Pastaruoju metu valstybių nesutarimai dėl teritorinių klausimų itin ryškūs. Nors valstybių sienų neliečiamumo ir teritorinio vientisumo principai tarp kitų tarptautinės teisės principų, įtvirtintų po Antrojo pasaulinio karo, turėjo užtikrinti valstybių sienų žemėlapio stabilumą. Šie keli pavyzdžiai primena, kad valstybingumas nėra tik fakto klausimas ar susiklosčiusios realybės atspindys: valstybių atsiradimą ir sienų klausimus reguliuoja tarptautinė teisė.
Kosovo 2008 m. nepriklausomybės deklaracijos atitiktį tarptautinei teisei konstatavo Tarptautinis Teisingumo Teismas 2010 m. konsultacinėje išvadoje. Viename iš seniausių su teritorijos klausimais susijusių konfliktų tarp Izraelio ir Palestinos tarptautinę teisę aiškinti taip pat buvo pasitelktas Tarptautinis Teisingumo teismas, kuris 2004 m. konsultacinėje išvadoje konstatavo palestiniečių tautos teisę į apsisprendimą ir Izraelio sienos okupuotoje Palestinos teritorijoje neteisėtumą.
Šeštas karo Ukrainoje mėnuo ir devinti Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo okupacijos metai. Svarstymai, kas būtų buvę, jei tarptautinės bendrijos į Rusijos agresiją būtų vieningai ir principingai reaguota tada, lieka alternatyviai istorijai. Pranešama, kad prieš kelias dienas Rusijos paskirtas vadovas jos okupuotoje Zaporožės dalyje paskelbė apie čia planuojamą referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos.
Tai yra pavojingas manevras. Ne tik dėl to, kad Zaporožėje - didžiausia Europoje atominė elektrinė, bet ir dėl to, kad faktiškai realizavus okupuotų teritorijų aneksiją (įskaitant pasų dalijimą, gyventojų perkėlimą, propagandą ir pan.), susigrąžinti jas sunku. NATO kartojant įsipareigojimą ginti kiekvieną savo (jos valstybių narių) teritorijos centimetrą, galimybė aukoti kai kurias Ukrainos teritorijas dėl taikos kartais nedrąsiai nuskambėdavo iš kai kurių valstybių atstovų lūpų.
Ukrainos Prezidento atsakymas, kaip ir jos pasiryžimas gintis, tvirtas ir aiškus nuo pirmų karo dienų: Ukraina neatiduos savo žemių Rusijai ir jokios teritorijos nebus derybų tarp šių šalių objektas. Svarbu, kad su tuo nesusitaikytų ir tarptautinė bendrija. Teritorija - ne tik valstybės suvereniteto erdvė, sienų ribojamas plotas žemėlapyje, vienas iš valstybingumo elementų, tai - namai žmonių, buvę namai Ukrainoje, dabar - ištisų gyvenviečių griuvėsiai ir kapinynai bei išvežti į nežinią žmonės.
Taip pat skaitykite: Pensijų mokėjimo klausimai
Pasaulyje yra pakankamai daug teritorijų ir į valstybingumą pretenduojančių, tačiau valstybe nesančių, nepripažintų darinių, savo valstybės neturinčių tautų ir kitų sudėtingų situacijų. Valstybės ir tarp jų klostęsi santykiai, kartu su juos aiškinusiomis teisinės ir politinės minties teorijomis ir doktrinomis, iš esmės ir buvo tai, kas kūrė tarptautinę teisę.
Valstybių sienos nustatomos tarptautine sutartimi, šalys gali ginčą dėl sienų (teritorijų) perduoti tarptautiniam teismui ar arbitražui (Tarptautiniame Teisingumo Teisme tokio pobūdžio ginčai sudaro ženklią visų bylų dalį, ypatingai dėl sienų jūroje - jūros erdvių delimitavimo), sienų pokyčius gali lemti valstybių teisių perėmimo situacijos (valstybių susijungimas, teritorijos atsiskyrimas ir pan.), laisvo tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimas. Bet kuriuo atveju teisėtos valstybių sienos yra valstybių laisvos valios pagal tarptautinę teisę pasiekto susitarimo rezultatas.
