Socialinio pedagogo darbas su vaikais autistais

Autizmas (ASD) - kompleksinis raidos sutrikimas, kurio eiga ir dėsningumas dar nevisiškai ištirti. Autizmo simptomai lemia raidos vėlavimą ir trikdžius, kurie apima daugelį psichikos veikimo sričių ir yra visą gyvenimą trunkantys socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio sutrikimai. Šiuo metu visame pasaulyje yra matoma autizmo epidemija.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) vykdoma visuomenės sveikatos stebėsena, per pastaruosius penkiolika metų autizmo spektro sutrikimų turinčiųjų skaičius kai kuriose šalyse išaugo iki 10 kartų. Lietuvoje daugėja ASD turinčių vaikų: vien per 2011-2015 m. išaugo (tam tikrais atvejais - daugiau nei dvigubai ar trigubai) visų autizmo sutrikimų tipų skaičius.

Išanalizavus Lietuvos higienos instituto duomenis matyti, kad ASD turinčių asmenų skaičius Lietuvoje augo: nuo 556 atvejų (diagnozė: vaikystės autizmas, netipinis autizmas, Aspergerio sindromas) 2013 metais iki 1 147 (diagnozė: autizmas, vaikystės autizmas, netipinis autizmas, Aspergerio sindromas) atvejų 2018 metais.

ASD turinčių vaikų skaičiaus didėjimas kelia naujų išbandymų švietimo įstaigoms. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Švietimo įstatymo pakeitimus, kuriais numatoma, kad vaikui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu jo tėvai (globėjai, rūpintojai) pageidauja, sudaromos sąlygos ugdytis arčiau jo gyvenamosios vietos esančioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 34 str.).

Pirmosios ir daugiausiai ASD turinčių vaikų ugdymo atsakomybės turi ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Ankstyvoji intervencija (taikomoji elgesio terapija) ir ją papildantis inkliuzinis ugdymas bendraamžių grupėje padeda vaikui įveikti raidos ir socializacijos sutrikimus.

Inkliuzinis ASD turinčių vaikų ugdymas ikimokyklinėje ir priešmokyklinėje bendrojo ugdymo grupėje kelia iššūkių darželių pedagogams, nes kiekvieno ASD turinčio vaiko ankstyvasis ugdymas yra skirtingas.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje

Raidos sutrikimo sritis ir laipsnis kiekvienu atveju reiškiasi unikaliai, o sutrikimai gali kelti ir skirtingų asmens psichinių ir fizinių negalavimų. Todėl pedagogui, besirengiančiam darbui su vaikų grupe, kurioje yra ASD turintis vaikas, tenka susidurti su plačia sutrikimo reiškimosi įvairove. Tai reiškia, kad kiekvieno vaiko, turinčio ASD, įtraukimas į įprastos raidos vaikų grupę reikalauja specialių žinių ir gebėjimų pritaikyti ugdymo aplinką bei individualizuoti ugdymo procesą.

Šiame kontekste pasirinktas pedagogų išgyvenimų fenomenologinis tyrimas atveria nedidelį, bet reikšmingą pedagogo ir ASD turinčio vaiko susitikimo momentą. ASD turintis vaikas, kaip ir kiti vaikai, didina savo socialinį ratą išeidamas už šeimos ribų. Pedagogas yra ypatingas asmuo, kuris daro didžiulę įtaką visapusiškam vaiko vystymuisi. Santykis su auklėtoju vaikui tampa „tiltu“ ne tik į ugdymo pradžią, bet ir į naujų vaikui svarbių žmonių visuomenę.

Vaikų ugdymas

Tyrimai atskleidžia, kad ugdymo įstaigų, kurios turi pilnutinio inkliuzinio ugdymo filosofiją, ugdytiniai, turintys ASD, gali visapusiškiau įsitraukti į ugdymą nuo pirmųjų ugdymo metų. Tokiose įstaigose ugdomi ASD vaikai sutinka pedagogus, kurie „geba apsaugoti autistiškus vaikus nuo socialinių ir kognityvinių rizikų“. Taigi ugdymo įstaigos kultūra, kuri palaiko ir plėtoja inkliuzinio ugdymo filosofiją, padeda ASD turinčiam vaikui užmegzti pasitikėjimo santykį su pedagogu.

