Rugsėjo 27 d. švenčiame Lietuvos socialinių darbuotojų dieną. Ši diena yra svarbi, nes joje dirba gausus būrys socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų ir mes visada ją paminime. Svarbu kartas nuo karto apmąstyti mūsų profesinę veiklą, ko tikisi iš mūsų bendruomenės, visuomenė, ar esame laimingi pasirinkę šią profesiją, kaip mes patys vertiname savo veiklą.
Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudoja konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą. Dirbdamas šį darbą, jaučiuosi realizuojantis savo gebėjimus, turiu galimybę nuolat mokytis ir tobulėti, o gyvenimas tampa prasmingu. Įkvepia kolegų palaikymas, kūrybiškas požiūris į darbą, nauji iššūkiai ir supratimas, kokią svarbią ir reikalingą misiją atliekame.
Socialinio darbo apibrėžimas ir iššūkiai
Socialinis darbas turi daug, bet labai panašią reikšmę turinčių apibrėžimų. Man socialinis darbas, tai kasdieninis iššūkis sau, randant konstruktyvias išeitis tam tikrose situacijose su klientu ar klientų grupe. Vienas iš didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju/ artimuoju.
Jei atrandi priėjimą prie savo kliento, tai tuomet ir džiuginančių rezultatų gali pasiekti, tačiau jei tarp socialinio darbo atstovo ir kliento nėra tvirto abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio tuomet ir rezultatai nedžiugins. Šiai dienai mano klientų grupė yra suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys. Daugumos žmonių nuomone, suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys jau nieko savo gyvenime negali pasiekti, nieko išmokti, tačiau aš tokiai nuomonei visiškai nepritariu.
Tikrai yra labai imlių ir kažką naujo išmokti norinčių klientų, pvz. yra tokių, kurie puikiai rūšiuoja šiukšles ir kitus dar pamoko. Taip pat yra, kurie moka į indaplovę sudėti nešvarius indus, bet koks įgytas naujas įgūdis neįgalaus asmens gyvenime yra labai naudingas, nes išmokęs kažką naujo, jis tampa mažiau priklausomas nuo darbuotojų, dažniausiu atveju klientams tai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, savo jėgomis. Matydami teigiamą rezultatą galiausiai patys klientai tampa motyvuotais ir tikslo siekiančiais asmenimis.
Taip pat skaitykite: Socialinės reintegracijos veiksniai
Perdegimo sindromas
Sunkiausia socialiniame darbe yra perdegimas, gal net ne fizinis, tačiau emocinis. Kai tu perdegi emociškai ir tampi apatiškas darbui bei savo klientams, jie tai labai greitai pajaučia, savaime aišku, tokia darbuotojo būsena atsiliepia ir klientams. Todėl labai svarbu laiku save įsivertinti ir reikalui esant paprašyti pagalbos sau. Dažnu atveju socialiniai darbuotojai nelinkę prašyti pagalbos sau, nes yra įpratę pagalbą suteikti kitiems, labiau pažeidžiamiems asmenims.
Perdegimo sindromo man padeda išvengti savęs pažinimas, žinių gilinimas ir lavinimas, mokymasis nenusivilti dėl nesėkmių. Stengiuosi laikytis kokybiško dienos ritmo, rūpintis savimi, daug judėti, „nesinešti“ darbinių problemų į namus.
Visuomenės lūkesčiai ir realybė
Visuomenė kelia padidintus lūkesčius socialiniams darbuotojams bei laukia greitų rezultatų. Tuo pačiu nepagrįstai ir nepelnytai nuvertina pačią specialybę, jos poreikį ir specialistus. Tame matau paradoksą.
Asmeninė patirtis ir tobulėjimas
Esu dirbusi įvairiose sferose, tačiau visada jaučiau, kad esu labai jautri kitų žmonių nelaimėms bei nesėkmėms, visuomet stengdavausi padėti, kaip tik galėjau, skatinau, motyvavau. Niekada nesistengiau padaryti už patį žmogų tai, ką jis pats galėtų ir turėtų padaryti, tačiau ieškodavau būdų kaip jį paskatinti imtis vienų ar kitų veiksmų. Žinoma, pagyvenusiam ar sergančiam žmogui suteikdavau visokeriopą pagalbą. Kadangi jau nuo gimimo esu toks žmogus, tai nutariau, kad būtent socialinis darbas man labiausiai tiks. Pradėjau studijuoti ir dirbti pagal pasirinktą profesiją. Labai džiaugiuosi, kad atradau „savo vietą“ ir dirbu mylimą darbą.
Aš labai džiaugiuosi matydama nors ir nedidelius pasikeitimus savo klientų gyvenime, kurie laikui bėgant vis labiau išryškėja, matau kaip jie keičiasi, nejaučia jokios įtampos, mielai ir atvirai bendrauja, džiaugiasi įvairiomis naujovėmis, drąsiai teikia savo pasiūlymus, noriai dalyvauja įvairiose veiklose. Stengiuosi, žinoma, kiek įmanoma labiau pagerinti ne tik psichologinį klimatą, bet ir fizinį, t.y. nuolatos ieškau naujovių, kartu su gyventojais gražiname ir puoselėjame aplinką, kad namai būtų jaukūs, kad į juos būtų malonu sugrįžti. Visada išklausau gyventojų ir stengiuosi įgyvendinti jų poreikius. Matyti jų švytinčias akis - tai pats didžiausias pasitenkinimas savo darbu.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Kartais jaučiuosi labai pavargusi ir išsekusi, tuomet stengiuosi užsiimti meditacija, skaitau knygas bei ieškau internete psichologinius bei filosofinius straipsnius. Tai padeda man geriau suprasti save, savo esamą būseną, iškilusios problemos priežastį, keisti mąstymą, požiūrį į aplinkinį pasaulį ir save.
