Netrukus minėsime šiuolaikinės Lietuvos visuomenės raidos pradžią - Lietuvos Sąjūdžio gimimo 30 metų jubiliejų. Tai gana gražus laikotarpis, leidžiantis pasvarstyti apie mūsų visuomenės raidos kelią ir jo ypatumus. Prieš 30 metų Lietuvos visuomenė, vedama šviesuomenės, patikėjo savo jėgomis taikiai išsivaduoti iš okupacijos ir grįžti į laisvės būklę, kuri yra bet kurio žmogaus ir Tautos prigimtinė būties sąlyga.
Pasitikėjimas savo jėgomis išsivaduoti iš okupacijos ir gyventi laisvės sąlygomis nėra savaiminis reiškinys. Jį reikia ne tik sukurti, bet ir nuolatos kurti. Tarpusavio ir ypač socialinį pasitikėjimą reikėjo sukurti pasitelkiant įvairiausių formų pakankamai darnią socialinę veiklą. Šios įvairiapusės socialinės veiklos esmė - įveikti tarpusavio baimę ir atsiverti socialiniam bendrumui, kuris yra Tautos energijos, kūrybos ir optimistinių pasiekimų šaltinis. Visuomenės raidos būklei kuo realistiškiau apibūdinti reikalingos tokios sąvokos, kurios atitiktų visuomenės socialinę (bendruomeninę) prigimtį ir padėtų atskleisti jos būklę bei raidos tendencijas. Vienos iš tokių sąvokų yra visuomenės bei jos grupių uždarumas ir atvirumas.
Pasitikėjimas - tai saugumo ir komforto žmonių santykiuose jausmas, būtinas kuriant gerovę. Be pasitikėjimo geri ir artimi santykiai neįmanomi. Siekiant tarpusavio ir socialinio pasitikėjimo svarbu kurti tokią socialinę tvarką, kuri ribotų kylančias grėsmes ir švelnintų jų poveikį. Todėl visuomenės uždarumo ir atvirumo santykis tiesiogiai koreliuoja su valstybiniu mastu vyraujančia socialine tvarka. Kuo plačiau vyraujanti socialinė tvarka atitinka daugumos visuomenės narių lūkesčius ir interesus, tuo didesnė socialinio pasitikėjimo ir jo plėtimosi tikimybė. Šiuo pagrindu skleidžiasi visuomenės socialinio-politinio, ekonominio, kultūrinio ir pasaulėžiūrinio atvirumo apimtis bei formuojasi atvirumą atitinkantis mąstymas, kuris savo ruožtu padeda įsitvirtinti visuomenės atvirumui.
Visuomenės uždarumas ir atvirumas
Verta savęs paklausti: kiek nedemokratinio politinio režimo sąlygomis yra visuomenės? Deja, šį klausimą vengiama suformuluoti. Vis dėlto verta prisiminti, kad XX a. antrojoje pusėje Friedrichas A. Hayekas atskleidė, kad yra tiek visuomenės, kiek jos nariai laikosi bendrųjų elgesio taisyklių.
Bendrųjų elgesio arba socialinių taisyklių galima laikytis dėl kelių persiklojančių motyvų: sąmoningai, tradiciškai ir dėl išorinio neigiamo poveikio baimės. Sovietmečiu dauguma individų išoriškai laikėsi bendrųjų elgesio taisyklių, nes buvo pavojinga peržengti okupanto kontroliuojamas ribas. Todėl klausimas, ar sovietmečiu buvo visuomenė, nėra vien retorinis. Šio laikotarpio mūsų visuomenė nebuvo panaši į iš laisvų žmonių susiformavusią visuomenę.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Yra dvi pagrindinės idėjos, susijusios su visuomenės formavimusi:
- Pirmoji idėja išreiškia visuomenės arba socialinės tvarkos susiklostymo esmę: kol didžioji dauguma žmonių nesilaiko bendrų elgesio taisyklių, tol nėra ir jų visuomenės (bendruomenės).
