Religija kaip socialinis institutas: funkcijos, sąveikos ir kaita šiuolaikinėje visuomenėje

Šiuolaikinėje visuomenėje kinta ne tik religijos formos, bet ir samprata. Svarbiausias dalykas yra principinis religijos požiūris į pasaulį apskritai. Tai kas vadintina religija?

Pagal E. atliekamomis funkcijomis. Anot E. Durkheimo, religijos idėja neatskiriama nuo bažnyčios idėjos. „... tipo sistemą, tuomet tikėjimų ir atitinkamų ritualų visetas sudaro religiją. ... 1) bendri žmonių grupei, besirenkančiai vienoje vietoje atlikti bendras ritualines apeigas, kurių dėka „tikėjimas pasireiškia išorėje,... T. (tikinčiųjų bendriją, bendrą tikėjimą, vertybes, ritualinę elgseną, sakralinę ir profaninę realybę), bet ir pabrėžia funkcinę jų svarbą. veiksminga atskirų elementų sąveika užtikrina visos sistemos integraciją.

Religija kaip socialinės tvarkos ir integracijos mechanizmas

Pagal P. Hortoną ir C. socialinė kontrolė. t.y. socialinę tvarką ir stabilumą. P. kurių visuomenė negalėjo egzistuoti. vertybėmis. Todėl religija susijusi ir su gyvenimo kokybės (pilnumo) laidavimo funkcija. socializaciją ir integraciją (pvz., parapijoje) bei bendruomeniškumo sklaidą. dalimi bei atsvara depersonalizacijai ir psichosocialinės sąveikos nykimui.

Pagal P.L. 1) kaip eksternalizaciją, t.y. ir motyvacija tampa "išorine:, simboliais išreiškiama tikrove. socialinė projekcija, socialiai sukonstruotas tikrovės vaizdas. "žmonių veikla įkurta visa apimanti šventoji tvarka, t.y.

Institucinė religijos dimensija: bažnyčia, bendruomenė, raiška

institucija. sistema), vienijanti išpažinėjus į bendruomenę. būdingas raiškos formas, simbolius ir mentalitetą. įgauna nacionalinį koloritą (ypač Tolimuosiuose rytuose, Pietų Amerikoje, Afrikoje).

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje

Kartu jis abejoja tokio apibrėžimo visuotinumu: "yra ... nieku gyvu nepritaikysi, nors jie neabejotinai priklauso religijos sričiai. vaidmenį, tai tik antraeilį, visai nereikšmingą. Pagal E. nesusiformavo. apie pasaulietinę religiją). Šiuolaikinėje visuomenėje kinta ne tik religijos formos, bet ir samprata.

Religijos formų įvairovė ir sekuliarėjimo kontekstas

Dabartyje reigija ir Bažnyčia tampa „pakraštine“ institucija. žiniasklaidą), todėl gęsta teologinė religijos funkcija. aiškinančių šiapusinį ir anapusinį pasaulius, „dvasingumo mokyklų“ sklaida. žmogaus jau netenkina teologinis pasaulio ir jo reiškinių aiškinimas. mokslo žinių. sistemos, atgyja tikėjimas magija, astrologija, horoskopais ir okultizmu. naujos praktikos ir pan.

c) religingumo atgimimas (R. Wuthnow'as tai vadina "šventybės atgavimu"; H. Horx'as ir P.

Religija, etniškumas ir kalba: tapatybių sąveika

Monografijos autoriai analizuoja, ar ir kaip skirtinguose kontekstuose (tokiuose, kaip mokykla, religinė organizacija, vietos bendruomenė, žiniasklaida) religija etninių mažumų grupių yra pasitelkiama konstruojant etninę tapatybę šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje. Mus domina atsakymai į daugelį klausimų: kada ir kodėl religija svarbi brėžiant ribas tarp etninių grupių arba - atvirkščiai - kada ir kodėl religinė bendruomenė suvokiama kaip jungianti ar įtraukianti skirtingas etnines grupes; ar ir kaip tapatinimasis su tam tikra etnine ir konfesine grupe (pavyzdžiui, lenkas katalikas ar rusas stačiatikis) lemia įtraukties ar atskirties patirtis skirtinguose socialiniuose kontekstuose; kokie ilgalaikiai socialiniai procesai ir istorinės patirtys lėmė dabartinę etninę ar religinę tyrimo dalyvių identifikaciją; kokį vaidmenį atlieka žiniasklaida konstruojant etnokonfesinių grupių tapatybę ir kaip šie konstruktai sąveikauja su žmonių pasakojimais. Pagrindiniai duomenys surinkti 2019-2021 m. vykdant kokybinį sociologinį tyrimą Vilniuje, Kaune, Visagine, Šalčininkuose, Švenčionyse bei Švenčionių rajone ir analizuojant 1990-1992 ir 2018-2020 m. Lietuvos žiniasklaidos priemonių rusų ir lenkų kalba turinį.

