Lietuvoje surogatinė motinystė iki šiol draudžiama, tačiau sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys tvirtina, kad ir mūsų šalyje atėjo metas pokyčiams. „Lietuvoje pokyčiai turi vykti kaip Vakarų šalyse, jie bus. Jie bus išdiskutuoti, bet jie vyks“, - tikina jis. Sveikatos apsaugos ministerija parengė Pagalbinio apvaisinimo pataisas ir siūlo įteisinti Lietuvoje surogaciją - leisti moterims naudojant kitos poros lytines ląsteles ar embrioną pastoti, išnešioti ir pagimdyti svetimą vaiką.
Sveikatos apsaugos ministerijos projekte siūloma įteisinti tik neatlygintiną surogaciją ir tik tais atvejais, kai surogatinės motinos paslaugų prašo moterys, kurios pačios negali susilaukti vaikų dėl ligų arba jei nėštumas ir gimdymas joms keltų didelį pavojų. Pagimdžiusi surogatinė motina turėtų atsisakyti bet kokių teisių į vaiką ir jį perduoti tėvams. „Visi šie klausimai yra ekspertų, darbo grupių diskusijose. Ruošiamės aptarti su atitinkamomis asociacijomis, bendruomenėmis, specialistais“, - kalba A. Dulkys.
Ministrą palaiko Santaros klinikų Vaisingumo centro vadovas Rimantas Gricius, teigdamas, kad surogatinės motinystės atvejų Lietuvoje neturėtų būti daug. „Poreikis nėra labai didelis, tokių pacienčių bus viena kita per metus, bet poreikis realus. Kurios turėjo onkologinių susirgimų, prarado gimdą, negali išnešioti. Arba būna sunkios retos ligos, kurioms nėštumas yra kontraindikuotas, širdies, kraujagyslių sistemos ligos, inkstų ligos, vaskulitai“, - priduria jis.
Tuo tarpu pasipriešinimas įteisinti surogaciją Lietuvoje yra stiprus. Nuo tokių Dulkio kalbų šiurpsta kai kurios konservatorių ir valstiečių seimūnės. „Moterį paverčia išnešiojimo fabriku. Tai barbarybė nesuvokiama. Jei mano, kad tai pažangu, sveikinu, einate Rusijos keliu“, - sako Seimo narė, konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė. „Esu šokiruota. Labai keistas ministro pasirinkimas. Tarptautinė bendruomenė prieštaringai vertina surogaciją, yra Europos Parlamento rezoliucijos, kur ES valstybės raginamos kreipti dėmesį į pavojus“, - rėžia Seimo narė, valstietė Agnė Širinskienė.
Surogacijos šalininkai pasisako už tai, kad surogacija būtų įteisinta, o visos su ja susijusios problemos - teisiškai sureguliuotos. Tuo tarpu oponentų nuomonė yra priešinga. Jų teigimu, surogacija prieštarauja ne tik gerai moralei ir visuomenėje nusistovėjusioms normoms, bet ir lemia dar didesnes problemas, tokias kaip: moterų išnaudojimas, prievarta, prekyba žmonėmis, organais ir kūdikiais.
Taip pat skaitykite: Surogatinės motinystės perspektyvos Lietuvoje
Viešoji nuomonė ir etiniai argumentai
Tokie siūlymai vienus mūsų kalbintus vilniečius glumina, kiti gi pasisako už tokią pagalbą vaikų negalinčioms susilaukti moterims: „Atrodo kaip prekyba, tai jautrus dalykas, panašus kaip abortų įstatymas.“ „Man atrodo, nereikia.“ „Reikia, ne visi gali turėti.“ „Tiems žmonėms, kurie negali turėti vaikų, padėti reikia.“
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė atkreipė dėmesį, kad šalyse, kur surogacija yra legali, poros moka milžiniškus pinigus, kad galėtų nusipirkti kūdikį. O tai, anot K. Mišinienės, yra prekyba žmonėmis, kadangi žmogus negali būti parduotas, dovanotas ar atiduotas. Pašnekovės teigimu, argumentas, kad moterys savanoriškai (ne už pinigus) atiduoda savo vaiką kitiems, tėra „dūmų uždanga“, leidžianti veikti tarsi nepažeidžiant įstatymų ir moralės.
