1917-1918 m. Lietuvos politinę kryptį dažnai apibūdina dvi kryptys: tarpacionalinę nepriklausomybės siekį, kurį skatino lietuvių tautos sąmoningumas, ir tarptautinę geopolitinę realybę, kurioje didžiosios valstybės konkuruodamos siekė įtakos Baltijos regionui. Lietuvoje klostėsi daugybė politinių junginių ir institucijų, kurios formavo valstybės tapatybę, o tuo pačiu metu skaudžiai kovojo dėl išlikimo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos intriguojančių nuostatų.
Vėliau vadovavę svarbiausi įvykiai ir jų kryptys
1917 m. Lietuvos Taryba buvo išrinkta iš dvidešimties narių ir pradėjo formuoti valstybės suvereniteto siekį. 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė deklaraciją dėl Lietuvos valstybės atkūrimo su sostine Vilniumi, tačiau sovietinės ir vokiečių politinės dinamikos kontekste įtampa augo. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo priimtas Vasario 16 Aktas, laikomas Lietuvos nepriklausomybės deklaracija, kuri įtvirtino siekį atkurti nepriklausomą valstybę ir nurodė, kad jos sostinė Vilnius. Vėliau, kilus karui tarp Vokietijos ir Sąjungininkų, aktas įgavo didesnį tarptautinį svorį, kai Vokietija pralaimėjo I pasaulinį karą.
1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją ir perėmė krašto valdymą, o 1918 m. gruodžio 16 d. paskelbta Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika (LTSR) tapo vienu iš bandymų įteisinti įtaką regione, kuri vestų į suverenią Lietuvos politinę struktūrą. 1919 m. vasario 27 d. LTSR buvo įjungta į Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinę Respubliką, o tai prisidėjo prie regioninės situacijos nestabilumo. 1919 m. pabaigoje ir 1920 m. pradžioje Lietuvos valstybės autonomijos principai buvo subtiliai derinami su tarpvalstybine dinamiką, kuri vėliau virto okupacijos keliu.
Molotovo-Ribentropo paktas ir jo poveikis Lietuvai
1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas bei jo slaptieji protokolai tapo kertiniu įvykiu, leidusiu Sovietų Sąjungai įtvirtinti įtakos sferas Lietuvoje. Slaptieji protokolai padalino Rytų Europos žemėlapį į įtakos sferas, kur Lietuva atsidūrė Vokietijos įtakos zonoje. Lietuvos užsienio politika 1939-1940 m. laikotarpiu susidūrė su spaudimu prisijungti prie SSRS srities arba išlikti neutraliems, tuo tarpu Vokietija savo ruožtu siūlė Lietuvai prisijungti prie jos politinio bloko, tačiau Lietuva paskelbė neutrality ir nepalaikė atvirų kovų su Lenkija bei neperein Anti-Lietuvą.
Panevėžyje ir Vilniuje vykusių įvykių poveikis
1939 m. spalio 10 d. Lietuvos Vyriausybė pati įgijo teisę dėl savitarpio pagalbos sutarties su Sovietų Sąjunga, kuri leido į Lietuvą dislokuoti keliolika tūkstančių Raudonosios Armijos karių, sukuriant gana arti Lietuvos vidaus reikalų įtaką. Tai praktiškai nykino neutralumą ir ribojo savarankišką užsienio politiką. 1940 m. birželio mėnesį Sovietų Sąjunga įtvirtino savo ultimatumą Lietuvos vyriausybei ir kelias dienas po to į Lietuvos teritoriją įžengė didelio pajėgumo kariuomenė, prasidėjo SSRS okupacijos laikotarpis.
Taip pat skaitykite: LEU Socialinio darbo ir sociologijos katedra
1940 m. birželio 15 d. perdavimas Prezidento pareigų
1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Merkiui ir pasitraukė į Vokietiją. Birželio 15 d. ryte Sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvą, o jau birželio 17-18 d. buvo sukurta Liaudies vyriausybė, kurią sudarė laikinoji konjunktūra tarp sovietinės dekretinės politikos ir Lietuvos politinės elito. Liaudies vyriausybė įsikūrė keliamų įvykių metu ir paskyrė Justą Paleckį ministru pirmininku; taip pat buvo įtraukta keletas žinomas asmenis į vyriausybę, siekiant nuraminti gyventojus. Tačiau išsiskyrė politiniai prieštaravimai tarp konstitucinių teisų ir okupacinės realybės, ir 1940 m. birželio pabaigoje Lietuva faktiškai prarado savo politinę autonomiją.
