Žmonių elgesys grupėse yra stulbinantis ir dažnai gluminantis reiškinys. Kai tik žmonės susimeta į krūvą, prasideda keisti dalykai: imame kopijuoti kitus grupės narius, rodome didesnį prielankumą kai kuriems grupės nariams, ieškome lyderio, kurį galėtume dievinti ir kuris vestų mus į kovą prieš kitas grupes. Užtenka užmesti akį į straipsnį apie M. Šerifo Plėšikų uolos eksperimentą, kad įsitikintume, kaip lengva išprovokuoti karą tarp grupių.
Muzafer Sherif
Vis dėlto, pamąstykite apie tai, kokio pobūdžio grupėms priklausote, ir pamatysite, kad jos kardinaliai skiriasi. Kai kurios grupės - lyg vieno dalinio kariai ar draugai, pažįstantys vieną kitą nuo vaikystės. Tai seniai susiformavusios, „susiklijavusios“ grupės, o jų nariai globoja vienas kitą. Kitos grupės pasižymi kur kas didesniu laisvumu.
Minimalios Grupės Paradigma
Regis, kaip žmonės, kartu stovėję prie paveikslo pusę minutės, galėtų suformuoti grupę? Akivaizdu, kad tam per mažai laiko, viskas trunka pernelyg trumpai. Jie manė, kad grupei, drauge su visais būdingais išankstiniais nusistatymais, susiformuoti užtenka akimirkos. Tiesą sakant, anot jų, grupė gali susidaryti netgi tuomet, jeigu grupės nariai nebendrauja akis į akį, prieš tai nepažinojo vienas kito, o jų, kaip „grupės“, elgesys neturi jokių praktinių pasekmių.
Tajfelio Eksperimentas
Tajfelis ir kolegos sugalvojo sumanų būdą patikrinti savo idėją. Dalyviai - 14-15 metų berniukai - buvo atvesti į laboratoriją, jiems parodytos skaidrės su dailininkų Klee ir Kandinsky’io paveikslais. Žinoma, tai tebuvo melas, skirtas tam, jų mintyse įsitvirtintų nuostatos „jie“ ir „mes“.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Po šių pasiruošimų berniukai vienas po kito buvo pakviesti į uždarą kabiną. Jų visų buvo paprašyta paskirstyti kitiems grupių nariams virtualius pinigus. Dalinant pinigus, galiojo tam tikros taisyklės, kurios buvo sukurtos išsiaiškinti, kam berniukai teikė didesnį prielankumą: savo ar kitai grupei. Taisyklės bandymų metu buvo šiek tiek koreguojamos, taip siekiant patikrinti įvairias teorijas. Vadovaujantis favoritizmu? Dalindami virtualius pinigus, berniukai išties pademonstravo klasikinius elgesio rodiklius, būdingus narystei grupėje: jie pirmenybei teikė savo grupės nariams.
Eksperimento Rezultatai ir Interpretacijos
Kai pirmąkart sužinojau apie šį eksperimentą, pirmiausiai pagalvojau, kad jis stulbinantis. Prisiminkite, kad berniukai net neįtarė, kas yra „su jais“ vienoje grupėje ar kas priklauso kitai grupei. Realiame pasaulyje žmonės paprastai turi svarią priežastį remti savo grupę - paprastai tai naudinga ir pačiam žmogui.
Tajfelis tvirtino, kad žmonės savo tapatybę susikuria iš narysčių grupėse. Prisiminkite grupes, kurioms priklausote: tarkime, darbe ar giminėje. Šios grupės apibrėžia dalį jūsų tapatybės. Jei mūsų narystės grupėse formuoja mūsų tapatybę, natūralu, kad siekiame priklausyti grupėms, kurios išsiskiria aukštu statusu ir pasižymi teigiamu įvaizdžiu. Tačiau iš esmės aukštą statusą turinčios grupės šį statusą turi tik todėl kad yra lyginamos su kitomis grupėmis.
Kritika ir Patikrinimas Laiku
Joks eksperimentas negali ir neturi būti priimamas už gryną pinigą. Privalu paklausti, ar eksperimentas iš tiesų pasako mus tai, ką tvirtina jo autoriai. Dalyvio elgesį galima aiškinti paprastu ekonominiu interesu. Dalyviai reagavo į tai, ko, jų nuomone, norėjo eksperimentatoriai (psichologai tai vadina „paklusimo savybe“). Tačiau: Tajfelis tvirtina, jog dalyviams nežinojo, ko tikėjosi eksperimentatoriai. Nepamirškite, kad pinigų dalybų taisyklės dažnai keitėsi.
Nepaisant šios kritikos, Tajfelio ir jo kolegų išvados atlaikė laiko išbandymą. Socialinės tapatybės teorija teigia, kad mūsų tapatybės susiformuoja per grupes, kurioms priklausome.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
tags: #socialinio #tapatumo #teorija #tajfrl