„Ekonomiškai pažeidžiamos moterys gali būti labiau linkusios tapti surogatinėmis motinomis dėl finansinių priežasčių, o tai gali sukelti etinių problemų“, - pridūrė Artūras Rudomanskis. Anot KOPŽI vadovės, įteisinus surogaciją klestėtų verbuotojai, tokių sandėrių organizatoriai, vykdytojai, o aukomis taptų moterys, kurių gimdos būtų išnuomotos trečioms šalims ir, žinoma, jų vaikai - parduoti.
Teisiniai pavojai Lietuvoje: baudžiamoji atsakomybė ir bylos
Pagal advokato Ginto Gustaičio aiškinimą, surogatinė motinystė Lietuvoje yra kvalifikuojama kaip sunkus kriminalinis nusikaltimas - vaiko pardavimas. Netgi yra pradėtų ikiteisminių tyrimų baudžiamosiose bylose, o už šią veiką baudžiama vienintele bausme - laisvės atėmimu nuo 5 iki 15 metų. Lietuvoje, mano žiniomis, jau yra nuteistų žmonių analogiškose situacijose.
Jis neslėpė, kad parsivežus tokį vaiką iš užsienio kyla labai reali rizika, kad jis bus atimtas, kadangi yra buvę atvejų, kada taip vaiko susilaukusios ir jį į Lietuvą atsivežusios poros yra persekiojamos baudžiamojo kodekso tvarka. Pašnekovo teigimu, vien prašymas konsultuoti tokiais atvejais advokatą stato į keblią padėtį, kadangi yra prašoma pagalbos siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o tai irgi yra baudžiama: „Suprantama, konsultacija tegali būti labai paprasta: jokiu būdu negrįžti į Lietuvą, kadangi rizika tapti įtariamuoju, kaltinamuoju ir nuteistuoju yra didžiulė.“
Taip pat skaitykite: Surogatinė motinystė: teisė ir etika
G. Gustaičio nuomone, surogatinei motinai gimdyti Lietuvoje yra pavojingiau, nes ji gali iš čia ir neišvykti, kol neatliks bausmės. Jo aiškinimu, jei filipinietė vaiką pagimdytų Lietuvoje, gimimo liudijime ji būtų nurodyta kaip mama, o tėvu ji galėtų registruoti lietuvį. Tuomet ji (surogatinė motina) turėtų sutikti vaiką įvaikinti tėvo sutuoktinei (lietuvei), tačiau ir toks būdas, anot advokato, nepadėtų išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės. „Vos tik faktai taps žinomi teismui (o be teismo čia niekaip nepavyks išsiversti), išvadą civilinėje byloje teikianti institucija iš karto praneš policijai pati arba tą padarys teismas. Aišku, galima tikėtis, kad teisme nebus išsiaiškinta tiesa ir visą situaciją pavyks pateikti kaip sutuoktinio neištikimybės vaisių, kurio sutuoktinė vėliau esą atleido ir netgi sutiko vaiką įsivaikinti. Bet, kartoju, rizika - labai didelė“, - sakė specialistas.
Teismų praktika užsienyje ir pamokos Lietuvai
Teismų praktikoje pripažįstama tiek socialinė, tiek biologinė tėvystė. O kiekvienas atvejis yra vertinamas atskirai, atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Bylose teismai vertina, kiek vaikas jau yra prisirišęs prie tėvų, kaip tėvai elgėsi su vaiku (ar auklėjo, išlaikė, prižiūrėjo). Be to, yra atsižvelgiama į privalomą valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą ir stengiamasi priimti sprendimą, geriausiai atitinkantį vaiko interesus.
Calvert šeimos byloje teismas neišvengiamai turėjo žiūrėti į įstatyme įtvirtintą tėvų sąvoką, t. y. su kuo siejama tėvystė, pavyzdžiui, su pagimdymo faktu ar su genetika. Tuo metu įstatymas motiną siejo su gimdymo faktu, tačiau teismas vaiką priteisė biologiniams tėvams. Teismas nesirėmė sutarties vykdymu, taigi nepatvirtino sutarties teisėtumo, tačiau sutartį laikė įrodymu, patvirtinančiu, jog Calvert šeima buvo numatytieji tėvai.
