Žmogus yra sociali būtybė, todėl santykiai su kitais - vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Santykių su antrąja puse, artimaisiais, kolegomis būna įvairių, tačiau ne visi naudingi ir palankūs emocinei sveikatai. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius socialinių santykių tipus ir jų poveikį žmogaus gerovei.
Įvairūs socialinių santykių tipai
Platoniški santykiai
Tai artimas ryšys tarp žmonių, nesusijęs su intymumu, seksu ar romantika. Platoniški santykiai pasižymi visu spektru šiltų emocijų ir gražaus elgesio išraiškų: artumas, supratingumas, pagarba, rūpestis, parama, atvirumas, vienas kito priėmimas, draugiška simpatija. Platoniški santykiai gali sieti ne tik giminaičius, bet ir bičiulius, kolegas, bendraminčius, mentorius, mokinius. Gali užsimegzti tarp tos pačios ir skirtingų lyčių atstovų.
Platoniškų santykių tipas itin reikšmingas bet kurio amžiaus žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai. Pasak psichologų, kartais platoniški santykiai gali išaugti į romantiškus ir atvirkščiai. Dažniausiai apie šiuos santykius kuriamos eilės, rašomi dainų tekstai, statomi filmai.
Romantiški santykiai
Romantiškas ryšys apibūdinamas kaip meilės jausmas ir seksualinis potraukis kitam žmogui. Pasižymi artumu, intymumu, aistra, abipusiu žavėjimusi, rūpesčiu, dėmesiu. Romantiški santykiai laikui bėgant keičiasi.
Iš pradžių įsimylėję jaučiame didžiulį potraukį, susižavėjimą ir aistrą meilės objektui. Šiuo periodu smegenys gamina daugiausia dopamino, oksitocino ir serotonino, kurie sukelia euforiją, kurią sutartinai vadiname meile. Negalime nustoti galvoti apie mylimąjį, norime nuolat būti kartu, matome jį naivioje šviesoje. Po kurio laiko šio besąlyginio susižavėjimo intensyvumas mažėja, bet artimiau pažįstant žmogų atsiranda gilesnis emocinis intymumas, tarpusavio supratimas, prieraišumas.
Taip pat skaitykite: Atkurkite ryšį po agresijos
Romantiški santykiai su laiku gali nutrūkti. Kai kurie santykių specialistai kalba apie tai, kad jų puoselėjimas yra savotiškas darbas - reikia dėti kasdienes pastangas, kad meilė neišblėstų (leisti laiką kartu, domėtis vienas kitu, atvirai kalbėtis, nepamiršti intymumo ir t. t.). Kiti prieštarauja sakydami, kad jei meilė tampa kasdieniu varginančiu darbu - metas sukti skirtingais keliais, juk per prievartą mylėti nepriversi nei kito žmogaus, nei savęs.
Priklausomi santykiai (Codependent relationship)
Anglų kalboje šis santykių tipas vadinamas codependent relationship. Tai išbalansuoti, disfunkciniai santykiai, kuriuose vienas žmogus yra emocionaliai, fiziškai ar psichologiškai priklausomas nuo kito. Pasitaiko, kad abu partneriai priklausomi vienas nuo kito - skirtingomis aplinkybėmis globą prisiima vienas arba kitas. Šiam santykių tipui būdinga vienam elgtis kaip donorui, o kitam - kaip recipientui.
Tai pasakytina apie bet kokią santykių dalį: dėmesį, rūpestį, buitį, pinigus, darbus ir kt. Pavyzdžiui, vienas žmogus stengiasi įtikti kitam bet kokia kaina, nekreipia dėmesio į savo jausmus. Dažniausiai todėl, kad bijo konflikto ir būti paliktas. Silpnesnis jaučia tarsi iš kito turi sulaukti leidimo daryti suprantamus dalykus: dirbti, lankyti artimuosius ar kt.
Įdomu tai, kad priklausomi santykiai gali būti ne tik tarp mylimųjų, bet ir šeimos narių (ypač vaikų ir tėvų, draugų, net bendradarbių). Pasak santykių ekspertų, priklausomi santykiai kenksmingi abiem pusėms. Reikėtų atsitraukti vienam nuo kito, daugiau laiko leisti atskirai, kasdienes užduotis atlikti savarankiškai, turėti su kuo pabendrauti už šių santykių ribų.
