Socialinis darbas yra veikla, skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su kylančiais sunkumais. Aš dirbu socialine darbuotoja su šeimomis, patiriančiomis socialinę riziką, kuriose auga nepilnamečiai vaikai. Šio darbo vienu žodžiu neįmanoma apibudinti. Pagrindinė problema socialinę riziką patiriančiose šeimose yra tėvų priklausomybė alkoholiui. Nuo alkoholio vartojimo kenčia vaikai, nes tėvai išgėrę dažnai elgiasi neadekvačiai, nesirūpina savo vaikais, negamina namuose maisto, ko pasėkoje vaikai būna nepamaitinti, ypač tai skaudžiai atsiliepia mažamečiams vaikams, kurie dar nesugeba savimi pasirūpinti.
Kas vyksta šeimose, kuriose dominuoja priklausomybė
Vaikai būna neprižiūrimi, neauklėjami, neugdomas jų savarankiškumas, nemokomi jie elementarių higieninių įgūdžių. Tokiose šeimose augantys vaikai dažnai būna uždari, pikti, turi psichologinių problemų, nemoka tinkamai bendrauti su bendraamžiais, negeba prisitaikyti visuomenėje, neturintys priemonių ir galimybių lankyti mokyklą, patiriantys fizinį ir psichologinį smurtą, kurį jie dažniausiai slepia nuo aplinkinių, bijodami, kad pasipasakoję apie savo problemas, jie gali būti paimti iš namų. Dažnai tokios šeimos pragyvena iš socialinių pašalpų, todėl šeimose jaučiamas maisto trūkumas, pinigų stoka. Tokių šeimų vaikai, neapsikentę savo tėvų girtavimo, pinigų ir maisto stokos, yra linkę eiti vogti, daryti nusikalstamą veiką. Stebima, kad tokiose šeimose augantys vaikai, turi elgesio ir emocijų sutrikimų.
Socialinio darbuotojo tikslas tokiose šeimose yra padėti šeimos nariams atrasti savo stipriąsias puse, siūlyti paslaugų gavėjui priimtiniausią būdą spręsti priklausomybės problemą, motyvuoti spręsti problemą. Tokių šeimų vaikams yra labai reikalinga psichologo pagalba, nes vaikams labai reikia išsikalbėti, gauti patarimų kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, nes jie jaučiasi nepilnaverčiais, jaučia nerimą, pyktį, gėdą.
Visuomenėje gyvas toks požiūris, kad socialinis darbuotojas nieko nedaro, nes šeimose nematomas greitas rezultatas. Socialinis darbas reikalauja kantrybės, didelio noro padėti kitam, atsakomybės, mokėjimo klausyti ir išklausyti, atrasti problemų sprendimo būdus. Tai darbas, kurio iš anksto nesuplanuosi, nes žmonių gyvenimai vyksta čia ir dabar. Kai šeima užregistruojama/ įrašoma į „socialinės rizikos šeimų sąrašą“, socialiniam darbuotojui tenka labai sunki užduotis padėti šiai šeimai. Tai gali būti labai sudėtinga, nes šeima gali būti labai įpykusi.