Okupacijos pradžia ir tarptautiniai aspektai
Birželio 13-14 d. Maskvoje kilusios įtampos ir nuomonės dėl Lietuvos statuso lėmė, kad Dekanozovas reikalavo, jog Lietuvos vyriausybė pasirašytų pareigų perdavimo aktus ir įteisintų naują marionetinę vyriaybę. Tačiau Lietuvos vadovai bandė išlaikyti švelnų diplomatinį toną, o vėliau atsisakė surinkti kariuomenę kaip atsaką į grėsmę. 1940 m. birželio 14 d. ultimatumas atsirado kaip esminis žingsnis, po kurio A. Smetona pabėgo į Vokietiją. 1941 m. vasarą nacistinės Vokietijos okupacija pakeitė laikotarpio pobūdį, bet Lietuva išliko geopolitiškai trapioje padėtyje.
1944-1990 m. laikotarpio kontekstas
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje įsitvirtino sovietinė okupacija. 1944 m. vasarą-1945 m. pradžioje vyko ginkluotas pasipriešinimas, o vėliau - masiniai trėmimai ir demografiniai pokyčiai. 1945-1953 m. - sovietinės politinės valdžios laikotarpis, kurio metu buvo įgyvendintos įvairios socialinės-ekonominės programos, o tautinė savivoka ir katalikų bažnyčios padėtis patyrė spaudimą. 1953-1964 m. laikotarpiu Lietuvoje vyko destalinizacijos ir ekonominės reformos, kurių metu žinoma, jog nacionalinės kultūros išlikimas buvo įvairiais etapais glaudžiai susietas su politine situacija Sovietų Sąjungoje.
Tuo laikotarpiu tautinės kultūros, švietimo ir politinės organizacijos patyrė spaudimą, tačiau žymūs sluoksniai, įskaitant disidentus ir pogrindžio veikėjus, organizuojosi ir siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1980-ųjų pabaigoje Lietuvoje prasidėjo Sąjūdžio judėjimas, kurio proveržis buvo susijęs su gorbačiovine perestroika ir plačiu išsilavinusiųjų, menininkų ir studentų pasisakymu už nacionalinį identitetą ir politinį suverenumą. 1988 m. ir vėliau įvyko masiniai mitingai, demonstracijos ir kultūrinės akcijos, kurios atskleidė gyvą tautinę sąmonę ir pasirengimą įsivaduoti iš sovietinės sistemos.
Teiginiai ir įtrauktos temos iš čia pateikto turinio
- 1939-1940 m. laikotarpio įvykiai suponavo įtakos zonų, kur Lietuvai teko prisitaikyti prie tarptautinių jėgų siekių.
- Birželio 1940 d. įvykiai žymėjo Lietuvos okupacijos pradžią ir sovietinę aneksiją, kurią lėmė Molotovo-Ribentropo paktas bei kitos sąlygos.
- Nuo 1944 m. - stalininė reokupacija su demografiniais pokyčiais ir kultūros sovietizacija, kuri paveikė visus visuomenės sluoksnius.
- 1980-1980-ųjų pabaigoje - Sąjūdžio pradžia, disidentų veika, pogrindžio spauda ir kultūriniai procesai, pasiekę viešąją erdvę 1987-1988 m.
Vizualinės priemonės
Į straipsnį įtraukti vaizdiniai ir grafikai padės iliustruoti istorinę raidą:
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės: politinė reklama socialiniuose tinkluose
Video priminimas
| Laikotarpis | Krypiniai ir svarbiausi įvykiai |
|---|---|
| 1917-1918 | Lietuvos Tarybos veikla, Vasario 16 Aktas, nepriklausomybės siekis |
| 1939-1940 | Sovietų įtaka Baltijos šalyse, savitarpio pagalbos sutarties įtvirtinimas |
| 1944-1953 | Stalininis valdymas, trėmimai, demografiniai pokyčiai |
| 1987-1990 | Sąjūdžio judėjimas, tautinė atgimimo pradžia |
Santrauka
Per XX a pradžią Lietuva patyrė svarbius politinius katapultus nuo tarptautinių lūkesčių ir nepriklausomybės siekio iki Sovietų Sąjungos okupacijos ir aneksijos. Molotovo-Ribentropo paktas ir 1940 m. birželio ultimatumas lėmė Lietuvos politinę transformaciją, o vėliau - pokario laikotarpio istoriją. 1980-ųjų pabaigoje iškyla Sąjūdžio judėjimas, kuris tapo pagrindiniu varikliu, skatinusiu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d.
Taip pat skaitykite: Politinė valdžia ir smurtas