Mūsų kasdieniai pasirinkimai dažnai atrodo kaip individualūs sprendimai, paremti asmeninėmis vertybėmis, įpročiais ar nuotaika. Tačiau tyrimai rodo, kad socialinė aplinka daro itin stiprią įtaką beveik visiems mūsų sprendimams - nuo to, ką valgome pusryčiams, iki to, kaip leidžiame laisvalaikį ar formuojame savo nuomonę.
Kas yra socialinė aplinka?
Socialinė aplinka - tai visuma žmonių, institucijų, normų ir vertybių, supančių kiekvieną individą. Ji apima šeimą, draugus, bendradarbius, mokyklą, žiniasklaidą, socialinius tinklus ir platesnę visuomenę. Socialinė aplinka nėra statiška: ji kinta kartu su visuomenės normomis, ekonominiais pokyčiais ir kultūrinėmis tendencijomis. Pavyzdžiui, prieš kelis dešimtmečius rūkymas buvo laikomas socialiai priimtinu, o šiandien daugelyje šalių tai vertinama visai kitaip.
Socialinės aplinkos įtaka formuojant tapatumą
Socialinė aplinka daro itin stiprią įtaką beveik visiems mūsų sprendimams. Šeima - pirmoji ir dažniausiai stipriausia socialinė grupė, kuriai priklausome nuo gimimo. Ji tiesiogiai veikia mūsų vertybes, bendravimo įgūdžius ir sprendimų priėmimą. Pavyzdžiui, vaikai, kurie mato tėvus domintis kūno kultūra, dažniau ir patys užsiima fizine veikla.
Artima aplinka - draugai, kaimynai ar bendradarbiai - taip pat gali subtiliai keisti mūsų elgesį. Tyrimai rodo, kad žmonės dažniau priima sprendimus, atitinkančius aplinkinių elgesio modelius.
Skaitmeninėje eroje itin išaugo skaitmeninės socialinės aplinkos reikšmė. Tai sukuria vadinamąjį „informacinį burbulą“, kuriame mūsų kasdieniai pasirinkimai tampa vis labiau nulemti riboto informacijos lauko.
Taip pat skaitykite: Grupių formavimasis
Socialinė aplinka taip pat apima kultūrines tradicijas, istoriniai įvykius ir nacionalines vertybes, kurios formuoja visuomenės požiūrį į daugelį reiškinių, net tokiems kasdieniams kaip drabužių stilius, valgymo įpročiai ar laisvalaikio formos.
Emocijų ir socialinės aplinkos sąveika
Emocijos - svarbus kasdienio gyvenimo variklis. Žmonės linkę priimti sprendimus ne tik racionaliai, bet ir remdamiesi jausmais. Socialinė aplinka stipriau veikia mūsų emocinį foną nei dažnai manome.
Socialinio tapatumo teorijos pagrindai
Socialinio tapatumo teorija, sukurta socialinėje psichologijoje, tyrinėja asmeninio ir socialinio identiteto sąveiką ir apibrėžia, kada asmenys galvoja apie save kaip apie atskirą individą arba kaip apie grupės narį. Teorijos tikslas - paaiškinti asmeninės ir socialinės tapatybės pasekmes suvokimui ir grupės elgesiui.
Tyrimai rodo, kad net minimalus grupių skirtumas gali lemti „mes prieš juos“ elgesį. Pavyzdžiui, eksperimentuose dalyviai, paprašyti skirstyti taškus tarp grupių, linkę sistemingai remti savo grupės narius net tada, kai skirtumai tarp grupių nėra objektyviai pagrįsti.
Socialinio tapatumo teorijos psichologiniai procesai
- Socialinė kategorizacija - žmonių polinkis suvokti save ir kitus tam tikrų socialinių kategorijų požiūriu, t. y., kaip grupės narius, o ne unikalius individų.
- Socialinis palyginimas - procesas, kai žmonės nustato santykinę tam tikros grupės ir jos narių vertę ar socialinę padėtį, lygindami su kitomis grupėmis.
- Socialinė identifikacija - suvokimas, kad asmens jausmas, kas jis yra, yra susijęs su jo priklausymu tam tikroms socialinėms grupėms.
Socialinė tapatybė apibrėžiama kaip individo žinojimas apie savo priklausymą socialinėms grupėms kartu su tam tikra emocine ir vertinga tos narystės reikšme.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Motyvacija socialinio tapatumo kontekste
Pagal socialinio tapatumo teoriją, socialinio elgesio motyvacija kyla tiek iš individo kaip asmens, tiek iš jo priklausymo socialinei grupei (tarpgrupinis elgesys). Žmonės siekia išlaikyti teigiamą savo grupės įvaizdį ir ieško būdų, kaip pagerinti arba apsaugoti savo grupės poziciją visuomenėje.