Įgalinimo samprata ir praktika
Tačiau kaip? Tai ne socialinis darbas. Klientui nepadedama taip, kaip turėtų būti padedama remiantis Lietuvos įstatymais. Įgalinimas šiame apibrėžime - pagrindinė sąvoka. Ir tai sudėtinga sąvoka, nes tik ją įgyvendinant praktikoje tampa aišku, ar klientas (vėl) gali tvarkytis su savo problemomis ir ar gyvenimo kokybė pagerėjo. Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti klientui įveikti savo problemas, o ne viską daryti už jį. Pastaruoju atveju klientas taptų priklausomas nuo socialinio darbuotojo. Socialinis darbas yra darbas kartu su klientu, stiprinant ir dirbant mažais žingsneliais, įsiklausant į teigiamas klientų ir jų aplinkos galimybes. Kaip to pasiekti ir nuo ko pradėti, galima atrasti tik konkrečioje situacijoje.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Dažnai atrodo, jog reikia rizikuoti. Kaip įgalinti konkretų klientą dažnai yra diskusijų tarp socialinių darbuotojų tema. Tai išaiškėja tik per konkrečius pavyzdžius. „Po kursų apie socialinį darbą parvykusi į darbą supratau, kad aš tikrai per daug darau už klientus. Mokymų metu išgirdau vienos socialinių darbuotojų pasakojimą, kuris paskatino mane pamąstyti apie savo darbą ir kiek aš darau už klientus.“
Šeima yra vartojanti alkoholį ir nesugeba tinkamai pasirūpinti vaikais ir savo namų buitimi. Kadangi šeima nelabai kelia pasitikėjimą, kas susiję su sąskaitų apmokėjimu, visada aš už šeimą sumokėdavau pati, tada būdavau 100% tikra, kad šeima neprisidarys skolų. Vieną dieną atėjusi moteris kaip visada atnešė gautą sąskaitą, kad aš apmokėčiau, o aš daviau jai pinigus ir pasakiau kad ji nueitų ir pati sumokėtų mokesčius. Moteris pasimetė, kad aš pasielgiau kitaip nei įprastai. Žinoma, aš pro kabineto langą stebėjau ar ji tikrai nueis ir ar pareis su apmokėta sąskaita. „Aš ir mano kolegė sėdime atskiruose kabinetuose.“
Kaip įgalinti klientą - tai dažnai diskutuojamas klausimas. Socialinis darbuotojas stengiasi nedaryti visko už klientą, o skatinti klientą būti aktyviu sprendimų kūrimo procese. Socialinį darbą kartais įtakoja kolegialūs spaudimai: „mes“ sprendžiame, o klientas stebi; dėliojamos skolos ir jų aptarimai, o kartais kitas kolegės požiūris gali prieštarauti pačiam darbe įgyvendintiems planams. Įgalinimas yra pagrindinė kryptis, bet ji reikalauja subalansuotos laikysenos tarp institucijų, šeimos ir pačių klientų.
Paradoksalūs metodai socialiniame darbe su šeimomis
Šie metodai paremti neadekvačiu konsultuojamųjų elgesio modelių pastiprinimu, kitaip tariant, paradoksais. Paradoksiškai konsultuojant šeimas dažnai joms priskiriama atsakomybė už esamą padėtį, kai keistiną elgesį arba neveikimą tarsi „paskiria” šeimos konsultantas, o šeima, tiek vykdydama jo rekomendaciją, tiek ir atsisakydama nenaudingo elgesio, pajunta galinti kontroliuoti aplinkybes ir impulsus, kurių anksčiau nevaldė. Socialinis darbuotojas taip pat gali paremti patologinį šeimos nario vaidmenį.
Veiksmingas paradoksalaus konsultavimo metodas - refreimingas. Jo paskirtis - neigiamas prasmes pakeisti teigiamomis, arba atvirkščiai. Šie pakeitimai gali turėti dvi kryptis: turinio refreimingas, kai modifikuojamas situacijos turinys, ir konteksto refreimingas, kai modifikuojamos situacijos aplinkybės. Refreimingo esmė - iš konsultuojamiesiems būdingų loginių sąsajų išskirti kokią nors sąvoką ir perkelti ją į kitą tokią pat logišką sąvokų sistemą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Neretai iki susitikimo su socialiniu darbuotoju šeimos nariai yra girdėję, kaip turėtų elgtis. Vadovaudamiesi racionaliais siūlymais jie galėtų pagerinti savo padėtį, tačiau vien teigiamos elgesio krypties nurodymas neišsprendžia šeimos problemų. Nemažiau svarbu įtaigiai ir suprantamai jį formuluoti. Priešindamiesi racionaliems nurodymams šeimos nariai tuo pat metu gali būti imlūs metaforiškai informacijai. Metaforiškas socialinio darbuotojo bendravimas su konsultuojama šeima itin naudingas tais atvejais, kai sprendžiamos vaikų problemos. Vaikams toks bendravimas yra įprastas, o pasakotoją jie suvokia kaip grėsmės nekeliantį asmenį.
