Paskutiniu metu labai dažnai girdima sąvoka „institucinis smurtas“ kelia daug klausimų, o įvairios interpretacijos sukelia pasipiktinimą tiek visuomenės, tiek pačių institucijų. Institucinis smurtas yra struktūrinio smurto dalis, kurio teoriją pirmasis pristatė žymus Norvegijos mokslininkas, sociologas, Oslo Taikos instituto steigėjas, pagrindinis taikos ir konfliktų disciplinos kūrėjas Johanas Vincentas Galtungas. Pasak J. V. Galtungo, struktūrinis smurtas kyla iš tam tikrų struktūrų, o ne iš žmonių, nors konkretūs žmonės taip pat tame dalyvauja.
Kas yra struktūrinis ir institucinė prievarta?
Būtent J. V. Galtungo teorija tai įvardija kaip „socialinių sąlygų pasekmė“, kai grupė ar institucija yra atsakinga už asmens pagrindinius poreikius, sveikatą ar net mirtį. Vienu atveju, šis smurtas nekyla iš tiesioginio žmogaus ir žmogaus santykio, bet šis smurtas kyla iš santykių, paremtų tarpininkavimu iš tų struktūrinių institucijų. Čia susiduriama su problema, kad struktūrinio smurto metu agresorius yra tarsi beveidis, nes žmogus susiduria su tam tikra valstybine sistema, kuri kartais tiesiogiai ar netiesiogiai apriboja asmenį, pažeidžia tam tikras jo teises.
Blogiausia tai, kad susidūrus su institucinio smurto grėsme, būna sunku įvardinti kaltuosius, o juos ir įvardinus, išsireikalauti žalos atlyginimą dažnu atveju, tampa neįmanoma. Būtinybė išlaikyti konkuruojančių interesų pusiausvyrą tarp ginamų teisių ir apribojimų, iškelia proporcingumo principo naudojimosi svarbą ir reikalingumą.
Institucinis smurtas šeimos apsaugos kontekste
Valstybės institucijų paskirtis yra suteikti šeimoms pagalbą, o ne pakeisti šeimą. Viena iš valstybės užduočių yra ginti ir saugoti šeimą, kad ji tinkamai galėtų įgyvendinti vieną iš pagrindinių savo pareigų - rūpintis vaikų gerove. Valstybė, siekdama įgyvendinti Vaiko teisių konvencijoje 3 straipsnyje įtvirtintą kriterijų, kad vaiko interesai svarbiausi, susiduria su teisinio reguliavimo problema, kaip užtikrinti teisingiausią interesų pusiausvyrą.
Geriausi vaiko interesai yra svarbiausias kriterijus, kuris neretai pateisina priverstinį vaiko paėmimą iš šeimos. Principas „geriausi vaiko interesai“ teisinėje literatūroje yra vertinamas gan dviprasmiškai. Pirmiausia, kad vaiko interesų turinys teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžtas, nes vaiko interesai kiekvienu atveju yra nustatomi individualiai, apima ne tik vaiko gyvenimo sąlygas, bet ir vaiko raidos bei saviraiškos galimybes ateityje.
Taip pat skaitykite: Teisinis ir socialinis psichologinio smurto aspektas
Todėl nutinka ir taip, kad valstybės institucijos dėl objektyvaus vertinimo trūkumo, klaidingai įvertinus rizikos lygius gali susidurti su rizika sukelti ilgalaikę žalą ir šeimai, ir vaikui. Antra, teismai sprendžia ginčus remdamiesi praeityje įvykusiais faktais. Numatyti ateitį, priimant sprendimą vaiką atskirti nuo šeimos, teismai tokios galimybės neturi dėl informacijos trūkumo ir laiko stokos.
Tokiu atveju Vaiko apsaugos sistema susiduria su institucinę riziką, t. y. vaikai neapsaugomi, bet papildomai jie gali patirti antrinę, institucinę prievartą. Mokslinėje literatūroje netinkamai organizuota juridinė ir socialinė apsauga yra vadinama antrine prievarta, reviktimizacija, institucine ar sistemos prievarta.