Nepaisant to, kad ASD turintys vaikai geba su pedagogu užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį, šis santykis nėra ypač artimas, jei lyginsime jį su santykiu vaikų, neturinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Tam turi įtakos ir ugdomų vaikų skaičius grupėje, ir pedagogo patirtis. Vaikų skaičius grupėje lemia, kiek pedagogas galės skirti individualaus laiko stiprinti asmeninį santykį su kiekvienu vaiku.

Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas

Pasak N. Manelis, T. A. Malinovskaja ir E. V. Subotina, mokytojai įvardija, kad adaptacijos metu net 83 proc. ASD turinčių vaikų turi elgesio sunkumų (pasireiškiančių agresija prieš save, agresija prieš suaugusiuosius, agresija prieš vaikus, inventoriaus gadinimu, įkyrumu, užsispyrimu, pedagogų prašymų ir grupės taisyklių nepaisymu, veiklų atsisakymu, bendros veiklos nutraukimu ir kt.), kalbos supratimo sunkumų (59 proc.), stokoja savarankiškumo (valgymo, rengimosi, higienos įgūdžių) (38 proc.). Visi šie sunkumai būna pirmomis vaiko adaptacijos dienomis, taigi tuo metu, kai mezgasi vaiko ir pedagogo santykis.

Svarbūs aspektai dirbant su ASD turinčiais vaikais:

• ASD turintys asmenys „labai jautriai reaguoja į sensorinius dirgiklius“.
• Net 97 proc. ikimokyklinio amžiaus ASD turinčių vaikų nekalba.
• Pedagogo spontaniškas verbalinis pranešimas apie dienotvarkės pasikeitimą ASD turinčiam vaikui nesuprantamas. Vizuali dienotvarkė suteikia ASD turinčiam vaikui aiškų supratimą, kokia veikla kada vyks.
• Jei aplinkoje yra dirgiklis, kuris išvargino ASD turintį vaiką, jį reikia pašalinti. Ignoravimas, atsitraukimas ir savistimuliacija ar nerimastingumas turi priežastį, tai nėra nepaklusnumas ar nepagarba mokytojui.
• ASD vaikui reikalinga motyvacinė sistema. Jei pedagogas nori, kad vaikas atliktų naują veiksmą ar išmoktų naują dalyką, būtina sutarti dėl motyvuojančio atlygio. Toks susitarimas ir jo laikymasis labai svarbus ASD turinčiam vaikui.
• Vaikas, kuris neturi higieninių įpročių, nejaučia diskomforto, kai atliko šalinimo procesus. Pasak J. Tamašiūnienės, L. Mikulėnaitės ir kitų, „sutrikusią šlapimo pūslės kontrolę turi net 72,7 proc. autistiškų vaikų“. Šlapinimosi sunkumų jiems kyla dienos ir nakties metu.
• ASD turinčio vaiko ugdymui ir elgesio korekcijai reikia specialių, konkrečiam vaikui pritaikytų planų. Įprasti ugdymo ir elgesio korekcijos metodai, tinkantys neurotipiniams vaikams, netinka ASD turinčiam vaikui. Iškylančių sunkumų sprendimas yra mokytojo darbo dalis. Elgesio sunkumai taip pat yra vaiko pasirenkama forma supažindinti mokytoją su savo gyvenimo tikrove, į kurią nuo šiol pedagogas turės atsižvelgti. Taip pat tai yra vaiko būdas parodyti, kas vyksta jo fizinėje, emocinėje ir psichologinėje plotmėse.

Inkliuzinis ugdymas yra šiuolaikinės „sisteminės reformos procesas, kuris apima ugdymo turinio, metodų, požiūrių, vertybių, struktūrų ir strategijų pokyčius, užtikrinančius mokymosi kliūčių įveikimą, ir socialiniu teisingumu bei dalyvavimu grįstą visų ugdytinių mokymosi išgyvenimą“.

Inkliuzijos samprata kinta laipsniškai. Kiekvienoje visuomenėje ji turi savo raidos etapus. Inkliuzija prasideda nuo nuostatos, kad segreguotas ugdymas nėra gerai nei visuomenei, nei paskiram jos nariui. Antras žingsnis žengiamas, kai pripažįstama, kad kiekvienoje vaikų ugdymo grupėje yra vaikų, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Tada suvokiama, kad „trukdyti ugdymuisi gali: nepritaikyta aplinka, nepritaikytos ugdymo programos, mokyklos kultūra ir mokytojų nepasirengimas“.

