Šeima yra pati svarbiausia kiekvieno žmogaus gyvenime - tiek vaikams, tiek tėvams ir seneliams. Ji svarbi dar ir tuo, kad yra ekonominio gyvenimo ir apskritai mūsų civilizacijos pagrindas. Keičiantis visuomenės socialinėms, ekonominėms sąlygoms, keičiasi ir šeima. Ji turi prisitaikyti prie naujų aplinkybių, keisti gyvenimo stilių, savo funkcijas bei elgseną.
Labiausiai pagalbos reikia socialinės rizikos šeimoms, kurių Lietuvoje vis dar nemažai yra, nors tokių šeimų skaičius po truputį mažėja. Šeima - tai giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas žmonių susivienijimas. Šeimos nariai surišti bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą. Tai yra pirminė jungtis, kuri yra žmogaus egzistavimo, visuomenės stabilumo, tęstinumo ir vystymosi pamatas.
Šeima kuria natūralią asmens materialinio aprūpinimo, emocinę, ugdymo, priežiūros ir globos aplinką. Ji yra ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes jos nariai daug laiko praleidžia kartu, ir šeima daro labai didelę įtaką savo nariams.
Socialinės rizikos šeima - tai tokia šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.
Taigi socialinės rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 metų. Socialinės rizikos šeima - tai šeima, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Taigi šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt.
Taip pat skaitykite: Įstatymo 14 straipsnis
Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvių veiksnių atsiradimą. Tokiu būdu yra sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymo, bėgimo iš namų, įsitraukimas į nusikalstamą veiklą ir kt.
Socialinės rizikos šeimų atsiradimo priežastys
Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis. Šiose šeimose vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Iš to susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos.
Socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šis amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas. Kalbant apie socialinių paslaugų teikimo išplėtojimą Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu. Socialinis paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėtų tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos. Svarbu nustatyti, kodėl šeima yra priskiriama socialinės rizikos grupei.
Statistiniai duomenys
2003 metų duomenimis Lietuvoje buvo 962623 šeimų ir 509973 vaikų. Šeimų daugiau mieste nei kaime, savaime suprantama, daugiausia šeimų didmiesčiuose. 2003 metų ataskaitos apie vaikų globą duomenimis, Lietuvoje buvo 17889 socialinės rizikos šeimų ir 39233 vaikai jose, t.y. 3,5 % šeimų ir 1,87 % vaikų mažiau nei 2002 metais, tačiau net 84,42 % šeimų ir 53,25 % vaikų daugiau nei 1995 metais.
Taip pat skaitykite: Juozas Leonavičius
Per septynerius metus (laikotarpiu 1995 - 2002 m.) šeimų, nepajėgiančių pasirūpinti savo vaikais, skaičius padidėjo nuo 9700 iki 18500, tai yra 87 %. Toks didelis procentas aiškiai rodo, kad tai jau ne šeimų problemos, bet nulemtos struktūros ir priklausančios nuo politinių sprendimų.
Viena skaudžiausių socialinių problemų - našlaičiai ir beglobiai vaikai. Tik kas dešimtas netekęs tėvų globos vaikas - našlaitis. Didžiausia netekusių globos vaikų dalis yra iš socialinės rizikos šeimų.
2002 m. tėvų globos neteko 3 003 vaikai, iš jų 41 % buvo iki 7 metų amžiaus, o 2003 metais tėvų globos neteko 3023 vaikai, iš jų 62 % buvo iki 7 metų amžiaus. 2002 m. buvo įvaikintas 231 vaikas.
Prie statistinių duomenų reikia paminėti ir tai, kad nepilnamečiai padaro 14 % visų nusikaltimų. Ši tendencija pastaraisiais metais nesikeičia. Keturiems iš penkių nepilnamečių nusikaltimus sąlygoja šeima. Apie 61 % nusikaltimų padaro vaikai, kurių šeimose buvo tik vienas iš tėvų arba iš šeimų, kur tėvai sistemingai girtauja ir vaikais nesirūpina.
Galima daryti prielaidą, kad daugiausia socialinės rizikos šeimos yra tos, kurios turi 3 ir daugiau vaikų, t.y. daugiavaikės šeimos. Tyrimų duomenimis, daugiavaikiai namų ūkiai vieno asmens maistui 2003 metais galėjo skirti tik po 3,8 Lt per dieną (visi namų ūkiai vidutiniškai po 5,5 Lt), nors išlaidos maistui sudarė 49 proc.
Taip pat skaitykite: 37 str. 3 d. - ką svarbu žinoti?
| Metai | Socialinės rizikos šeimų skaičius | Vaikų skaičius socialinės rizikos šeimose |
|---|---|---|
| 1995 | 9700 | - |
| 2002 | 18500 | - |
| 2003 | 17889 | 39233 |
Pagalbos sistema socialinės rizikos šeimoms
Socialinės rizikos šeimos yra socialinio darbo klientai, nes turi įvairių rūpesčių, nepatenkintų poreikių ir socialinio funkcionavimo problemų. Socialinio darbuotojo pagrindinis darbas yra kompleksinė parama šeimai. Svarbiausias klientas yra vaikas. Iš pradžių būtina padėti vaikui išsivaduoti iš jį slegiančio gėdos ir kaltės jausmo dėl tėvų netinkamo gyvenimo būdo, išmokyti jį nesijausti kaltam dėl to, kas vyksta šeimoje, ir priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir tik tada į darbą įtraukti tėvus.
Visų pirma socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeima, turi būti nuoseklus, lankstus, vengti keršto, atviras, sąžiningas šeimai, paaiškinantis galimus padarinius, jei šeima nedirbs kartu. Labai svarbus neteisiamas požiūris ir empatija. Šių šeimų bendravimo įgūdžiai gali būti labai riboti.
Įstatyminė bazė
Lietuva 1992 m. sausio 5 d. prisijungė prie Vaiko teisių konvencijos bei prie Vaiko teisių deklaracijos. Po trejų metų, 1995 m. liepos 3 d. Vaiko teisių konvenciją ratifikavo Lietuvos Seimas. Lietuvos Vyriausybės nutarimu 1994 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos vaikų problemomis rūpinasi įvairios struktūros, įsteigtos prie Lietuvos Respublikos Prezidento, Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse. Lietuvoje veikia daug nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių įvairiais vaiko gyvenimo klausimais.
tags: #straipsnis #apie #rizikos #seimas