Socialinės Reintegracijos Veiksniai Lietuvoje

Socialinės reintegracijos sąvoka apima sudėtingą procesą, kurio metu asmenys, susidūrę su įvairiomis socialinėmis kliūtimis, bando sėkmingai integruotis į visuomenę. Lietuvoje, kur vis dar susiduriama su dideliu nusikalstamumu ir kur nuteistųjų grįžimas į visuomenę yra palyginti nauja tema, kyla poreikis išnagrinėti institucijų vaidmenį padedant asmenims, atlikusiems įkalinimo bausmes, reintegruotis į visuomenę. Šiame straipsnyje aptariami socialinės reintegracijos veiksniai, ypač atkreipiant dėmesį į neįgaliųjų integraciją ir buvusių nuteistųjų reintegraciją į visuomenę.

Neįgaliųjų Socialinė Integracija

Apie dešimtą dalį planetos gyventojų sudaro žmonės, turintys didesnę ar mažesnę fizinę, intelektualinę, sensorinę ar somatinę negalią. Tai nemaža žmonijos dalis, todėl jos problemos nėra mažiau svarbios negu likusiųjų devynių dešimtadalių. Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir vaikus pradėtas nagrinėti tik devintame XX a. dešimtmetyje.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija suplanavo esminius pokyčius, kad būtų užtikrinti žmonių su negalia teisių, lygių galimybių ir nediskriminavimo visose gyvenimo srityse principai. Priėmus suplanuotus teisės aktų pakeitimus, pagrindiniais kriterijais taps: asmens gebėjimai, veikla, aplinkos veiksniai, pagalbos reikmė.

„Visų pirma siūlome, kad būtų atsisakyta diskriminuojančių sąvokų, o naujosios sąvokos atspindėtų žmonių su negalia galią, o ne negalėjimą. Šalia to bus įtvirtinti pagrindiniai žmonių su negalia teisių ir laisvių principai: lygiateisiškumas, nediskriminavimas, visapusiškas įtraukimas, individualizavimas. Labai svarbi ir pagarba besivystantiems vaikų su negalia gebėjimams, jų teisei išsaugoti savo tapatybę, sudaryti tinkamas ugdymosi sąlygas. Aplinka ir informacija privalo būti prieinama visiems žmonėms su negalia“, - sako socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Justina Jakštienė.

Pasak viceministrės J.Jakštienės, labai svarbu aiškiai įvardinti ir apibrėžti žmonių su negalia teisių politiką formuojančius ir įgyvendinančius subjektus. Tuomet bus galima užtikrinti ir „vieno langelio“ principą, ir bus aiškios nevyriausybinių organizacijų kompetencijos ir teisės dalyvaujant asmenų su negalia teisių užtikrinimo procese.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Šiuo metu tik apie trečdalis (34 proc.) žmonių su negalia naudojasi socialinės integracijos priemonėmis, skirtomis jų socialinei atskirčiai mažinti. Tikimasi, kad pradėjus įgyvendinti suplanuotas naujoves, šis rodiklis pakils iki 42 proc. (2030 m.). Iki 2030 metų tikimasi iki 70 proc. padidinti fizinės infrastruktūros prieinamumą (2019 m. - 30 proc.), informacinės infrastruktūros ir informacijos pritaikymą nuo 5 proc. (2019 m.) padidinti iki 50 proc. (2030 m.), o gyvenimo kokybės indeksą išauginti iki 60 proc.

Siūlomais pakeitimais siekiama užtikrinti žmonių su negalia teisių ir laisvių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą, užtikrinti žmonių su negalia interesus, nustatyti aiškius negalios, pagalbos ir paslaugų poreikio nustatymo ir organizavimo pagrindus, iš naujo apibrėžti institucijų veiklos pagrindus, funkcijas ir jų įsipareigojimus žmonių su negalia teisių užtikrinimo srityse.

