XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje - aštuntojo dešimtmečio pradžioje ėmė didėti susidomėjimas socialiniu darbu su senais žmonėmis. Šiems pokyčiams įtakos turėjo tokios priežastys: Senų žmonių skaičius ir dalis bendroje populiacijoje padidėjo, ir jie tapo visuomenėje pastebima grupe; Senų žmonių politika tapo esmine gerovės valstybės dalimi. Buvo išplėtota pensijų politika ir įvairios socialinės ir sveikatingumo paslaugos; Socialiniai darbuotojai pradėjo suprasti, kad dirbant su senais žmonėmis gerus rezultatus laiduoja geriatrija, klinikinė psichologija, slauga, kineziterapija ir užimtumo terapija; Socialinis darbas kaip profesija toliau tobulėjo, o jos praktinės teorijos tapo vis įvairesnės [2].
Suomių socialinio darbo profesorius S. Koskinenas socialinio darbo su senais žmonėmis raidą suskirstė į tris laikotarpius: ankstyvąjį laikotarpį (1920-1950), formavimosi laikotarpį (1950-1970) bei plėtros ir stabilizavimosi laikotarpį (1970-1990) [3]. Visus šiuos laikotarpius apžvelgsime smulkiau.
Ankstyvuoju laikotarpiu (1920-1950)
Socialiniai darbuotojai rodė didelį nenorą dirbti su pagyvenusiais žmonėmis. Socialinio darbo profesija tebuvo kūdikystėje, ir pagyvenusių žmonių atžvilgiu vykdoma politika orientuota į pašalpas vargstantiems. Tai gerontologijos ištakų laikotarpis. Tačiau kai kurie socialinio darbo specialistai (pvz., G. Hamilton) pabrėžė darbo su pagyvenusiais žmonėmis svarbą. Siūlyta atkreipti dėmesį į pagyvenusių asmenų ekonominius, fizinius ir socialinius poreikius. Socialiniai darbuotojai senatvę suprato kaip netekčių laikotarpį, o sau prisiskyrė kompensuojamąją funkciją. 1928 m. JAV nacionalinėje socialinių darbuotojų konferencijoje organizuotas pirmasis forumas dėl darbo su pagyvenusiais žmonėmis.
Formavimosi laikotarpiu (1950-1970)
Padidėjo socialinių darbuotojų susidomėjimas darbu su pagyvenusiais žmonėmis. Šeštajame dešimtmetyje JAV labai išpopuliarėjo grupinis socialinis darbas su pagyvenusiais žmonėmis. Socialiniai darbuotojai ėmė taikyti šį metodą darbe su pagyvenusiais klientais namuose, ligoninėse, rekreacijos centruose, dienos centruose, psichinės sveikatos klinikose, reabilitacijos centruose ir atliekant bendruomenines paslaugas. Šia tema parašyta daug straipsnių bei knygų. Kalbėdamas apie socialinio darbo ypatybes gerontologijoje, S. Koskinenas skiria dvi sąvokas: senėjimą ir seną amžių. Senėjimas suprantamas kaip biologinių funkcijų kaitos, psichologinis ir socialinis procesai, apimantys įvairias netektis, pasikeitimus (pereinamuosius laikotarpius) ir resursus, o senas amžius - kaip unikalus gyvenimo etapas su jam būdingomis funkcijomis, resursais ir krizėmis. Šios sąvokos svarbios apibrėžiant socialinio darbo klientą gerontologijoje.
Plėtros ir stabilizavimosi laikotarpis (1970-1990) ir tolesnės tendencijos
Daugelis pagyvenusių žmonių patiria netektis, nykstančias fizines ir protines jėgas, ribotas pajamas ir sunkumus socialiniame gyvenime. Socialinis darbas turi tikslą ne tik užtikrinti saugumą ar fizinę priežiūrą, bet ir padėti išsaugoti orumą, savarankiškumą, asmeninį gyvenimo kontrolę bei galimybę būti aktyviems visuomenės nariams. Socialiniai darbuotojai dirba su žmonėmis socialinį ryšį atkuriančia kryptimi, įgalina, moko socialinių įgūdžių ir tarpusavio atsakomybės principų. Taip pat akcentuojamas tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir socialinio teisingumo principai, kurie yra svarbiausi šiuolaikiniam socialiniam darbui.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Šiuolaikinės praktikos ypatybės
Socialinis darbuotojas negali dirbti vienas - tai specialistas, telkiantis kitus specialistus ir veikiantis komandoje. Socialinio darbo teisiniai pamatai Lietuvoje vis dar kuriasi, o JAV 87 proc. konsultavimo paslaugų teikiama klinikiniais socialiniais darbuotojais. Socialinis darbas yra esminė Lietuvos ir užsienio praktikos dalis, reikalaujanti tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir įtraukties į įvairias paslaugų teikimo grandis. Socialinis darbas prisideda prie smurto mažinimo, skurdo mažinimo ir socialinės sanglaudos, o jo esmė - spręsti problemas per žmogaus ir visuomenės kontekstą.