Proporcingumo principas ir tarptautinė praktika
Aiškintis ar valstybės įsikišimas buvo būtinas ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui yra pagrindinis uždavinys siekiant įvertinti valstybės institucijų intervenciją į šeimos gyvenimą. Proporcingumo principas yra ne tik vienas esminių JT Vaiko teisių konvencijos, bet ir visos Europos žmogaus teisių konvencijos principų, aiškinant teises ir laisves, vykdant teisingumą teisinėje valstybėje, nes tik jis numato, kad visi įstatymai, turintys įtakos žmogaus teisėms, turėtų būti proporcingi ir pagrįsti.
Jo taikymo būtinybė atsiranda, kai siekiama apsaugoti vieną vertybę yra apribojama kita vertybė. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad „spręsdamas įvairių susidūrusių interesų pusiausvyros nustatymo klausimą ir vertindamas tikėtiną naudą, turi atlikti išsamų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui.“
Todėl ir Vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistai prieš priimdami sprendimą atskirti vaikus nuo tėvų ar vis dėlto suteikti pagalbą šeimai, kad vaikas galėtų liktų šeimoje, pirmiausia turėtų remtis jau suformuota EŽTT praktika dėl visapusiškos šeimos situacijos ir poreikių vertinimo.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas
Praktinis pavyzdys: kai institucinė intervencija daro žalą
Išdraskyta šeima kentėjo septynis mėnesius, nors nuo pirmos akimirkos tvirtino, kad kraujosruvų ant šešiamečio kūno atsirado tik dėl to, jog linkęs save žaloti. Tačiau motinos žodžiais valdininkai netikėjo. Jie nekreipė dėmesio ir į jos tikinimus, kad vaikas autistas. Maža to, nuo šeimos buvo atplėštas ir antras jų vaikas dvimetis berniukas, nors ant jo kūno nebuvo jokių smurto ženklų.
Kelis mėnesius vaikai gyveno globėjų šeimoje. Mama teigia, kad be kaltės tapo savo vaikų skriaudėjais. Netekusių vaikų aš neužmigdavau be raminamųjų. Ir vaikai dar nepamiršo išsiskyrimo košmaro. Vyresnysis naktimis šoka iš lovos šaukdamas mamą. O mažylis po septynių mėnesių kalbėjo daug prasčiau negu anksčiau. O kai mūsų patikrinti atvažiuoja Socialinio centro autobusas, berniukas tiesiog sustingsta apsivydamas mamai kaklą.
Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl fizinio skausmo sukėlimo. Vaiko raidos centro specialistų išvados visiškai sutapo su motinos prieš pusmetį išsakytais argumentais. Mėlynių ir nubrozdinimų ant šešiamečio kūno atsirado dėl berniuko sveikatos sutrikimų. Po išsamių tyrimų buvo nustatytas raidos sutrikimas - autizmas, protinis atsilikimas.
Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai savo kaltės dėl to, kad vaikai septynis mėnesius buvo atskirti nuo tėvų, neįžvelgė. Laikinoji globa buvo paskirta dėl smurto šeimoje. Visais atvejais įtarus smurtą prieš vaikus sprendžiama dėl jų paėmimo. Pateiktoje istorijoje, vaiko atskyrimo nuo tėvų trukmė, nustatyti ar šeimoje prieš vaiką buvo tikrai smurtaujama, užtruko daugiau nei pusę metų. Toks apribojimo mastas akivaizdžiai neatitiko proporcingumo kriterijaus.
Šis pavyzdys atitinka daugelio atvejų, kuomet vaikai iš šeimos buvo paimti, kad tokiais atvejais teisinis reglamentavimas, nesuteikia vaikams pakankamos apsaugos bei garantijų, kad siekiant apsaugoti vaikus, pasitelkiant įstatyme numatytas priemones, nebus jiems padaryta daugiau žalos, nei naudos. Todėl, dažnai vaikams padaryta žala viršyja gaunamą naudą, nes atskyrimas nuo tėvų, vaikams sukelia skausmingus ir nepamatuojamus išgyvenimus, padarydami ilgalaikio poveikio žalą.