Apibendrinant paradoksalių metodų taikymą dirbant socialinį darbą su šeimomis reikia pažymėti, kad, be nurodytų pranašumų, minėti metodai turi ir trūkumų, tarp kurių paprastai nurodoma, jog jie neišmoko šeimos narių sąmoningai keisti šeiminius procesus.
Praktiniai pavyzdžiai ir prašymai papildyti pavyzdžiais
ENThe article deals with the usage of the paradox in the family consulting by social worker. Social worker receives invitation to work with more than one person at the same time very often, and very often the object of such multi-personal help is a small and specific group - a family. On the one hand, there would be no time for social worker to know the family better and/or to make the personal close relationship with family members, on the other hand, the family would have no motivation to solve its problems independently or to change something in the family. Under such circumstances the usage of proper method in family consulting becomes the matter of great importance for social worker. The method of paradox would be recommended. The paradoxical communication with problem family can help to soothe the family members, to discuss and express the symptom, and to stimulate new actions. The paradox could be used by such means: neutral answer to emotional statement, permission to act symptomatically, stimulation of delay of decision making, permission to stay in crisis, prohibition to do what no one wants to do, prediction of symptom's recurrence, overestimation of symptom's meaning, positive estimation of symptom, stimulation of symptom behavior, request to teach symptom behavior, connect symptom behavior and positive behavior. Methods of simulation of symptom, prescribed inactivity, reframing, metaphor, responsibility for symptom, and supporting of role are discussed in the article.
Patirtis ir praktiniai pavyzdžiai, kai socialiniai darbuotojai įgalino šeimą su priklausomybe ar kitomis problemomis, vis dar plėtojami. Kviečiame kitus darbuotojus aprašyti savo pavyzdžius iš praktikos apie tai, kaip įgalinote konkretų klientą ir kaip klientas reagavo. Daugiau pavyzdžių? Būtume dėkingi, jei užrašytumėte vieną ar daugiau konkrečių pavyzdžių iš praktikos ir atsiųstumėte juos mums el. paštu.
LTSocialinis darbuotojas dažnai stokoja laiko pažinti šeimą ir užmegzti gilius asmeniškus santykius su jos nariais, o šeimos, gaunančios socialinę paramą, neretai nėra pakankamai motyvuotos keistis, savarankiškai spręsti savo problemas. Esant tokioms aplinkybėms ypatingai svarbu, kad socialinis darbuotojas būtų susipažinęs su tam tikrais metodais ir konsultuodamas šeimas galėtų juos taikyti. Šie metodai paremti neadekvačiu konsultuojamųjų elgesio modelių pastiprinimu, kitaip tariant, paradoksais. Paradoksiškai konsultuojant šeimas dažnai joms priskiriama atsakomybė už esamą padėtį, kai keistiną elgesį arba neveikimą tarsi „paskiria“ šeimos konsultantas, o šeima, tiek vykdydama jo rekomendaciją, tiek ir atsisakydama nenaudingo elgesio, pajunta galinti kontroliuoti aplinkybes ir impulsus, kurių anksčiau nevaldė.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Refreimingas - vienas iš Paradoksalaus konsultavimo metodų. Jo paskirtis - iš konsultuojamiesiems būdingų loginių sąsajų išskirti kokią nors sąvoką ir perkelti ją į kitą tokią pat logišką sąvokų sistemą. Metaforiškas bendravimas su konsultuojama šeima yra itin naudingas sprendžiant vaikų problemas: vaikai priima tai kaip mažiau grėsmingą, o suaugusieji gali įsiklausyti į įvairias metaforas.
Todėl paradoksinių metodų taikymas turi būti aiškiai apgalvotas: jie gali padėti pasiekti pokyčius, tačiau kartu yra svarbu įvertinti jų galimus neigiamus efektus ir išmokti juos taikyti atsakingai. Socialinio darbo tikslas - suteikti klientui įrankius, kurie padeda keisti elgesį ir jų aplinką, o ne sukurti priklausomybę nuo specialisto patarimų.
tags: #socialinio #darbo #su #seima #straipnis