7 priklausomybės požymiai
Taip pat skaitykite: Kaip draugai ir kaimynai veikia mūsų gyvenimą
Neįpareigojantys santykiai
Šis santykių tipas labiau paplitęs tarp jaunų žmonių, kurie dar nesijaučia esantys brandūs kurti ilgalaikių monogamiškų santykių. Neįpareigojantiems santykiams būdingi vienos nakties intymūs malonumai su nepažįstamais žmonėmis, po kurių net nebūtina drauge sulaukti ryto ir keistis mandagumo frazėmis, stengtis artimiau susipažinti. Šiam tipui taip pat nesvetimi vadinamieji booty calls, kai į pažįstamą žmogų kreipiamasi su vieninteliu tikslu - praleisti aistringą naktį. Kitas modelis - draugai su privalumais.
Neįpareigojantys santykiai suteikia galimybę patenkinti seksualinius poreikius greičiau ir efektyviau, nei ieškant ilgalaikio partnerio. Nors ir trumpam, kartu patenkinamas artumo, bendravimo poreikis. Tai teikia tiek fizinę, tiek emocinę naudą. Kita vertus, ne visiems pavyksta žaisti pagal neįpareigojančių santykių taisykles. Jei vienas gali būti draugu su privalumais ar susitikti su nepažįstamuoju tik seksui, kitam tai gali sukelti iliuzijų apie romantiškus santykius.
Atviri santykiai
Apklausos rodo, kad tokių santykių būna apie 5 %, nes nemonogamiški santykiai daugelio laikomi nepriimtinais. Statistiškai dažniau į atvirus santykius linkę vyrai, taip pat seksualinių mažumų atstovai. Atviruose santykiuose esantys žmonės mano vienu šūviu nušaunantys net keletą zuikių. Visų pirma, mėgaujasi seksualine laisve ir įvairove, nes gali turėti daugybę skirtingų partnerių. Jiems negresia kitokiems santykiams būdingas pavydas, emocinis įsipareigojimas, išsiskyrimo skausmas.
Svarbiausia, kad visos tokių santykių pusės būtų informuotos apie jų statusą ir neturėtų monogamiškų santykių iliuzijos. Dar itin svarbus sveikatos aspektas. Specialistai pastebi, kad yra porų, kurioms atvirų santykių taisyklė galioja tik kalbant apie seksą, o kitose srityse vienas kitam įsipareigoję - veda bendrą buitį, dalinasi atsakomybes, kartu augina vaikus.
Toksiški santykiai
Tai pavojingiausia santykių rūšis. Deja, gerokai dažniau pasitaikanti nei atviri ar bet kokie kiti santykiai. Tokiuose santykiuose vienas partneris dominuoja, o kitas jaučia grėsmę, gėdą, pažeminimą, nesupratingumą, abejingumą. Toksiški santykiai gali sieti partnerius, šeimos narius, kolegas, draugus. Pasak specialistų, toksiški santykiai kenksmingi sveikatai: dėl nuolat patiriamo streso didėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika, pasireiškia nerimo sutrikimai, nemiga, depresyvios mintys, priklausomybės.
Taip pat skaitykite: Socialinių santykių svarba Lietuvoje
Dažnai toksiškus santykius lydi vienatvė, nes silpnesnis žmogus lieka vienas su savo emocijomis ir mintimis, dažnai jį stengiamasi atriboti nuo aplinkos, kur pasijustų palaikomas ir stiprus nutraukti toksišką ryšį. Patariama kuo greičiau nutraukti tokius santykius ir apsaugoti savo sveikatą. Galima kreiptis pagalbos į artimuosius, taip pat yra įvairių anoniminės pagalbos būdų - „Moterų linija“, Krizių centrai ir pan.
Santuoka ir ilgalaikiai santykiai
Gyventi santuokoje - tai tarytum ilgą laiką su ta pačia kuprine, tais pačiais batais ir tuo pačiu žmogumi eiti ilgu keliu. Jei šioje kelionėje pakeleiviai susitarę žiūri tik į vieną pusę arba vienas į kitą, jie mažai kuo gali nustebinti, praturtinti ar pradžiuginti. Einant tuo pačiu keliu, bet žvalgantis į skirtingas puses ir dalinantis gautais įspūdžiais bei patirtimis, galima mėgautis kelione.
Gerų santykių pagrindas yra savojo „aš“ išlaikymas ir gebėjimas gerbti, pripažinti ir mėgautis kito „aš“. Santykis „mes“ skamba romantiškai, bet jis yra skurdus ir vienatonis, lyg paveikslas, tapomas tik viena spalva. Išsiskirti ir susitikti, laukti ir pasiilgti, būti kartu ir būti atskirai - štai ko reikia geriems santykiams. Tam, kad spinta nepelytų, ją reikia vėdinti, stengtis kuo dažniau rengtis vis skirtingais rūbais, kurie nekeltų nuobodulio, prablaškytų.
