Socialinio darbuotojo Jurgitos atsiliepimai ir iššūkiai Lietuvoje

Lietuvoje dirba virš 40 tūkst. socialinių paslaugų srities darbuotojų, kurie dažnai lieka "nematomi" dėl nepakankamo profesinio išsilavinimo ir ribotų galimybių jį įgyti. Sociologinis tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje tokių asmenų yra apie 42 tūkst. - daugiau nei Latvijoje ir Estijoje.

Šiame straipsnyje apžvelgsime socialinių darbuotojų patirtis, iššūkius ir atsiliepimus, siekiant atkreipti dėmesį į šios profesijos svarbą ir problemas.

Socialinių darbuotojų vaidmuo ir iššūkiai

Socialiniai darbuotojai yra arčiausiai paslaugų gavėjo ir atlieka visus "buities" darbus. Pavyzdžiui, senelių namuose individualios priežiūros kursus baigę žmonės užsiima senelių higiena, priežiūra, juos prausia, maitina, keičia sauskelnes.

Tačiau, pasak K. Krupavičienės, darbas socialinėje srityje yra ne tik labai sunkus psichologiškai, bet ir pavojingas: „Žinau atvejį, kai socialinei darbuotojai buvo priskirta šeima, kurioje vykdavo dažni konfliktai.

Pačiai Linai, dirbančiai privačiuose senelių namuose, neretai tenka kęsti jos slaugomų gyventojų ir jų giminių išpuolius. Sudėtingiausia, anot jos, būna su fiziškai stipriais 65-70 metų amžiaus žmonėmis, kurie turi protinių negalių.

Taip pat skaitykite: J. Šimkūnienės pastangos Utenos kraštui

Moterys pasakojo, kad socialinių paslaugų srityje drauge su dukra pradėjusios dirbti po to, kai pabaigė individualios priežiūros kursus nuotoliniu būdu per karantiną. „Tai yra pats juodžiausias darbas. Ir tų darbuotojų visada trūksta, o esamiems užkraunama dar daugiau visokiausių papildomų darbų, ir visko iš jų reikalaujama. Ir visą laiką darbuotojas lieka kaltas, jeigu kažkas atsitinka.

Lina svarsto, kad gal, jeigu atlyginimai šioje srityje būtų didesni, atsirastų daugiau darbuotojų. „O yra tokie darbuotojai, kurie tik dieną senelius prižiūri ir tada jau gauna tik šiek tiek daugiau nei minimumą. Tai kas eis už tokias algas dirbti? O Europoje 3000 eurų yra vidutinis atlyginimas.

Visuomenė socialinio darbuotojo darbą dar gana dažnai įsivaizduoja primityviai - socialinių įgūdžių stokojančios šeimos, šeimos, negebančios pasirūpinti savo vaikais, žmonės, patiriantys problemų dėl savarankiško funkcionavimo socialiniame gyvenime, atskirtį išgyvenantys žmonės. Tačiau, sako 15min pašnekovės, jei toks socialinio darbuotojo portretas ir buvo, tai jis buvo seniai.

Finansiniai sunkumai ir skolos

Pasak jos, 47 proc. socialinės srities darbuotojų naudojasi įvairiais nebankinių kredito paslaugų teikėjų produktais: vartojimo paskolomis, lizingais, ir pan. Jie dažnai turi tris ar daugiau kreditų, o 31 proc. šios grupės gyventojų kasmėnesinėms paskolų įmokoms išleidžia daugiau nei 21 proc.

Apskritai jų pajamų šaltiniai yra labai įvairūs, tačiau nedideli - 40 proc. gaunamos pajamos yra iki 500 eurų vienam šeimos nariui. 73 proc. negali sau leisti savaitės atostogų ne namuose; 53 proc. negalėtų apmokėti netikėtų, bet būtinų 500 eurų siekiančių išlaidų. 34 proc. negali išlaikyti savo namuose komfortiškos kambario temperatūros; 18 proc.

Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija

„Dėl mažų ar nestabilių pajamų negavę paskolų kitur, finansinėje atskirtyje atsidūrę gyventojai pakankamai dažnai kreipiasi dėl vartojimo paskolų. Ši žmonių grupė turi ypač specifinių poreikių, ir nors taip pat turi pakankamai užsispyrimo ir noro, tačiau neatitinka ir standartinių kriterijų paskolai gauti, todėl atsakingai į paskolos grąžinimo galimybes žiūrintys kreditoriai padėti negali. Tai lyg užburtas ratas“, - aiškina T.