Pretenduojant į valstybės statusą, reikia atitikti valstybingumo elementus, kurie pagal 1933 m. konvenciją dėl valstybių teisių ir pareigų (Montevideo konvenciją) yra šie: nuolatiniai gyventojai, apibrėžta teritorija, valdžia ir gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis (savarankiškumas). Dar pageidautinas ir valstybei susikūrus pagal tarptautinę teisę įprastas kitų valstybių jos pripažinimas, nors jis pagal deklaracinę teoriją nesukuria valstybės, nes tik konstatuoja egzistuojančios valstybės buvimo faktą, o pagal konstitucinę teoriją - būtinas valstybės atsiradimui.
Šie principai aiškintini sistemiškai: tautų laisvo apsisprendimo principas (daugelio valstybių atsiradimo pagrindas) neišnykęs ir šiandien, jis taikomas tautoms, todėl nėra savaime paneigtas teritorijos vientisumo ir sienų neliečiamumo principų, vis tik 20 a. 6-7 dešimtmečiuose įtvirtintas ir reglamentuotas kolonijų kontekste, todėl šiandien kitų principų kontekste tautų laisvo apsisprendimo principo įgyvendinimo atsiskiriant nuo valstybės galimybė dažniausia nagrinėjama nebent kaip ,,gynybinė secesija“.
Pagal Europos Tarybos Venecijos komisijos kriterijus, referendumai dėl secesijos galimi tik jei atitinka tos šalies konstituciją, turi būti laikomasi inter alia demokratijos, teisės viršenybės principų. Valstybių teisių perėmimo doktrina tarptautinėje teisėje neturi stipraus paprotinio pagrindo ar vieningos valstybių praktikos, reglamentavimas šioje srityje atsirado vėliau nei subyrėjo Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika ir Sovietų Sąjunga.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Apžvelgiant tarptautinės teisės raidą, mėgstama minėti įdomią 1494 m. Tordesillas sutartį tarp Ispanijos ir Portugalijos, pagal kurią didžiųjų geografinių atradimų laikais ,,Naujasis Pasaulis“ (Amerikos žemynai), jų teritorija, gyventojai ir ištekliai, padalinti šioms šalims. Valstybių skaičių ir jų teritorijos ribas keitė svarbiausi pasaulio įvykiai, tarp kurių - Vienos kongresas, Pasauliniai karai ir t.t. Iš esmės per visą klasikinės tarptautinės teisės laikotarpį teritorijų įgijimas nukariavimu buvo realybė, dar daugiau, suteikdavo teisinį titulą į jas. Sienos kito nepaisant gyventojų kilmės, tautybės ir ryšių su teritorija.
Šiandien valstybės turi aiškią pareigą nepripažinti neteisėtų veiksmų ir jų rezultatų, kas, žinoma, galioja ir reaguojant į naujų ,,respublikų“ okupuotose teritorijose ,,susikūrimą“. Tarptautinę teisę pažeidžiančių situacijų ir veiksmų nepripažinimas, notos, sankcijos, narystės organizacijose suspendavimas, pašalinimas iš jos, ginčų sprendimas tarptautiniuose teismuose ir kitais būdais - įprastos tarptautinės teisės į pažeidimus reaguoti skirtos priemonės, pritaikytos ir šįkart atsakant į Rusijos agresiją Ukrainoje.
