Žmogaus socialinė raida ir gyvenimo kokybė priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas iš jų - šalies vykdoma socialinė politika, t.y. kaip valstybė reaguoja į žmonių patiriamus sunkumus ir jų poreikius. Socialinė politika ne tik Lietuvoje, bet ir visose civilizuotose pasaulio šalyse, yra itin opi ir problematiška sritis, reikalaujanti didelių finansinių išteklių.
Lietuva, palyginti su kitomis Vakarų ir Šiaurės Europos šalimis, socialinės politikos atžvilgiu išlieka taupymo rekordininke. Dėl globalizacijos procesų gerovės valstybės daugumoje šalių patiria krizę. Tai yra pastaruoju metu daugumai pasaulio valstybių vis labiau tampa patrauklus liberalus marginalinis socialinės politikos modelis, kuris yra kraštutinis gerovės valstybės modelio variantas.
Šis modelis užtikrina gerovę tik išimtiniais atvejais, kai pats individas nebepajėgia pasirūpinti savo gerove, o teikiama parama yra minimali, užtikrinanti tik minimalų pragyvenimo lygį. Dauguma valstybių socialines problemas sprendžia dalį jų atiduodamos rinkai, o sau paliekant tik tas socialinės politikos sritis, į kurias privatus sektorius nesuinteresuotas įsitraukti dėl menkos galimybės gauti pelną. Taigi dabartinės sąlygos lemia valstybės vaidmens mažėjimą bei rinkos ir nevyriausybinių organizacijų vaidmens didėjimą socialinės politikos srityje, kas yra liberalios marginalinės socialinės politikos kokybinis elementas.
Socialinės politikos samprata ir tikslai
Prieš pradedant analizuoti socialinės politikos svarbą visuomenėje, reikėtų apibrėžti socialinės politikos sąvoką. Socialinė politika ir socialinė apsauga Vakarų šalyse iki 8 deš. pabaigos buvo suprantama kaip socialinių įmokų ir socialinių pašalpų sistema. Tokia socialinė politika vadinama pasyviąja socialine politika.
Tačiau socialinė politika Vakarų šalyse labai keitėsi. Dabar socialinė politika suprantama ne tik kaip socialinių pašalpų mokėjimas, bet ir kaip aktyvios priemonės, skirtos integruoti socialinės atskirties grupes į visuomenę (pvz., įgalinant šias žmones dalyvauti darbo rinkoje ir pan.). Šiuo metu mokslininkai neturi vieningos nuomonės dėl to, ką apima socialinės politikos ir socialinės apsaugos sąvokos, todėl paprastai šie apibrėžimai laikomi susitarimo dalyku.
Taip pat skaitykite: Pokyčiai Lietuvos socialinėje politikoje
Yra gana sudėtinga apibrėžti socialinės apsaugos sąvoką, kadangi skirtingose šalyse, skirtingais laikotarpiais socialinė apsauga gali būti apibrėžiama labai įvairiai. Bendriausia prasme socialinę politiką galima apibrėžti kaip socialinių, visuomeninių procesų valdymą. O valdymas prasmę turi tik tada, kai yra aiškiai apibrėžtas valdymo tikslas. Kitaip tariant, kuriant socialinę politiką pirmiausia būtina numatyti siektinus tikslus.
Socialinės politikos tikslai ir priemonės dažniausiai priklauso nuo valstybės valdžios politinės-ideologinės orientacijos. Tai yra socialinę politiką galima suprasti kaip visumą priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės. Akivaizdu, kad socialinės politikos sąvoka yra labai plati. Kai kurie mokslininkai teigia, kad socialinė politika apima socialinės apsaugos sąvoką.
Tačiau vėl gi pasaulyje nėra vieningos nuomonės kaip mes galėtume apibrėžti socialinę apsaugą. Kai kuriose šalyse socialinės apsaugos sąvoka yra pateikiama įstatymuose. Paprastai taip daroma tose šalyse, kuriose bandoma kodifikuoti socialinės apsaugos teisės aktus. Be to, yra šalių, kuriose apskritai nėra socialinės apsaugos sąvokos. Šiose šalyse manoma, kad tokios sąvokos kaip "socialinis draudimas", "socialinė parama" ir pan. pilnai atspindi sąvoką "socialinė apsauga".
Romas Lazutka (2007) socialinę apsaugą apibrėžia kaip "politikos priemones, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus" (p. 135). Šie pavojai gali būti darbo pajamų praradimas dėl senatvės, negalios, nedarbo, reabilitacijos ir pan. Šiuo atveju kalbant apie socialinę apsaugą itin svarbi socialinės atskirties (marginalizacijos) sąvoka. Socialinės atskirties (marginaline) grupe vadinama tam tikra visuomenės dalis, kurie negali dalyvauti darbo rinkoje. Tai yra seni žmonės, invalidai, ligoniai ir pan.