Lietuvoje vykdomas inkliuzinis modelis labiau primena integraciją, kai neįgaliems vaikams tiesiog leidžiama ateiti į bendrojo ugdymo įstaigą, tačiau ugdymas nepritaikomas jų poreikiams arba, kaip yra ASD turinčių vaikų ugdymo atveju, vaikų grupė yra įkuriama bendrojo ikimokyklinio ugdymo patalpose (Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymas, V-487), tačiau ASD turintys vaikai lieka atskirti nuo kitų įstaigos vaikų (tai yra segregacija). ASD turintys vaikai turi teisę (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, 23 str.) priklausyti visuomenei, joje augti, mokytis ir skleistis.

Todėl, vieną vertus, ugdymo įstaigos neturi teisės tokių vaikų diskriminuoti, nepriimti arba juos atskirti (Neįgaliųjų teisių konvencija, 24 str.). Antra vertus, autizmas laipsniuojamas pagal sutrikimo sunkumą, ir visi sutrikimo laipsniai, pasak S. Lėsinskienės, E. Vilūnaitės, įvardijami viena bendra sąvoka - autizmo spektro sutrikimas.

Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose

Dėmesys kreipiamas į formalųjį pasiruošimą: turimas ar įgyjamas žinias, tačiau per menkai kreipiama dėmesio į pedagogo psichologinį pasirengimą ir jo išgyvenimus, pamirštama, kad neretai nuo sėkmingo pirmojo susitikimo su ASD vaiku priklauso tolesnis vaiko ir pedagogo, vaiko, pedagogo ir vaiko šeimos bendravimas ir bendradarbiavimas.

Siekiant išgirsti pedagogo balsą ir pateikti siūlymų ir patiems pedagogams, ir pedagogų rengėjams, buvo atliktas fenomenologinis tyrimas. Stengiantis pažvelgti į pedagogo ir ASD turinčio vaiko susitikimo fenomeną, buvo pasirinktas pedagogų ir ASD (tarptautinis trumpinys iš anglų k. autism spectrum disorder) turinčio vaiko pirmojo sutikimo fenomenologinis tyrimas. Tiriama susitikimo akimirka, kai pedagogas pirmą sykį susidūrė su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku (toliau tekste - ASD turintis vaikas).

Toji akimirka, kai pedagogas susiduria su išskirtiniais ASD bruožais, kurie keičia tolesnį santykį su vaiku. Toks susitikimas dažniausiai įvyksta vaiko adaptacijos į grupę metu, kai pedagogas pamato, kad priešais jį yra ne įprastos raidos, bet ASD turintis vaikas. Tyrime nesistengiama formuluoti problemos, kuri turi būti išspręsta, ar suskaičiuoti tokių išgyvenimų kiekį ar socialinį poveikį visuomenei, bet „pačiumpant“ fenomeną „čia ir dabar“, klausiant, ką gi pedagogui reiškia pirmąsyk sutikti ASD turintį vaiką? Ką išgyvena pedagogas, pirmąsyk susidūręs su autizmo bruožų pasireiškimu?

Klausti šių klausimų ir susilaikyti nuo įprastų ir visuotinai pripažintų įsitikinimų idant pajėgtume įsiklausyti į pedagogo išgyventą patirtį. Fenomenologiniu požiūriu net viską suskliaudžiančioji analizė palieka nesuskliausto santykio būtinybę. Šiuo požiūriu kiekvienas kitas yra kitoks nei aš, o tai yra kiekvieno santykio pradžia. Šią pedagogo ir ASD turinčio vaiko santykio pradžią buvo siekiama atskleisti tyrimu.

