Socialinė valstybė yra valstybė, kurios pagrindinė funkcija yra socialinio teisingumo įtvirtinimas, standartinių rizikų (nedarbas, profesinės ligos) mažinimas ir socialinė parama.
Socialinės valstybės samprata ir reikšmė
Kiekvienos valstybės, kaip sistemos funkcionavimo pagrindą sudaro visuomenė, t.y. tam tikros valstybės teritorijoje gyvenantys žmonės.
Todėl valstybė, siekdama įgyvendinti savo politinius, ekonominius, demografinius, kultūrinius ar kitus tikslus, negali atsiriboti nuo visuomenės ir neatsižvelgti į joje gyvenančių žmonių poreikius.
Siekiant užtikrinti bet kurios šalies bei jos piliečių gerovę, susiduriama su socialinėmis problemomis.
Šioms problemoms spręsti valstybė turi surasti būdus, labiausiai atitinkančius susidariusią situaciją bei numatyti veiksmingiausias priemones atsiradusioms problemoms pašalinti.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Tuo tikslu formuojama valstybės socialinė politika.
Socialinė politika: uždaviniai ir priemonės
Socialinė politika- tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; ji apima socialinę apsaugą bei priemones taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse.
Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama.
Pirma funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.).
Teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje gina LR Konstitucija.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Gerovės valstybės funkcijos
- Socialinio teisingumo įtvirtinimas.
- Standartinių rizikų mažinimas (nedarbas, profesinės ligos).
- Socialinė parama ir apsauga.
- Užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu priemonių rengimas ir vykdymas.
Socialinės politikos komponentai ir strategijos
Gyventojų pajamų dinamika, Valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategija, Valstybinė parama šeimai, Vaikų teisių apsauga, Būsto politikos socialiniai aspektai, Neįgaliųjų integracija ir socialinės paslaugos, Nacionalinė užimtumo politikos strategija, Repatriacijos ir užsieniečių integracijos socialiniai klausimai, Darbo santykiai, Darbo sauga - tai temos, kuriomis formuluojama ir įgyvendinama socialinė politika.
Vaiko gerovės politika kaip socialinės valstybės uždavinys
Vaiko gerovės politika Lietuvoje reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Civilinis kodeksas, Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, Vaiko globos įstatymas, Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą.
Taip pat tobulinant vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas.
Šio įstatymo kurio tikslas- užtikrinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir kitų su vaiko teisių apsauga susijusių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje, o taip pat kontroliuoti valstybinių, nevalstybinių institucijų veiklą, susijusią su vaiko teisėmis.
Aktualios problemos ir atsakymai
Kalbant apie vaiko gerovės politiką, aktualios problemos Lietuvoje yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
G.Kvieskienė teigia, kad bendrasis vaikų užimtumas per pastaruosius 10 metų sumažėjo daugiau nei 80%.
Autorė pabrėžia ir tai, kad valstybei mažinant poilsio, vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijai, kitoms vaikų užimtumo ir priklausomybių prevencijai skirtas lėšas, daugėja nepilnamečių teisės pažeidėjų.
Gerokai padaugėjo valkataujančių ir girtaujančių vaikų, daugėja platinančių ir vartojančių narkotikus. Blogėja vaikų sveikata.
Ypač didelį nerimą visuomenei kelia 14 -17 metų amžiaus paauglių nusikalstamumo didėjimas, kuris daugiau nei pusantro karto viršija šio amžiaus tarpsnio Lietuvos gyventojų augimo tempą.
S.Dapkienė, remdamasi Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktais tyrimais, teigia, kad dauguma 15-mečių yra ragavę alkoholinių gėrimų. 50% 15-mečių berniukų ir 40% mergaičių nors kartą buvo išgėrę tiek alkoholinių gėrimų, kad jautėsi apsvaigę. 14% 15-mečių berniukų ir 6% mergaičių reguliariai (kasdien ar kelis kartus per savaitę) vartoja alkoholinius gėrimus; 73% berniukų ir 82% mergaičių prisipažino juos vartoję nereguliariai.
Strategijos ir programos vaikų gerovei
Siekiant efektyviai išspręsti šias problemas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtinta Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija yra parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos projektas ir jos įgyvendinimo priemonių 2004-2012 metų plano projektas.
Vaiko gerovės valstybės politikos strategija siekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei, tam numatant valstybės ilgalaikes vaiko gerovės valstybės politikos strategines priemones ir lėšas šių priemonių įgyvendinimui.
Pagrindinės vaiko gerovės politikos programos, vykdomos šiuo metu yra pvz., Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa (2004-2008m.). Kita programa yra Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005-2008 metų programa. Programos tikslas- sudaryti tinkamas sąlygas tėvų globos netekusiam asmeniui socialiai integruotis visuomenėje, ugdyti kiekvieno globojamo asmens savarankiško gyvenimo įgūdžius.
Tėvų globos netekusio asmens socialinė integracija į visuomenę yra kompleksinis ir dinamiškas procesas, kurio metu kiekvieno asmens individualūs poreikiai turi būti tenkinami atsižvelgiant į jo interesus ir galimybes ir šis procesas turi vykti per įvairiapusišką socialinių programų taikymą ir tinkamą valstybės paramos panaudojimą.
Didelį darbą atlieka ir nevyriausybinės organizacijos. Vaikų dienos centrų tinklas plečiasi, steigiasi nauji centrai, nes auga juose teikiamų paslaugų poreikis. Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones (prevencines, intervencines, postvencines) prievartai su visomis jos apraiškomis šalinti.
