Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti“. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe. Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę.
Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą. Cholostova patvirtina, kad „socialinis darbas - tai tikslinga veikla visuomenėje, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje“.
Profesinėje literatūroje aptariama probacijos ir socialinio darbuotojo vaidmenų kaita: nuo griežtos kontrolės link resocializacijos ir socialinės pagalbos. Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos probacijos pareigūnų apklausa, kurioje aptariami „dvigubo mandatu“ principai - asmens elgesio kontrolė bei socialinės ir asmeninės pagalbos teikimas (Sakalauskas, Jarutienė 2015: 10).
Probacijos pareigūnai prisiima policininko vaidmenį, kai siekia užtikrinti probuojamojo elgesio kontrolę ir teisminį bei visuomenės pasitikėjimą. Socialinio darbuotojo vaidmenį jie įgyvendina, kai padeda probuojamiesiems rasti darbo arba išsilavinimą, teikia socialinę, emocinę ir psichologinę pagalbą. Šie du vaidmenys kuria šiltą, nesmerkiantį santykį, kuris turi būti pagrįstas supratimu ir pasitikėjimu. Tačiau literatūra pabrėžia ir vidinį konfliktą tarp šių vaidmenų (intervaidmens konfliktas), kuris gali lemti stresą, emocinį nuovargį ir profesinį perdegimą.
Lietuvoje socialinio darbo profesinės kompetencijos tobulinimas yra reglamentuotas įstatymais ir departamentų programomis. Socialinio darbuotojo kvalifikacijos tobulinimas - privalomas, įtraukiant superviziją, kursus ir praktinę veiklą. Nagrinėjama, kad socialinių paslaugų įstaigos turi būti atsakingos už paslaugų kokybę, tačiau svarbi yra ir asmens socialinio darbuotojo nuolatinė kompetencija. Mokslininkai pabrėžia, kad socialinis darbas yra nuolatinis tobulėjimas: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis.
Taip pat skaitykite: Kaip išsaugoti santykius
Kas gali dirbti socialiniu darbuotoju? Pagal Lietuvos įstatymus, dirbti socialiniu darbuotoju gali asmenys, turintys socialinio darbo kvalifikaciją arba atitinkamą socialinių mokslų išsilavinimą ir atitinkamas studijas. Visi kiti specialistai, prisidedantys prie socialinių paslaugų teikimo, yra vadinami socialinių paslaugų srities darbuotojais. Socialiniu darbuotoju dirba tik tie specialistai, kurie turi aukštąjį socialinio darbo arba jam prilygintą išsilavinimą.
Profesinės kompetencijos tobulinimas yra būtinas socialiniam darbuotojui. Kaip ir anksčiau, privaloma tobulinti ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per metus, įtraukiant dalį valandų supervizijoje. Be to, įstaigos skatina tęstinumą, įsigyjant kvalifikaciją ir siekiant naujų žinių. Dalyvavimas supervizijoje yra privalomas, ir darbuotojas turi įvertinti savo kompetencijas, įsivertinti poreikius bei su vadovu aptarti tobulinimo planą. Tokia praktika skatina profesionalumą ir užtikrina paslaugų kokybę.
Socialinis darbas yra ne tik darbas - tai gyvenimo būdas. Socialiniai darbuotojai dirba su klientais, šeimomis ir bendruomenėmis, siekdami pagerinti jų gyvenimo kokybę, įgalinti savarankiškumą ir užtikrinti teisinius bei socialinius teises. Jie veikia kaip tarpininkai tarp klientų ir institucijų, teikia informaciją, konsultacijas ir pagalbą įvairiose institucijose, įskaitant sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos sistemas.
Taigi, darbo teisės prasme svarbu atskirti, kas yra socialinis darbuotojas, o kas - kiti socialinių paslaugų srities darbuotojai. Socialinio darbuotojo teisinė atsakomybė kyla iš jo pareigų realiai teikti pagalbą, užtikrinti kliento teises ir užmegzti patikimą santykį su klientu. Darbo teisė nustato darbų laiką, užmokestį, poilsio laiką, saugą darbo vietoje ir kitus būtinuosius socialiniam darbui aspektus.