Teorinėje literatūroje etniškumo ir religijos santykis arba etninės ir konfesinės tapatybės dimensijų sąveika matoma kaip įgyjanti skirtingas išraiškas. Etniškumo studijose konstrukty-vistinės krypties autoriai pabrėžia būtinybę tirti, kaip konstruojamos ribos su „kitu“, kokie pasitelkiami kultūriniai riboženkliai, pavyzdžiui, religija, kalba, istorijos pasakojimai apibrėžiant savo tapatybės santykį su kitomis grupėmis (Barth 1969; Wimmer 2008). Davidas R. Stroupas (2017) siūlo tipologiją, kaip religija gali būti pasitelkiama konstruojant etniškumą ir etnines ribas. Mokslininko teigimu, religija gali būti universalizuojanti, t. y. religinė tapatybė tampa svarbesnė nei etninė ar kita kultūrinė tapatybė, ir šiuo pagrindu grupės apjungiamos; religija gali būti vienas iš daugelio identiteto elementų ir turėti įvairius ryšius su kitais; religija taip pat gali būti kaip pagrindinis dėmuo grupės skirtingumui pabrėžti (Stroup 2017: 991). Rogerso Brubakerio teigimu (2015a, b), kalba ir religija yra vienos svarbiausių etninio identiteto konstravimo dimensijų, tačiau, kalbant apie mažumų teises, kalbos klausimai dažnai matomi kaip aktualesni nei religijos, nes kalba yra neišvengiamas mūsų kasdienės komunikacijos tarpininkas. Kalbos ir religijos dimensijos dažnai analizuojamos atskirai (Brubaker 2015a, b). Analizuosime tapatybės dimensijų sąveikas švietimo sektoriuje, todėl keliamas klausimas ne tik apie tapatybių įvairovę, bet ir apie tai, kaip švietimo sektoriuje ši įvairovė atpažįstama (žr. Banks 2004).

Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas

Švietimo sektoriaus praktikos ir teisinis kontekstas

LR švietimo įstatymo 30 straipsnis numato teisę Lietuvos mokyklose mokytis valstybine ar gimtąja kalba, o 31 straipsnis - teisę mokytis tikybos (LR Seimas 2011). Lietuvoje veikia mokyklos lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių mokomosiomis kalbomis, šias mokyklas lanko vaikai iš etniškai, kalbiškai skirtingų šeimų (Saugėnienė 2003; Leončikas 2007; Reingardė, Vasiliauskaitė, Erentaitė 2010; Šliavaitė 2015). Mokyklos mokiniai gali gilintis į tradicinės religinės bend ruomenės tikybą ar etiką, o jei nėra galimybės tikybos mokyti mokykloje, organizuojamos sekmadieninės mokyklos (LR Seimas 2011).

Lietuvoje tirta švietimo sektoriaus etninė, kalbinė įvairovė daugiakultūrio švietimo kontekste (Tamošiūnas 2000; Saugėnienė 2003; Balžekienė ir kt. 2008; Šliavaitė 2018). Jolanta Reingardė, Nida Vasiliauskaitė ir Rasa Erentaitė (2010) analizavo mokytojų ir mokinių požiūrius į skirtingas socialines bei kultūrines (taip pat ir religines) grupes mokyklose ir padarė išvadą, kad Lietuvos mokyklose menkai atpažįstama socialinė ir kultūrinė įvairovė, mokytojams trūksta kompetencijų ugdyti daugiakultūriškumą ir toleranciją (Reingardė, Vasiliauskaitė, Erentaitė 2010). Nepaisant atliktų darbų tiriant religinių mažumų ar etninių grupių įtraukties klausimus, etnokonfesinės įvairovės atpažinimas švietimo sektoriuje, o ir bendrai tikybos pamokų statusas valstybinėse ugdymo įstaigose nesulaukia platesnių akademinių diskusijų.