- Antroji idėja išreiškia vienokios ar kitokios prigimties valdžios reikšmę kurti socialinio gyvenimo taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą. Deja, valdžia linkusi kurti ir naudoti represinę galią.
Maksimalias galimybes įgyvendinti šias civilizacijos idėjas sukuria liberalioji demokratija. Jos realus sukūrimas ir funkcionavimas grindžiamas ne tik laisve, kuri yra žmogaus būties prigimtinis atributas, bet ir žmogaus kaip visuomenės (bendruomenės) nario sąmoningumu bei atitinkamu socialinio (viešojo) elgesio kultūros lygiu. Tačiau socialinėje tikrovėje stebima žmogaus laisvės ir jo elgesio kultūros skirtis.
Liberalizmas kaip ideologija labai stipriai sureikšmino žmogaus protą ir valią. Protas ima tarnauti vis labiau neribotai laisvei ir atleidžia žmoniškųjų geismų vadeles. Moderniųjų laikų protas padaro tokią išvadą: prigimtis yra gryna laisvė; ji formuojasi istorijoje ir istorija ją formuoja arba ji formuojasi pagal kiekvieno individualias pastangas. Žmogus yra savęs kūrėjas. Tai reiškia, kad valia nustelbia prigimtį. Protas ima veikti; jis jau nebėra vitališkas, bet instrumentinis, valdo priemones, siekdamas žmogaus galios, kurią reikia panaudoti, kad gyvenimas būtų ilgesnis, patogesnis, teikiantis daugiau galimybių arba galios, siekdamas dėl jos pačios.
Todėl dėl šios ideologijos poveikio sumenko pagrindinių socialinės elgsenos institucijų - moralės, religijos ir teisės bei žmonių organizacijos institucijų - šeimos, mokyklos, Bažnyčios, įmonių poveikio stiprumas. Į tai turėtų tinkamai reaguoti liberaliosios demokratijos visuomenės išrinkta valdžia, nes minėtų socialinių institucijų stiprumas yra pačios visuomenės funkcionalumo pagrindas. Valdžios institucijos turėtų investuoti į visuomenės narių laisvės ir elgesio kultūros skirties mažinimą tokia apimtimi, kad pasireiškianti skirtis nesilpnintų paties politinio režimo.
Jei kurios nors neigiamos socialinės priežastys aktualizuojasi ir dėl to minėta skirtis ne tik nemažėja, bet didėja, tuomet prireikia įvairių valdžios institucijų galių spręsti visuomenėje egzistuojančias problemas. Kai visuomenės egzistencinių problemų politinė valdžia nesprendžia arba vangiai sprendžia, tai neišvengiamai ima svyruoti rinkimų politinė švytuoklė. Kai jos švytavimas irgi ima pavargti, tuomet, anot Povilo Aleksandravičiaus (MRU docento), formuojasi „kiauroji visuomenė“, kurios egzistencinis požymis yra jos narių judėjimas ten, kur gal geriau. Tai vis labiau į savo asmeninį gyvenimą susitelkiančių, abejingumo kaukę užsidedančiųjų ar net išsivaikščiojančiųjų visuomenė. Bet ji jau nėra visuomenė klasikine Vakarų civilizacijos pagrindinių idėjų prasme. Todėl jau nepakanka visuomenės pobūdį aiškinti remiantis jos uždarumu ir atvirumu.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Šiuolaikinės Lietuvos visuomenės socialinės raidos etapai
Remiantis visuomenės uždarumo, atvirumo ir kiaurumo sąvokomis bei jau minėtomis Vakarų civilizacijos idėjomis galima išskirti šiuolaikinės Lietuvos visuomenės socialinės raidos etapus. Pavyzdžiui, prieš atkuriant Lietuvos valstybingumą vyravo visuomenės uždarumas. Tai akivaizdžiai iliustruoja vyravęs etnocentrizmas, kuriuo mes pagrįstai didžiuojamės. Sovietmečio sąlygomis būtent etnocentrizmas padėjo Tautai išgyventi okupaciją. Tačiau nereikia užmiršti bendrųjų elgesio taisyklių laikymosi idėjos: įsigalėjusio baudžiamojo teisinio reguliavimo kontekste buvo įsikerojęs nepotizmas, klientizmas ir kyšininkavimas. Niekas teisės negerbė - negerbė ir žmogaus. Egzistavo socialinės grupės, kurios buvo aukščiau įstatymų.