A. Stern ir kitos bylos parodo, kad surogacijos sutartys, net ir esant aiškioms nuostatoms, teisminėje praktikoje gali būti pripažintos nevykdytinomis, jei surogatei nebuvo užtikrintos būtinos informacijos, psichologinė pagalba ir teisėtinės konsultacijos. Teismas nurodė, kad motina negali žinoti, ar norės atiduoti vaiką, kol nėra pagimdžiusi. Teismo nustatyti trūkumai yra ištaisomi. Tačiau šių kriterijų detalizavimas reiškia, jog užsakovų interesai ir lūkesčiai taps neapsaugoti, kadangi sandorį galima sudaryti tik po vaiko gimimo.
Tarptautinė praktika: draudimai, reguliavimas ir liberalesnės sistemos
Užsienio valstybėse daugiausia įstatymais yra bandoma sureguliuoti iš surogacijos kylančias problemas, susijusias su civiliniais klausimais: tėvystės nustatymu, vaiko pilietybe, įvaikinimu ir pan. Tačiau pagrindinis valstybių keliamas klausimas yra susijęs su tuo, ar surogacija turėtų būti uždrausta kaip reiškinys, prieštaraujantis gerai moralei ir visuomenėje nusistovėjusioms normoms, ar priešingai - ją reikėtų legalizuoti, sureglamentuojant su šia technologija susijusius klausimus.
Taip pat skaitykite: Surogatinės motinystės praktika ir teisinė bazė Lenkijoje
JAV dauguma valstijų turi išleidusios savo įstatymus, susijusius su surogacija, tačiau teisinis reglamentavimas varijuoja nuo visiško surogacijos draudimo ir jos kriminalizavimo iki pakankamai liberalaus požiūrio. Europos Sąjungoje 19-oje iš 28 valstybių nėra surogacijos srities reglamentuojančių įstatymų (2008 m. duomenimis); šešiose valstybėse surogacija yra uždrausta, keturiose iš jų numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Liberalus požiūris į surogaciją yra Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Danijoje: šiose šalyse yra leidžiama altruistinė surogacija, tačiau ji griežtai reglamentuota. Graikija išsiskiria tuo, kad poroms, siekiančioms pasinaudoti altruistine surogacija, pirmiausia reikia gauti teismo leidimą. Indijoje surogacija legalizuota nuo 2002 m. („reprodukcinio turizmo“ šalis). Izraelyje leidžiama bet kokios rūšies surogacija (tačiau visos surogacijos sutartys privalo būti patvirtintos teisme; sutikimas dėl surogatinės motinystės turi būti patvirtintas specialaus komiteto).
Šalyse, kur surogacija yra draudžiama ar griežtai reglamentuojama, teisės aktai paprastai siekia apsaugoti surogatei ir vaikui priklausančias teises bei išvengti komercinės išnaudojimo formų. Italijoje griežčiausiai baudžiama už surogacijos organizavimą ir vykdymą; Prancūzijoje ir Vokietijoje taip pat numatyta baudžiamoji atsakomybė tam tikriems surogacijos subjektams.
Lietuvos teisės reguliavimo situacija ir istorinės pastangos
Surogacija Lietuvoje nėra įteisinta, t.y. nėra surogacijos klausimus reglamentuojančių įstatymų. Surogacija Lietuvoje nėra įteisinta, t.y. nėra surogacijos klausimus reglamentuojančių įstatymų. 2001 m. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso V skirsnio „Dirbtinis apvaisinimas“ 3.154 straipsnyje yra numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus ir tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu, motinystės bei tėvystės klausimus reglamentuoja kiti įstatymai. Rengiant Civilinio kodekso projektą, mėginta reglamentuoti santykius, susijusius su dirbtiniu apvaisinimu.
Pagal Civilinio kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, dirbtinio apvaisinimo įstatymas turėjo būti parengtas iki 2002 m. gegužės 1 d. Nors buvo parengti ir svarstyti keli dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai, tačiau praėjus daugeliui metų toks teisės aktas nėra priimtas, o dirbtinio apvaisinimo atlikimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“, kuris, reprodukcinei medicinai sparčiai žengiant į priekį ir keliant vis aukštesnius kokybės bei saugos reikalavimus, atsilieka nuo dabarties medicinos mokslo ir praktikos.