Socialinio darbo organizavimas Kauno rajone

Šiemet vasarį, orientuojantis į socialinę Kauno rajono bendruomenės narių gerovę, siekiant kurti efektyviai funkcionuojantį socialinių paslaugų tinklą, didinti informacijos prieinamumą ir sklaidą, pradėtos teikti naujos prevencinės socialinės paslaugos, padedančios spręsti iškilusias problemas, kol jos dar netapo socialine rizika.

Prevencinėms ir bendrosioms socialinėms paslaugoms teikti Kauno rajono socialinių paslaugų centre įkurtas Socialinės pagalbos bendruomenėje skyrius. 25-iose Kauno rajono seniūnijose dirba dešimt socialinio darbo organizatorių.

Socialinio darbo organizatoriai seniūnijose teikia dvi prevencines socialines paslaugas: ieško potencialių socialinių paslaugų gavėjų ir dirba su bendruomene. Kristina Stanislovaitienė.

„Užmegzti ryšiai su seniūnijose veikiančiomis ambulatorijomis, šeimos klinikomis ir gydytojais, kurie aktyviai dalijasi informacija su savo pacientais ir jų artimaisiais, tikslingai siųsdami juos pas seniūnijose dirbančius socialinio darbo organizatorius. Intensyviai bendradarbiaujama su socialines paslaugas teikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO), organizuojamas užimtumas atokiose rajono vietovėse gyvenantiems neįgaliems asmenims, sprendžiamos benamystės, apgyvendinimo, higienos, priklausomybių problemos. Teikiama informacija ir pagalba, įvertinant socialines ir gyvenimo sąlygas, Rokiškio psichiatrijos ligoninei, Lietuvos kalėjimų tarnyboms, bendradarbiaujama su Užimtumo tarnyba“, - vardijo D.

Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje

Skyriaus vedėjos žodžiais, pakaunės gyventojų problemos įvairios ir kompleksinės. „Socialinės pagalbos bendruomenėje skyriaus tikslas - atliepti žmonių poreikius ir sukurti juos tenkinantį pagalbos tinklą. Gyventojai sako, kad skyriaus ir socialinio darbo organizatorių darbas suteikia jiems saugumo jausmą - vis daugiau žmonių sužino ir noriai dalijasi su kitais, kur jie gali kreiptis, turėdami tam tikrą problemą ar tiesiog norėdami pasitarti. Darbuotojos aktyviai įsitraukia į seniūnijų bendruomenes, jų veiklas, padeda organizuoti ir dalyvauja renginiuose, siekdamos tapti matomos, žinomos, taip pat norėdamos kuo geriau pažinti gyventojus, jausti bendruomenės pulsą“, - teigė D.

Transportas: šiems metams išnuomota dešimt lengvųjų automobilių „Toyota Yaris“.

V. Skyriaus vedėjos žodžius patvirtino ir socialinio darbo organizatorė Agnė Jurkevičienė. Kadangi ji kiekvieną dieną bendrauja su asmenimis, pastebi vis didesnį socialinių paslaugų poreikį. „Vis daugiau asmenų nori išlikti savarankiškesni ir pasinaudoti galimybe gauti socialines paslaugas namuose. Socialinių paslaugų poreikis auga, ir vis daugiau asmenų jomis pasinaudoja, tad mūsų darbas bendruomenėje yra svarbus“, - sakė A.

Socialinio darbo organizatorė Akvilė Bakūnienė džiaugėsi, kad ji ir kolegės priartėjo arčiau žmonių, kuriems reikia socialinių paslaugų ir pagalbos. „Nors mūsų skyrius naujas, tačiau iš seniūnijų gyventojų girdžiu gražių atsiliepimų, kad pagalbos jie sulaukia greičiau. Mums suteiktas automobilis, todėl žmogui padėti tapo lengviau, nes, prireikus padėti, galiu iškart važiuoti. Seniūnijose gyvena nemažai pensinio amžiaus, vienišų asmenų, kuriuos aplankau, bandau sukurti artimą ryšį ir suteikti reikalingą pagalbą. Man labai svarbus kiekvienas klientas, stengiuosi kiekvienoje situacijoje būti empatiška, išlaikyti kiekvieno kliento orumą, pagarbiai ir nuoširdžiai bendrauti, įgalinti ir padėti išlaikyti savarankiškumą“, - pasakojo A. Akvilė Bakūnienė.

„Šiandien galiu pasidžiaugti, kad seniūnijų gyventojai, susidūrę su sunkumais dėl artimojo ar dėl savęs, drąsiai skambina ar atvyksta, ieško pagalbos, o mūsų mobilumas leidžia pasiekti net ir gyvenančius atokiau“, - sakė J.