Galima išskirti šiuos etapus:
- Lietuvos valstybės suvereniteto atkūrimo parengimo 1988-1990 m. etapas: suvereniteto legitimacijai būtinai reikėjo visuomenės narių palaikymo.
- draudiminio teisinio reguliavimo režimo kritika, jo reformavimas bei režimo bandymai demonstruoti galią (pvz., „bananų balius“ 1988 m.)
- nacionalinių socialinių vertybių (Tautos ir jos atributų, organizacijų atsikūrimo ir t.
- Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-1993 m. etapas. Etapo pradžia - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto priėmimas 1990 m. kovo 11 d. Jo pabaiga - LR Konstitucinio Teismo darbo pradžia (1993 m. rugsėjo 15 d.). Kuriami visuotinai leidžiamojo teisinio reguliavimo pagrindai.
- 1991 m. vasario 9 d. plebiscitas „Dėl Lietuvos valstybės“ ir 1992 10 25 d.
- Asmens naudos ir pelno siekimo svarbos socialinis įsisąmoninimas, kuris padarė įtaką instrumentinio požiūrio į teisę formavimosi pradžiai.
- Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo 1993-2000 m. etapas, kuris prasideda nuo LR Konstitucinio Teismo darbo pradžios ir baigiasi su stojimo į ES rengimosi pradžia. Šiuo laikotarpiu įsigali teisinio reguliavimo režimas, atitinkantis neoliberalizmo reikalavimus.
- Lietuvos pasirengimo ir tapimo ES nare 2001-2008 m. etapas. Šio etapo pradžia teikė visuomenei daug optimistinių lūkesčių, nes vyko nacionalinių teisės aktų derinimas su ES teise. Neatsitiktinai pavyko 2003 05 10-11 referendumas, kuriame dalyvavo 63,37 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių, iš jų - 91,07 proc. pritarė narystei. 2004 metų gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare. Vėl atgimė atviros visuomenės raidos tendencija, kuri „užsilenkė“ 2008/2009 m.
- Tuštėjančios Lietuvos etapo pradžia. Nors Lietuva tuštėjo nuo sovietmečio pabaigos, bet ekonominės krizės kontekste ryškiai pasikeitė tuštėjimo intensyvumas. Šio reiškinio pabaigos dar nematyti, nors pastebimi bandymai visuomenę įtikinti priešingai. Valdžios ir visuomenės atotrūkio augimo pagrindu formuojasi nauja - visuomenės kiaurumo tendencija, apie kurios pavojingumą Europos Sąjungoje ir Lietuvoje rašė Povilas Aleksandravičius.
Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva staigiai atsivėrė pasauliu. Atkūrus nepriklausomybę, daugelis ekonominių ryšių greitai nutrūko. Ankstesnės rinkos buvo prarastos. Tai skatino iš esmės bei skubiai pertvarkyti ekonomiką ir ieškoti būdų, kaip išsaugoti bent minimalias socialines garantijas. Tarp šalių ekonominės plėtros ir žmogaus socialinės raidos nėra savaiminio automatinio ryšio. Kiekybiniai rodikliai (gamyba, nacionalinės pajamos pragyvenimo krepšelis ir t.t) nėra šiuolaikinės visuomenės pažangos rodikliai, tačiau ekonominė pažanga yra būtina žmogaus socialinės raidos sąlyga. Lietuvoje per 1990-2003m.laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo įvyko dideli struktūriniai pokyčiai visuomenėje, formavosi socialinė politika.