Šiuolaikinėje visuomenėje didėja vyresniųjų žmonių dalis, todėl socialinių paslaugų poreikis didėja. Socialinis darbas su senyvo amžiaus žmonėmis apima pagalbą, švietimą ir paramos organizavimą, siekiant išsaugoti žmogaus orumą ir savarankiškumą. Dirbdamos socialinės globos namuose, mes kasdien deriname globos ir įgalinimo principus, siekiant, kad gyvenimas globos įstaigoje būtų ne tik saugus, bet ir prasmingas. Įgalinimas socialiniame darbe - tai gebėjimas rinktis, veikti pagal savo jėgas ir kontroliuoti bent dalį savo gyvenimo sričių.
Rekomendacijos švietimo ir praktikos kontekste
Universitetuose studijuojantys socialiniai darbuotojai turi įsilieti į tarpinstitucinę komandą, suvokti, kad socialinis darbas yra ne tik techninės užduotys, bet ir etinis bei kultūrinis gebėjimas dirbti su žmogumi ir jo aplinka. Studijų metu svarbu įgyti įgūdžių dirbti tiek su individais, tiek su grupėmis ir bendruomenėmis, suvokti, kad socialinio darbo specializacijų įvairovė suteikia galimybę atrasti save. Taip pat pabrėžiama patirtinio mokymo svarba - įgyti praktikoje reikalingų kompetencijų per savanorišką veiklą, praktiką ir realias situacijas. Tyrimai rodo, kad žmogus yra laimingiausias, kai padeda kitiems, o socialiniai darbuotojai dažnai yra vienintelė pagalbos galimybė tiems žmonėms.
Tarptautinėje praktikoje akcentuojama empatija, pagarba žmogaus teisėms ir socialiniam teisingumui. „Socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti“, - teigia tarptautinės federacijos požiūris. Socialinis darbas sąveikauja su sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Cholostova teigia, kad socialinis darbas yra tikslinga veikla visuomenėje, kuri suteikia pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje.
Praktiniai pavyzdžiai ir įgalinimo principai
Pavyzdžiai iš praktikos: 90-metė gyventoja M. T. pradėjo auginti vazonėlius kambaryje, sukeldama bendruomenės reakciją ir savęs vertinimo kilimą. 85 metų J. S. rastas uždarumas pakeitė jo požiūrį, kai buvo pasiūlyta kurti rankdarbius; šie darbeliai buvo eksponuoti ir paskatino pasitikėjimą savimi. Tokios istorijos iliustruoja, kad socialinis darbas su senyvo amžiaus žmonėmis turi būti orientuotas į asmens stiprinimą ir sušvelninti domina globą, palaikant santykį tarp pagalbos ir atsakomybės. Pasak profesionalų, socialiniai darbuotojai turi įgalinti žmones dalyvauti bendruomenės veiklose, išsaugoti savarankiškumą ir prisitaikymą visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Šiandien socialinis darbas siekia būti ne tik teisiškai reglamentuotas, bet ir vertybiškai įsipareigojęs žmogui. Socialinio darbo kasdienybė apima planavimą, tarpininkavimą, vizitus į šeimas, konsultacijas, informavimą ir dokumentų pildymą. Darbo krūvis kelia iššūkių: mažas atlyginimas, profesinės rizikos ir perdegimo rizika; tačiau perspektyvoje augantis prestižas ir vis daugiau jaunų profesionalų įtrauktis žymi teigiamą kurso kryptį. Taip pat pastebima, kad daugiau brandaus amžiaus žmonių renkasi studijas, įgydami patirtį ir norą tarnauti kitiems.
Socialiniai darbuotojai turi būti lygiaverčiai komandos nariai su kitomis profesijomis: policija, švietimas, sveikatos priežiūra ir kt. - kad būtų pasiekti geriausi rezultatai šeimoms ir bendruomenėms. Svarbu, kad kiekvienas klientas būtų matomas ne tik kaip problema, bet kaip asmenybė su potencialu, kurį galima išlaisvinti per empatinį ir integruotą požiūrį.
Profesijos misija ir ateities vizija
Socialinio darbo profesija yra ne tik darbas - tai misija. Socialiniai darbuotojai kuria santykius, moko kitus ir kelia visuomenės gerovę. Augantis vyresnių žmonių skaičius reiškia didesnį poreikį socialinėms paslaugoms, o socialinis darbas su senyvo amžiaus žmonėmis tampa esmine, atsakinga sritis, kai siekiama išsaugoti orumą, savarankiškumą ir aktyvų dalyvavimą visuomenėje. Įgalinimas padeda žmonėms pasirinkti, veikti ir kontroliuoti savo gyvenimą, nepaisant sveikatos sutrikimų ar priklausomybės nuo aplinkinių.
Galiausiai, socialinis darbas su senyvo amžiaus žmonėmis išlieka būtina ir auganti profesija: ji jungia empatišką pagalbą, profesinį žinių fondą ir gebėjimą dirbti komandoje, siekiant kurti išsamesnę visuomenės gerovę.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
tags: #socialinis #darbas #senstanaioje #visuomeneje