Nors teisės prasme okupacija, aneksija ir su jomis susijusių neteisėtų veiksmų teritorijos atžvilgiu pasekmės yra niekinės ir nesukuriančios jokių teisių į teritoriją, faktine prasme, deja, tokios neteisėtos situacijos linkusios užsitęsti, ilgainiui bandydamos okupaciją smerkiančių deklaracijų ir pasižadėjimų padėti užpultajai valstybei tvirtybę ir šalių vienybę energetinių, politinių, saugumo ir kitų implikacijų fone.
Tokią riziką gerai parodo Sakartvelo pavyzdys, šalies, kurios 2008 m. karas su Rusija paliko ,,pasportizacijos“ ir ,,borderizacijos“ terminus, Pietų Osetijos ir Abchazijos ,,respublikas“, nepriklausomomis pripažintas tik Rusijos ir kelių kitų šalių (pvz., Nikaragvos, Sirijos). Nors po Krymo okupacijos ne viena tarptautinė organizacija ir dauguma valstybių pasmerkė šią aneksiją (įskaitant paramą separatistams ir imituojamus ,,referendumus“), pavyzdžiui, ,,Nord Stream“ dujotiekio projektas buvo įgyvendinamas toliau, o tiltas, sujungęs Krymą su Rusija, liko.
Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėjimo misija Ukrainoje (UN Human Rights Monitoring Mission in Ukraine, HRMMU), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija ataskaitose skelbia apie Rusijos Ukrainoje vykdomus žmonių kankinimus ir kitą nežmonišką elgesį, civilių žudymą, prievartavimus, plėšimą, priverstinį asmenų (įskaitant vaikų) perkėlimą, vadinamuosius ,,filtravimo centrus“ ir kitą tarptautinę teisę pažeidžiančią praktiką.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos
Apibendrinant, pagal tarptautinę teisę Donecko ir Luhansko liaudies respublikų nėra, kaip ir Zaporožės ar Chersono ,,respublikų“ atsiradimas būtų neteisėtas, imitavus planuojamus referendumus. Teritorijų atsiskyrimas nuo Ukrainos negali būti vietos referendumų objektas ir pagal Ukrainos Konstituciją. Tokie dariniai negali vadintis valstybėmis, nes valstybingumo elementų jie neturi ir kitiems jas pripažinti valstybėmis tarptautinė teisė draudžia. Šiose teritorijose nėra atskiros tautos, nėra kam apsispręsti, o ir ką spręsti, nėra valdžios teisėtumo ir jos suvereniteto šaltinio (tik Rusijos paskirti statytiniai), nėra jokio valstybingumo pagrindo.
Šiandien, kai skelbiama apie slūgstantį visuomenės dėmesį karui Ukrainoje, svarbu toliau remti ir palaikyti šią šalį, įskaitant dalyvavimą Ukrainos bylose prieš Rusiją ir siekiant asmenų atsakomybės tarptautiniuose teismuose.
Ukrainos karas: tarptautinės teisinės problemos
Kolumbijos Istorija: Trumpas Žvilgsnis
Seniausi aptikti žmogaus veiklos dabartinės Kolumbijos teritorijoje pėdsakai datuojami apie aštuntą tūkstantmetį prieš Kristų (El Abros urvai, Cundinamarcos departamentas). Guajiros pusiasalyje ir Amazonės baseino vakarinėje dalyje gyveno klajoklių aravakų gentys. Rytinės Kordiljeros plynaukštėse įsikūrę čibčai augino maniokus, kukurūzus, kokainmedžius, vertėsi druskos gavyba ir aukso bei smaragdų kasimu, amatais (audimu, indų gamyba, auksakalyste).
Karibų jūros pakrantėje gyvenusi čibčų taironų tauta buvo įkūrusi gyvenviečių (Ciudad perdida; apie 8 amžius). Maždaug 10 a. ėmė formuotis valstybiniai dariniai, 15 a. Pirmosios europiečių ekspedicijos (A. de Hojedos ir A. Vespucci) pasiekė Guajiros pusiasalį 1499. 1508 Vasco Núñez de Balboa vadovavo ekspedicijai į Urabos įlankos pakrantę, kur 1510 įkūrė pirmąją nuolatinę ispanų gyvenvietę Amerikos žemyne (Santa María la Antigua del Darién).