Pilietinė visuomenė ir socialinės politikos formavimas
M.P.Šaulausko nuomone, pilietinė visuomenė tai savanoriškų, nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas. Pilietinėje visuomenėje žmonių grupių socialinius ryšius ir santykius palaiko papročiai, tradicijos, teisiniai aktai ir kitų socialinių institutų galia. Svarbu išsiaiškinti ir suprasti kaip kito visuomenė, jos struktūra postkomunistinėje Lietuvoje. Ar naujai besikurianti pilietinė visuomenė per savo organizacijas daro įtaką valstybės politikai ar pakankamai plėtoja veiklą gerinant visuomenės gyvenimą? Ar tobuli ir pakankami teisės aktai, normuojantys nevyriausybinių visuomeninių organizacijų (toliau NVO) veiklą ir jų finansavimą?
Socialinė politika - tai daugelio žmonių politinių, ekonominių ir socialinių laisvių bei galimybių kurti ir gaminti, gyventi gerbiant save bei turint žmogaus teisių ir laisvių garantijas visuma, tai - fundamentalus procesas, kurio metu organizacijos siekia stabilumo elementų ir tuo pat metu siekia įtvirtinti jos narių sąlygas. Sąlygos turi užtikrinti žmogui pasirinkimo ir tobulėjimo galimybes. Socialinė politika, kaip procesas, niekada nėra pilnai išvystyta ir išbaikta. Atsižvelgiant į pastoviai besikeičiančias sąlygas ir vertybes, ji yra modifikuojama. Socialinės politikos tikslas - žmogaus socialinė raida. Gera raida sudaro sąlygas žmogaus tobulėjimui, bloga raida- žmogaus degradacijai. Socialinė politika apima daugelį sričių. Tai švietimas ir kultūra, sveikatos apsauga, žmonių aprūpinimas būstu, ekonomika ir finansai (bendras vidaus produktas) bei socialinės apsaugos sistema.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Socialinės apsaugos sistema - tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių aprūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Nagrinėsime ir aptarsime kokios prielaidos nulėmė socialinės politikos vyksmą Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo? Kokį socialinės politikos modelį pasirinko Lietuva? Ar socialinė politika efektyvi ir padeda visuomenei harmoningai vystytis demokratijos siekiančioje valstybėje.
M.P. Šaulauskas iškelia valstybės ir visuomenės vaisingo bendradarbiavimo svarbą ir pastebi kad Lietuvoje atsirado pilietinės mažumos užuomazgos ir apraiškos. Revoliuciniame raidos etape (1989-1991m.)formuojantis naujoms politinėms , kultūrinėms ir socialinėms nuostatoms, sparčiai formavosi struktūrinės pilietinės ir politinės visuomenės pamatai. Iki 1991m. Pilietinės visuomenės aktyvumas buvo daugiau politinio ir kultūrinio pobūdžio. M.P. Šaulausko nuomone, nuo 1992m. Lietuvos visuomenė kinta evoliuciniu būdu.
Evoliuciniame raidos etape (nuo1992m.)vyko visų nuostatų institucionalizacija, t.y. Tai pilietinės visuomenės plėtros laikmetis. Politinės visuomenės kitimo tempas sulėtėjo, pilietinis aktyvumas ( išskyrus pilietines partijas ir judėjimus ) įgavo socialinę kultūrinę kryptį. Nevyriausybinės visuomeninės organizacijos (NVO)-laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme. Tai-nesavitikslė veikla. M.P. Šaulausko nuomone nuo 1992m. LR visuomenė kinta evoliuciniu būdu. Kismas -socialinės kultūrinės orientacijos.
