Socialinė apsauga Lietuvoje yra svarbi, nes ji laiduojama pačioje Konstitucijoje. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.
Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties.
Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“.
Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas.
Lietuvoje diskriminacija dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, amžiaus, negalios ar dėl kitų priežasčių yra aiškiai draudžiama socialinės apsaugos srityje ir teikiant socialines išmokas.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Jei manote, kad turite teisę į socialinę apsaugą ar socialines išmokas pagal įstatymą, tačiau jums buvo atsisakyta tai suteikti arba gavote mažesnes išmokas dėl diskriminacijos, skundų pateikimo mechanizmas priklausys nuo atsakingos institucijos.
Pagrindinės Teisės į Socialinę Apsaugą
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas.
Teisę į darbą reglamentuoja Darbo kodeksas ir kiti teisės aktai. Teisės į darbą turinį sudaro teisė į darbo laisvę, t. y. galimybę laisvai pasirinkti darbą ir laisva valia jį dirbti.
Socialinės išmokos ir socialinė pagalba paprastai teikiama tik tam tikroms žmonių grupėms ir jos yra skirtos konkrečiai tikslinei grupei priklausančių žmonių situacijai gerinti. Tikslinė socialinė apsauga, teikiama asmenims, priklausantiems konkrečiai grupei, pvz., senatvės pensijos, kurios teikiamos tik tam tikro amžiaus žmonėms, arba išmokos, kurios skiriamos tik žmonėms su negalia, nebus laikomos diskriminuojančiomis.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Socialinės Apsaugos Sistema Lietuvoje
Lietuvos socialinės apsaugos sistemą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama.
Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų.
Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu.
Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos - senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 - 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų).
Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė).
Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją.
Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka. Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių.
Socialinės Apsaugos Finansavimas
Socialinė apsauga finansuojama valstybės ir savivaldybių biudžetų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo („SODROS“) biudžeto lėšomis.
Iš „SODROS“ biudžeto mokamos šios pagrindinės socialinio draudimo išmokos: senatvės ir neįgalumo pensijos, ligos ir motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe išmokos.
Socialinė parama finansuojama valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšomis. Socialinę paramą sudaro socialinė pašalpa, kompensacijos, parama nepasiturinčius gyventojus aprūpinant gyvenamuoju būstu, kitos išmokos.
Socialinės paramos sistemai taip pat priskiriamos gyventojams teikiamos socialinės paslaugos.
Teisę gauti socialinę paramą turi visi šalies gyventojai, kurių pajamos ir turtas yra nepakankami, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių priežasčių yra ribotas.
Taip pat biudžeto lėšomis finansuojami ar remiamì įvairūs integraciniai projektai, projektai, kuriais skatinama jaunimo ir kitų amžiaus grupių motyvacija ir galimybės įgyti išsilavinimą, gauti darbą ir įsitraukti į aktyvų visuomeninį gyvenimą.
Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo.
Iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 2019 sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui. Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje. Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos.
Dalis socialinio draudimo lėšų skiriama Užimtumo fondui (įkurtas 1991, administruoja Užimtumo tarnyba) ir Privalomojo valstybinio sveikatos draudimo fondui (administruoja Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos).
Socialinis draudimas t. p. apima kai kurias valstybines pensijas: nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio (gauna piliečiai, ypač nusipelnę Lietuvai kurdami ir plėtodami jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gindami valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėję pasipriešinimo SSRS okupacijai dalyviai, t. p. motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki aštuonerių metų amžiaus septynis ir daugiau vaikų), pareigūnų ir karių, teisėjų.
Socialinės Apsaugos Rodikliai 2023-2024 m.