Aplinkos Prieinamumas

„Kalbant apie žmonių su negalia savarankiškumą ir galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime, dažnai atsiremiama į aplinkos prieinamumą. Deja, kol kas šioje srityje dar nemažai reikia nuveikti“, - sako viceministrė J.Jakštienė. Pasak jos, siekiama, kad fizinės, informacinės aplinkos, transporto, prekių ir paslaugų, taip pat kiti visuomenei prieinami objektai tiek miesto, tiek kaimo vietovėse būtų prieinami pagal universalaus dizaino principą.

Siūloma, kad privačios įmonės, siūlančios visuomenei prekes ar paslaugas, taip pat atsižvelgtų į žmonių su negalia poreikius. Svarbu, kad pastatuose ir kituose visuomenei prieinamuose objektuose būtų įrengti ženklai Brailio raštu, lengvai suprantama kalba ar kitais žmonėms su negalia tinkamai būdais.

Bendravimas

Šiuo metu teisės aktuose nėra reglamentuoti žmonėms su negalia prieinami bendravimo būdai, išskyrus lietuvių gestų kalbą, ir informacijos teikimas lengvai suprantama kalba. Įstatyme reglamentuotas tik informacijos pritaikymas žmonėms su negalia, o ne informacijos prieinamumo principas.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Siūloma įtvirtinti sąvokas „Bendravimas prieinamais būdais“ ir „Lengvai suprantama kalba“, o taip pat saviraiškos laisvę ir laisvę reikšti savo nuomonę: laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, idėjas lygiai su kitais asmenimis, visais pasirinktais bendravimo prieinamais būdais. Be to, planuojama įstatymiškai įtvirtinti žmonių su negalia teisę bendrauti ir gauti informaciją lietuvių gestų kalba.

Įstaigų Sujungimas

Siūloma šiuo metu veikiančias tris žmonių su negalia reikalus koordinuojančias įstaigas sujungti į vieną ir išplėsti funkcijas. Nauja įstaiga priimtų sprendimus dėl neįgalumo lygio, dalyvumo lygio, profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio, poreikių nustatymo, asmenų su negalia darbo pobūdžio ir sąlygų, aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis organizavimo.

Taip pat dalyvautų formuojant ir įgyvendinant žmonių su negalia teisių užtikinimo politiką, teiktų metodinę pagalbą vartotojams ir institucijoms teisių užtikrinimo įgyvendinimo klausimais, organizuotų žmonių su negalia teisių užtikrinimo įgyvendinimo rezultatų stebėseną, koordinuotų atvejo vadybos teikimą.

Dabar veikia:

• Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (nustato negalią, poreikius, išduoda pažymėjimus, nustato profesinės reabilitacijos poreikį, teikia rekomendacijas dėl pagalbos reikmių išdavimo).
• Neįgaliųjų reikalų departamentas (organizuoja ir koordinuoja integracijos priemonių įgyvendinimą, vykdo integracijos rezultatų stebėseną).
• Techninės pagalbos neįgaliesiems centras (aprūpina techninės pagalbos priemonėmis, teikia mobilios komandos paslaugą).

Pagalbos Reikmių Nustatymo Ir Teikimo Modelis

Siūloma sukurti žmonių su negalia pagalbos reikmių nustatymo ir teikimo modelį pasitelkiant atvejo vadybą. Tokiu būdu būtų teikiama kompleksinė pagalba, kuri ne tik padėtų išspręsti žmogaus su negalia savarankiškumo problemas, bet ir sudarytų sąlygas jiems patiems siekti pokyčių.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

Atvejo vadybą siūloma skirti visiems žmonėms, kuriems vertinama negalia, arba pirmą kartą nustatytas neįgalumo lygis, dalyvumo lygis, pagalbos poreikis. Žmogui su negalia užtektų kreiptis į naujai sukurtą įstaigą, kurioje dirbantis atvejo vadybininkas atliktų kompleksinės pagalbos poreikio vertinimą ir sudarytų atvejo vadybos planą 6 mėnesiams ir vykdytų nuolatinę šią plano įgyvendinimo stebėseną. Po šio laikotarpio planas būtų peržiūrimas, o esant poreikiui koreguojamas ir pratęsiamas.