Kolumbijos užkariavimas prasidėjo Karibų jūros pakrantėje įkūrus Santa Marta (1525) ir Cartagena (1533). Per 1536-39 ekspediciją konkistadoras G. Jiménezas de Quesada pasiekė Andus, nukariavo čibčų valstybinius darinius ir įkūrė Santa Fe de Bacatá (dabar Bogota). Užimtas sritis jis pavadino Naująja Granada (Nueva Granada). Iš dabartinio Ekvadoro teritorijos užkariavęs pietinę Kolumbijos dalį S. de Belalcázaras 1536 įkūrė Cali. 15 a. viduryje šalies užkariavimas buvo baigtas.
Nuo 1549 Naujoji Granada įėjo į Peru vicekaralystės sudėtį. 1717 ji tapo Naujosios Granados vicekaralystės, apėmusios dabartinės Kolumbijos, Panamos (nuo 1751), Venesuelos ir Ekvadoro teritorijas, dalimi. Vietos gyventojų skaičius dabartinės Kolumbijos teritorijoje europiečių atvykimo metu vertinamas įvairiai - nuo 2 iki 8 milijonų. Dėl europiečių atneštų užkrečiamų ligų 16 a. gyventojų labai sumažėjo. Vėl ėmė daugėti 17 a. pabaigoje-18 a. pradžioje. Vyko indėnų kultūros susiliejimas su atvykėlių kultūra, plito mišrios santuokos, formavosi metisų kultūra.
Pagrindinės Naujosios Granados ūkio šakos buvo metalų kasyba ir žemės ūkis. Kasyklose dirbantys indėnai buvo išnaudojami taikant enkomjendos sistemą. Sumažėjus indėnų, jie buvo keičiami juodaodžiais vergais iš Afrikos, kurie dirbo kasyklose ir žemės ūkio regionuose, ypač pakrančių žemumose. Žemės ūkiui tapus pagrindine krašto ūkio šaka, enkomjenda palaipsniui keista didelių privačių žemės valdų (asjendų) sistema. Gamtinės sąlygos stabdė valdžios centralizavimą. Dėl izoliacijos atsiradę ryškūs skirtumai tarp regionų skatino stiprų vietos identitetą ir konkurenciją.
Svarbi buvo Katalikų Bažnyčia, jai priklausė dauguma mokyklų. 1580 dominikonų ordinas Bogotoje įsteigė seniausią Kolumbijoje Šv. Tomo universitetą. Ekonominę ir politinę krašto raidą stabdė metropolijos (Ispanijos) vykdoma politika. Ispanijos centrinė valdžia draudė prekybą tarp kolonijų, prekyba su metropolija buvo vykdoma per paskirtus uostus. 18 a. prekyba liberalizuota, kolonijoms leista prekiauti tarpusavyje. Stiprėjo trintis tarp kolonijinės administracijos, sudarytos iš Ispanijoje gimusių asmenų, ir kreolų.
Konfliktą su metropolija ir vidinius nesutarimus dar sustiprino augantys mokesčiai, skirti 1779-83 Ispanijos-Anglijos karui finansuoti. Prancūzijos įsiveržimas į Ispaniją 1807 sustiprino Naujosios Granados nepriklausomybės šalininkų gretas. Po 1810 07 20 Bogotoje įvykusio sukilimo 1811 nepriklausomybę paskelbė Cundinamarcos provincija. Įsiplieskė turtingų kreolų ir europiečių interesus gynusių centralistų (A. Nariño) ir federalistų (Camilo Torresas Tenorio) vidaus kovos. 1814-16 Ispanija nuslopino sukilimą, buvo atkurta kolonijinė valdžia.
