Lietuvių kalboje apstu žodžių, dėl kurių vartojimo netyla diskusijos. Kaip sinonimai vartojami žodžiai "neįgalusis" ir "invalidas" - vieni tokių. Kad abu žodžiai tinkami vartoti, patvirtina ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultantė Nomeda Šopauskienė.
"Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne žodis "invalidas" apibūdinamas kaip visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus, o "neįgalusis" - visai ar iš dalies negalintis dirbti.
VLKK atstovės teigimu, žodis "invalidas" neturi menkinančios reikšmės. "Prie menkinančią ar niekinančią reikšmę turinčių žodžių žodyne būna žyma "menk." ar "niek.", o prie žodžio "invalidas" nė vienos iš šių žymų nėra", - aiškino N. Šopauskienė.
Ne tik dabartiniame lietuvių kalbos žodyne, bet ir Europos terminų žodyne "Eurovoc" abu terminai pateikiami kaip tinkami vartoti: "Neįgalusis (angl. disabled person, vok. Behinderter, pranc. handicapé) ir invalidas (angl.
Tiesa, viena iš angliško žodžio "invalid" reikšmių yra "negaliojantis, netinkamas" ir vartojant žodį "invalidas" galima įžvelgti menkinimo ženklų.
Taip pat skaitykite: Kriterijai darbingumo lygiui nustatyti
Kad žodis "invalidas" yra nepagarbus ir nuvertinantis žmogaus galimybes, mano ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Elvyra Gančauskienė. Moteris patikino, kad jų įstaigoje žodžio "invalidas" nevartoja niekas.
"Manau, kad šis žodis sumenkina ir žeidžia žmones. Kai patys neįgalieji tokį žodį išgirsta, tikrai būna nepatenkinti.
Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas sutiko, kad žodis "neįgalusis" tinkamesnis, tačiau griežtai nepasisakė ir prieš žodžio "invalidas" vartojimą.
I.Mačiukas prisiminė, kad vartojimo tendencija ėmė keistis maždaug prieš dešimtmetį. "Dar 2004 m. visos su neįgaliaisiais dirbančios įstaigos savo pavadinimuose turėjo žodį "invalidas". Buvo Lietuvos invalidų draugija, pavyzdžiui, mes vadinomės Lietuvos invalidų draugijos Kauno miesto skyrius ir panašiai.
Nežinau, kas inicijavo, bet tada prasidėjo masinis perregistravimas ir žodis "invalidas" pakeistas į "neįgalusis". Manau, kad tiesiog tampa labiau priimtina vartoti žodį "neįgalusis", - samprotavo I.
Taip pat skaitykite: Kas priklauso vienkartinė kompensacija?
Beje, Lietuvos teisės aktuose ir dokumentuose pasirinkta vartoti terminą "neįgalusis". Nuo 2005 m. liepos 1 dienos įsigaliojus atnaujintam Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, nebevartojamos sąvokos "invalidas", "invalidumas".
"Invalido" sąvoka yra visiškai nevartotina, nes ji žemina negalią turintį žmogų. Žemina, nes ši sąvoka yra įgavusi stiprų neigiamą atspalvį, dėl kurio žmogus yra klasifikuojamas į netinkamųjų, mažai kam tinkamųjų būrį.
Invalido sąvoka atsirado po pirmojo pasaulinio karo, iš karo grįžus vyrams be rankų ar kojų, kai jie buvo pripažinti netinkamais karinei tarnybai.
Vakarų Europos šalyse, rūpinantis žmogaus teisėmis, invalidumo sąvokos atsisakyta būtent dėl žmonių klasifikavimo netinkamais. Sovietų Sąjungoje vadinti žmogų invalidu buvo teisėta ir normalu.
Deja, žmonės, turintys negalią, vis dar pavadinami invalidais. To tikrai nebederėtų daryti gerbiant bet kurį žmogų.
Taip pat skaitykite: Atostogos neįgaliesiems Lietuvoje
Pasak „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėjos Kristinos Zitikytės, stebima gaunančiųjų netekto darbingumo (invalidumo) pensijų mažėjimo tendencija: 2005 m. šias pensijas gavo apie 150 tūkst. asmenų, 2019 m. jų sumažėjo iki 130 tūkst.
„Galima galvoti apie keletą priežasčių - galbūt sveikatos apsauga gerėja, galbūt griežtėja darbingumo nustatymo taisyklės, galbūt gerėjanti ekonomikos padėtis gali lemti, kad tas skaičius mažėja.
„Sodra“ negali įvertinti, kuri priežastis daugiausiai lemia šiuos pokyčius, bet panašu, kad jos visos prisideda prie šių pensijų gavėjų mažėjimo“, - įžvalgomis dalijasi K. Zitikytė.
Beje, įdomu tai, kad 2009 m. netekto darbingumo pensijų gavėjų buvo padaugėję iki 167 tūkst.
