Šiame straipsnyje išnagrinėsime socialinio darbo sąvoką, jo raidą Lietuvoje ir pasaulyje, bei aptarsime pagrindinius aspektus, susijusius su šia profesija.
Socialinis Darbas: Bendrosios Sąvokos
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje.
Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas. Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. 21 a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos).
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Lietuvoje
Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai.
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos).
Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika. Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFSW) socialinį darbą apibrėžia kaip profesiją, kuri skatina socialinę kaitą, žmonių tarpusavio santykius, problemų sprendimą, teikia galimybes ir pagalbą gerinant jų gyvenimą. Remdamasis žmogaus elgsenos ir socialinių sistemų teorijomis, socialinis darbas siekia žmonių ir jų aplinkos sąveikos darnos.
Žmogaus teisės ir socialinio teisingumo principai yra svarbiausi socialinio darbo principai (Montreal, Canada, July, 2000). Pasak Johnson (2001), Greenwood teigia, kad visoms profesijoms yra būdinga susisteminta teorija, galia arba kompetencija, bendruomenės sankcijos, etikos kodeksas ir kultūra. Šiomis prasmėmis, socialinis darbas siekia konceptualizuoti socialines problemas ir jas spręsti nacionalinės politikos ir tarptautiniu lygmeniu.
Tokie platūs socialinio darbo siekiai yra susiję su socialinio darbo istorija ir jos dvilype orientacija: į žmogų ir visuomenę, t. y. į visumą ir į dalį, į bendruomenę ir į individą, siekiant jų sąveikos ir darnos. Šiomis prasmėmis, socialinis darbas funkcionuoja kaip veikla, kuria siekiama visuomenės gerovės ir kurią pripažįsta kitų profesijų atstovai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Gana dažnai diskutuojama ar socialinis darbas yra profesija. Pagal daugelį profesijos apibrėžimų ir kriterijų jis atitinka profesijai keliamus reikalavimus. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekse (1998) atsispindi, jog socialinio darbo šaknys Lietuvoje glūdi humanizavimo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose.
Socialinio Darbo Raida Lietuvoje
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai. Socialinėje visuomenėje socialinio darbo profesijos t. p.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai.
21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną (ši data parinkta atsižvelgus į tai, kad 1993 rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas, t. p.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Vareikytės (2010) nuomone, šis apibrėžimas labiausiai atitinka Lietuvos socialinio darbo turinį. Autorės teigimu, socialinis darbas Lietuvoje turi prasmingą istoriją. Artimo meilė, kantrumas, atlaidumas, gera kaimynystė, bendrumo jausmas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis. Uolumas, darbštumas, atjauta - nuo seno būdinga lietuviams. Jiems šios savybės ir vertybės padėjo atlaikyti sunkius išmėginimus, įtvirtinti tautiškumą.
Vareikytė (2010) nagrinėdama socialinio darbo raidos etapus Lietuvoje, pateikia Bagdono (2001) pasiklytą lentelę:
| Laikotarpis (metais) | Raidos etapas | Charakteristika |
|---|---|---|
| Iki 1794 | Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir unija su Lenkija | Pirmosios prieglaudos, špitolis, komisija |
| 1794-1918 | Carinės okupacijos laikotarpis | Natūrali šeimos parama, labdara, globa |
Šiandien Lietuvoje socialinis darbas yra profesija, kurią galima įgyti aukštojoje mokykloje. Pagrindinis profesijos bruožas - specialus pasirengimas ir atitinkamų kompetencijų įgijimas (Vareikytė, 2010). Apibendrinant galima teigti, jog socialinis darbas yra visuomenei svarbi ir gana sudėtinga veiklos sritis, padedanti žmonėms įveikti iškilusias socialines problemas. Lietuvoje socialinis darbas yra jauna profesija, pradėjusi formuotis atkūrus nepriklausomybę 1991 m., šiandien atitinka savarankiškos profesijos kriterijus.
Socialinės Rizikos Šeimos
Šeima žmonių visuomenėje yra natūralus pirminis vienetas, svarbiausia visuomenės vertybė, fundamentalus institutas. Tai asmenų bendrija, pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais. Jos nariai tvarko bendrą ūkį, o tarpusavio santykius grindžia dorovine atsakomybe, savitarpio supratimu ir pagarba. Šeima - svarbiausioji vaiko ugdymo institucija, svarbiausia mikroaplinka, kurioje vykdoma vaiko socializacija. Šeimoje pateikiamos ir puoselėjamos tėvams ir vaikams brangiausios žmogiškosios vertybės. Šeimos santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (1994), Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas (2000) ir kiti įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.
Tačiau kintanti šalies ekonominė ir politinė situacija paveikė šeimą, išryškino silpnąsias šeimos vietas. Apibūdinti šeimą, kurioje sutrikęs socialinis funkcionavimas, Lietuvoje naudojama sąvoka - socialinės rizikos šeima. Remiantis Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymu (2006), socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.
Socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje nariai bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo būdas tokiose šeimose žymiai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Kondrotaitės (2006) nuomone, socialinės rizikos šeima - tai šeimos kaip socialinio instituto ir kaip mažos pirminės socialinės grupės tipas, kuris dėl savo ypatybių neatitinka savo paskirties ir nevisiškai vykdo savo funkcijas, yra labiau veikiama neigiamų socialinių veiksnių ir koreliuoja su socialinės rizikos grupėmis, kurios kelia grėsmę normaliam visuomenės funkcionavimui.