Į šią socialinio darbo organizatorę jos aptarnaujamos teritorijos gyventojai dažniausiai kreipiasi dėl pagalbos į namus ar dėl socialinės globos asmens namuose, dienos globos institucijoje ar atokvėpio paslaugų. „Neretai ir patys senyvo amžiaus asmenys ieško pagalbos, kai tampa sunku tvarkytis buityje sutrikus sveikatai ar sprendžiant nuvykimo pas gydytoją klausimus. Bendradarbiavimas su gydymo įstaigomis, dienos centrais, slaugos ligoninėmis ir kitomis institucijomis padeda operatyviau išspręsti susidariusias žmogui situacijas“, - pastebėjimais dalijosi J.

Pasak socialinio darbo organizatorės, žmonės pasidžiaugia, kad paslaugos ir informacija tapo prieinamesnės, operatyviau sprendžiami klausimai. „Smagu, kad kaimynai dalijasi žiniomis ir pataria vieni kitiems, kur ieškoti pagalbos, prie sklaidos prisideda ir gydymo įstaigos. Stengiuosi informuoti apie teikiamas socialines paslaugas, palieku savo kontaktus, kad prireikus visada galėtų pasiskambinti, pasikonsultuoti ar kreiptis dėl socialinių paslaugų. Tenka tarpininkauti, palydėti asmenis ar nusiųsti į tam tikras institucijas. Džiaugiuosi, kad esu šio skyriaus dalis, kad galiu padėti žmonėms, išvaduoti juos iš nežinomybės ir, radus tinkamą situacijų sprendimą, nors trumpam išvysti jų šypsenas“, - kalbėjo J.

Ryšys: socialinio darbo organizatorės, tarp jų ir Lina Runė, su klientais stengiasi sukurti artimą ryšį ir suteikti reikiamą pagalbą.

„Kviečiame Kauno rajono gyventojus kreiptis į socialinio darbo organizatorius, kai nori gauti informaciją apie jiems priklausančias socialines paslaugas ir kai jau žino, kokių socialinių paslaugų jiems reikia, norėdami pateikti prašymus, kai pageidauja gauti asmeninio asistento pagalbą ar techninės pagalbos neįgaliesiems priemonių, kai reikia pagalbos kreipiantis į institucijas, įstaigas ir organizacijas, kuriose asmuo ar šeima gali gauti pagalbą“, - ragino K.

Kauno rajono savivaldybė organizuoja 28 socialinių paslaugų teikimą, tarp jų - ir šešias prevencines socialines paslaugas.

Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Rima Jusienė „Kauno dieną“ informavo, kad per šių metų sausį-birželį pagalbos į namus paslauga suteikta 282 pakaunės gyventojams (iš jų - 226 senyvo amžiaus asmenims). Vaikų dienos centrus lankė 292 vaikai.

Kasdien siekiame užtikrinti teikiamų socialinių paslaugų prieinamumą vaikams, šeimoms, senyvo amžiaus asmenims ir neįgaliesiems.

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės glo­bos na­mų die­nos cent­ro „Go­da“ so­cia­li­nis dar­buo­to­jas Ar­vy­das Si­da­ras už pa­gal­bą neį­ga­lie­siems ap­do­va­no­tas So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos aukš­čiau­siu ap­do­va­no­ji­mu „Ge­ru­mo žvaigž­de“.

„Socialinis darbuotojas turi pasižymėti empatija, kantrybe, atsakomybe, tolerancija, gebėjimu bendrauti ir bendradarbiauti“, - sako Biržų socialinių paslaugų centrui laikinai vadovaujanti Vaida Markuckienė.

Šį šeštadienį minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena.

Man ši diena - ne tik profesinis įvertinimas, bet ir priminimas, kokia prasminga yra ši veikla. Tai diena, kai dar labiau pajunti, kokia svarbi ši profesija, kurioje žmoniškumas, empatija ir tikėjimas pokyčiu yra svarbiausios vertybės. Socialinis darbas man - tai daugiau nei profesija.