Dažnai santykius sugriauna rutina ir monotonija. Tretieji asmenys santuokoje atsiranda tada, kai apninka jausmas, kad niekas gyvenime nevyksta, niekas nesikeičia, kai galime nuspėti kito mintis ir žinome, kas laukia ant stalo ir lovoje. Tuomet įvairovės ieškome kitur ir su kitais arba įvairovė pati ateina ir pasiglemžia tą, kuris jau nusibodo. Apie moterį sakoma, kad ji - lyg neperskaityta knyga, bet tokia knyga privalo būti abu partneriai, pasiruošę gundyti ir vilioti kitą naujumu kiekvieną dieną.
Kiekvienas pasaulį matome kitaip, gyvename savoje realybėje. Jei kitam leisime ją pažinti, niekada nebus nuobodu. Nieko nėra nuobodžiau nei du vienodi žmonės su vienodais pomėgiais ir vienoda gyvenimo samprata, monotonišku jausmu vienas kitam. Laisvė mylėti, pykti, liūdėti, džiaugtis ir tai daryti savaip, nesislepiant vienam nuo kito, yra pilnatvė.
Žmogiškieji santykiai administracinėje veikloje
Žmogiškųjų santykių veiksnys, šis santykis įgyvendinamas administraciniu teisiniu požiūriu pastaruoju metu vis dažniau tampa dėmesio objektu tiek teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje. Šiai suprantamai žmogiškųjų santykis dėka įmanoma realizuoti asmens ir valdžios santykius remiantis visuotinai pripažintais humanizmo ir demokratijos principais. Administracinės aplinkos intervencija į žmogiškuosius santykius realizuojama per viešojo administravimo aktus.
Šiuo veiksniu, kurio buvimo poreikis kyla iš administracinės teisės subjektų poreikis ir interesas. Tai aukščiausia vertybė, įgyvendinimas. Darbo temą aktualizuoja poreikis žvelgti į administracinės veiklos aplinką naujoviškai - per žmogiškųjų santykis prizmę. Būtent toks žvilgsnis į administracinę teisę padės atskleisti jos tikrąją esmę, iškeliant svarbiausias šios teisės funkcijas ir užpildant įstatymo spragas. Šiuo konceptualiai suprasti ir tyrinėti administracinę teisę.
Apibendrinant, žmogiškieji santykiai administracinės veiklos aplinkoje pasireiškia per asmens bendravimą su viešojo administravimo subjektais. Tai - aplinka, kurioje formuojami žmogiškieji santykiai. Tai - aplinka, kurioje vyksta tam tikra administracinė veikla (institucijų veikla). Pastaroji suvokiama kaip viešasis ir vidaus administravimas bei administracinis reglamentavimas (viešojo administravimo institucijų veikla). Bendriausiu požiūriu, veikla yra tikslingas subjekto poveikis objektui. Administracinė veikla visada susijusi su poveikiu žmogiškiesiems santykiams.
Socialiniai vaidmenys ir tarpasmeniniai santykiai
Tarpasmeniniai santykiai - subjektyviai išgyvenami dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio ryšiai, kurie objektyviai (visuomeniniame gyvenime) reiškiasi tų žmonių sąveikos įvairiais būdais. Tarpasmeninių santykių svarbiausi elementai - bendravimas, keitimasis informacija, tarpusavio supratimas, sąveika, priklausomybė. Tarpasmeniniai santykiai būna trumpalaikiai (vienkartiniai arba susieti su tam tikru įvykiu ar aplinkybėmis, pavyzdžiui, gydytojo ir paciento) ir nuolatiniai (pavyzdžiui, sutuoktinių, šeimos, giminės narių, draugų, bendradarbių).
Tarpasmeniniai santykiai dažnai grįsti simpatija, meile, prieraišumu, rūpinimusi vienas kitu, solidarumu, bet gali atsirasti ir pyktis, neapykanta, nesutarimai, keršto troškimas ir kita (kartais tokie tarpasmeniniai santykiai nutrūksta). Skiriami tarpasmeninių santykių 2 modeliai: tarpusavio priklausomybės ir socialinio įsiskverbimo. Tarpusavio priklausomybės modelis rodo, kaip formuojasi 2 žmonių tarpasmeniniai santykiai nuo pirmojo kontakto, įsisąmoninimo (vienas kito pažinimo, nuomonės susidarymo, jausmų atsiradimo), sąveikos, bendrumo, artumo užsimezgimo iki poveikio vienas kitam.