Buvusių Nuteistųjų Socialinė Reintegracija

Reintegracija į visuomenę po įkalinimo yra sudėtingas procesas, reikalaujantis didelių pastangų ne tik iš nuteistojo, bet ir iš institucijų, veikiančių šioje srityje, bei iš visuomenės. Šis straipsnis analizuoja socialinės reintegracijos tendencijas, galimas iniciatyvas ir veiklas, siekiant sėkmingos buvusių nuteistųjų socialinės integracijos.

Tyrimas atskleidė socialinės reintegracijos tendencijas, galimas iniciatyvas ir veiklas, siekiant sėkmingos buvusių nuteistųjų socialinės integracijos. Buvo atlikta rašytinė apklausa (N=260). Apklausti darbdaviai, buvę nuteistieji, artimi buvusio nuteistojo žmonės, specialistai konsultantai, pataisos inspekcijos specialistai.

Pagrindiniai klausimai, kurie buvo analizuojami:

1. Kokie yra buvusių nuteistųjų socialinės integracijos ir įdarbinimo veiksniai?
2. Kaip šiuos veiksnius vertina darbdaviai, pataisos inspekcijos ir specialistai (psichologai, konsultantai), patys buvę nuteistieji, jų artimi žmonės ir atsitiktiniai piliečiai?
3. Kurie veiksniai laikomi efektyvesniais, o kurie - mažiau efektyviais?
4. Kokios yra pagrindinės buvusių nuteistųjų įdarbinimo ir socialinės integracijos tendencijos ir prielaidos?
5. Kokios priemonės gali padėti socialinės integracijos dalyviams suprasti realybę, naujas įgalinimo idėjos galimybes, plėtoti naujas iniciatyvas?

Šis popierius parodė, kad nuteistųjų reintegracija į visuomenę nėra lengvas procesas, reikalaujantis daug pastangų ne tik iš nuteistojo, bet ir iš institucijų, veikiančių šioje srityje, taip pat iš visuomenės.

Visuomenės Požiūris ir Socialiniai Vaizdiniai

Nuo visuomenės požiūrio į neįgaliuosius daug kuo priklauso jų adaptacijos bei gyvenimo sėkmė, integracija į visuomenę. Neatsitiktinai užsienio autoriai šio požiūrio tyrimams skiria didelį dėmesį. Dėl iš Vakarų plintančių modernių, demokratinių idėjų įtakos Lietuvoje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę.

Ir Lietuvoje vis labiau pradedama suprasti, kad vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių specialiųjų asmenų poreikių vietą visuomenėje, yra adekvatus pačios visuomenės požiūris į tokius vaikus bei suaugusiuosius, į jų realias galimybes.

Negalią turintiems žmonėms yra labai svarbi negalių neturinčių asmenų nuostata į juos. Viena žymiausių negirdinčių ir nematančių moterų pasaulyje amerikietė Elena Keller yra pasakiusi, kad “baisiausia ne aklumas, o reginčiųjų nuostata į neregius”. Ši nuostatų problema buvo ir yra aktuali visais žmonijos raidos laikmečiais. Taigi, visuomenės požiūris yra pagrindinė kliūtis, trukdanti plėtotis neįgaliųjų integracijos procesui.

Vakarų Europoje jau XX a. pradžioje pradėjo formuotis psichosociologinis požiūris, kad negalia visų pirma yra iš visuomenės kylanti problema. Taip yra todėl, kad būtent dėl visuomenės narių masinėje ir individualioje sąmonėje esamų neigiamo atspalvio socialinių vaizdinių neįgaliesiems sunku integruotis į visuomenę. G.Meyersonas teigia, jog „sutrikimas yra tik fizinės būsenos variacija, kuriai mes suteikiame neigiamą vertę“.