F. J. de Paula Santandero vadovaujami respublikonų pajėgų likučiai tęsė pasipriešinimą ir susijungė su Orinoco baseine veikusiais S. Bolívaro sukilėliais. Jungtinės sukilėlių pajėgos 1819 08 07 nugalėjo ispanų kariuomenę Boyacá mūšyje. 1819 Nacionalinis kongresas Angosturoje (dabar Ciudad Bolívaras) paskelbė S. Bolívarą Kolumbijos Respublikos (Didžioji Kolumbija) prezidentu. Kolumbijos Respublika daugmaž apėmė šiuolaikinės Panamos, Kolumbijos, Venesuelos ir Ekvadoro teritorijas. 1821 priimta Kolumbijos Respublikos konstitucija.
Dėl civilių ir kariškių nesutarimų bei regionų skirtumų Kolumbijos Respublika buvo labai nestabili. 1830 atsiskyrus Venesuelai ir Ekvadorui Kolumbijos Respublika nustojo egzistuoti. Susikūrė Naujosios Granados, Venesuelos ir Ekvadoro valstybės. 1832 priimta Naujosios Granados konstitucija apribojo Prezidento galias ir išplėtė regionų autonomiją. 1832 prezidentu tapo F. J. de Paula Santanderas.
Kilo teritorinis konfliktas su Ekvadoru. Kolumbijos liberalų partija (įsteigta 1848) ir Kolumbijos konservatorių partija (1849) tapo pagrindinėmis jėgomis, dominavusiomis šalies politiniame gyvenime iki pat 21 a. 1849-80 valdė liberalai. 1850 Naujojoje Granadoje panaikinta vergija ir įvykdyta žemės reforma (panaikinti indėnų bendruomeninės žemės pardavimo apribojimai). 1853 priimta nauja konstitucija, suteikta rinkimų teisė vyrams. Naujoje konstitucijoje t. p. įtvirtinti tiesioginiai prezidento ir Kongreso narių rinkimai, plati autonomija departamentams.
1857 priimtoje konstitucijoje šalies pavadinimas pakeistas į Granados Konfederaciją. 1863 priimta federalinė ir antiklerikalinė konstitucija. Šalis pavadinta Jungtinėmis Kolumbijos Valstijomis. Garantuota religijos išpažinimo laisvė. 1880 užsitikrinęs abiejų partijų - konservatorių ir liberalų - nuosaikiųjų atstovų paramą prezidentu tapo R. Núñezas. 1884 kilus liberalų maištui, siekdamas būti perrinktas jis buvo priverstas sudaryti sąjungą su konservatoriais.
1886 konstitucija sustiprino prezidento pozicijas, prasidėjo 50 m. trukęs konservatorių dominavimo laikotarpis. Grįžta prie valstybės centralizacijos ir stipraus Katalikų Bažnyčios vaidmens atkūrimo. Šalis pavadinta Kolumbijos Respublika, konstitucijoje įtvirtinti unitarinės valstybės principai. 1887 pasirašytas konkordatas su Vatikanu.
Augo trijų pagrindinių žemės ūkio produktų - tabako, chinino ir kavos pardavimai. Tęsėsi liberalų ir konservatorių kova. Liberalų partija atstovavo kavos plantacijų savininkų ir importo bei eksporto prekybininkų interesams. Ji vadovavosi valstybės nesikišimo į ekonominį gyvenimą ir laisvos prekybos doktrina. Konservatoriai rėmėsi protekcionizmo doktrina ir skatino vietos pramonės vystymąsi.
