaryto populiacijos elementų sąrašo, atsitiktinai pasirinkus pradžią, kiekvienas q-asis elementas yra išrenkamas į imtį.
• Sluoksninė imtis: Visa populiacija suskirstoma į sluoksnius. Toks ėmimas leidžia taip parinkti imties dydžius, kad būtų galima gauti reikiamo tikslumo įverčius.
• Lizdinė imtis: Visa populiacija suskirstoma į panašias pagal tam tikrą požymį grupes - lizdus (klasterius). Iš visų lizdų aibės paprastosios atsitiktinės imties būdu parenkama dalis lizdų. Lizdinė imtis gali būti renkama, siekiant sumažinti tyrimo kainą, klausėjų transporto išlaidas ir palengvinti jų darbą.
• Paprastoji atsitiktinė grąžintinė imtis: Paprastosios atsitiktinės imties išrinkimo būdų, arba schemų, yra daug. Paprastosios atsitiktinės imties išrinkimas, naudojant atsitiktinių skaičių lentelę. Naudodamiesi atsitiktinių skaičių lentele, išrenkame skaičius, žyminčius paprastosios atsitiktinės imties elementų numerius.

Tinkamai taikomas bet kuris iš minėtų metodų gali duoti gerus rezultatus. Tačiau jie nėra tikimybiniai, ir iš netikimybinių imčių gautų įverčių paklaidos negali būti statistiškai įvertintos. Vienintelis būdas įsitikinti, ar tinkami šie metodai, yra rasti tokią situaciją, kuriai esant žinomi visos populiacijos duomenys, ir juos palyginti su tyrimo rezultatais.

tags: #tyrimo #objektas #socialiniame #moksle