NVO įstatymo nėra. Akcijos prieš Telekomo privatizaciją, kaip pilietinės visuomenės segmentas veikė pragmatiškai, efektyviai. Visuomenė neaktyvi. Santykis visuomenės su valdžia -opozicinis, tačiau tramdančios valstybinių institucijų veiklos neiššaukė. Kodėl? Spec. 2000m.prieš Seimo rinkimus Darbininkų sąjunga pasirašė memorandumą su Pramonininkų konfederacija. Koks šios formalios organizacijos,atstovaujančios visuomenės interesus moralumas ir teisingumas? Santykis su partijomis. Neturint įtakos įstatymų leidybai, veikla neefektyvi. Tarptautiniai ryšiai yra , tačiau tokių susitarimų, kurie apsaugotų užsienio šalių bedarbystę dėl pigios darbo jėgos išnaudojimo Lietuvoje arba apmokėjimo už darbą panašiai užsienio lygiui nėra. Valstybės mokesčių sistemos pertvarkymai skatina kapitalą, ne darbą. Išsivysčiusiose šalyse finansuojamos socialinės ir švietimo programos. Rytų ir vidurio Europos kur priskiriama ir Lietuva - sporto,kultūros. Kodėl taip ?
Lietuvos vyriausybė atkreipė dėmesį į realias NVO galimybes , 2000-2004m. programoje Socialinės paramos srityje numatė plačiau panaudoti nevalstybinį sektorių, plėtojant bendruomenės socialines paslaugas bet tuo pat metu vietos savivaldos įstatyme 6 str, p.5 išlaikymą ir bendradarbiavimą su NVO priskiria prie savarankiškų funkcijų.
Ar socialiniai įtampų laukai adekvatūs pilietiniam visuomenės aktyvumui? Konfliktus sukelianti įtampa reikalinga pasikeitimams vykti. Konfliktas dar ne anomalija, jei socialinė energija naudojama bendriems interesams spręsti. Nepakankamas įtampų laukas- stagnacija, konservatizmas, stereotipinis elgesys. Lietuvoje oficialiai pripažintas skurdas, patvirtinta skurdo mažinimo programa. Pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999m. Tad ar tai pilietinė visuomenė Lietuvoje?
Atmintis - fiksuoja įvykius. Atmintis - psichologinė nuostata. Tai praeities pėdsakai kiekvieno žmogau, o tai reiškia ir visuomenės sąmonėje. Žmonijos atmintis - tai istorijos atmintis, kuriai pasak B. Faktai yra istorinės atminties dalykas , rašo B. Genzelis . istorinė atmintis fiksuoja viską , teigiamai ir neigiamai . kiekviena karta išdėsto savo požiūrį į istoriją , įvertina pirmtakų veiklą (B. Istorija turi politinius , ideologinius ir ekonominius atramos taškus. Žmonės yra žmonijos kūrėjai ir tuo pačiu vertintojai. Vertinimas priklauso nuo to meto interesų supratimo ir tradicijų. Viešoji nuomonė tame laike ir toje erdvėje yra esama būklės indikatorius ir vyksmo katalizatorius.
Deja, 2000m. ne viešoji nuomonė pripažino skurdą, oficialiai pripažinta, kad Lietuvoje skursta apie 600 tūkstančių žmonių, ty apie 16 procentų visų gyventojų ir priimta skurdo mažinimo strategija. Vakarų Europos valstybėse teigia R.Grigas nuosekliai buvo pertvarkomos Socialinės struktūros ir jų atliekamos funkcijos, palaipsniu ir adekvačiai prisitaikant prie natūraliųjų raidos procesų prie istorijos metamų iššūkių, organiškai įjungiant ir skatinant jų vyksmą. Tokia politika galima ir įmanoma kai nacionaliniai tikslai turi pakankamai gilias šaknis, kai politika turi nusistovėjusias tradicijas.
Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo politinė situacija iš esmės pakito. Per trumpą laiką Lietuvoje susikūrė daugiapartinė sistema. Postkomunistinių šalių patirtis rodo, jog beribis politinių partijų skaičius yra ne demokratijos ir ne kultūros ženklas. Politinės partijos, laimėjusios rinkimus dažniausiai nevykdo visų priešrinkiminių savo pažadų, nebeparodo išminties. Jų veikloje galime įžvelgti netikrumo, kai valdžią gavusi partija valdžią suvokia kaip savitikslį dalyką. Pastebima nekompetentingų politinių grupuočių veiksmai, populizmas. Lietuvoje plinta savanaudiškumas ir korupcija. Atsirado pilietinės visuomenės užuomazgos ir apraiškos. M.P. Šaulauskas iškelia valstybės ir visuomenės vaisingo bendradarbiavimo svarbą.
Nuo 1992m. - evoliucinės raidos etapas pilietiniai visuomenei tapo plėtros laikmečiu. NVO yra laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valdyme. NVO dirba, kad pakeistų ir pertvarkytų socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Poveikio valstybinėms valdžios institucijoms darymas ir skatinimas visuomenę telktis yra vienas iš tikslų besivystančios demokratijos sąlygomis. NVO neišlieka politiškai neutralios. įregistruotų organizacijų skaičiumi, tačiau virš 5000 registruotų NVO. Tačiau kyla kausimas ar pilietinė visuomenė yra absoliutus gėris? Esant tokiam dideliam NVO skaičiui prarandama šių organizacijų veiklos kontrolė. Minėta , kad NVO greičiausiai pastebi visuomenėje kylančias įtampas. Ir pilietinis visuomenės aktyvumas Lietuvoje adekvatus įtampų laukams? Kiek pragmatiški ir kiek prognozuojami NVO veiksmai? Koks šių formalių organizacijų moralumas ir teisingumas?
Nors Lietuva nuėjo labai trumpą demokratijos ir šiuolaikinės socialinės politikos vystymosi kelią mes negalime sakyti kad neturime politinių partijų glaudžiai bendradarbiaujančių su NVO.
Lietuvos politinių partijų pozicija kairės-dešinės skalėje pagal jų požiūrį į socialinę apsaugą
Lietuvos politinių partijų pozicija kairės - dešinės skalėje pagal jų požiūrį į socialinę apsaugą.
| Partija | Soc. Programų siaurinimas (plėtimas) | Valstybės vaidmuo soc. Apsaugoje |
|---|---|---|
| ... | ... | ... |
NSPK 2022: Gyvenimo kelias ir jo krizės: kaip (ar) veikia Lietuvos socialinė politika?
Socialinis modelis, ypač Lietuvoje, remiasi keliais pagrindiniais principais, kurie apibrėžia socialinės politikos ir socialinių paslaugų teikimo struktūrą. Pirmasis principas - žmogaus teisės. Socialinis modelis pripažįsta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į orų gyvenimą, socialinę apsaugą ir galimybę dalyvauti visuomenės gyvenime. Antrasis principas - lygybė. Socialinis modelis skatina lygiavertį visų visuomenės narių dalyvavimą. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turėtų turėti lygias galimybes gauti paslaugas ir dalyvauti sprendimų priėmime, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, etninės priklausomybės ar gebėjimų.
Trečias principas yra socialinė įtrauktis. Socialinio modelio tikslas - užtikrinti, kad visi visuomenės nariai būtų įtraukti į socialinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Tai apima ne tik socialinių paslaugų teikimą, bet ir galimybes dalyvauti savivaldoje, bendruomenės veikloje ir kitose gyvenimo srityse. Ketvirtasis principas - bendruomeniškumas. Socialinis modelis akcentuoja bendruomenių vaidmenį sprendžiant socialines problemas. Bendruomenės turi būti aktyvios dalyvės kuriant ir teikiant socialines paslaugas, o ne tik pasyviai priimančios. Be šių principų, socialinio modelio pagrindai taip pat apima integraciją ir paslaugų prieinamumą. Integracija reiškia, kad socialinės paslaugos turėtų būti teikiamos visiems, o ne tik tam tikroms grupėms, užtikrinant, kad paslaugos būtų pritaikytos individualiems poreikiams.