Tūkstančio Dienų Karas ir Panamos Atsiskyrimas
Partijų tarpusavio kovų kulminacija tapo Tūkstančio dienų karas (Guerra de los Mil Días; 1899-1902), įvairiais vertinimais nusinešęs 60-130 tūkstančių gyvybių. 1903 nuo Kolumbijos atsiskyrė Panama. Kolumbijos Kongresui atmetus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pasiūlymą iškasti kanalą per Panamos sąsmauką kilo panamiečių sukilimas. Sukilėliai sudarė sutartį su JAV, pagal kurią mainais į kanalo iškasimą ir kasmetinį mokestį Panamai kanalo zonoje buvo pripažinta JAV jurisdikcija (Panamos-Jungtinių Amerikos Valstijų sutartys).
XX Amžius: Ekonominė Raida ir Konfliktai
Kolumbijos vidaus raida paspartėjo po 1905. Konservatorių vykdomos reformos pagerino šalies ekonominę padėtį, pritraukė užsienio investicijų, padidino prekybos apimtis. 20 a. pirmoje pusėje Kolumbijoje augo JAV, silpnėjo Jungtinės Karalystės ir Vokietijos įtaka. Atkurti santykiai su JAV atvėrė duris užsienio valiutų srautams ir investicijoms. Pagrindinis užsienio valiutų šaltinis buvo kavos eksportas. 1909-28 kavos eksporto apimtys kasmet augo beveik 10 %. 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje kavamedžių auginimas ir prekyba kava sudarė beveik penktadalį Kolumbijos bendrojo vidaus produkto.
Kitų valiutų šaltinis buvo beprocentės užsienio paskolos ir JAV sumokėta kompensacija už Panamos netekimą. Vystėsi kasybos (smaragdų, platinos) ir naftos gavybos sektorius. Priklausomybė nuo eksporto turėjo trūkumų. 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje kava, nafta ir bananai sudarė atitinkamai 69, 17 ir 6 proc. visos Kolumbijos eksporto apimties. Visų trijų produktų kainos smarkiai krito per pasaulinę ekonominę krizę (1929-33). Dėl ekonomikos nuosmukio konservatoriai pralaimėjo 1930 prezidento rinkimus. Prezidentu išrinktas liberalas Enrique Olaya Herrera (valdė 1930-34).
Dėl blogėjančios ekonominės padėties sustiprėjo socialiniai neramumai. Prezidentas Alfonso Lópezas Pumarejo (valdė 1936-38 ir 1942-45) inicijavo keletą reformų, pavadintų Žygiuojančia revoliucija (La Revolución en Marcha). Svarbiausias buvo 1936 priimtas socialinis įstatymas, kuriuo faktinis žemės užvaldymas pripažintas teisiniu pagrindu naudotis ta žeme (gynė savavališkai užėmusius žemę valstiečius). 20 a. 4 dešimtmetyje prasidėjo sparti Kolumbijos pramonės plėtra. Medellínas tapo svarbiausiu medvilnės ir kitų audinių gamybos centru. Kolumbija tiesiogiai nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, nors 1943 paskelbė karą Ašies valstybėms.
Nuo 1930 į politinio gyvenimo nuošalę nustumti konservatoriai ėmėsi grubių represijų prieš liberalus. 1948 nužudytas liberalų partijos kairiojo sparno lyderis Jorge Eliéceras Gaitánas. Neramumai apėmė visą šalį, išskyrus Nariño departamento pietinę dalį ir kai kuriuos Karibų jūros pakrantės regionus. Konservatorių vyriausybė neramumams malšinti pasitelkė kariuomenę. Dėl kariškių taikomų represijų brutalumo augo gyventojų nepasitenkinimas, kaimo vietovėse kūrėsi kairiųjų jėgų ir liberalų vadovaujami savigynos būriai. 1949 liberalai atsisakė kelti kandidatūrą į prezidento postą. 1950 prezidentu tapęs vienintelis kandidatavęs konservatorius Laureano Gómezas dar sustiprino represijas ir apribojo pilietines laisves.
