Sociãlinė stratifikãcija - tai visuomenės socialinės hierarchijos susiklostymas pagal įvairių socialinių grupių tam tikrus požymius, tokius kaip valdžia, nuosavybė, socialinis įvertinimas ar psichologinio pasitenkinimo laipsnis.
Toks visuomenės susisluoksniavimas pagal socialinį statusą grindžiamas esama socialine atskirtimi ir visuomenės poliarizacija - skirstymu į priešingas grupes. Socialinė stratifikacija išreiškia sisteminės nelygybės laipsnį atitinkamu visuomenės raidos etapu. Didėjant socialinei integracijai ir mažėjant visuomenės ekonominei poliarizacijai, didėja socialinio įvertinimo ir psichologinio pasitenkinimo reikšmė.
Socialinė stratifikacija susijusi su socialiniu statusu, socialine klase ir socialiniu sluoksniu. Socialinis statusas reiškia priskyrimą tam tikram sluoksniui, o socialinė klasė parodo socialinės atskirties laipsnį. Pačioje socialinėje klasėje pagal ekonominį, socialinį, kultūrinį kapitalą išskiriami įvairūs socialiniai sluoksniai. Pavyzdžiui, vidurinėje klasėje yra plati socialinių sluoksnių skalė.
Kiekvieno socialinio sluoksnio atstovai turi skirtingas gyvenimo galimybes ir savitą gyvenimo stilių. Pasitaiko socialinė stratifikacija pagal lytį, profesiją, etninę, religinę priklausomybę ir kitus požymius.
Socialinio mobilumo teorija pagal Pitirimą Sorokiną
Žymaus rusų kilmės amerikiečių sociologo P. Sorokin’o darbai išsiskiria analitiniu mąstymu, erudicija ir plačiu analizuojamų problemų spektru. Jo knygos, tame tarpe ir „Socialinis mobilumas“ (1927) yra labai vertingos.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Socialinis mobilumas yra natūrali ir normali visuomenės būsena. Jis suprantamas, kaip individualaus arba socialinio objekto (vertybės) - viso to ką sukūrė arba pakeitė žmonių veikla - perėjimas iš vienos socialinės padėties į kitą.
Bet kurioje visuomenėje individualus ir grupinis mobilumas egzistuoja šalia. Grupių ar individų kilimo „aukštyn“ galimybių ribos priklauso nuo stratifikacijos sistemos ypatumų, t.y. nuo to, kokia reikšmė suteikiama įgimtam ir įgytam statusui.
Todėl visuomenes galima skirstyti pagal jų atvirumo ir uuždarumo laipsnius, kai atvirose visuomenėse socialiniam mobilumui beveik nekliudoma, o uždarose - jis griežtai ribojamas. P. Sorokin’as postuluoja, kad nėra visiškai uždarų ar atvirų visuomenių: visos yra priskyrimo ir pasiekimo statusų mišinys, įgimtas statusas pagrinde sietinas su tokiais paveldėjimo veiksniais, kaip kilmė, lytis, rasė ir gimimo vieta, įgytas statusas, siejamas su individo asmenine veikla ir jos rezultatais.
Kai visuomenės institutai pagrindine reikšme teikia įgimtam statusui, individualus mobilumas beveik neįmanomas, tačiau (dažniausiai kintant visuomenės tipams), klasės ar stratos gali skaidytis į smulkesnes grupes, sudarydamos prielaidą kolektyvinio ar grupinio mobilumo tendencijų atsiradimui. Visuomenėje, kurioje įgytam statusui suteikiama didesnė reikšmė nei įgimtam, vyrauja individualaus mobilumo tendencijos.
