Sporto trenerio profesija yra daugialypė ir reikalauja ne tik sporto srities išmanymo, bet ir pedagogo, psichologo bei lyderio savybių.
Treneris - tai žmogus, kuris veda sportininką ar komandą link užsibrėžtų tikslų, padeda tobulėti, ugdo valią ir charakterį.
Šiame straipsnyje aptarsime sporto trenerio darbo esmę, atsakomybes, etinius aspektus ir kvalifikacinius reikalavimus.
Trenerio darbo esmė
Trenerio darbas apima platų spektrą veiklų, pradedant sportininkų fizinio pasirengimo planavimu ir baigiant moraliniu ugdymu.
Fizinio rengimo treneris yra atsakingas už sportininkų fizinio pasirengimo planavimą ir vykdymą, sudaro treniruočių planus, stebi ir reguliuoja sportininkų treniruočių krūvius bei bendro ir specializuoto pasiruošimo lygį.
Taip pat skaitykite: Neįgaliųjų sportas Lietuvoje
Treneris privalo ne tik pats išsiugdyti gilų edukacinės atsakomybės jausmą ir juo vadovautis gyvenime, bet ir siekti, kad jį turėtų ir sportininkai.
Trenerio atsakomybės
Trenerio atsakomybės apima ne tik sportinių rezultatų siekimą, bet ir sportininko gerovę, saugumą bei moralinį ugdymą.
Treneris yra atsakingas už:
- Sportinių rezultatų siekimą: Treneris privalo planuoti ir įgyvendinti treniruočių procesą, siekiant maksimalių sportinių rezultatų.
- Sportininko saugumą: Treneris privalo užtikrinti saugias treniruočių sąlygas, mokyti sportininkus, kaip išvengti traumų ir suteikti pirmąją pagalbą.
- Sportininko gerovę: Treneris privalo rūpintis sportininko fizine ir psichologine sveikata, padėti jam įveikti sunkumus ir motyvuoti siekti tikslų.
- Moralinį ugdymą: Treneris privalo ugdyti sportininko moralines savybes, tokias kaip sąžiningumas, pagarba, drausmė ir atsakomybė.
Etiniai aspektai trenerio darbe
Trenerio darbas yra susijęs su didele moraline atsakomybe prieš visuomenę.
Treneris privalo laikytis etikos principų, tokių kaip sąžiningumas, teisingumas, pagarba ir atsakomybė.
Taip pat skaitykite: Sporto klubai ir neįgalieji
Treneris neturi diskriminuoti sportininkų dėl jų lyties, amžiaus, rasės, religijos ar kitų asmeninių savybių.
Taip pat, treneris turi vengti bet kokio dopingo vartojimo ir skatinti sąžiningą konkurenciją.
Sąžiningumas - tai atviras teisingas elgesys, dorovinio atsakomybės už savo poelgius jausmas.
Sąžiningas treneris yra pareigingas, nuoširdus, nemeluoja, neišsisukinėja, nesiekia sau naudos.
Kuo pedagogas sąžiningesnis, tuo didesnę atsakomybę jis jaučia.
Taip pat skaitykite: Pratimai 8 metų vaikui
Vadinasi, asmeninės atsakomybės jausmas, pareigingumas ir sąžiningumas yra panašios, glaudžiai tarp savęs susijusios filosofinės nuostatos ir sudaro tą sporto pedagogo moralinės savimonės trikampį, kurio pagrindu formuojasi tikrasis dorovinis pedagogo vertingumas.
Stiprus edukacinės atsakomybės pajautimas skatina trenerį geriau suprasti ir įvertinti bet kokią pedagoginę situaciją, numatyti tinkamiausius elgesio variantus, taip pat atsižvelgti į savo realias galimybes.
Nuo senų laikų sąžinė vadinama vidiniu žmogaus teisėju.
Sąžinės teismas griežtas, ir nuo jo pasislėpti sunku.
Padaręs ką blogo, žmogus graužiasi, sielojasi, daro išvadas.
Sporto psichologija – čempionų sportininkų mintys: Martinas Haggeris TEDxPerth konferencijoje
Prievarta ir laisvė trenerio darbe
Trenerio darbe kartais neišvengiama prievartos, tačiau ji turi būti naudojama saikingai ir tikslingai.