Socialinio darbo patirties turiu nuo 2009 metų. Pirmieji žingsniai prasidėjo vaikų dienos centre, kur įgijau daug vertingos patirties dirbdama su įvairaus amžiaus vaikais. Vėliau savo profesinį kelią tęsiau dirbdama su neregiais ir silpnaregiais, taip pat teko išbandyti darbą su šeimomis, patiriančiomis įvairių sunkumų. Šis darbas buvo ypač sudėtingas, nes susidūriau su situacijomis, kai šeimos nariai dažnai būdavo nemotyvuoti priimti pagalbą ar siekti pokyčių. Nepaisant didžiulių pastangų, energijos, kurias įdėdavau, kartais būdavo sunku matyti apčiuopiamą rezultatą. Paskutinius penkerius metus dirbu su globėjais, budinčiais globotojais, šeimynomis ir jų globojamais (rūpinamais) vaikais. Mano kasdienybėje svarbiausia tampa pagalba vaikams, kurie dėl įvairių priežasčių neteko savo biologinės šeimos, tačiau turi galimybę patirti naujus, saugius ir palaikančius santykius su globėjais.

Socialinis darbuotojas turi pasižymėti empatija, kantrybe, atsakomybe, tolerancija, gebėjimu bendrauti ir bendradarbiauti. Tai žmogus, kuris ne tik išmano savo darbą, bet ir nuoširdžiai rūpinasi kitais - dažnai net ir tais, kurie patys savimi jau nebetiki. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių tikrai yra - ypač tarp kolegų.

Kasdien matau, su kokiais iššūkiais susiduria socialinėje srityje dirbantys žmonės. Teisės aktų kaita, informacijos perteklius - visa tai apsunkina kasdienybę, kuri ir taip kupina emocinių bei žmogiškų dilemų. Tikiu, kad socialinio darbuotojo profesija taps labiau gerbiama ir vertinama - taip, kaip šiandien gerbiame gydytojus, mokytojus ar pareigūnus. Labai norėčiau, kad socialinis darbuotojas jaustųsi saugus, vertinamas, palaikomas. Kad atsirastų konkretūs saugikliai - pavyzdžiui, draudimas nuo nelaimingų įvykių teikiant paslaugas, tam tikros privalomos savigynos priemonės, kad pailgėtų kasmetinių atostogų trukmė, atsirastų galimybė gauti laisvo laiko psichologinei savijautai atstatyti ir panašiai.

Mūsų rajone socialinių paslaugų pasiūla iš tiesų yra plati ir prieinama įvairioms amžiaus grupėms - nuo pačių mažiausių iki senjorų. Tai labai džiugina. Visgi tenka pripažinti, kad žmonėms, gyvenantiems atokesnėse rajono vietovėse, kartais būna sudėtinga šias paslaugas pasiekti - tiek dėl atstumo, tiek dėl transporto ar informacijos stokos. Man asmeniškai labai svarbu, kad socialinės problemos būtų sprendžiamos ne tik tada, kai jos jau išryškėja, bet ir užkertant joms kelią iš anksto. Prevencija - tai raktas į stipresnę, sveikesnę bendruomenę.

Didžiausia mano motyvacija - žmonių, kuriems padedu, nuoširdus dėkingumas. Tai ne tik įkvepia stengtis dar labiau, bet ir nuolat primena, kodėl mano darbas turi prasmę. Kartais užtenka nuoširdžiai pasakyto žodžio „ačiū“, šiltos šypsenos ar matomo teigiamo rezultato. Labai vertinu ir įstaigos direktorės supratingumą bei atvirumą. Kai esi išgirstas, kai tavo nuomonė svarbi ir pasiūlymai priimami su pagarba - tai nepaprastai stiprina pasitikėjimą savimi ir skatina augti kartu su visa komanda. Ypač branginu kolegų bendrystę. Kai darbas tampa ne tik profesine veikla, bet ir vieta, kur jautiesi laukiamas, priimtas, gerbiamas - atsiranda ypatingas ryšys.

Aly­taus ra­jo­ne, Mi­ros­la­vo se­niū­nijo­je, Gu­di­niš­kių kai­me gy­ve­nan­ti Jur­gi­tos ir Jo­no Mar­man­ta­vi­čių dau­gia­vai­kė šei­ma šian­dien at­si­dū­rė dvi­pras­miš­ko­je si­tu­a­ci­jo­je: teis­mas vy­rui iš jo se­sers pri­tei­sė šia­me kai­me tu­ri­mo gy­ve­na­mojo na­mo dalį, ta­čiau už ją se­se­riai rei­kia su­mo­kė­ti dau­giau kaip 4 tūkst. eu­rų. Tad dau­gia­vai­kė šei­ma vi­lia­si ra­jo­no val­džios ža­dė­tos pa­gal­bos, ti­ki­si, kad jai pa­dės ge­ra­da­riai, taip pat ir pa­ti ne­sė­di su­dė­ju­si ran­kų. Jur­gi­ta pra­dė­jo mo­ky­tis so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­jos spe­cia­ly­bės, vi­lia­si su­si­ras­ti dar­bą.