Kozlovas (2004) rizikos grupės šeimos sąvoka apibrėžia tokią šeimą, kurioje egzistuoja nukrypimai nuo normų, neleidžiantys jos priskirti prie darnios šeimos. Vienas arba abu tėvai grasina ar naudoja fizines bausmes, kaip pagrindinę disciplinos priemonę. Johnson (2001) akcentuoja, jog probleminė šeima dažnai susiduria su šiais faktoriais: skurdu, alkoholizmu, varganu gyvenamuoju plotu, psichinėmis ligomis.
Remiantis Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų katalogu (2006), kuris apibrėžia socialines paslaugas, jų turinį pagal atskiras socialinių paslaugų rūšis bei socialinių paslaugų įstaigos tipus, socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos. Bendrųjų socialinių paslaugų tikslas - ugdyti ar kompensuoti asmens (šeimos) gebėjimus savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Socialinio Darbo Darbuotojų Kompetencijos
Kompetencija - tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrio, asmenybės savybių bei vertybių (Gumuliauskienė ir kt., 2002). Socialinio darbuotojo profesinę kompetenciją galima suskirstyti į dvi sudedamąsias dalis, kurios sintezuojamos su asmeninėmis socialinio darbuotojo vertybėmis, sudaro kompleksą. Šios dvi sudedamosios dalys - tai bendroji kompetencija, kurią dar galima įvardinti kaip socialinę kompetenciją, ir profesionalizacijos laipsnis (Lelikėnienė, 2003).
Lietuvoje atlikta nemažai tyrimų apie kompetencijas. Laužackas ir Pukelis (2000), išryškino kompetencijos ir kvalifikacijos santykį profesijos mokytojo veiklos kontekste. Ivanauskienė ir Varšinskienė (2003), nagrinėja socialinių darbuotojų kompetencijas ir nuolatinio mokymosi galimybes. Šios autorės (2004), aptaria žinių reikalavimus kompetencijose. Kiaunytė ir Dirgėlienė (2005), atskleidė glaudų teorijos ir praktikos ryšį socialinių darbuotojų kompetencijos raidoje. Indrašienė ir Garjonienė (2007), nagrinėja socialinių darbuotojų kompetencijų ir kvalifikacinių reikalavimų sąsajas atestacijos metu. Sadauskas ir Lelikėnienė (2010), analizuoja socialinio darbuotojo kompetencijos veikti bendruomenėje struktūrą.
Užsienio mokslininkų darbuose kompetencijas nagrinėja Boyatzis (1982), išryškindamas asmens individualias savybes. Pearson (1986), kompetenciją aiškina įvertindamas kaip tam tikrą atkarpą nuo žinojimo iki gero atlikimo. Tyrimų, susijusių su socialinės rizikos šeimomis, profesinių kompetencijų savivokos tema nagrinėtais darbais nepavyko rasti.
Šiuos darbuotojus nuolat tobulintis, plėsti savo kompetencijas, siekti visuomenės socialinių poreikių patenkinimo teikiant kokybiškas socialines paslaugas.
Siekiant stiprinti socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis, 2007 m. savivaldybėse įsteigti 556 socialinių darbuotojų etatai, finansuojami valstybės biudžeto lėšomis. Šiais etatais siekiama užtikrinti socialinių paslaugų kokybę ir efektyvumą bei teikti paslaugas arčiau asmens gyvenamosios vietos (Socialinis pranešimas 2007-2008). Dauguma specialistų darbą pradėjo dirbti be socialinio darbuotojo profesinio išsilavinimo, jį įgijo bedirbdami.
Šio tyrimo tikslas - atskleisti kaip socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, suvokia savo profesines kompetencijas. Tyrimo objektas - socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, profesinės kompetencijos. Tyrimo uždaviniai: 1) aprašyti socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, problemų sprendimo kompetencijas; 2) atskleisti socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, sudėtingų atvejų sprendimo kompetencijas ir 3) atskleisti socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, savirefleksijos ir savipagalbos kompetencijas. Siekiant atskleisti socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, profesinių kompetencijų suvokimą, atliktas kokybinis tyrimas. Pagrindinė pozicija buvo interpretuojama-konstruktyvistinė ontologija bei subjektyvistinė-interpretuojamoji epistemologija. Tyrimo dalyviai buvo 7 socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis. Duomenų analizei pasirinkta Willig (2003, cit. Bitinas, et al., 2008) sukurta interpretuojama fenomenologinė analizės koncepcija, susidedanti iš keturių stadijų.
Tyrimas atskleidė, kad socialiniai darbuotojai pasiekė teigiamų pokyčių šeimose, esančiose socialinės rizikos situacijoje, ilgu ir sunkiu darbu, įtraukė šeimos socialinį tinklą į problemų sprendimo procesą ir naudojo komandinio darbo principus. Socialiniai darbuotojai įgijo pakankamai žinių ir patirties dirbant su socialinės rizikos šeimomis ir susidūrė su profesinių įgūdžių stoka, kai reikėjo spręsti sudėtingus atvejus. Socialiniai darbuotojai kasdien reflektuoja savo profesinę veiklą ir taiko skirtingus emocinės paramos būdus ir formas.
tags: #socialinio #darbo #enciklopedija