Giluminiai interviu atlikti 2019 metų spalį - gruodį. Buvo išklausyti ir užrašyti devynių žmonių išgyvenimai. Hermeneutinė fenomenologijos metodologija yra įrankis, kuris suteikia tyrėjui laisvės ir kūrybingumo postūmį, tačiau reikalauja atidos, laiko ir kantrybės nuolat patiriant abejonių. M. van Manen pažymi, kad „hermeneutinė fenomenologija ir žmogaus mokslai atsiduria priešpriešinėse įprastų tyrimų pusėse“. Tai įvyksta dėl to, kad žmogaus mokslai (t. y. ir pedagogika) yra praktinės veiklos sritis, kuri „istoriškai svetima hermeneutinės fenomenologijos (vokiškajai ir olandiškajai) tradicijai būtent dėl žmogaus mokslų pedagogikos (angl. human science pedagogy) praktinio veikimo ir siekio daryti poveikį“.

Pasak M. van Manen (1985), yra kelios dimensijos (angl. existentials), būdingos visiems reiškiniams: išgyventas santykis (angl. lived relation), išgyventas laikas (angl. lived time), išgyventa erdvė (angl. lived space), išgyventas kūnas (angl. lived body). Tyrimo dalyviai. Empirinis tyrimas atliktas su pedagogais, kurie yra įgiję pedagogo kvalifikaciją ir dirba su ASD turinčiais vaikais bendrojo ikimokyklinio / priešmokyklinio ugdymo grupėse.

Tyrimui pasirinkti šie asmenys, numačius, kad jie supranta darbo su ASD turinčiu vaiku specifiškumą, tačiau pirmojo susitikimo su ASD turinčiu vaiku metu neturėjo tokių vaikų (profesionalios) ugdymo patirties. Visi tyrimo dalyviai tuo metu dirbo su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus (3-7 metų) vaikais. (toliau tekste vietoj sąvokos pedagogas kartais vartojama sąvoka auklėtojas / auklėtoja). Tyrimo duomenų rinkimas. Tyrimo duomenys buvo renkami pas...

Yra paveldimų autizmo formų. Broliai ir seserys turi 3-8 % riziką turėti autizmą.

Ši terapijos rūšis pradėta taikyti 1964 metais, po to kai I.Lovaas įrodė jos efektyvumą su autistais. Sunkiausia yra terapijos intensyvumas. Autistai daro garantuotą pažangą jei per savaitę gauna 30 valandų tokios terapijos. Tačiau didžioji sėkmės dalis yra tėvai. Vaikas daro pažangą, jei jie aktyviai dalyvauja terapijoje ir likusį dienos laiką su vaiku kartoja, ką jis išmoko per pamokas.

Komunikacijos sistemos mokymas:

1. Pasirinkimas (Ko nori?)
2. Dirba du specialistai, mokytojas sėdi priešais vaiką, o vaiko asistentas (dubleris) - už jo. Mokytojas vienoje rankoje laiko tai, ko vaikas šiuo metu gali norėti (mėgstamą maistą ar daiktą). Kita arčiau mokinio esanti ranka lieka laisva. Prieš ugdytinį padedamas simbolis. Dubleris atlieka partnerio funkciją, t. y. Bendrais veiksmais padeda vaikui ištiesti ranką, siekti, paimti paveikslėlį-simbolį ir paduoti jį priešais sėdinčiam mokytojui. Mokytojas ima paveikslėlį ir duoda už tai vaikui simbolyje pavaizduotą daiktą. Tas pats veiksmas kartojamas 10-20 kartų.
3. Mokymo metu nekalbama arba kalbama labai mažai. Veiklos laikas fiksuotas, dirbama tol, kol vaikas rodo norą, domisi, tačiau ne ilgiau nei 20-30 minučių.
4. Vaikas priešais save turi knygelę, ant kurios viršelio priklijuojami du skirtingi simboliai.
5. Keičiantis komunikaciniais simboliais-daiktais dar vis nekalbama. Vaikui sudaromos galimybės bendrauti su skirtingais komunikacijos partneriais.
6. Mokinys mokosi sudėti paprastą sakinį, pvz., ,,Aš matau obuolį".
7. Mokinys mokosi sudaryti tinkamą sakinio konstrukciją, tarti žodžius, pvz.: ,,Aš matau...", ,,Aš noriu...", skirti spalvas, formas, dydžius.

Svarbu prisiminti:

1. Pirmiausia aš esu vaikas. Man nustatytas autizmas.
2. Aš mąstau konkrečiai.

tags: #socialinis #pedagogo #darbas #su #autistais