Nacionalinis Frontas ir Partizaniniai Judėjimai
Po 1953 įvykdyto, daugumos gyventojų palaikyto valstybės perversmo, prezidentu tapęs generolas G. Rojasas Pinilla stengėsi nutraukti prievartą, skatino ekonomiką. Vis dėlto, neįgyvendinus rinkimų pažadų, jo populiarumas smuko. 1957 susitarta dėl Nacionalinio fronto (Frente Nacional) vyriausybės - konservatorių ir liberalų koalicijos. Susitarimas numatęs paritetinį valdymą - prezidentu pakaitomis renkamas konservatorius ir liberalas, vienodas abiejų partijų atstovų skaičius įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijose - galiojo 16 m.
1964 Kuboje studijavę kolumbiečiai įkūrė Nacionalinę išsilaisvinimo armiją (Ejército de Liberación Nacional; ELN), kuri savo veikloje vadovavosi Che Guevaros strategija, vėliau - išsilaisvinimo teologija. Tais pačiais metai Kolumbijos komunistų partija įkūrė savo ginkluotą sparną - Kolumbijos revoliucines ginkluotąsias pajėgas (Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia; FARC). Trečiojo Nacionalinio fronto prezidento Carloso Lleraso Restrepo kadencijos metu (1966-70) Kolumbijos ekonomika sustiprėjo, imtasi politinių reformų siekiant užtikrinti sklandų politinį procesą Nacionalinio fronto susitarimui nustojus galios.
Narkotikų Prekyba ir Taikos Derybos
20 a. 8 dešimtmečio viduryje Kolumbija susidūrė su nauja problema - narkotikais. 1975 Meksikai sustiprinus kovą su narkotikų prekeiviais, pagrindinio marihuanos tiekėjo vaidmenį perėmė Kolumbijos nusikalstamos grupuotės. Naudodami iš prekybos marihuana gautą pelną vadinamieji narkobaronai ėmėsi kokaino kontrabandos. Susikūrė du pagrindiniai Kolumbijos narkotikų karteliai - Medellíno (vadovas Pablo Escobaras) ir Cali.
1982 prezidentu išrinktas konservatorius Belisario Antonio Betancuras Cuartasas siekė pradėti taikos derybas su partizanų grupuotėmis. 1982 priimtas amnestijos įstatymas sukilėliams, pavyko įtikinti FARC ir M‑19 sudaryti paliaubų susitarimus. Tuo pat metu šalyje sustiprėjo dešiniųjų savigynos organizacijų veikla. Prezidentas Virgilio Barco Vargasas (valdė 1986-90) nesėkmingai bandė atnaujinti derybas su kairiaisiais partizanais ir kovojo su prekyba narkotikais. Toliau stiprėjo kairiųjų partizanų ir dešiniųjų savigynos organizacijų veikla.
Nauja Konstitucija ir Tęsiantis Konfliktas
Vadovaujant prezidentui Cézarui Gavirijai Trujillo (1990-94) M‑19 susitarė su vyriausybe dėl ginkluotos kovo nutraukimo ir tapo legalia politine partija. FARC ir ELN 1990 atnaujino karinius veiksmus. 1991 priimta nauja konstitucija nustatė, kad prezidentas renkamas absoliučia šalies rinkėjų balsų dauguma (jei reikia, organizuojamas antrasis rinkimų turas).
Prezidentas Ernesto Samperas Pizano (valdė 1994-98) tęsė kovą su narkotikų prekeiviais, tačiau 1995 su artimiausiais bendražygiais buvo apkaltintas ryšiais su Cali karteliu. 1998 pabaigoje FARC ir ELN kontroliavo daugiau kaip 35 % šalies teritorijos.
Žemiau esančioje lentelėje pateikiami Kolumbijos pagrindiniai žemės ūkio produktai ir jų eksporto apimtys XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje:
| Produktas | Eksporto apimtis (%) |
|---|---|
| Kava | 69 |
| Nafta | 17 |
| Bananai | 6 |
tags: #referendumo #nebus #prisiminsim #kas #yra #priklausomybe