Taip pat skaitykite: Pagalba seksualinio smurto aukoms
Taip yra pažeidžiama ir EŽTT suformuota praktika, kad „vaiko atskyrimas nuo savo šeimos yra kraštutinė priemonė, kuri turėtų būti naudojama tik kaip paskutinė išeitis, siekiant apsaugoti vaiką, kai jis susiduria su tiesioginiu realiu pavojumi.“
Smurto rūšys: kaip jas atpažinti
Smurtas - tai ne tik fizinis kito žmogaus sužalojimas. Lengviausiai atpažįstama bei pripažįstama smurto forma yra fizinis smurtas. Tai tyčinis fizinės jėgos panaudojimas prieš asmenį, sąmoningai siekiant jį sužeisti ar sužaloti, padaryti neįgaliu ar nužudyti. Fizinis smurtas yra veiksmas, kuriuo siekiama sukelti skausmą ir (arba) sužaloti.
KAIP ATPAŽINTI. Tai lengviausiai atpažįstama smurto forma, nes dažniausiai palieka žymes ant žmogaus kūno, tačiau neretai apie patirtą fizinę traumą galima spręsti iš pasikeitusio asmens elgesio ar emocijų. Fiziniu smurtu siunčiama aiški žinutė nukentėjusiam asmeniui: „Galiu tau daryti tai, ko nenori.“
Psichologinis smurtas - tai sąmoningas, tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, siekiant priversti asmenį paklusti smurtautojo reikalavimams. Tai yra veiksminga priemonė paveikti kitą asmenį bei gauti norimą rezultatą. Dažniausiai grasinama žodžiu, mostais, ginklo ir kitų daiktų demonstravimu sukuriant neišvengiamo susidorojimo įspūdį.
KAIP ATPAŽINTI. Verbalinius išpuolius dažnai mokoma ignoruoti. Su smurtu viešose erdvėse dažnai susiduriama dėl prielaidų ir lūkesčių, siejamų su socialiniais moterų ir vyrų vaidmenimis. Užgauliojimai apima žeminimą (privačiai ar prieš kitus), šaipymąsi, keiksmažodžių vartojimą, blogų dalykų kitam apie jo artimus žmones sakymą, grasinimus panaudoti įvairias smurto formas prieš auką arba prieš jai brangius žmones.
Seksualinis smurtas yra kėsinimasis ne tik į asmens gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamumą, bet ir socialinę laisvę, asmenybės garbę ir orumą. Tai sudėtingiausia atpažinti smurto rūšis. Smurto forma, pasižyminti tam tikra specifika, nes jo padariniai nėra akivaizdūs kitiems visuomenės nariams.
Ekonominis smurtas yra nuosavybės užgrobimas, būtinų išteklių atėmimas, uždarbio kontroliavimas, draudimas dirbti ir asmens pašalinimas iš sprendimų priėmimo proceso. Tai viena iš smurto šeimoje rūšių, kuri sukuria finansinę priklausomybę. Siekdamas kontroliuoti savo auką, smurtautojas tikslingai kuria aukos ekonominę priklausomybę nuo jo.
Pasyvus smurtas dar vadinamas nepriežiūra. Nepriežiūra - nuolatinis šeimos nariui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, sukeliantis žalą ar pavojų jo gyvybei, sveikatai, raidai. Nuo nepriežiūros dažniausiai kenčia vaikai, seneliai ir neįgalieji. Fizinė nepriežiūra - kai nėra tinkamo būsto, maisto ar drabužių. Medicininė - kai nesirūpinama sveikata, nesuteikiama pagalba susirgus. Pedagoginė - kai vaikas nemokomas, neleidžiamas į mokyklą.
Institucinis smurtas ir asmenys su negalia
Nepriežiūra - viena smurto prieš asmenis su negalia formų. Socialinės globos institucijos, savarankiško ar grupinio gyvenimo namai yra juose gyvenančių asmenų su negalia „artima aplinka“. Todėl, kai kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje, kurį patiria asmenys su negalia, tikslinga aptarti ir institucinį smurtą.
Šiame kontekste, instituciniu smurtu galėtume pavadinti atsainų valstybės įstaigų darbuotojų elgesį, kurį lemia neigiamos nuostatos apie žmones su negalia. Psichologinis smurtas gali būti susijęs su nukentėjusio asmens aplinka, pavyzdžiui, religija, kultūra, kalba, (numanoma) lytine orientacija ar tradicijomis.