Taigi socialinė apsauga gali būti suvokiama dvejopai. Viena vertus, socialinė apsauga suvokiama kaip visuma priemonių, kurias pasitelkus sukuriamas žmonių, netekusių darbo pajamų arba turėjusių ypatingų išlaidų, solidarumas. Šios ypatingos išlaidos, trūkstant lėšų pragyvenimui ir pan. Kai kurie mokslininkai socialinę apsaugą suvokia kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo pavojaus. Tokiu atveju socialinės apsaugos samprata apimtų žmogaus saugą darbe ir aplinkoje, užimtumo skatinimo priemones ir darbo biržas, švietimą bei profesinį mokymą, įvairias profilaktines sveikatos apsaugos priemones, visas rūšis kolektyviai organizuojamas paslaugas - pagalbos centrus vaikams, seneliams ir asocialiems žmonėms ir kitas priemones.
Taip pat skaitykite: Socialinė demagogija Italijoje
Nėra vieningos nuomonės dėl socialinės politikos ir socialinės apsaugos, todėl paprastai šios sąvokos laikomos mokslininkų susitarimo dalyku. Šiuolaikiniame pasaulyje išskiriami du pagrindiniai socialinės apsaugos sistemos tipai: socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinė parama apima mažesnę dalį nei socialinis draudimas. Socialinė parama ir socialinis draudimas - tai dvi socialinės apsaugos sritys, kurios tarpusavyje gali būti įvairiai derinamos. Norint geriau suprasti socialinės apsaugos struktūrą, reikia išanalizuoti pagrindinius principus, kuriais remiantis organizuojama socialinė apsauga. Socialinė apsauga vykdoma vadovaujantis trimis pagrindiniais principais.
- Pirmiausia, nuopelnų principas, pagal kurį teisė į socialinę apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apsaugos sistemą. Šio principo esmė ir atspindi asmens dalyvavimo darbo rinkoje laipsnį iki susidūrimo su socialine rizika.
- Antra, kategorinis principas reiškiantis, jog remiami asmenys priskiriami iš anksto numatytai kategorijai (t.y. daugiavaikės šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas. Tačiau atsižvelgiama ir į tai, kad ne kiekvienas į tą kategoriją patekęs asmuo skursta.
- Trečia, stokos principas, pagal kurį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami.
Socialinis draudimas remiasi nuopelnų principu, kadangi socialinės išmokos socialinės rizikos atveju asmuo gali tikėtis tik tada, kai jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie šios sistemos finansavimo. Kuo didesnės socialinio draudimo įmokos, tuo didesnės socialinės išmokos asmuo gali tikėtis socialinės rizikos atveju. Bet kita vertus, įmokų ir išmokų dydžių priklausomybė nėra labai griežta. Priešingai, socialiniame draudime yra galimas perskirstymas iš didesnes pajamas gavusiųjų neturtingesniųjų naudai, ką reiškia vienos asmenų grupės pajamų perdavimas kitoms, siekiant pagerinti pastarųjų padėtį.
Dar viena socialinio draudimo ypatybė yra ta, kad paprastai dalyvavimas socialinio draudimo sistemoje yra privalomas. Tai yra pagrindinė priežastis dėl ko socialinis draudimas turėtų būti privalomas. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra šios rūšys: pensijų (senatvės), motinystės (tėvystės), ligos, sveikatos, nedarbo draudimai bei draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Tačiau yra ir neprivalomos socialinio draudimo schemos, kurios taip pat yra priskiriamos socialiniam draudimui. Tokios socialinio draudimo schemos pavyzdžiu būtų papildomas socialinis draudimas, suteikiantis teisę gauti didesnes išmokas ligos arba išėjimo į pensiją atvejais.
Pažymėtina, kad būtent nuo socialinio draudimo atsiradimo prasidėjo socialinės apsaugos raida. Pirmiausia socialinio draudimo sistema buvo įvesta Vokietijoje kanclerio Oto fon Bismarko valdymo laikais (1883-1889 m.). Būtent šioje šalyje pirmą kartą buvo įvestas draudimas ligos atveju, vėliau - nelaimingo atsitikimo darbe atveju ir senatvės draudimas. Vokietijos patirtis netrukus paskatino jos pavyzdžiu pasekti kitas Europos šalis (tokias kaip Belgija, Olandija, Jungtinė Karalystė), Lotynų Ameriką, JAV ir Kanadą, o po Antrojo pasaulinio karo ir Afrikos, Azijos bei Karibų baseino šalis.