„Galima manyti, kad ekonomikos nuosmukio laikotarpiu po netekto darbingumo pensijomis galimai slėpėsi ir nedarbo problema“, - svarsto K Zitikytė. Ji atkreipė dėmesį, kad asmenys, kuriems nustatytas 55 proc. ar mažesnis darbingumas, turi teisę ne tik į netekto darbingumo išmokas - šių pensijų gavimo laikotarpis įskaitomas į stažą, reikalingą senatvės pensijai gauti.
„Sodros“ atstovės teigimu, didžiausią dalį sudaro 55-60 metų netekto darbingumo pensijų gavėjai. Skaičiai rodo, kad vienas iš aštuonių vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje yra netekęs dalies darbingumo.
Stebėdami, kad netekto darbingumo pensijų gavėjų mažėja, matome, kad jų aktyvumas darbo rinkoje didėja. 2010 metais dirbo 25 proc. netekto darbingumo pensijas gaunančių žmonių, o 2019-aisiais šis skaičius pakilo iki 36 proc.“, - atkreipia dėmesį K. Zitikytė.
Įdomu tai, kad itin padaugėjo dirbančių vyresnio amžiaus (55-64 m.) netekto darbingumo pensijų gavėjų - prieš 10 metų jų dirbo tik 18 proc., o pernai - jau 31 proc.
„Sodros“ analizė rodo, kad aktyvumas darbo rinkoje priklauso nuo to, kiek žmogus yra netekęs darbingumo. Kuo mažesni netekimai, tuo daugiau dirbančių žmonių. Netekusių 45-55 proc. darbingumo dirba kas antras (27 tūkst. iš 56 tūkst. žmonių), iš 60-70 proc. darbingumo netekusių - trečdalis (17 tūkst. iš 58,1 tūkst. asmenų).
Sudėtingiausiais atvejais - kai netekta 75-100 proc. darbingumo - darbo rinkoje aktyvūs apie 9 proc.
„Sodros“ analizė rodo, kad dažniausiai neįgalieji dirbo mažiau kvalifikuotą darbą. Mažiausiai darbingumo netekusių grupėje vyravo valytojai, vairuotojai, operatoriai, verslo administravimo specialistai, pardavėjai.
Šios profesijos kartojosi ir tarp netekusių 60-70 proc. darbingumo. Sąrašą dar papildė ir buitinių atliekų surinkėjai ir kiti nekvalifikuoti specialistai.
Įdomu tai, kad turintys didžiausią negalią dažniau dirba aukštesnės kvalifikacijos reikalaujančius darbus - tarp jų vyravo verslo administravimo specialistai, valstybės tarnautojai, įmonių vadovai, teisės, socialinės srities ir kultūros specialistai.
Ir tik 3 proc. šių žmonių dirba informacinių technologijų srityje. Pasak K. Zitikytės, panagrinėjus, kam šie žmonės vadovauja, paaiškėjo, kad tai dažniausiai yra bendrijos arba nedidelės įmonės.
„Darbai yra ne fiziniai, atitinka mažesnį šių žmonių darbingumą ir dirbdami jie gali realizuoti save“, - išvadas daro „Sodros“ atstovė.
Vertinant, kaip netekto darbingumo pensijų gavėjų uždirbamos pajamos skiriasi nuo visų dirbančiųjų, išryškėja tendencija, kad jų užmokestis yra trečdaliu mažesnis. K. Zitikytės manymu, tai sietina su mažesniu šių žmonių produktyvumu.
Mažiau kvalifikuotų darbuotojų atlyginimų skirtumai yra maži (tai susiję su minimaliąja mėnesine alga), didesnis atotrūkis atsiranda tarp aukštesnės kvalifikacijos profesijų, ypač privačiajame sektoriuje.
„Noriu atkreipti dėmesį, kad skaičiuojant pajamas „į rankas“, pridėjus netekto darbingumo pensijas, kurios vidutiniškai siekia apie 220 eurų, netekto darbingumo pensijų gavėjų pajamos priartėja prie vidutinių šalyje.
Taigi socialinio draudimo sistema padeda kompensuoti mažesnį atlyginimą, kurį lemia iš dalies prarastas darbingumas“, - teigia „Sodros“ atstovė.
K. Zitikytė pasidžiaugė, kad vis daugiau dalies darbingumo netekusių asmenų yra aktyvūs darbo rinkoje. 46 tūkst. negalią turinčių asmenų šiuo metu yra radę darbo vietą.