Vertinant pasaulinės praktikos atžvilgiu, šis įsakymas yra kontraversiškas teisės aktas, jis neapima visų svarbiausių dirbtinio apvaisinimo problemų, kurios turėtų būti teisiškai reglamentuojamos, taigi turi spragų ir atsilieka nuo realaus gyvenimo: nepakankamai sureguliuota embrionų ir lytinių ląstelių apsauga; moters kiaušialąsčių donorystė; spermos banko problema; surogacija; reikalavimai lytinių ląstelių donorams; atsakomybė už dirbtinio apvaisinimo tvarkos pažeidimą. Esminis klausimas lieka tai, kad dirbtinis apvaisinimas leidžiamas tik susituokusiai moteriai ir tik jos sutuoktinio sperma.
Per pastaruosius dešimtmečius Seime buvo teikiami įvairūs dirbtinio apvaisinimo ir reprodukcinės sveikatos įstatymų projektai, tačiau jie susilaukdavo prieštaringų vertinimų ir priėmimas įstrigdavo. 2002 m. grupė Seimo narių parengė Reprodukcinės sveikatos įstatymą, tačiau Seimas jam nepritarė (atmestas 2005 m.). 2014 m. parengtas naujas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas. 2010 m. registruoti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektai (XIP-2388 ir alternatyvus Nr. XIP-2502) taip pat nebuvo priimti. Iki šiol Pagalbinio apvaisinimo įstatymas nėra priimtas.
Šiuo metu Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 m. ministro įsakymu. Šiame teisės akte aprašyti tik dirbtinio apvaisinimo būdai ir sąlygos, taigi toks minimalus reglamentavimas sudaro sąlygas privačioms medicinos įstaigoms pagalbinio apvaisinimo procedūras teikti nekontroliuojamai. Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra. Vadovaujantis Statistikos departamento tyrimo duomenimis, apie 15-20 proc. visų Lietuvos šeimų (kas penkta ar šešta pora) yra nevaisinga ir negali susilaukti vaikų.
Praktiniai ir finansiniai aspektai: kiek kainuoja surogacija?
Vis dėl to tapti tėvais šiuo būdu nėra nei paprasta, nei pigu. Portalas today.com paskaičiavo, kiek kainuoja surogatinė motinystė. „Iš viso, sakyčiau, apie 100 tūkstančių JAV dolerių - kiaušinėliai, advokatai, kelionės, mokestis mamos“, - vardija viena moteris. Tiesa, kaina gali būti labai skirtinga. „Yra labai daug veiksnių, kurie galiausiai nulems kainą, tačiau vidurkis, įskaitant kompensaciją mamai, agentūros mokesčius, teisinius mokesčius, draudimą, medicinines išlaidas yra apie 125-175 tūkst. JAV dolerių“, - sako agentūros siūlančios surogatinės motinystės paslaugas „Family Match Consulting“ įkūrėjas.
Už vaiko išnešiojimą surogatinei motinai sumokama vidutiniškai 30-60 tūkst. JAV dolerių. Į tai įskaičiuota medicininiai moters patikrinimai, vaiko išnešiojimas, gimdymas, būsimos mamos išlaidų kompensavimas ir kiti. Nuo 5 iki 15 tūkst. JAV dolerių reikės skirti teisinėms išlaidoms. Surogatinė motina nešioja genetiškai nesusijusį vaisių - jis yra sukuriamas iš donorų (tėčio ir mamos) spermos ir kiaušialąstės. Tai kainuoja taip pat apie 20-30 tūkst. JAV dolerių. Jei dėl tam tikrų priežasčių moteris neturi kiaušinėlių, tuomet jų donorystė kainuos dar 20-30 tūkst. JAV dolerių. Kiekviena pagalbinio apvaisinimo procedūrą mėgintuvėlyje (IVF) kainuoja apie 10-15 tūkst. JAV dolerių. Papildomai tenka sumokėti ir surogatinės motinos sveikatos draudimą - 10-30 tūkst.