Socialinio modelio evoliucija Lietuvoje taip pat apima naujų sprendimų ieškojimą, kurie atitiktų šiuos principus ir sugebėtų reaguoti į kintančius socialinius poreikius. Lietuvos socialinio modelio raida yra sudėtingas procesas, kuris atspindi ne tik šalies socialinius ir ekonominius pokyčius, bet ir platesnes politines, kultūrines bei istorinės aplinkybes. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Lietuva pradėjo transformaciją iš centrinės planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką. Pirmaisiais nepriklausomybės metais socialinė sistema buvo orientuota į socialinę paramą ir išmokas, tačiau greitai tapo akivaizdu, kad tradicinės socialinės apsaugos priemonės nebeatitinka besikeičiančių rinkos sąlygų.
2000-ųjų pradžioje Lietuvoje prasidėjo socialinio modelio modernizavimas, siekiant užtikrinti didesnį socialinį teisingumą ir lygias galimybes visiems piliečiams. Šiuo laikotarpiu buvo įgyvendinta daugybė reformų, kurios apėmė darbo rinkos politiką, švietimo sistemą bei sveikatos apsaugą. 2004 metais Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, o tai dar labiau paskatino socialinio modelio evoliuciją. ES parama ir rekomendacijos leido Lietuvai įgyvendinti įvairias socialines programas, skirtas kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi.
Pastaraisiais metais Lietuvoje didelis dėmesys buvo skiriamas socialinės apsaugos sistemai, siekiant užtikrinti, kad ji būtų tvari ir efektyvi. Įvairios iniciatyvos, tokios kaip darbo užmokesčio didinimas, socialinių garantijų plėtra ir socialinių paslaugų modernizavimas, buvo orientuotos į socialinės gerovės didinimą. Šiuo metu Lietuvoje vyksta diskusijos apie naujus socialinio modelio sprendimus, kurie galėtų dar labiau pagerinti socialinę gerovę ir ekonominį stabilumą. Daugiausia dėmesio skiriama bendruomenės įtraukimo praktikoms, siekiant, kad socialinės politikos formavime dalyvautų ne tik valdžios institucijos, bet ir patys žmonės, jų organizacijos, nevyriausybinės institucijos.
Socialinių paslaugų sektorius Lietuvoje per pastaruosius metus patyrė reikšmingų pokyčių, siekiant pagerinti paslaugų teikimą ir užtikrinti, kad jos būtų labiau pritaikytos bendruomenių poreikiams. Vienas iš naujų sprendimų yra integruotos socialinės paslaugos, kurios apima įvairių sričių specialistų bendradarbiavimą. Taip pat buvo įgyvendinti projektai, skirti socialinių paslaugų skaitmeninimui. Tai apima elektroninių platformų kūrimą, kurios leidžia lengviau pasiekti paslaugas, užpildyti paraiškas internetu ir gauti informaciją apie teikiamas paslaugas. Kitas svarbus aspektas yra bendruomenių įtraukimas į socialinių paslaugų teikimą. Vietos bendruomenės yra skatinamos aktyviau dalyvauti paslaugų kūrime ir įgyvendinime, taip užtikrinant, kad paslaugos atitiktų tikruosius vietos žmonių poreikius.
Socialinių paslaugų sritis taip pat pasinaudojo naujomis technologijomis, tokiomis kaip dirbtinis intelektas ir duomenų analizė, siekiant geriau suprasti socialinių problemų tendencijas bei prognozuoti būsimus poreikius. Svarbu paminėti, kad socialinių paslaugų reforma Lietuvoje yra orientuota ne tik į paslaugų teikimo procesą, bet ir į jų finansavimo modelius.
tags: #lietuvos #socialines #politikos #raida