„Vis didesnę dirbančiųjų dalį sudaro vyresnio amžiaus ir negalią turintys darbuotojai. Tai iššūkis darbdaviams, kurie turi pritaikyti darbo aplinką, grafiką ir motyvacines priemones, ir kartu iššūkis darbuotojams, iš kurių tikimasi šiandienos poreikius atitinkančios kvalifikacijos bei žinių“, - sako „Sodros“ atstovė.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gana greitai buvo susivokta, kad sovietmečiu vartoti terminai, apibūdinantys negalią turinčius žmones, yra įžeidžiantys ir žeminantys asmenį. Tiesa, vienas iš jų, bene mažiausiai įžeidžiantis (tarp kitų), buvo invalido terminas, kuris vis dar tebėra Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne.
1999 m. Socialinės apsaugos terminų žodyne buvo oficialiai panaudotas negalios terminas, apibrėžiant ją kaip „ribotą žmogaus pajėgumą atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus“.
Lietuvoje žodis negalia labai prigijo oficialioje ir praktinėje vartosenoje. Jis laikomas iš esmės tinkamu ir pakankamai pagarbiu vienokių ar kitokių sutrikimų turinčiam asmeniui pavadinti.
Tačiau ar iš tiesų įvyko esminis perėjimas nuo žeminančio prie pagarbaus negalią turinčio asmens įvardijimo? Neretai girdžiu ir skaitau, kaip žmonės, tarp jų ir žurnalistai, vartoja frazes neįgali valdžia, neįgalus Seimas, neįgalus vadovas ir panašiai, taip nurodydami asmens ar institucijos nepajėgumą ar negebėjimą.
Tad kyla abejonių, ar terminas neįgalus iš tiesų pakeitė žodį invalidas, kuris tame pačiame Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne apibrėžiamas kaip visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus, o neįgalusis - visai ar iš dalies negalintis dirbti.
Invalido terminas nuo senų laikų buvo naudojamas karo suluošintiesiems, kaip netinkamiems karinei tarnybai, pavadinti. Šiandien Lietuvoje neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarka, taikoma negalią turinčiam asmeniui, yra ne kas kita, kaip asmens negalėjimo, netinkamumo, nedarbingumo, silpnumo nustatymas dėl jo ligos ar kitų ypatybių. Asmenį menkinanti žodžio neįgalus, kaip ir invalidas, reikšmė yra akivaizdi. Reikia pripažinti, kad esmės nepakeitėme invalidą pakeitę neįgaliu.
Kodėl, įvardijant negalią turintį žmogų, neįvyko esminio pasikeitimo turinyje? Ko gero, dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl pažodinio vertimo iš anglų kalbos. Antra, dėl vertimo nesuvokiant negalios, kaip reiškinio, kitaip tariant - dėl teorinio neraštingumo ir mažo socialinio jautrumo.
Tie, kurie sukūrė žodį neįgalus, manytina, rėmėsi angliškuoju disabled, taip pademonstruodami savo teorinį neraštingumą. Jei disabled versime paraidžiui, gausime neįgalus. Tačiau tiksli angliškojo žodžio reikšmė kyla iš socialinio negalios modelio, kuris reiškia, kad žmogus yra socialinių aplinkų nugalintas arba išgalintas.
Taip fizinio prieinamumo nebuvimas uždaro kelius fizinę negalią turintiems asmenims. Gestų kalbos, subtitrų, Brailio rašto, lengvai suprantamos kalbos ar kitų alternatyvių informacijos ir komunikacijos būdų menkas visuotinumas socialiai izoliuoja neregius, kurčiuosius, intelekto negalią turinčius asmenis.
Pedagoginių metodų, skirtų mokyti įvairius vaikus drauge, stoka į edukacinę atskirtį išstumia regos, klausos, intelekto sutrikimų turinčius arba autistiškus ir kitus vaikus.
Nuo 2006 m. žmogaus teisių standartas negalios srityje yra Jungtinių Tautų konvencija, kuri buvo inicijuota pačių neįgaliųjų, todėl ji yra laikoma autentišku ir patikimu instrumentu su negalia susijusiai politikai ir praktikai kurti.
Konvencijoje naudojama asmens su negalia, arba negalią turinčio asmens sąvoka (angl. person with disability). Ši negalios samprata yra paremta esminiu žmogaus teisių principu - asmens orumu, asmens dimensiją laikant pagrindine.
Lietuviškas neįgaliojo terminas iš tiesų neturi nei pirmosios (socialiniu modeliu grįstos, nugalinto, angl. disabled), nei antrosios (orumu grįstos, negalią turinčio asmens) tiesioginės reikšmės.
Beje, kitur pasaulyje naudojamas prancūziškas žodis handicap, arba, kalbant apie asmenį, personne handicapée. Handicap kilo iš angliškos frazės hand in cap (ranka kepurėje), kuri reiškia lygius šansus visiems burtus traukiantiems dalyviams.
Būtent tai ir nusako JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kuria šalys narės įsipareigoja skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų negalią turinčių asmenų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
tags: #darbingumo #netekes #zmpgus