Kokybinio tyrimo įžvalgos: rusų ir lenkų mokomąja kalba mokančios mokyklos

Straipsnis parengtas remiantis kokybinio tyrimo, 2019 m. spalio mėn. - 2021 m. vasario mėn. atlikto Vilniuje, Kaune ir Visagine, duomenimis. Interviu buvo atlikti su lenkų (4) ir rusų (9) mokyklų tikybos mokytojais, du interviu atlikti su trimis mokyklos administracijos darbuotojais. Interviu - giluminiai nestruktūruoti arba pusiau struktūruoti, vidutinė trukmė - apie valandą. Dalis interviu dėl COVID-19 pandemijos vyko nuotoliniu būdu. Tyrimo dalyviai atrinkti pagal mokyklą ir jos dėstomąją kalbą, t. y. tyrime dalyvavo tikybos mokytojai, dėstantys arba dėstę tikybą mokyklose, kuriose mokomoji kalba yra rusų arba lenkų. Tokių mokyklų ir jose dirbančių tikybos mokytojų skaičius Lietuvoje nėra didelis, Kaune ir Visagine tyrime sutiko dalyvauti absoliuti dauguma turinčių tikybos mokytojo (-jos) patirtį.

Poskyryje aptariama, kaip tyrimo dalyviai mokyklose rusų mokomąja kalba siejo kalbą, religiją ir etniškumą. Kalbos (rusų, lietuvių), etniškumo ir tikybos (stačiatikybės ar katalikybės) santykis buvo apibūdinamas kaip įvairus: lietuvių kalba gali būti pasirenkama kaip svarbi perduodant stačiatikių tikybą, rusų kalba - katalikybę. Tiek vienu, tiek kitu atvejais kalba atsiejama nuo religijos ir etniškumo. Taip pat religinė bendruomenė dažnai buvo matoma kaip platesnė nei kalbinė ar etninė grupė: šiuo atveju religija vaidina vienijantį vaidmenį taikant D. R. Stroupo (2017: 992-993) tipologiją apie religijos ir etniškumo sąveiką.

Lietuvių kalba gali būti kaip svarbus instrumentas stačiatikių bendruomenėje socializuojant vaikus iš etniškai mišrių šeimų arba rusų tautybės vaikus, kurie mokosi mokyklose lietuvių dėstomąja kalba ir neturi pakankamų rusų kalbos kompetencijų. Šiais atvejais siekiama išlaikyti religinę tapatybę, nors rusų kalbos įgūdžiai ir prarasti. Pavyzdžiui, rusų kalbos gerai nemokantiems vaikams stačiatikių bendruomenė nutarė organizuoti stačiatikių tikybos pamokas sekmadieninėje mokykloje ir lietuvių kalba. Švietimo aplinkoje pastebimas kalbinės ir religinės tapatybių neatitikimas numanomai ruso-stačiatikio ar lietuvio-kataliko tapatybėms.

Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose

Pavyzdžiui, mokyklas lietuvių mokomąja kalba lankantys stačiatikių šeimų vaikai tikybos pamokose dažniausiai mokomi katalikybės principų, kas ne visada atitinka stačiatikybės mokymą: <...> aš manau, kad didžioji dalis mūsų [stačiatikių] vaikų lanko tikybą katalikišką. Kažkokie skirtumai, tai aš juos iš karto pastebiu, nes kartais užduodi klausimą, ir jie atsako labai katalikiškai. Pataisome ir pasakome, kad pas katalikus taip, o pas mus kitaip (Vilnius, vyr., stačiatikis).