Kai individualiam mobilumui (pvz., dėl diskriminacinių paskatų) trukdo priskirtas statusas, tai kai kurie socialiniai sluoksniai siekia grupinio mobilumo (pvz., įvairūs judėjimai: už pilietines, moterų teises ir kt.). Šių grupių pasiekimai rodo, kad, kolektyviai galimi priskirtą statusų (nors ir daliniai) pokyčiai.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
P. Sorokin’as teigia, kad individas ar vertybės juda laike ir socialinėje erdvėje, kur „socialinė erdvė“ yra nevienalytė, daugiamatė bei suprantama, „kaip kažkokia visata, sudaryta iš įvairių Žemės gyventojų“.
Pagal P. Sorokin’ą, pagrindinė socialinio mobilumo priežastis yra bet kurios visuomenės pastovusis „defektas“: visuomenė visuomet atsilieka paskirstydama gėrybes savo nariams pagal jų asmenines savybes ir sugebėjimus. Šis visuomenės nestabilumas -„defektas“- padidėja dar labiau dėl bioantropologinių bei demografinių veiksnių. Socialinė erdvė yra daugiamatė, nes visuomenėje egzistuoja įvairūs socialiniai požymiai (nesutampantys vieni su kitais) ir jų grupavimas - daro išvadą P. Sorokin’as.
Norint kuo tiksliau nustatyti žmogaus socialinę padėtį šioje erdvėje, būtina žinoti jo šeimyninę padėtį, pilietybę, tautybe, santykius su religija, profesiją, priklausomybę politinėms partijoms, ekonominį statusą, jo kilme ir t.t. Tačiau šito maža. Kadangi vienoje ir toje pačioje grupėje egzistuoja visiškai skirtingos pozicijos (pvz., prezidento ir eilinio piliečio toje pačioje visuomenėje), tai dar būtina žinoti žmogaus padėtį kiekvienos pagrindinių gyventojų grupių ribose.
Pagal P. Sorokin’ą, galima perfrazuoti seną priežodį: „pasakyk man, kokioms socialinėms grupėms tu priklausai ir kokios tavo funkcijos kiekvienoje grupėje (kiekvienos šių grupių viduje) ir aš tau pasakysiu, kokia tavo socialinė padėtis visuomenėje ir kas tu esi socialine prasme“.
Socialinis statusas - tai visuma teisių ir privilegijų, pareigų ir atsakomybės, valdžios ir įtakos, kurias turi individas - rašė P. Sorokin’as. Būtent statusiniai visuomenės narių skirtumai nulemia visuomenės socialinę stratifikaciją, „gyventojų diferenciaciją pagal hierarchiškai išsidėsčiusius sluoksnius, nes nestratifikuotos grupės ar visuomenės niekada nebuvo ir būti negali“.
Taip pat skaitykite: Teisės aktai ir atsakomybė
Horizontalus mobilumas reiškia individo perėjimą iš vienos socialinės grupės į kitą tame pačiame visuomenės stratifikacijos lygyje (pvz., darbo vietos pakeitimas), arba socialinių vertybių perėjimas tos pačios socialinės stratos ribose (pvz., pakeitęs įsitikinimus (vertybinius prioritetus) arba manydamas, turėsiąs geresnes vertikalaus mobilumo galimybes, individas pereina iš vienos partijos į kitą).
Vertikalus mobilumas - tai individo judėjimas iš vieno sluoksnio į kitą (pvz.: tėvas darbininkas, o vaikas - baigęs mokslus, užima vadovaujančias pareigas). Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą.
P. Sorokin’as teigia, kad stratifikuotose visuomenėse pagrindine kliūtimi socialiniam mobilumui vykti yra specifiniai „filtrai“, kurių pagalba vieniems individams suteikiama galimybė „persikelti aukštyn“, o kitų judėjimą stabdo. Šie „filtrai“ sudaro individų socialinio testavimo, atrankos ir paskirstymo visuomenės stratose mechanizmą. „Filtrai“ (mokykla, kariuomenė, bažnyčia, profesinės, ekonominės, politinės organizacijos) dažniausia sutampa su pagrindiniais vertikalaus mobilumo kanalais.