Socialinio darbo profesiją pasirinkau aistringai domėdamasi įvairiomis asmenų, grupių ir bendruomenių socialinėmis problemomis. Susidomėjusi ieškodavau tuo metu dar sunkiai prieinamos ir skurdžiai pateikiamos informacijos apie įvairių socialinių reiškinių priežasčių-pasekmių sąveikas. Šiandien mane labiausiai džiugina atsinaujinantys socialinio darbo ištekliai, nauji įvairių grupių interesus atstovaujantys judėjimai, savanorystės iniciatyvos, į kurias noriai įsitraukiu, man svarbu nuolat plėsti profesinį akiratį.
Profesinis identitetas
Socialinį darbą pradėjau dirbti prieš 7 metus, praėjus vos keliems mėnesiams po universiteto baigimo. Klausiau savęs, ar man viskas pavyks? Manau logiškas klausimas, nes veikla, kurioje nesi patyręs - visada sukelia vidinį jaudulį. Be viso to, iš teorinio mokymosi lygmens, perėjau į praktinę darbo sritį. Nežinomybė gąsdino, jaudino, kartais kėlė siaubą. Bet ji, toji nežinomybė, nenugalėjo. Dabar praeities nežinomybė manęs negąsdina, tada, prieš 7 metus, buvusi nežinomybė yra mano patirtis, ji išmokė manęs nebijoti ateities nežinomybės, išmokė veikti, nepasiduoti, ji ta, kuri atveria galimybes, motyvuoja ieškoti sprendimų, semtis naujovių. Jos dėka, na, tos Mano Nežinomybės dėka, aš panorau tobulėti.
Toks ilgas, o gal kažkam pasirodys trumpas, mano kelias iki visiško profesinio identiteto susiformavimo. Aš esu Žmogus, kuris turi Laisvę. Laisvę Visur, Viskam, Visiems, Visada, Visame ir taip iki begalybės. Labai siekiu, kad žmonės, kuriems teikiu paslaugas išmoktų pajusti laisvę. Taip, būtent ,,išmoktų“, nes dauguma jų atėję iš aplinkos, kuri mokė juos būti bejėgiais, priklausomais nuo kitų, pasyviais savo gyvenimo stebėtojais.
Socialinis darbas tai pokyčių profesija, veikla, kuri reikalauja iš žmogaus ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų generavimo. Dirbti socialinį darbą - reiškia visą laiką tobulėti, taikyti naujausias žinias ir metodus aktualius sparčiai besikeičiančios visuomenės kontekste. Tai nuolatinis informacijos atnaujinimas teisinėje, socialinėje, medicininėje, ekonominėje srityje.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Pagrindinis visuomenės lūkestis iš socialinio darbo profesijos yra - ,,išgydyti“ socialines žmonių problemas. Tačiau, visuomenė keldama lūkesčius turi prisidėti prie jų įgyvendinimo, o ne ,,trukdyti“ pokyčių procesui.
Problemos ir iššūkiai
Visuomenėje apie socialinį darbuotoją dažnai kalbama kaip apie ,,buities prižiūrėtoją ir tvarkytoją“, ,,maisto ruošėją“. Tokie pasisakymai suponuoja, kad dirbti socialiniu darbuotoju gali žmonės be išsilavinimo ir kompetencijos. Nėra atskiriami du dalykai: socialinį darbą dirbantys, kurie gali turėti tik vidurinį išsilavinimą ir socialinis darbuotojas, kuris turi turėti aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą ir nuolat tobulinti kvalifikaciją įvairiuose mokymuose, seminaruose, konferencijose, sekti ir susipažinti su įvairiais teisės aktų pakeitimais, domėtis kitų šalių vykdoma socialine politika (siekiant susipažinti su gerąją patirtimi ir paslaugas teikti naujausių žinių pagrindu), vykdyti prevencines veiklas, vykdyti atstovaujamąjį socialinį darbą (ang. Advocacy social work) siekiant klientų teisių įgyvendinimo arba reaguojant į jų teisių pažeidimus, paslaugų neprieinamumą.
Taip pat visuomenėje, plačiai vartojama stigmatizuojanti ir diskriminuojanti kalba įvairių socialinio darbuotojo klientų apibūdinimui, t.y. kai socialiai pažeistiems asmenims pavadinti naudojami neigiamą prasmę turintys terminai ,,globotiniai“, ,,socialiai remtini“, ,,pašalpininkai“, o socialiniai darbuotojai - ,,kontrolės vykdytojai“, ,,vaikų atiminėtojai“ ,,pašalpų skyrėjai“. Neigiamos sąvokos, kurios vartojamos kalbant apie socialiai pažeistus asmenis ir socialinius darbuotojus, atspindi neigiamą visuomenės požiūrį, bei kuria hierarchinius santykius tarp kliento ir specialisto, kuris šių santykių kontekste pasižymi galia ir statusu. Socialinis darbuotojas neretai yra baimės objektu, dėl ko yra sudėtinga kurti pasitikėjimu grįstą santykį.
Būtina stiprinti klientų pasitikėjimą socialiniu darbuotoju, akcentuojant, kad socialinis darbuotojas yra kliento / šeimos bendradarbis siekiant pokyčių, profesionalas, kuris vadovaujasi mokslinėmis žiniomis ir įstatymais - ir tai yra socialinių darbuotojų ir jų klientų lūkestis visuomenei.
Kviečiu girdėti vieni kitus, mokytis vieni iš kitų, girdėti vieni kitų lūkesčius. Juk prasmę veikti, siekti pokyčių pajuntame tada, kai esame išgirsti, suprasti ir vertingi.
tags: #teigiami #socialinio #darbo #veiksnia