Religija, daugumos tyrimo dalyvių teigimu, yra platesnė kategorija, netapatintina su tam tikra kalbine ar etnine grupe. Tyrimo dalyviai mokyklose, kur mokomoji kalba yra rusų, save priskiriantys katalikams ar stačiatikiams teigė, kad religija apima skirtingas grupes, nepriklausomai nuo etniškumo, kilmės ir kalbos. Pavyzdžiui, tyrimo dalyvis, dirbants mokykloje rusų dėstomąja kalba ir išpažįstantis bei dėstantis katalikų tikybą, atskiria religiją nuo kalbos ar etniškumo: pati idėja... katalikų religija ir bažnyčia yra ne kalbinės tapatybės pagrindu, tai tikėjimas. Mes kalbame, kad katalikų bažnyčia yra pasaulinė, jai gali priklausyti ir rusai (Vilnius, vyr., katalikas, interviu rusų k.).

Kai kurie tyrimo dalyviai kalbą išskyrė kaip itin svarbią atliekant religinius ritualus: stačiatikių ritualai, atliekami lietuvių kalba, vertinami kaip neprilygstantys ritualams senąja slavų kalba. Kalbos ir religijos sąsajų tamprumą pagrindžia ir kai kurie asmeniniai pasirinkimai: lietuviškai kalbančiai katalikų šeimai atsivertus į stačiatikybę buvo pasirinkta strategija jaunesnius vaikus, skirtingai nei vyresniuosius, leisti į mokyklą rusų mokomąja kalba tikintis, kada jie gerai išmoks rusų kalbą ir galės pilnavertiškai dalyvauti apeigose rusų kalba cerk vėje. Šiuo atveju tikras dalyvavimas ritualinėse apeigose yra siejamas su kalbos mokėjimu, vadinasi, kalba ir tikrasis religingumas yra tampriai susieti.

Tyrimo dalyviai - mokyklų lenkų dėstomąja kalba bendruomenių nariai - religiją (katalikybę) įvardijo kaip apjungiančią skirtingas etnines ir kalbines grupes, tad ją supranta kaip platesnę kategoriją. Tyrimo dalyviai lenkiškumą tampriai sieja su katalikybe, todėl atitinka lenko-kataliko sampratas ir stereotipus (Savukynas 2003; Korzeniewska 2013; Schröder, Petrušauskaitė 2013, kt.). Religiją (katalikybę) tyrimo dalyviai mato kaip universalizuojančią arba apjungiančią skirtingas grupes tapatybės dimensiją, tiek kaip svarbų elementą skirtingumui, palyginti su kitomis etninėmis grupėmis (pvz., rusų tautybės), pabrėžti (žr. Stroup 2017).

Tyrimo dalyviai mokyklos lenkų dėstomąja kalba bendruomenę apibūdino kaip iš esmės homogenišką etnine ir religine prasmėmis. Teigiama, kad mokyklose, kuriose mokomoji kalba yra lenkų, katalikų tikyba pasirenkama absoliučios daugumos (net skirtingo tikėjimo ar etninės tapatybės) mokinių, o pati mokykla yra orientuota į etniškai mišrias arba lenkų tautybės šeimas: aš lenkiškose mokyklose dirbau, tai vaikai ateidavo [į tikybos pamokas] 100 procentų. <…> Netgi buvo tokių, kurie ne katalikai, bet ateidavo. Netgi buvo iš šeimos turkų, kurie buvo nekrikštyti, bet tėvai norėjo kažkaip (Vilnius, mot., katalikė, lenkų k.).

Nors religinė bendruomenė matoma kaip atvira skirtingoms etninėms grupėms, tačiau etniškumas suvokiamas kaip susijęs su religija, t. y. religija siejama su etniškumu, kultūra, istorija ir yra vienas iš bendruomenės ribas (žr. Barth 1969) nusakančių elementų: Na, negalima religijos atsieti nuo tautybės, nuo to, kuo aš save laikau. Man atrodo, kad stipriai susijusi su mūsų lenkiška tautybe religija (Vilnius, mot., katalikė, lenkų k.).