Ši lentelė apibendrina pagrindinius socialinės apsaugos rodiklius Lietuvoje 2023-2024 metais:
| Rodiklis | 2023 | 2024 (vidurys) |
|---|---|---|
| Socialinės apsaugos pajamos | 12 050,9 mln. eurų | - |
| Socialinės apsaugos išmokos | 12 290,4 mln. eurų | - |
| Vidutinė senatvės pensija | - | 595,88 euro |
| Vidutinė netekto darbingumo pensija | - | 384,34 euro |
| Vidutinė nedarbo socialinio draudimo išmoka | - | 580 eurų per mėnesį (maksimali - 1250,11 eurų) |
2023 Lietuvos socialinės apsaugos pajamos sudarė 12 050,9 mln. eurų, iš jų 1107,7 mln. (9,2 %) - įmonių (darbdavių) įmokos, 4322,8 mln. (35,9 %) - pačių apdraustųjų asmenų įmokos, 5259,1 mln. (43,6 %) - finansavimas iš valstybės biudžeto, 1002,4 mln.
Socialinės apsaugos išmokos 2023 sudarė 12 290,4 mln. eurų, iš jų 7861,8 mln. - išmokos pinigais, 4428,6 mln. eurų - natūra (daugiausia paslaugos ir kompensacijos, susijusios su sveikatos priežiūra, ir socialinės paslaugos). 39,3 % visų socialinės apsaugos išmokų sudarė išmokos dėl senatvės, 31,8 % - dėl ligos ir sveikatos priežiūros, 7,4 % - dėl negalios, 1,9 % - dėl našlystės, 11,7 % - išmokos šeimai ir vaikams, 4,7 % - dėl nedarbo, 3,2 % - kitos išmokos.
2024 viduryje vidutinė senatvės pensija Lietuvoje sudarė 595,88 euro, netekto darbingumo - 384,34 euro, našlių - 38,32 euro, našlaičių pensija - 222,75 euro, vidutinė nedarbo socialinio draudimo išmoka - 580 eurų per mėnesį (maksimali - 1250,11 eurų, t. y., kitaip nei 20 a. pabaigoje-21 a. 2024 socialinio draudimo pensijas gavo daugiau kaip 1 mln. asmenų (35,2 % Lietuvos gyventojų), iš jų senatvės - daugiau kaip 618 562, netekto darbingumo ir invalidumo pensijas - daugiau kaip 141 108, našlių ir našlaičių - 232 108. Dar daugiau kaip 83 000 žmonių gavo valstybines pensijas, mokamas nedraudiminiu principu iš valstybės biudžeto (46 574 - nukentėjusiųjų asmenų, 24 263 - pareigūnų ir karių, 8926 - Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio, kiti - mokslininkų, teisėjų valstybines pensijas). Nedarbo socialinio draudimo išmokas 2024 07 gavo daugiau kaip 81 000 žmonių, t. y.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos struktūra
Istorinė Apžvalga
Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus.
Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo.
1918-40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos. Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims. Priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926) įstatymai.
Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, t. p. Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms. To padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų.
Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju. Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas.
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Nuo 1956 visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos. Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga.
1990 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas.
1991 priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą.
Nuo 1995, kai ypač pasireiškė ūkio pertvarkymo sunkumai, gamybos smukimas, hiperinfliacija, nedarbas, šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo padariniai, paramos šeimai ir naujojoje pensijų sistemoje atsirado griežtų reikalavimų pretenduojantiems į socialines išmokas, o infliacijos nulemti išmokų dydžiai buvo įtvirtinti ir įstatymais.
2003 priimtas Nedarbo socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).1997 sveikatos draudimo funkcijos atskirtos nuo socialinio draudimo ir perduotos ligonių kasoms.
1999 priimtas Pensijų fondų įstatymas (nuo 2003 Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas; nauja redakcija 2013), sudaręs galimybes steigtis privatiems pensijų fondams, bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).
Lietuvos socialinės apsaugos sistemą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (įkurta 1990) tvarko socialinės apsaugos, užimtumo, socialinės integracijos, lyčių lygybės, šeimos, skurdo mažinimo reikalus.
Socialinė parama Vilniuje
tags: #socialine #apsauga #lietuvoje #straipsniai