Socialinį darbą įgyvendinančių specialistų kvalifikacijos kėlimą LKD (Lietuvos darbdavių) programos ir SDRC (Socialinių darbuotojų rengimo centras) skatina nuolat modernizuoti įgūdžius, o supervizija tampa esmine tarpininke, užtikrinančia profesionalumą. Mokslininkai pabrėžia, kad organizacijos kultūra, politiniai sprendimai ir įstatyminė bazė turi didelę įtaką pareigūnų vaidmenų pasirinkimui - ar pirmenybę teikiamas kontrolės, ar pagalbos vaidmeniui.
Taip pat skaitykite: Komunikacijos svarba paternalistiniuose santykiuose
Profesiniai vaidmenys ir jų santykiai su teisiniu reguliavimu
- Policininko vaidmuo probacijos pareigūnuose: tikslas - užtikrinti elgesio kontrolę ir teisminį bei visuomenės pasitikėjimą. Tai gali sukelti griežtą, kontrolės pobūdžio sąveiką su klientu.
- Socialinio darbuotojo vaidmuo: padėti probuojamajam įveikti asmenines problemas, teikti konsultacijas ir nukreipti pas socialinius partnerius, siekiant ilgalaikės resocializacijos.
- Subalansuotas/adaptacijos vaidmuo: derinti kontrolės ir pagalbos funkcijas, siekiant išlaikyti paslaugų kokybę ir išvengti intervaidmens konflikto bei perdegimo.
Kontekste Lietuvoje, reforma 2012 m. įvedė teisiškai įteisintą resocializacijos tikslą ir priemones - rizikos vertinimą, elgesio korekcijų programas, socialinę ir psichologinę pagalbą. Tai paskatino darbo krūvį ir įgūdžių poreikį, tačiau taip pat kelia klausimą apie pareigūnų vaidmenų transformaciją ir profesionalumo standartų laikymąsi.
Empiriniai tyrimai rodo, kad didžioji dalis probacijos pareigūnų linkę į subalansuotą vaidmenį, nors vis dar egzistuoja tendencija rinktis kontrolės/baudimo vaidmenį. Tai susiję su griežta baudžiamąja politika ir baudimo kultūra bei su perėjimu prie resocializacijos institucijų. Tyrimai taip pat atskleidžia, kad organizacinė politika vaidina didelį vaidmenį pasirinkimams tarp socialinio darbuotojo ir policininko vaidmenų. Intervyksta diskusijų dėl vidinio konflikto, kuris gali padidinti stresą ir emocinį išsekimą (intervaidmens konfliktas).
Taigi, socialinis darbas, kaip profesija, yra ne tik techniniai įgūdžiai, bet ir etinės nuostatos, empatija bei atsakomybė už klientų teises ir orumą. Socialinis darbuotojas turi gebėti analizuoti aplinkybes, planuoti priemones ir įvertinti jų efektyvumą, bendradarbiauti su kitais specialistais bei įsitraukti į bendruomenės išteklių telkimą. Profesinės kompetencijos tobulinimas, supervizija ir nuolatinis ryšys su teisine baze užtikrina, kad socialinis darbuotojas tinkamai atlieka savo funkcijas ir prisideda prie kliento gerovės bei teisinius įstatymus atitinkančios praktikos.
Socialinis darbas reikalauja nuolatinio tobulėjimo: kompetencijų plėtojimo, žinių gilėjimo ir įsipareigojimo socialinei teisingumui, lygybei bei žmogaus teisėms. Ši profesija - ne tik profesija, bet pašaukimas, kuriame socialinis darbuotojas dirba su sunkiausia ir trapiausia materiale - individais bei jų gyvenimais, siekdamas kurti geresnį, teisingesnį pasaulį.
Taip pat skaitykite: Žmogaus gyvenimo socialiniai santykiai
tags: #statutiniai #santykiai #su #socialine #darbuotoja