Remdamasis empirine medžiaga, P. Sorokin’as daro išvadą, kad „bet kurioje visuomenėje individų socialinis judėjimas ir jų paskirstymas vyksta ne atsitiktinai, bet turi privalomą ir griežtai įvairių institutų kontroliuojamą pobūdį“. Vertikalūs kanalai yra ne tik tarpininkai, padedantys suskirstyti individus pagal nuopelnus; paskirstant visuomenės narius, jie atlieka ir socialinės atrankos funkciją.
Galima daryti prielaidą, kad demokratinėje visuomenėje visi jos nariai turėtų užimti jų sugebėjimus atitinkančias pozicijas. Tačiau nustatyti, ar žmogus gabus, ir jeigu taip, tai kokiu laipsniu vienas yra gabesnis už kita, bei kokiais talentais iš viso yra apdovanotas - sudėtinga.
Anksčiau tai nustatyti buvo dar didesnė problema, ttodėl visuomenė turėjo sugalvoti, kokiais būdais galima būtų išsiaiškinti. Tokiu kriterijumi tapo šeima ir jos socialinis statusas: kai į tėvu, turinčių aukštą socialinį statusą, vaikus buvo pradėta žiūrėti, kaip į labiau intelektualius ir tinkančius užimti aukštesnę socialine padėtį; ir atvirkščiai - prasta kilmė liudijo asmenybės nepilnavertiškumą ir jos tinkamumą tik kukliai padėčiai užimti.
Taip atsirado socialinio statuso paveldėjimo institutas, o situacija, susiklosčiusi daugelyje praeities visuomenių, tam tikru laipsniu, liko nepakitus ir dabar. Žinomos šeimos kilmė garantuoja gerą paveldėjimą ir tinkamą išsilavinimą, gi neturtinga šeima dažniausiai reiškia prastą socialinį intelektualųjį bei fizinį paveldimumą, o taip pat ir prastą auklėjimą.
Tradicinėje bendruomenėje, kurioje tik maža žmonių dalis gaudavo oficialų išsilavinimą, šeima nulemdavo vaiko profesiją ir vietą bendruomenėje. Visuomenėms kintant, šeima daugelį savo funkcijų perleido socialiniams institutams, tuo pačiu perleisdama jiems ir testavimo selekcinį vaidmenį. Pagrindiniais mobilumo „filtrais“, be šeimos, tapo mokyklos, kurios testuoja individų intelektualias savybes bei bažnyčia - testuojanti moralines ir socialines savybes.
P. Sorokin’as apibrėžė tiek teigiamus, tiek ir neigiamus socialinio mobilumo rezultatus. Teigiamas rezultatas būtų tai, kad, didėjant socialiniam mobilumui, pagreitėja visuomenės socialinis vystymasis; palengvėja jos ekonominis suklestėjimas bei individui suteikiama galimybė normaliai pereiti į bet kokią stratą, kas, savo ruožtu, mažina psichologinę įtampą visuomenėje.
Pagal P. Sorokin’ą, socialinis mobilumas vyksta dviem kanalais: horizontaliu ir vertikaliu, kurie gali būti tiek individualūs, tiek ir kolektyviniai. Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du vertikalaus judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą.
Griežtai skirdamas mobilumą, vykstanti stabilios visuomenės būsenos sąlygomis ir visuomeninių sukrėtimų bei katastrofų sąlygomis P. Sorokin’as įrodo, kad net visuotinės sumaišties metu nėra neriboto socialinio mobilumo.
Mus supančiame pasaulyje matome nuolatinį kitimą, judėjimą. Pastoviai kinta ir žmonių gyvenimas. Žmonės gimsta ir miršta, susitinka ir išsiskiria, kinta jų veiklos sąlygos ir t.t. Socialinių mokslų atstovai, jų tarpe ir sociologai, įvairiai traktuoja socialinius pokyčius.