Socialinio įsiskverbimo modelyje tarpasmeninių santykių raida suprantama kaip laipsniškas savęs atskleidimo procesas, leidžiantis pamažu skverbtis į kito žmogaus asmenybės vidų. Tarpasmeniniams santykiams plėtojantis nuo paviršutiniškų iki labai artimų bendraujantieji atskleidžia vis daugiau asmeninių, intymių detalių apie save. Tam tikros grupės narių tarpusavio nuostatų, orientacijų ir lūkesčių sistema priklauso nuo bendros veiklos turinio ir organizacijos, taip pat vertybių, kuriomis grindžiamas tos grupės narių bendravimas.
Kartais individo subjektyviai išgyvenami ryšiai su kitais žmonėmis nesutampa su objektyviai egzistuojančiais (būdinga tų pačių tarpasmeninių santykių skirtingas supratimas arba suvokimas). Nevienodo raidos lygio grupės tarpasmeniniai santykiai skiriasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Nuo tarpasmeninių santykių priklauso pavienių grupės narių statusas ir savijauta grupėje, psichologinis klimatas, veiklos efektyvumas, todėl tarpasmeninių santykių grupėse pažinimas yra svarbi bet kokio grupinio darbo tobulinimo sąlyga.
Socialiniai vaidmenys: įtaka asmenybei ir bendravimui
Socialinis vaidmuo - tai tam tikras elgesio būdas, charakteringas apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Tai elgesio modelis, kurio visuomenė tikisi iš individo, užimančio tam tikrą poziciją socialinėje struktūroje. Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Vis dėlto kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
G. Allport išskiria 4 socialinio vaidmens vystymosi stadijas:
- Su vaidmeniu susiję lūkesčiai. Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai.
- Vaidmens supratimas. Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida.
- Emocinis jo priėmimas / nepriėmimas. Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas.
- Vykdymas. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą.
Socialiniai vaidmenys gali būti formalūs ir neformalūs. Formalūs vaidmenys yra apibrėžti įstatymais, taisyklėmis ar kitais oficialiais dokumentais (pvz., gydytojo, mokytojo, teisėjo). Socialiniai vaidmenys daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Atlikdami įvairius vaidmenis, žmonės perima tam tikras elgesio normas, vertybes ir įsitikinimus, kurie vėliau tampa asmenybės dalimi. Socialiniai vaidmenys padeda individui identifikuotis su tam tikra socialine grupe ir jaustis jos dalimi.
Socialiniai vaidmenys senatvėje
Reali senyvo amžiaus žmonių gyvenimo tikrovė yra ta, kad senyvame amžiuje galimybės stiprinti bei dalyvauti aktyviame gyvenime yra ribotos, dažnai susijusios su senatvės sveikatos problemomis. Reikia pastebėti, kad senyvas žmogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime atlikdamas įvairius socialinius vaidmenis, o išplėtotos paslaugos, pailgėjusi gyvenimo trukmė, kiti faktoriai turi įtakos, kad senyvo amžiaus asmuo dar ilgą laiką yra aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis.
Senatvė socialine prasme reiškia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Senatvė reiškia, kad mažėja vaidmenų, jie dažniausiai yra neapibrėžti ir neaiškūs, neigiamai vertinami, todėl pagyvenusio žmogaus statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutrūksta ir jų ryšiai su suaugusiais vaikais. Taip prarandami svarbūs vaidmenys, kurie skatintų vyresnio amžiaus žmones produktyviai veikti.
Visuomenėje vyrauja neigiami stereotipai apie senus žmones. Dažnai manoma, kad jie yra ligoti, neturtingi, vieniši, priklausomi nuo kitų, sunkiai prisitaikantys prie naujovių ir pan. Tokie stereotipai lemia diskriminaciją dėl amžiaus, kuri pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse: darbo rinkoje, sveikatos priežiūroje, socialinėse paslaugose.
Socialinės psichologijos metodai ir principai
Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinės psichologijos problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui. Taip pat tiria, kaip pavieniai individai priima ir perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis.
Pagrindiniai socialinės psichologijos principai:
- Tapatybė ir kilnumas. Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą.
- Socialinis gyvenimas ir rutina. Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo.
- Filosofinė antropologija. Filosofinės antropologijos studijų centre - visas žmogus. Apmąstant jo veiksmus siekiama nustatyti pirminius principus, bylojančius apie žmogaus buvimą ir veikimą, analizuojant ir pačius principus, jų prigimtį.
- Aristotelio ir Tomo Akviniečio dorybių teorijos. Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui - visų pirma bendruomenės narys. Tomas Akvinietis, pasiremdamas krikščioniškosios moralės normomis, naujai interpretavo Aristotelio etiką, sujungdamas jo ir Platono dorybių teorijų idėjas su krikščioniška tradicija.
- Holistinis požiūris į žmogų.
tags: #kas #yra #socialiniai #santykiai