Prievarta - tai tam tikras spaudimas sportininkams, kad būtų nugalėtas pasipriešinimas neatsižvelgiant į asmeninius norus.
Tačiau dažnas ir netinkamas prievartos vartojimas nėra toleruotinas dalykas.
Ugdymo procese ateina toks momentas, kai prievartos elementai tampa menkaverčiai ir neveiksmingi, netgi sukelia priešingą efektą - stiprina priešiškumą treneriui, nuteikia elgtis agresyviai.
Ypač žalinga prievarta sportininkų doroviniam auklėjimui.
Treneriams būtina laikytis auksinės taisyklės: prievarta ugdymo procese, kur tik įmanoma, turi reikštis netiesioginiu būdu, t. y. ji turi būti siejama su galimybe rinktis.
Ugdymo procese laisvė yra prievartą papildanti jos priešybė.
Pedagogikoje ypač priimtina Spinozos pateiktoji laisvės, kaip įsisąmonintos būtinybės, samprata.
Sportininkai, įsisąmoninę būtinybę paklusti, nepažeidinėja trenerio nustatytų elgesio ar veiksmų normų ir jam pateikiamus reikalavimus priima kaip neišvengiamą būtinybę, nesukeliančią prievartos pojūčio.
Taigi laisvė negali būti išlaisvinta nuo tam tikrų reikalavimų.
Sportininkas yra laisvas tiek, kiek jam treneriai, vadovai ar dorovinės normos suteikia tos laisvės.
Laisvė yra vienos iš esamų galimybių pasirinkimas, jos realizavimas per veiksmą ir atsakomybę.
Laisvės ribas nubrėžia kitų žmonių egzistavimas.
Tačiau laisvė neišnyksta, jeigu sporto pedagogas, įgyvendindamas savo planus, save, pripažįsta kitų - kolegų, auklėtinių - laisvę, jeigu, kurdamas savirealizacijos panoramą, remiasi nuostata, kad kiti irgi yra laisvi.
Specialisto laisvės suvokimas ne tik skatina dorovinės būtinybės pajautimą, bet ir savižiną, gebėjimą vadovauti sau ir palenkti save, kad būtų įgyvendinti užsibrėžti tikslai.
Žmogus, praktiškai netaikydamas savo žinojimo, nebus laisvas.
Treneris, deklaruodamas vien tiesas ir leidžiantis sau jų nevykdyti, bus žmogus, stimuliuojamas atsitiktinių veiksnių, nelaisvas nuo savo ydų, nedarantis ugdomojo poveikio savo auklėtiniams.
Taigi žmogaus poelgiai neatskiriami nuo valios akto.
Laisvas žmogus visada atsako už tai, kaip pasinaudoja savo laisve.
Ugdymo struktūroje sportininkas yra aktyvus ugdymo subjektas, kuris bendravimu ir veikla, trenerio padedamas, išreiškia, įkūnija, realizuoja save patį, savo prigimtines fizines bei dorovines galias.
Tikroji laisvė negali būti ribota, nes tada ji nebus laisvė.
Žmogus pradeda būti žmogumi tik būdamas laisvas nuo tipologijos.
Būti savimi - tai atsisakyti baimės būti savimi.
Keistis - tai augti, atsisakyti šablonų, absoliučių tiesų, kasdienybės rutinos, įprasto „viskas gerai“.
Laisvas mąstymas - tai ne vien kritinis nusiteikimas, bet ir gebėjimas pažvelgti į save kaip į pareigos subjektą.
Laisvai apmąstyta ir pasirinkta pareiga tampa veiksmingu moraliniu veiksmo kriterijumi, todėl filosofinis mąstymas yra būtina moralinių principų gyvybingumo sąlyga.
Tik išugdyta pareiga ir atsakomybė skatina žmones reguliuoti tai, ką jie pasirenka patys ir ką leidžia sau riboti.
Vadinasi, laisvė galima tik tada, kai išugdytas didžiulis atsakomybės jausmas.
Be laisvės nėra atsakomybės, be atsakomybės negali būti laisvės.
Jeigu sportininkas ką nors daro nelaisvai, per prievartą, t. y. neturėdamas galimybės rinktis ir savarankiškai apsispręsti, jis nėra savo elgesio šeimininkas.
tags: #sporto #klubo #trenerio #profesines #veiklos #socialiniai