Be­veik de­šimt me­tų gy­ve­na vy­ro tė­viš­kė­je Jur­gi­ta su Jo­nu Gu­di­niš­kė­se, vy­ro tė­viš­kė­je, gy­ve­na be­veik de­šimt me­tų. Čia jie įsi­kū­rė pra­dė­jus ben­drą gy­ve­ni­mą. Šian­dien jie au­gi­na tris sa­vo ne­pil­na­me­čius vai­kus ir dar vie­nas ne­pil­na­me­tis šio­je šei­mo­je yra nuo pir­mo Jur­gi­tos vy­ro.

Jur­gi­ta, pas­ta­ruo­ju me­tu pa­siųs­ta Dar­bo bir­žos, Aly­taus pro­fe­si­nia­me ren­gi­mo cen­tre pra­dė­jo lan­ky­ti so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­jo kur­sus. „Ti­kiuo­si su­si­ras­ti dar­bą, nes vai­kai jau pa­au­gę, rei­kia pra­dė­ti dirb­ti“, - įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris.

Mar­man­ta­vi­čių gy­ve­na­ma­sis na­mas, 56 kvad­ra­ti­nių met­rų dy­džio, Gu­di­niš­kė­se nė­ra vien Jo­no nuo­sa­vy­bė. Čia jam pa­gal pa­vel­dė­ji­mo tei­sės liu­di­ji­mą pri­klau­so tik vie­na aš­tun­to­ji da­lis - apie 7 kvad­ra­ti­niai met­rai. Di­džią­ją da­lį val­do vy­ro se­suo.

Teis­mas iš Jo­no už pri­teis­tą se­se­riai pri­klau­san­čią gy­ve­na­mo­jo na­mo bei ūki­nių pa­sta­tų da­lį nu­sta­tė jai mo­kė­ti­ną pi­ni­gi­nę kom­pen­sa­ciją pa­gal šio tur­to įver­ti­ni­mą - 4 tūkst. 445 eu­rus.

Teis­mui pri­ėmus spren­di­mą dėl na­mo pri­tei­si­mo J.Mar­man­ta­vi­čiui ir šiam nu­ro­džius se­se­riai iš­mo­kė­ti nu­ro­dy­tą dau­giau nei 4 tūkst. eu­rų kom­pen­sa­ciją, A.Vrub­liaus­kas ne­at­si­sa­ko pa­dė­ti šiai dau­gia­vai­kei šei­mai. „Ieš­ko­sim ga­li­my­bių pa­dė­ti, ta­čiau ir jie tu­ri pa­ro­dy­ti kur kas dau­giau ini­cia­ty­vos at­si­skai­ty­ti už na­mą, ob­jek­ty­viau ver­tin­ti su­si­da­riu­sią si­tu­a­ci­ją“, - sa­kė Aly­taus ra­jo­no me­ras.

J.Mar­man­ta­vi­čie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad me­ras te­sės žo­dį dėl pa­ža­dė­tos pa­gal­bos: „Gal dar mums pa­dės ki­ti ge­ra­da­riai. Mes ir pa­tys sten­gia­mės, - pra­si­dė­jo pa­va­sa­ris, gal Jo­ną dau­giau sam­dys dar­bams, aš steng­siuo­si kaup­ti Dar­bo bir­žos mo­ka­mą sti­pen­di­ją už ma­no moks­lus. Ti­kiuo­si, kad vis tiek kaž­kaip iš­si­krapš­ty­si­me. Mums ta so­dy­ba la­bai rei­ka­lin­ga, - čia už­au­go vai­kai, čia jie lan­ko mo­kyk­lą, čia au­gi­na­me paukš­čius. Kraus­ty­tis gy­ven­ti ki­tur bū­tų la­bai su­dė­tin­ga.“

J.Mar­man­ta­vi­čiaus se­suo sa­vo bro­liui ir Aly­taus ra­jo­no me­rui jau pa­ra­šė laiš­kus dėl pi­ni­gi­nės kom­pen­sa­cijos iš­mo­kė­ji­mo ga­li­my­bių.

Išvados

Socialinio darbuotojo profesija Lietuvoje susiduria su įvairiais iššūkiais, įskaitant mažus atlyginimus, didelį darbo krūvį ir visuomenės požiūrį. Tačiau, nepaisant sunkumų, socialiniai darbuotojai atlieka svarbų vaidmenį bendruomenėje, teikdami pagalbą ir paramą tiems, kuriems to reikia.

tags: #socialine #darbuotoja #jurgita