Tai puikiai iliustruoja socialinės kaitos teorijas, kurios skirstomos į pokyčių formos teorijas (linijinė ir ciklinė teorija) ir pokyčių priežasties teorijos (struktūrinė funkcinė ir konfliktų teorija). P. Sorokinas savo darbuose „Socialinis ir kultūrinis mobilumas“ , „Struktūrinė sociologija“ ir kituose analizuoja struktūrinį sociokultūrinių reiškinių aspektą.
Sociologas atkreipia dėmesį į visiems sociokultūriniams reiškiniams bendras kilmės savybes. Jo nuomone, bet koks sociokultūrinis fenomenas atsiranda dėl reikšmingos dviejų ar daugiau individų sąveikos. Tokia „sąveika“ suprantama kaip bet koks įvykis, kurio metu vienas žmogus pusiau juntamai paveikia atvirus kito žmogaus veiksmus arba jo protą. Nesant tokios sąveikos (vienpusės arba abipusės) negali būti jokio sociokultūrinio reiškinio.
Reikšminga sąveika - tai bet kokia sąveika, kurioje vienos pusės poveikis kitai turi reikšmę arba prasmę iškilusią aukščiau už fizines ar biologines atitinkamų veiksmų savybes. Jeigu sąveika šia prasme nėra reikšminga, tai ji negali būti laikoma sociokultūriniu reiškiniu. Tokiu atveju mes susidursime tik su grynai biologiniu arba fiziologiniu reiškiniu.
Norėdamas paaiškinti sociokultūrinio fenomeno procesą P. Sorokinas įvedė keletą pagrindinių sąvokų, kuriomis jis naudojosi. Daugybė kultūros elementų retai egzistuoja atskirai, nepriklausomai vienas nuo kito. Kaip taisyklė jie įvairiai sąveikauja tarpusavyje sudarydami keletą pagrindinių darinių / junginių.
P.Sorokino nuomone, Sociologas pastebėjo, kad pakitimų prigimtis, kuriuos patiria visos integracijas formos, nėra vienoda. Konkrečiu laikotarpiu egzistuoja tai viena, tai kita supersistema. Tik kultūrą, bet ir socialinę dinamiką. Toks skirstymas yra grynai „techninio“ pobūdžio ir taikomas tik analizės patogumui.
Analizuodamas kultūrinį fenomeną, P. Sorokinas pradeda tirti socialinę erdvę nuo paprasčiausio jos elemento išskyrimo. Tokie elementai sudaro socialinės sistemos, grupės arba organizacijos audinį, jo struktūrą. P. Sorokinas analizuodamas socialinės tarpusavio sąveikos prigimtį akcentuoja du aspektus: psichologinį.ir loginį - reikšminį.
P. Sorokinas pradeda savo tyrimą nuo bendresniųjų ir fundamentaliųjų socialinės sąveikos formų, o po to pereina prie specifinių (ekonominių, politinių ir kitų) formų bei jų sistemų. Viena iš bendrų socialinės sąveikos formų - socialinė grupė, kuri skiriasi nuo paprasto nominalinio konglomerato tuo, jog jos nariai yra sąveikos procese, ta prasme, kad individu eelgesys ir socialinis statusas priklauso nuo kitų žmonių veiklos arba paprasčiausio buvimo.
Pagrindinė socialinės realybės bazė yra kokybinis išsiskiriantis modališkumas. Jis savo ruožtu skatina socialiniu grupių ir socialinių sistemų įvairias interakcijas. P.Sorokinas derindamas įvairų modališkumą išskyrė kelis socialinės interakcijos tipus. Organizuotoje sistemoje sutinkame: organizuotą-antagonistinę interakciją; organizuotą-solidarią interakciją; organizuotą-mišrią /solidarią-antagonistine/ interakciją/.