Yra trys pagrindinės statuso gerinimo strategijos:
- Individualus mobilumas - asmenų siekis pagerinti savo padėtį nepriklausomai nuo grupės.
- Socialinė konkurencija - grupių lygio strategija, kai grupės nariai jungiasi, siekdami pagerinti bendrą statusą.
- Socialinis kūrybiškumas - grupių narių kognityvinė strategija, keičiant požiūrį į grupės padėtį, pabrėžiant teigiamas jos savybes.
Socialinis mobilumas pagal Pitirimą Sorokiną
Socialinė stratifikacija - visuomenės socialinės hierarchijos susiklostymas pagal įvairius socialinius požymius, tokius kaip valdžia, nuosavybė ar socialinis įvertinimas. Ją lemia statusiniai visuomenės narių skirtumai, kurie yra pagrindas socialinių sluoksnių atsiradimui.
Žymus sociologas P. Sorokinas apibrėžė socialinį mobilumą kaip individų arba grupių judėjimą socialinėje erdvėje - tai gali būti tiek horizontalaus, tiek vertikalaus pobūdžio pokyčiai.
| Socialinio mobilumo tipas | Aprašymas | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Horizontalus mobilumas | Individo perėjimas iš vienos socialinės grupės į kitą tame pačiame socialinės hierarchijos lygyje | Darbo vietos pakeitimas arba politinės partijos keitimas |
| Vertikalus mobilumas | Judėjimas aukštyn arba žemyn socialinėje hierarchijoje | Vaikas, baigęs mokslus, užimantis vadovaujančias pareigas, kai tėvas buvo darbininkas |
Sorokinas pabrėžia, kad socialinis mobilumas nėra atsitiktinis procesas, bet jį reguliuoja įvairūs institutai, vadinami „filtrais“: mokykla, kariuomenė, bažnyčia ar profesinės organizacijos, kurios veikia kaip selekcijos ir paskirstymo mechanizmai visuomenės sluoksniuose.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Socialinės tapatybės formavimasis grupėse
Socialinio tapatumo teorija pabrėžia, kad mūsų tapatybės formuojasi per grupes, kurioms priklausome. Grupių narystė suteikia prasmę socialinėse situacijose, padeda apibrėžti, kas mes esame ir kaip esame susiję su kitais.
Žmonių elgesys grupėse pasižymi unikaliomis savybėmis: jie linkę kopijuoti kitų grupės narių elgesį, rodyti daugiau prielankumo grupės nariams, ieškoti lyderio ir pasitelkti grupės solidarumą prieš kitas grupes.
Net menkas grupės narių suskirstymas - net be objektyvių priežasčių - gali sąlygoti elgesį, kuriame dominuoja grupiškumo ir favoritizmo principai. Šis reiškinys pagrįstas sąvokomis apie socialinę kategorizaciją ir palyginimą, kurie yra socialinio tapatumo pagrindas.
Skirtumai tarp socialinio tapatumo ir identiteto teorijų
Tyrimai atskleidžia esminius skirtumus tarp socialinio tapatumo teorijos ir identiteto teorijos požiūrių į tapatybės konstravimą.
- Identiteto teorija akcentuoja individo vaidmenų rinkinius, kurie atspindi socialines struktūras. Identitetas yra tapatybių rinkinys, kurį individas struktūruoja pagal savo vaidmenis ir jų hierarchiją visuomenėje.
- Socialinio tapatumo teorija labiau dėmesio skiria narystei grupėse, sociokultūrinių sąveikų procesams ir tarpgrupinėms dinamika. Ši teorija apibūdina identitetą kaip dinamišką konstrukciją, reaguojančią į grupių santykius ir kontekstus.
Abi teorijos sutaria, jog tapatybė įtakoja elgesį ir yra susijusi su savikategorijomis, tačiau socialinio tapatumo teorija daro didesnį akcentą į socialinių grupių poveikį ir identiteto dinamiką įvairiose socialinėse situacijose.
Socialinio tapatumo teorijos reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje
Socialinio tapatumo teorija padeda suprasti, kaip grupių narystė formuoja individo savęs suvokimą ir elgseną. Ji paaiškina, kodėl žmonės siekia priklausyti aukšto statuso grupėms, kaip grupių palyginimai lemia tarpasmeninius ir tarpgrupinius santykius, ir kaip socialinės identifikacijos procesai gali skatinti tiek bendruomeniškumą, tiek konfliktus.
Ateityje, didėjant globalizacijai, skaitmeninėms technologijoms ir virtualiems socialiniams tinklams, socialinė tapatybė taps dar dinamiškesnė, o jos tyrimas - dar svarbesnis norint suprasti visuomenės pokyčius.
tags: #socialinio #tapatumo #teorija