Socialinis draudimas plėtėsi ne tik geografiniu požiūriu, bet apėmė vis daugiau socialinių rizikų bei gyventojų sluoksnių. Iš pradžių buvo draudžiami tik darbininkai nelaimingų atsitikimų darbe, ligos ir senatvės atvejais, tik vėliau po tam tikro laiko atsirado tokios socialinio draudimo rūšys kaip motinystės, invalidumo, maitintojo netekimo pašalpos ir pan. Socialinis draudimas - tai sistema, kuri apmoka išmokas ligos, invalidumo, senatvės, mirties, maitintojo netekimo, motinystės ir panašiais atvejais.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie G. Nausėdos poziciją
Socialinė parama remiasi stokos principu, o tai reiškia, kad asmeniui suteikiama pagalba tik tuomet, jeigu jis neturi lėšų pragyvenimui ir yra nepajėgus pasirūpinti savimi. Kitaip tariant, socialinė parama gali būti apibūdinama kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų (dažniausiai socialinių išmokų iš socialinio draudimo fondo). Viena pagrindinių socialinės paramos ypatybių yra ta, kad socialinė parama teikiama tik po pretendento į paramą pajamų įvertinimo. Pajamų vertinimas taikomas tam, kad parama būtų teikiama tik tiems, kuriems iš tikrųjų jos reikia. Be to, tokia parama yra nustatoma tokio dydžio, kad padidintų asmens pajamas iki tuo metu visuomenės pripažįstamo minimalaus pragyvenimo lygio, ir priklauso nuo individualaus poreikio.
Tuo tarpu tokia išmoka nepriklauso nuo asmens buvusių pajamų ar pragyvenimo lygio, t.y. socialinės paramos srityje nereikalaujama jokio išankstinio finansinio įnašo.
Socialinio draudimo fondo biudžetas
Pagrindinė socialinės apsaugos sudedamoji dalis yra socialinis draudimas. Būtent socialinis draudimas Lietuvoje apima didžiausią dalį visos socialinės apsaugos (apie 80 proc.). Socialiniam draudimui šalyje yra skiriama kone didžiausia socialinės apsaugos finansavimo dalis, o didžioji dalis visų socialinių išmokų yra mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų. O tai reiškia, kad socialinė apsauga Lietuvoje yra paremta socialiniu draudimu. Todėl nagrinėjant socialinę politiką Lietuvoje itin svarbu išnagrinėti socialinio draudimo įmokų-išmokų sistemą.
Šeimos politika ir demografiniai iššūkiai
Dar viena svarbi ir aktuali socialinės politikos sudedamoji dalis yra šeimos politika. Šeimos politikos svarba Lietuvoje yra susijusi su nepalankia demografine situacija šalyje, t.y. mažėjančiu gimstamumu, didėjančiu mirtingumu, senėjančia visuomene, emigracijos mastais, didėjančiu darbingo amžiaus asmenų daliai, ir kt. Visi šie demografiniai veiksniai, be abejo, turi įtakos ne tik šalyje vykdomai šeimos politikai, bet ir visai šalies socialinei politikai.
Demografiniai procesai Lietuvoje yra tokie, kad senyvo amžiaus žmonių dalis visuomenėje didėja, o jaunų - priešingai - mažėja. Iš to kyla daugybė problemų socialinio draudimo srityje. Todėl tokioje situacijoje yra svarbu plėtoti palankią šeimai tiek socialinę, tiek finansinę politiką. Nuo to, kokios bus sudarytos sąlygos šeimoms, auginančioms vaikus, labai priklauso ir gimstamumo lygis šalyje.
Šiame darbe buvo naudojami mokslinės literatūros, straipsnių analizės, teisės aktų palyginimo, apibendrinimo ir įvertinimo bei užsienio šalių socialinės politikos lyginamosios analizės metodai. Siekiant aprašyti kaip nuo 1990 m. buvo plėtojama Lietuvos socialinė politika bei kas būdinga dabartinei Lietuvos socialinei politikai buvo naudojamas vieno atvejo analizės metodas. O siekiant aprašyti Lietuvos liberalaus marginalinio socialinės politikos plėtros galimybes be minėtų metodų taikymo, taip pat buvo atliktas ekspertinis tyrimas, kurio metu buvo apklausiami Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariai.
Aprašant socialinės politikos modelių bruožus nagrinėjami vieno žymiausių gerovės valstybės teoretikų G. Esping-Anderseno darbai The three worlds of welfare capitalizm (1990), Welfare states in transition: national adaptations in global economies (2001), M. Kleiman A Europe welfare state? (2002), A. Guogio Socialinės politikos modeliai (2000), A. Guogio ir D. Bernoto Globalizacija, socialinė apsauga ir Baltijos šalys (2006). Analizuojant Lietuvos socialinės politikos raidą ir jos ypatumus tyrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktai, reguliuojantys socialinės politikos įgyvendinimą. O aprašant Lietuvos šeimos politiką ir demografinius procesus nagrinėjami J. Aidukaitės, R. Žiliūtės, V. Stankūnienės ir kt.
Remiantis tyrimo metu gautais rezultatais ir mokslinės literatūros, straipsnių, teisės aktų atlikta analize buvo pasiektas darbo tikslas.
tags: #socialinies #politikos #koncepcija #lietuvoje