Etniškumo ir religingumo sąsajos išryškėjo ir tyrimo dalyviams svarstant skirtumus tarp katalikybės ir lietuvybės bei lenkiškumo: mokyklos lenkų dėstomąja kalba itin skiriasi nuo mokyklų lietuvių dėstomąja kalba, nes lenkų tautybės tikinčiųjų religingumas - religijos praktikavimo būdai - suvokiamas kaip gilesnis, palyginti su lietuvių, tai numanomai atsispindi tiek mokinių, pasirinkusių tikybos pamokas, skaičius, tiek tikybos mokymosi nuoseklumas, tiek gebėjimas ginti tikėjimo tiesas: Pas mus [mokyklose lenkų kalba]nėra taip, kad vaikai penkerius metus mokosi etikos, o po to - religijos, ir nežinau, ką rinksis vėliau. Iš viso vertinant tikybos mokymą tarp lietuvių ir lenkų mokyklų, tai mes tikrai nesame panašūs. <…> čia buvo tokie, kaip seminarai... aš žinau ten [buvo mokoma], kad Biblija yra mitas, tai vaikai labai greitai... čia buvo dešimtokai, kurie atsistojo ir pasakė, - „ponia dėstytoja, turbūt neturite aukštojo išsilavinimo“ (Vilnius, mot., katalikė, lenkų k.).

Žiniasklaida ir religinių mažumų reprezentacijos

religijos mažumų grupių reprezentacija žiniasklaidoje (Ališauskienė, Markauskaitė 2014). Etninių mažumų ir pabėgėlių vaizdavimo tendencijos Lietuvos žiniasklaidoje 2005-2017 metais. Lietuvos socialinė raida 2019, 9, Socialinių ir etninių mažumų grupių įtrauktis Lietuvoje, 46-64. Lietuvos spauda ir visuomenės nuostatos apie rusų, ukrainiečių bei baltarusių etnines grupes ir naujuosius imigrantus.. Etniškumo studijos 2012, 1/2, 71-102. Rusų kolektyvinės atminties ir tapatumo konstravimas Lietuvos spaudoje rusų kalba.. Lietuvos rusai XX-XXI a. pradžioje: istorija, tapatybė, atmintis. 2013 P. 318-349, 396-397.

Holokaustas kaip istorinio teisingumo diskurso konstravimo aspektas Lietuvos spaudoje lietuvių ir rusų kalbomis. Filosofija. Sociologija 2018, 29, 4, 246-252. Istorinio teisingumo diskursų formavimas Lietuvos spaudoje lietuvių ir rusų kalba. Socialinis ir istorinis teisingumas daugiaetninėje Lietuvos visuomenėje. Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2018. P. 45-98. Kalba, istorija ir konstruojamos jungtys su Lietuva: socialinio teisingumo sampratos mokyklose rusų mokomąja kalba. Socialinis ir istorinis teisingumas daugiaetninėje Lietuvos visuomenėje. Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2018. P. 141-186.

Religija ir socialiniai institutai: tarpdalykinės studijos ir konferencijos

Tarptautinė religijos studijų Rytų ir Centrinėje Europoje asociacija (International Study of Religion in Eastern and Central Europe Association - ISORECEA) yra tarptautinė mokslinė asociacija, įkurta 1995 m. gruodį. Ji įkurta po serijos konferencijų, organizuotų nuo 1991 m. ir skirtų religijos pokyčiams Centrinėje ir Rytų Europoje. Asociacijos tikslas - apsikeitimas akademinėmis žiniomis apie situaciją Rytų ir Centrinėje Europoje.

Tarptautinė religijos studijų Rytų ir Centrinėje Europoje asociacija (International Study of Religion in Eastern and Central Europe Association - ISORECEA), bendradarbiaudama su Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedra ir Lietuvos religijotyrininkų draugija, organizuoja tarptautinę konferenciją. Šių metų tema - „Religijos įvairėjimo procesai pasaulyje ir Centrinėje bei Rytų Europoje“. Konferencija vyks Kaune2014 m. balandžio 24-27 dienomis. Pasiūlymus dėl pranešimų galima teikti iki 2013 m. Konferencija vyks (ir pranešimai bus skaitomi) anglų kalba. 250-300 žodžių pranešimų santraukas prašome teikti el. lapkričio 15 d. Plačiau apie konferenciją skaitykite išsamiame kvietime teikti pranešimus ISORECEA 2014 konferencijoje (PDF failas).