Socialinių negalės vaizdinių pažinimas leidžia atskleisti socialinės grupės, kurioje yra neįgalusis, esmines visų priimtas psichosocialines gaires, kurios struktūruoja šios grupės veiklą. (28) Socialinio konstravimo idėja suteikia metodologinį pagrindą modeliuoti ne tik neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo procesus, socialinių nuostatų negalės atžvilgiu formavimosi mechanizmus, tačiau ir apskritai socialinę negalės sampratą, atspindimą politiniame ir moksliniame diskurse.

Atskiruose civilizacijos raidos etapuose nuostata į neįgaliuosius priklausė nuo atskiros šalies ekonominio lygio, kuris sąlygoja žmonių gerbūvį, tradicijų, dorovinių, religinių, filosofinių veiksnių. Daugelio autorių nuomonė sutampa dėl nuostatų raidos į neįgalius žmones.

Visais laikais visuomenės nuomonė pačiam neįgaliajam turi didelę reikšmę. Neįgaliųjų adaptacijai didžiausią kliūčių kelia ne kasdieniniai sunkumai, susiję su negalia, bet visuomenės nepakankama pagarba, jo asmenybės menkinimas bei netinkamas į jį požiūris.

Nuo seno žmonės, turintys ypatingų poreikių, buvo laikomi neįgaliaisiais ne dėl savo poreikių išskirtinumo ar negalės dydžio, bet pirmiausia dėl to, kad didžiausiais dėmesys buvo teikiamas būtent į jų silpnąsias savybes.

Nuo to, kaip aplinkiniai bendrauja su neįgaliaisiais, priklauso šių elgesys ir prisitaikymas prie aplinkos: aplinkinių pagarba ir tolerancija, saugumo jausmas neįgaliajam padeda išsiugdyti savigarbą, savimeilę, savivoką, tuo tarpu neigiamas požiūris formuoja nepilnavertiškumą arba agresyvumą.

Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, visuomenei būdingos tam tikros socialinės problemos. Socialinių problemų samprata laikui bėgant kito. Bedarbystė, visuomenės diferenciacija, neįgaliųjų padėtis dar neseniai buvo vertinama ne kaip socialinė, o kaip individuali problema, t.y. kaip žmogaus nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių socialinių sąlygų.

Manoma, jog žmonėms turintiems sutrikimų, reikia padėti „apginkluojant“ juos žiniomis, įgūdžiais, mokėjimais, kad jie galėtų sėkmingai integruotis į visuomenę.

Statistika

Lietuvoje gyvena maždaug 400 000 žmonių, kuriems reikia kitų pagalbos, iš jų: 50 000 dažnai ir ilgai serga, 200 000 yra invalidai ir maždaug 150 000 senų - vyresnių nei 75 metų negaluojančių dėl senatvinių sutrikimų. Iš viso maždaug 40 Lietuvos gyventojų vienaip ar kitaip susiję su neįgalumo problema: šeimos nariai, artimieji kiti asmenys, prižiūrintys neįgalius žmones ir t.t.

Žmogaus vystymąsi lemia daugybė tarpusavy susijusių veiksnių. Iki gimimo reikšmingesni yra biologinę žmogaus struktūrą lemiantys veiksniai; po gimimo ir tolesniam vystymuisi vis didesnę reikšmę įgyja socialiniai, psichologiniai ir kultūriniai veiksniai.

Skiriamos tokios bendrosios priežasčių grupės: biologinės, socialinės bei psichologinės; vidinės ir išorinės. Skirtingos vystymosi sutrikimus nulemiančios priežastys gali sukelti įvairaus laipsnio ir pobūdžio raidos nepilnavertiškumą, paliesdamos kurią nors vieną funkciją, o kartais ir ištisas sistemas.