Programa skiriama vaikui, nukentėjusiam nuo prievartos, jo šeimai, nepilnamečiams smurtautojams. Programą planuojama pradėti įgyvendinti šiais metais. Taip pat šiuo metu rengiama Nacionalinė vaikų dienos centrų 2005 - 2007 m. tęstinumą.
Socialinė ekonomika ir gerovės valstybė
Socialinė ekonomika (angl. social economy) - tai yra tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė.
Socialinė ekonomika, paprastais žodžiais tariant, tai visuomeninė ekonomika susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos.
Pasaulyje nustatyti socialinės ekonomikos veiklos subjektai - kooperatyvai, savitarpio paramos organizacijos (savidraudos bendrijos, kredito unijos), asociacijos ir fondai, socialinės įmonės. Socialinės ekonomikos pagrindinis tikslas - socialinė atsakomybė visuomenei. Pagrindinė socialinės ekonomikos nuosavybės forma - kooperatinė nuosavybė. Pagrindinė socialinės ekonomikos valdymo forma - kolegialus valdymas.
Socialinė ekonomika taip pat veika pagal savąjį solidaraus dalinimosi ekonomikos modelį, įvairias vartotojų platformas, bei kuria savas socialines inovacijas.
Socialinės ekonomikos ryšys su socialine politika
Socialinė ekonomika siekia stiprios socialinės politikos ir kuo didesnio valstybės įsikišimo. Socialinė ekonomika glaudžiai susijusi su socialine politika (be gerovės valstybės negali būti socialinio teisingumo ir socialinės apsaugos).
Socialinė ekonomika turi savo solidaraus dalinimosi ekonominį modelį, yra pilnai savireguliuojanti ir koreguojanti sistema. Socialinės ekonomikos organizacijose populiariausia yra kolektyvinė kooperatinė nuosavybės forma.
Rinkos, liberalizmo ir gerovės valstybės santykis
Kapitalistinė (rinkos) ekonomika remiasi privačia nuosavybe ir individų ekonomine laisve. Ekonominis liberalizmas - doktrina, ginanti maksimaliai galimą rinkų ir laisvosios konkurencijos įtaką koordinuojant ekonominę veiklą.
Pagal ekonominį liberalizmą, bet koks valstybės kišimasis trikdo rinkos, kaip save reguliuojančios ir koreguojančios sistemos, procesą. Valstybei turi būti paliekamos tik funkcijos, kurių negali įgyvendinti rinka, ar kurios būtinos ekonomikos subjektams ir rinkai saugiai ir efektyviai funkcionuoti.
Socialinės ekonomikos sistema veikia pagal visai kitą modelį nei ekonominio liberalizmo sistema. Socialinė ekonomika turi savo solidaraus dalinimosi ekonominį modelį, yra pilnai savireguliuojanti ir koreguojanti sistema.
Siekiama suderinti valstybės funkcijas: ten, kur rinka negali aprėpti socialinių poreikių, gerovės valstybė ir socialinė ekonomika teikia sprendimus.
Socialinės valstybės funkcijų praktinė realizacija
Valstybė, vykdydama socialinę politiką, formuoja mechanizmus socialinės apsaugos, užimtumo skatinimo, būsto politikos socialinių aspektų sprendimo, neįgaliųjų integracijos, vaikų teisių apsaugos ir kitų sričių.
Socialinės politikos veikla glaudžiai susijusi su tarptautine pagalba tobulinant socialinės politikos formavimą ir administravimą.
Nuolatinių inovacijų iniciatyva: naujas būdas dirbti vaikų gerovės srityje
Socialinės politikos priemonių pavyzdžiai
| Priemonė | Tikslas |
|---|---|
| Valstybinis socialinis draudimas | Aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio |
| Socialinė parama | Palaikyti nepasiturinčius, šeimas, vaikus, neįgaliuosius |
| Vaiko gerovės programos | Užtikrinti vaikų apsaugą, ugdymą ir integraciją |
| Užimtumo politika | Didinti įsidarbinimą, suteikti mokymosi galimybes |
Inovacijos ir solidarumas socialinėje politikoje
Socialinėje ekonomikoje nuolat diegiamos inovacijos bendrojo gėrio labui. Daugelis jos novatoriškų idėjų, kaip antai etinis finansavimas ar sąžiningos prekybos judėjimas, apskritasis socialinės ekonomikos stalas tapo visuotinai paplitusiomis.
Socialinės ekonomikos rinka labiausiai veikia per socialinius ryšius ir solidarų dalinimąsi.
Doktrinos ir politinės vertybės
Doktrinos funkcijos: vertinimo (analizuojama, apibūdinama, vertinama politinė situacija), programinė (aptariami tikslai, uždaviniai), rekomendacinė patariamoji (pateikiama formos, metodai, būdai pasiekti tikslą), propagandinė auklėjamoji (formuojamos žmonių nuostatos dėl problemos svarbos, reikšmės), organizacinė mobilizuojamoji (skatinamas žmonių pasiryžimas, veiklumas, atveriamos asmens galimybės).
Svarbiausios šiuolaikinės politinės doktrinos - liberalizmas, socializmas, konservatizmas ir socialumas. Socialumas - sąvoka, kuria apibūdinami žmogaus tarpusavio sąveikų aspektai ir pabrėžia bendruomeninius elgesio aspektus.
tags: #socialiniai #valstybes #uzdaviniai