P. Sorokinas savo darbe „Socialinė ir kultūrinė dinamika“ suformulavo bendras sociokultūrinių pokyčių priežastis. Jis įsivedė tam tikrą „apribojimo principą“, kuris susiaurino jo veiklos sritį.
Savo darbe „Socialinė ir kultūrinė dinamika“ P.Sorokinas nevartoja „visuomenės“ sąvokos. Vietoje jos sociologas mini „kultūrą“ ir supranta ją plačiau nei „visuomenę“. Vienintelis galimas skirtumas yra tas, kad „socialinis“ reiškia susikoncentravimą į žmonių sąveikos bei santykių visumą, o „kultūra“ koncentruojasi į reikšmes, vertybes ir normas bei materialius nešėju. Sociologas akcentavo, kad be kultūrinių vertybių žmonių sąveika būtų biofizinė, bet ne socialinė. Be kultūrinio elemento (žinių, vertybių ir normų) negalima analizuoti net normų, reguliuojančių individų tarpusavio sąveiką.
Apibendrinant, nustatyti visuomenės struktūrą reikšminga ne vien mokslinio intereso patenkinimo požiūriu. Ištirti visuomenės socialinę stratifikaciją ypač svarbu ir socialinei praktikai. Aiškus visuomenės sluoksniavimosi vaizdas leidžia konkretinti tiek įstatymų leidybą, tiek diferencijuoti viešojo sektoriaus darbo priemones įvairioms gyventojų grupėms.
Šioje kolektyvinėje monografijoje yra pateikiamas originalus Lietuvos stratifikacijos modelis, besiremiantis saviidentifikacija. Remiantis juo yra atliktas reprezentatyvus sociologinis Lietuvos struktūros tyrimas. Gyventojai stratifikuoti pagal penkias socialines klases - aukščiausiąją, aukštesniąją, vidurinę, žemesniąją ir žemiausiąją, ir pagal 39 sluoksnius.
Klasė ir sluoksniai charakterizuojami pagal socialinius demografinius rodiklius, atskleisti klasių ir stratų socialiniai - kultūriniai savitumais, daug dėmesio skirta socialinei atskirčiai. Teorinis metodologinis leido atskleisti gana ženklius skirtumus tarp klasių ir socialinių sluoksnių, skirtingą jų socialinį kultūrinį potencialą ir pačią elgseną. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusė apklaustųjų prisiskiria vidurinei klasei, kuri svarbi užtikrinant visuomenės stabilumą ir jos raidos perspektyvą.
Socialinės klasės Lietuvoje
Lietuvos socialinės klasės pagal saviidentifikaciją:
| Socialinė klasė | Apibūdinimas |
|---|---|
| Aukščiausia | Aukščiausias socialinis statusas, didžiausios pajamos ir įtaka. |
| Aukštesnioji | Aukštas socialinis statusas, didesnės pajamos ir galimybės. |
| Vidurinė | Stabilus socialinis statusas, vidutinės pajamos, užtikrina visuomenės stabilumą. |
| Žemesnioji | Žemesnis socialinis statusas, mažesnės pajamos, ribotos galimybės. |
| Žemiausia | Žemiausias socialinis statusas, mažiausios pajamos, didžiausia socialinė atskirtis. |
Literatūra
- Broom L., Bonjean Ch.M., Broom D.H. Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai.
- Guščinskienė J. P. Sorokino sociokultūrinės dinamikos teorija // Sociologija: praeitis ir dabartis.
- Guščinskienė J. Socialinis mobilumas. Paskaitų konspektai.
- Racenienė R. P.Sorokin’o socialinio mobilumo teorija // Sociologija: praeitis ir dabartis.
- Sorokin P.A. Social and cultural dynamics.
- Sorokin P.A. Social and cultural mobility.
- Захарова И. Б. Интегральная социология П. Сорокина // Западная теоретическая социология.
- Смелзер Н. Социология.
- Сорокин П. Человек, цивилизация,...
tags: #lietuvos #socialiniai #sluoksniai