1995m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos nutarimu patvirtinta vystymosi sutrikimų klasifikacija. Įgytos - išsivysto kūdikiui gimus (17). Tai pat buvo atskirtos sutrikimų (kaip organinis sutrikimas, kaip veiklos funkcijų apribojimas) ir negalės (kaip socialinis ribotumas) sąvokos. sutrikimų (Wright, 1983, cituota Giami, 1994). Taigi negalios terminas leido atskirti fizinę ir socialinę sritis. Remiantis panašiais teoriniais svarstymais buvo priimta tarptautinė negalės klasifikacija.

Tyrimų atliktų įvairiuose kraštuose, duomenys rodo, kad ne tik įvairių visuomenės narių, bet ir pedagogų nuostatos į neįgalius žmones dažnai būna neigiamos. Pavyzdžiui, S.Ionescu ir Ch. Despins Kanadoje atlikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad kai žmonės deklaruoja bendras nuostatas į neįgaliuosius (į jų teises, vietą visuomenėje ir pan.), jos dažniausiai būna teigiamos. Tačiau respondentų išreikštos nuostatos gerokai pasikeičia t.y. tampa neigiamos, jei neįgalieji įsiterpia į asmeninę kito žmogaus erdvę.

Socialinę izoliaciją lėmė tai, kad daugelis žmonių tiesiogiai negalėjo kontaktuoti su neįgaliaisiais.

Lietuvoje aplink įmones, kuriose dirba neregiai, išaugo aklųjų mikrorajonai. Savo laiku aklųjų patogumui šiuose mikrorajonuose buvo sukurtas buitinių paslaugų tinklas, banko, pašto skyriai, parduotuvės, vaistinės ir t.t. Tokiu būdu neregiai metų metai galėdavo neišvykti iš savo rajono, t. y. jie atsirado savotiškuose rezervatuose ir turėjo minimumą kontaktų su reginčiaisiais, gyvenančiais net to paties miesto kituose rajonuose.

Šią izoliaciją didino ir specialus sutrikusios regos vaikų ugdymas specializuotose įstaigose. Taikliai šią neregių izoliaciją yra apibūdinęs aklas Lietuvos poetas A. Jonynas : „Aklojo gyvenimas tai kelias iš rezervato į rezervatą : spec. vaikų darželis, spec. mokykla, įmonė akliesiems.

1999 m. V. Gudonis pakartotinai tyrė visuomenės nuostatą į neregius. Buvo pastebėti pozityvūs poslinkiai. Negatyvi nuostata į neregius gyventojų tarpe sumažėjo iki 35. žmonių nuostatą teigiamai įtakojo gautos žinios apie neregius žiniasklaidos kanalais.

1990 m. buvo nustatyta pozityvios nuostatos į neregius priklausomybė nuo respondentų išsilavinimo (kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo pozityvesnė nuostata), 1999 m. tyrime tokios tendencijos nėra. Pastarųjų metų tyrime išryškėjo amžiau įtaka nuostatai į neįgaliuosius (kuo jaunesni respondentai tuo pozityvesnė nuostata).

Pozityviausia nuostata į neregius 1999m. parodė 18-20 m. amžiaus grupės, t.y. jauniausi respondentai. Tai galima paaiškinti tuo, kad 1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę kaip alternatyva specialiąjam ugdymui buvo integruotas specialiųjų poreikių vaikų ugdymas. Tokiu būdu jauniausiųjų respondentų grupė galėjo betarpiškai bendrauti su sutrikusios regos vaikais mokyklose, kas teigiamai galėjo paveikti jų nuostatą į neregius.

Visuomenės nuostatos pokyčius iliustruoja ši lentelė:

Metai	Negatyvi nuostata į neregius	Įtaka nuostatai
1990	47,18%	Žinių trūkumas apie aklųjų galimybes
1999	35%	Žiniasklaidos kanalais gauta informacija apie neregius

tags: #socialines #reintegracijos #teigiami #ir #neigiami #veiksniai