Profesinė pozicija ir siūlomi reglamentavimo principai
Gyd. akušerės ginekologės ir Vaisingumo centro vadovės Gražinos Bogdanskienės aiškinimu, surogacija reikalinga, jei moteris gali pastoti, bet negali išnešioti. Taigi surogatinė motina nešioja genetiškai nesusijusį vaisių, kuris yra sukuriamas iš donorų (tėčio ir mamos) spermos ir kiaušialąstės. Pasak vaisingumo specialistės, Europoje surogatinė motinystė yra draudžiama - vaikas priklauso gimdyvei, o ne tai, kurios kiaušialąstės buvo panaudotos. G. Bogdanskienės nuomone, vilčių, kad Europoje surogacija bus įteisinta, yra mažai.
Artūras Rudomanskis nurodė, kad surogacija yra vienintelis būdas turėti genetinį ryšį su savo vaiku tiems, kurie negali jų susilaukti natūraliai: „Tai apima ir LGBT bendruomenę, kuriai surogacija dažnai yra viena iš nedaugelio galimybių turėti savo vaikų.“ Vis tik jis pabrėžė, kad legalizavimas turėtų būti griežtai reguliuojamas, saugant surogatinių motinų teises, užtikrinant vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus ir išvengiant komercinės surogacijos dėl išnaudojimo: „Surogacija neturėtų tapti verslo priemone, o turėtų būti humaniškas procesas, skirtas padėti šeimoms. Tarptautinė surogacija taip pat turėtų būti griežtai kontroliuojama, kad būtų išvengta išnaudojimo mažiau išsivysčiusiose šalyse.“
Praktiniai pasiūlymai ir neatidėliotini klausimai teisėje
Akademikai sutaria vienu klausimu - šios srities palikti įstatymiškai nesureguliuotos negalima. Užsienio praktika rodo, kad įstatymai turi spręsti klausimus, susijusius su tėvystės nustatymu, vaiko pilietybe, įvaikinimu ir apsauga nuo komercinės išnaudojimo. Lietuvoje dar teks atsakyti į daugiau klausimų. Ar įstatymai turi sieti motinystę su pagimdymo faktu? Ar biologinė motina turi turėti daugiau teisių nei biologinis tėvas? Taip pat koks turėtų būti numatytųjų tėvų santykis su biologiniais tėvais?
Seimo narių pozicijos išsiskiria: vieni ragina diskutuoti ir siekti reguliavimo, kiti griežtai priešinasi. Valdančiosios koalicijos Laisvės partijos frakcijos seniūnė Seime Ieva Pakarklytė teigia, kad apie surogatinę motinystę partija nediskutavo. Jos partietė Danielė Morgana mano, kad Lietuvai nėra ko laukti. „Ar įstatymas bus priimtas? Manau ne, tačiau atėjo laikas diskutuoti, nes surogatinė motinystė yra vienas iš daugelio Naujojo pasaulio klausimų - medicina suteikia jai galimybes, o žmonių, kurie išgyvena po sunkių ligų ir negali susilaukti vaikų, skaičius didėja.“
Colombia debates future of child surrogacy | DW News
Trumpa lentelė: galimi teisiniai režimai ir pasekmės
| Teisinis režimas | Galimos pasekmės |
|---|---|
| Draudimas (šalys kaip Lietuva dabar) | Baudžiamoji atsakomybė, surogacijos nutraukimas, emigracija į užsienį dėl procedūrų |
| Leidžiama altruistinė surogacija (UK, Danija, Graikija) | Griežtas reguliavimas, teisinė apsauga surogatėms, ribojama komercija |
| Laisvas komercinis modelis (Indija, kai kuriose JAV srityse) | Rizika išnaudojimui, „reprodukcinis turizmas“, didelės išlaidos užsakovams |
Nepriklausomai nuo galiojančių draudimų ne tik Lietuvoje, augantis nevaisingumo mastas, partnerystės instituto normalizavimas išsivysčiusiose valstybėse lemia, kad faktiškai žmonės visgi sukuria santykius, susijusius su surogacija, ir draudimas savaime nereiškia, jog tokie santykiai neegzistuoja. Todėl kyla poreikis aiškių, nuoseklių ir teisingų taisyklių, kurios apsaugotų vaiko, surogatei priklausančias teises ir išvengtų komercinės prekybos bei išnaudojimo.
tags: #surogatine #motinyste #teismas