Smurto artimoje aplinkoje samprata ir taikymo sritys
Smurtas artimoje aplinkoje yra esamo ar buvusio partnerio, sutuoktinio ar globėjo sisteminė prievarta, galinti pasireikšti įvairiomis formomis (fiziniu, psichologiniu, seksualiniu ar ekonominiu smurtu). Šios prievartos tikslas - įbauginti ir kontroliuoti artimais ryšiais susijusį asmenį. Smurtas artimoje aplinkoje dažnai yra nematomas, neigiamas ar pateisinamas, o smurto žymės - ne visada akivaizdžiai pastebimos.
Fizinio smurto samprata apima plakimą, deginimą, spardymą, stumdymą, kandžiojimą, žalojimą arba žudymą naudojant įvairius daiktus ar ginklus. Kaip ir kitų smurto formų atveju, pagrindinis tikslas yra ne tik sukelti fizinį skausmą, bet ir apriboti kito asmens apsisprendimo laisvę.
Ekonominis smurtas - tai smurtas, susijęs su šeimos finansais. Neretais atvejais prievartą kenčiantis asmuo gauna pajamas ar valdo turtą, tačiau galiausiai smurtautojas palaipsniui užvaldo aukos turimus resursus, taip atimdamas galią aukai pasipriešinti, priimti savarankiškus sprendimus ar nutraukti smurtinius ryšius su smurtaujančiu partneriu.
Kaip atpažinti skirtingas smurto formas - santrauka
| Smurto forma | Kaip atpažinti | Poveikis |
|---|---|---|
| Fizinis | Mėlynės, žaizdos, pasikeitęs elgesys | Fizinės traumos, baimė, kontrolė |
| Psichologinis | Žeminimas, izoliacija, grasinimai | Emocinės traumos, priklausomybė |
| Seksualinis | Prievarta, psichologinis spaudimas | Tarnauja kaip kontrolės priemonė, traumuoja |
| Ekonominis | Uždarbio kontrolė, išteklių atėmimas | Finansinė priklausomybė, nepriklausomybės praradimas |
| Nepriežiūra (pasyvus) | Nepateikta maisto, medicininė priežiūra, švietimas | Traumų vystymasis, sveikatos ir raidos sutrikimai |
„Aktualusis interviu“: Ar ryšis Seimas Žemaitaičio apkaltai?
Konsekvencijos ir rizikos
Vaikų ir paauglių teismo psichiatrė ekspertė Asta Dervinytė - Bongarzoni pateikė Harvardo universiteto lyginamųjų tyrimų duomenis, kurie rodo, kad vaikų, gyvenančių globėjų šeimose ir institucijose grupėje, trauminės patirtys, pasireiškiančios potrauminio streso sutrikimo forma, dukart viršijo karo veteranams nustatytas traumines patirtis. Todėl sprendžiant vaiko paėmimo klausimą, ypatingai svarbu įvertinti, kada vaiko atskyrimas nuo tėvų yra būtinas ir neišvengiamas, o kada vis dėlto reiktų suteikti pagalbą šeimai, kad vaikas galėtų likti šeimoje.
Niekos formos smurtas prieš vaikus negali būti pateisinamas, tai be galo jautri ir skaudi tema. Tačiau sprendžiant vaiko paėmimo klausimą, ypatingai svarbu įvertinti, kada vaiko atskyrimas nuo tėvų yra būtinas ir neišvengiamas, o kada vis dėlto reiktų suteikti pagalbą šeimai, kad vaikas galėtų likti šeimoje.
Kiekvienam savo srities profesionalui labai svarbu yra įvertinti ar visada vaiko atskyrimas nuo šeimos duos didesnę naudą, nei jo palikimas šeimoje, suteikiant visapusišką pagalbą šeimai. Siekiant geriausių vaiko interesų, reikia nusistatyti pagrindus, kas kiekvienu konkrečiu atveju geriausiai galėtų juos užtikrinti: ar vaiko atskyrimas nuo tėvų, ar vis dėlto pagalba šeimai, kad vaikai galėtų likti šeimoje ir įvertinti tai ateities perspektyvoje.
Šaltiniai ir teisinė nuoroda
Minėtos temos metu remtasi mokslinės literatūros nuorodomis ir EŽTT praktika, pavyzdžiui, bylos Y. C. v. The United Kingdom, Neulinger and Shuruk v. Switzerland ir panašiais teisiniais bei moksliniais darbais, aptarinėjusiais struktūrinių institucijų įtaką ir proporcingumo taikymą.
tags: #strukturinis #smurtas #pavyzdziai