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedra kartu su Lietuvos religijotyrininkų draugija 2014 m. gruodžio 18 d. rengia nacionalinę mokslinę konferenciją „Matoma ir nematoma šiuolaikinėse religijose“. Konferencija įvyks VDU Mažojoje salėje (Kaune, Daukanto g. 28, II a.). Pranešimus konferencijoje skaitys Milda Ališauskienė, Ingo W. Schroeder, Aušra Pažėraitė, Rasa Pranskevičiūtė, Eglė Aleknaitė, Rasa Baločkaitė, Deimantas Valančiūnas, Gintarė Pocė ir Alfredas Buiko. Konferencija vyks 2014 m. gruodžio 18 d. (ketvirtadienį) Vytauto Didžiojo universiteto, Mažojoje salėje, S. Daukanto g. 28. Pranešimų temas ir santraukas (iki 200 žodžių) prašome siųsti el.

Institucinės religijos transformacijos: nuo tradicijų prie naujų praktikų

„Bendruomeninis religingumas yra nepastovus reiškinys ... aktyviai daro įtaką jos eigai“. „... religinė etika nevienodai giliai skverbiasi į socialinės tvarkos sferą. religingumo pobūdžio. Šiuolaikinėje visuomenėje kinta ne tik religijos formos, bet ir samprata. centras); religija tampa netgi krepšinis. idėjų ir sociokultūrinio konteksto sąsajoms (pvz., protestantizmo etikos ir kapitalizmo). doktrinos“.

už bažnyčios ribų, individualų religingumą, krikščionybės apraiškas už bažnyčios ribų. už bažnyčios ribų, individualų religingumą, krikščionybės apraiškas už bažnyčios ribų.

Daugiakultūrinis ugdymas ir religinės įvairovės atpažinimas

Daugiakultūrinio ar tarpkultūrinio švietimo teoretikai ir praktikai akcentuoja būtinybę švietimo sektoriuje atpažinti / pripažinti (angl. recognition) kalbinę, socialinę, kultūrinę švietimo dalyvių įvairovę atitinkamai modeliuojant švietimo praktikas (Tamošiūnas 2000; Saugėnienė 2003, etc.; Banks 2004; Osler 2015). Pavyzdžiui, dėstant istoriją - atsižvelgti į įvairius istorinius pasakojimus, būdingus skirtingoms socialinėms grupėms (Osler 2015); atsiranda platesnės diskusijos bendrai apie religijos vietą valstybinėse mokyklose arba apie skirtingas religijas praktikuojančių vaikų poreikių atpažinimą (Spinner-Halev 2010). Jameso A. Bankso (2004) teigimu, visuomenės kultūrinės įvairovės atpažinimas švietimo sektoriuje įgalina jaunosios kartos visuomenės narius būti sėkmingais piliečiais, gebančiais dalyvauti skirtingose savo visuomenės ir globaliose bendruomenėse.

Tyrimo dalyviai identifikavo skirtingas praktikas, kaip mokyklose yra atsižvelgiama į bendruomenės narių etninę konfesinę įvairovę. Žvelgiant iš įtraukaus švietimo teorinių perspektyvų, įvairovės atpažinimas ir atliepimas tiesiogiai lemia pilietiškumo ugdymą, suteikia gebėjimų prisitaikyti daugiakultūrinėje aplinkoje (Banks 2004). Kalba matoma kaip suteikianti galimybių dalyvauti tam tikrose praktikose, o ne skirianti.

Pastabos apie tyrimų lauką ir literatūrą

The New age milieu in Lithuania: popular catholicism or religious alternative?. Religious diversity in post-Soviet society: ethnographies of Catholic hegemony and the new pluralism in Lithuania. Farnham : Ashgate, 2012. P. Religija pokomunistinėse visuomenėse: pokyčiai ir jų kontekstas. Religingumas ir. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016. P. 18-28. Etninių mažumų grupių religinės organizacijos Lietuvoje: etninio ir religinio identiteto aspektai ir jų sąsajos. Kultūra ir visuomenė: socialinių tyrimų žurnalas 2020, 11 (2), 31-53.

Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje 1918-1940 metais. Vilnius, 2005. 201 p. Polish ethnic minority in Belarus and Lithuania: politics, institutions, and identities.. Nationalities papers 2021, 49, 6, 132-1149. Etniškumas ir identitetai Pietryčių Lietuvoje: raiška, veiksniai ir kontekstai. Vilnius : Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2016. 210 p.

Apibendrinančios gairės praktikai

• Religinė bendruomenė dažnai buvo matoma kaip platesnė nei kalbinė ar etninė grupė.
• Kalbos (rusų, lietuvių) ir tikybos (stačiatikybės ar katalikybės) santykis buvo apibūdinamas kaip įvairus.
• Žiniasklaida lemia religijos kaip socialinio instituto suvokimą ir mažumų reprezentacijas.
• Daugiakultūrinio švietimo principai stiprina pilietiškumą ir įtrauktį.

Institucinė funkcija	Religinės praktikos pavyzdžiai	Socialinis efektas
Socialinė kontrolė	Normų ir vertybių perdavimas	t.y. socialinę tvarką ir stabilumą
Integracija	Bendros apeigos, parapijos veika	socializaciją ir integraciją (pvz., parapijoje)
Prasmės kūrimas	Simboliai, ritualai	socialinė projekcija, socialiai sukonstruotas tikrovės vaizdas

Šaltinių ir veikėjų panorama

*) Robertas Vutnovas (Robert John Wuthnow, g. amerikiečių sociologas, Prinstono un-to profesorius, žinomas darbais religijos sociologijos srityje. enciklopedijos“ redaktoriumi. sociologijas ir kt. klaidingus apklausos metodus (knygoje „Išrandant Amerikos religiją“, 2015). pažinimo sociologiją“ (1966; kartu su T. Lukmanu). 1981-2009 m. profesoriavo Bostono un-te; 1985-2010 m. savo įkurtame „Ekonomikos kultūros tyrimų institutui“.

G. Beresnevičius. P. Berger, T. Luckmann. E. Durkheim. A. Giddens. E. Laumenskaitė. Religijos sociologija ir šventybės samprata// Baigiamasis žodis R. A. Paškus. H.G. Ziebertz. P. Horton, C. Hunt. Bonifacas VIII. E. Weinberger. Šv. Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Krikščioniškoji V. J.

Etninių grupių konstravimas Sovietų Sąjungos gyventojų surašymuose: rusų vaizdinio Lietuvoje aspektai.. Etniškumo studijos 2012, 1/2, 51-70. Rusai, lenkai, baltarusiai Lietuvoje: lokalaus, regioninio ir europinio identitetų sąsajos.. Etniškumo studijos 2012, 1/2, 126-144. Rusai Lietuvoje ir Latvijoje: europinio, regioninio ir lokalaus identitetų sąveika.. Etniškumo studijos 2011, 1/2, 80-110.

Siūlome pasižiūrėti Ugdymo plėtotės centro parengtus ir Virtualioje edukacinėje bibliotekoje paskelbtus Antrosios nacionalinės Lietuvos religijotyrininkų draugijos konferencijos vaizdo įrašus. Siūlome pasižiūrėti nuotraukas iš 2012 m. spalio 26 d. įvykusios Antrosios nacionalinės Lietuvos religijotyrininkų draugijos konferencijos. Pranešimus filmavo Ugdymo plėtotės centro darbuotoja, tad tikimės, kad Virtualioje edukacinėje bibliotekoje ateityje bus galima pažiūrėti ir pranešimų įrašus. Puslapyje Konferencija 2012 paskelbta antrosios nacionalinės LRD konferencijos programa. Atsisiųskite ją arba skaitykite svetainėje.

Antrosios nacionalinės Lietuvos religijotyrininkų draugijos konferencijos programos išleidimą parėmė Lietuvos mokslo taryba. Pagal projektą „Religijotyros plėtra ir sklaida Lietuvoje ir užsienyje“, sut. Nr.

Religija, kaip socialinis institutas, atveria skirtingų tapatybių įtraukties kelius ir padeda modeliuoti bendruomeniškumą, kartu provokuodama diskusijas apie jos vaidmenį švietime, žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje. veiksminga atskirų elementų sąveika užtikrina visos sistemos integraciją.

tags: #socialinis #institutas #realigija