Šiame straipsnyje siekiama atskleisti socialinių pokyčių ir administracinės teisės sąveiką. Pirmoji problema - socialinių pokyčių samprata ir jų sąsajos su administracine teise. Socialiniai pokyčiai neišvengiamai veikia administracinę teisę.
Kad suspėtų keistis kartu su visuomene, veiksmingai „atspindėtų“ socialinės tikrovės dinamiką, administracinė teisė turi pasitelkti socialinių mokslų metodus bei įdiegti teisės viršenybę konkrečiame visuomenės raidos etape. Būtina anksti atpažinti socialinius pokyčius ir numatyti, kokias permainas jie sukels. Tuomet galėtume sukurti aiškesnę administracinės teisės normos, sureguliuosiančios vieną ar kitą visuomeninį santykį, viziją.
Antroji straipsnio tiriamoji problema skirta aptarti, ar Lietuvos socialiniai pokyčiai daro įtaką įstatymų ir kitų teisės aktų sistemų arba teisės sistemų valdymui. Lietuvoje dar nesukurta veikminga kokybiškų įstatymų rengimo ir jų kontrolės sistema. Dėl to piliečiai nušalinami nuo įstatymų kūrybos, teisingumo vykdymo, jie pasyvūs.
Akivaizdus administracinės priežiūros stiprinimas, agresyvus valstybės tarnų kišimasis į privatų verslą mokesčių surinkimo į biudžetą pretekstu. Tokia teisės socialinė aplinka stumia į neviltį daugelį žmonių. Jiems apmaudu, kad ką tik priimtas įstatymas tuoj pat pakeičiamas arba kitaip „lopomas“ - dažnai po keletą kartų per mėnesį. Galima teigti, kad tokia praktika taip pat silpnina bene svarbiausią kiekvieno įstatymo elementą - jo tiesioginę reguliuojamąją norminę jėgą.
Administracinė teisė negali būti uždara, atlikdama savo misiją ji privalo naudotis kitų mokslų - teisės sociologijos, kitų socialinių mokslų pasiekimais. Administracinė teisė veikia daugelį žmogaus gyvenimo sričių, todėl jos kūrėjai - mokslininkai privalo rūpintis socialinių pokyčių diagnozavimu ir įvertinimu. Šiam tikslui galėtų pasitarnauti sociologiniai tyrimai, kurių išvados leistų valdyti ir numatyti priimamo įstatymo veiksmingumą.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Trečioji straipsnio nagrinėjamoji problema - atskleisti administracinės teisės kaitą lemiančius veiksnius. Administracinė teisė gebės atlikti savo funkcijas, jei laiku ir tinkamai reaguos į ją formuojančios aplinkos pokyčius.
Pavyzdžiui, nauji įstatymai gali gerinti verslo reguliavimo aplinką arba sukurti žlugdančias verslą sąlygas vieniems ir proteguojančias sąlygas kitiems. Todėl administracinė teisė turi gebėti konstitucinių principų kontrolės pagrindu strategiškai reaguoti į aplinkos permainas. Ji privalo naujai įvertinti ir prireikus keisti teisinio reguliavimo priemones ir metodus pradėdama nuo administracinio teisinio reguliavimo sistemos analizės ir atnaujinimo.
Ketvirtoji straipsnyje nagrinėjama problema atskleidžia Lietuvos administracinės teisės teorijos formavimosi vėlavimo veiksnius. Valdymo požiūriu, įstatymų rengimą, leidybą ir įstatymų įgyvendinimą galima vertinti kaip vieningą teisinio reguliavimo sistemą, kuriai taikoma sistemų valdymo patirtis. Efektyvus valdymas panaudoja socialinius dėsningumus, modeliuoja valdymo sprendimus, kryptingais ir sutelktais poveikiais siekia tam tikrų visuomenei reikšmingų rezultatų.
Šiame straipsnyje siekiama atskleisti socialinių pokyčių ir policijos subjektiškumo formavimosi tendencijų sąsajas valstybės, teisinės sistemos ir policijos reformų kontekste. Straipsnis sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje analizuojama socialinių pokyčių, socialinių įtampų laukų įtaka policijos subjektiškumui. Antrojoje dalyje keliama policijos subjektiškumo ir jos realių bei galimų socialinių reakcijų į nusikalstamumo kontrolės ir viešosios tvarkos užtikrinimo aktualijas, santykio problema. Trečioji straipsnio dalis skiriama policijos strateginių reformų principų tobulinimui kaip intelektualiai investicijai į policijos subjektiškumo ateitį aptarti.
Štai visai neseniai kovo 12 d. „Žinių radijo“ laidoje „10 minučių su Rimvydu Valatka“, jis atskleidė šiuolaikinę probleminę temą: „Kodėl Lietuvoje nėra diskusijų?“ Šioje temoje paliesta beprotiškai liūdna universitetų tikrovė, susidariusi dėl Švietimo ir mokslo ministerijos (toliau - Ministerija) nekompetentingos veiklos. R.Valatka diagnozuoja: „[...] kad valdžia nustojo net imituoti diskusiją. Net tada, kai, pavyzdžiui, kalbama su profesūra ir universitetais“.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Žurnalisto manymu, tokia Ministerijos veikla veda link to, kad penktadalis mūsų universitetų studijų programų yra „mirtininkės“. Jis išvardija mažiausiai 8 priežastis, dėl kurių Ministerijai turėtų būti gėda. R.Valatką nustebino Studijų vertinimo tvarkos pertvarkos šuoliai, kai „paslaptinga ir niekam nežinoma ekspertų komisija per dvi dienas (nuo šios naujos tvarkos paskelbimo) sugebėjo įvertinti net 1000 studijų programų.“
Šioje vietoje mane stebina Ministerijos vadovybės pasirinktas teisinio nihilizmo kelias, primenantis sovietmečio laikų represinį santykio valdžia - žmonės požiūrį, kai tam tikromis aplinkybėmis įstatymai (ir teisė apskritai) turi būti nustumti į šalį. Štai 2018 m. sausio 13 d Seimas priėmė Mokslo ir studijų įstatymo 2 straipsnio 26 dalies pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2018 m. sausio 24 d. Įmantrios konstrukcijos įstatymo dviprasmiškai suformuluotame turinio tekste teigiama: „Išorinio studijų vertinimo ir aukštųjų mokyklų ir užsienio valstybių aukštųjų mokyklų filialų išorinio vertinimo ir akreditavimo procedūros pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytą Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą taikomos nuo 2018 m. kovo 1 d., o procedūros, pradėtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusių įstatymų nuostatas (paryškinta mano). Iki 2018 m. kovo 1 d. studijų kryptys įvertinamos ir laikinai akredituojamos pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintus reikalavimus ir tvarką“.
Iš šios įstatymo ištraukos galima spręsti, kad įstatymų leidėjas Ministerijai ir universitetams suformulavo teisėkūros nuostatų įgyvendinimo rebusą. Viena vertus, įstatymų leidėjas atėmė iš Vyriausybės spręsti programų akreditacijos klausimus pagal protingai nustatomus terminus, antra - kariniu komandiniu būdu nustatė nerealius akreditacijos terminus, dėl to universitetai tapo beteisiais stebėtojais.
Šioje kazusinėje situacijoje Ministerija pasirinko veikimą savo nuožiūra ir programų akreditaciją įvykdė jau minėtu greituoju apkaltinamojo nuosprendžio būdu, nors įstatyme buvo nurodoma ir studijų krypčių laikina akreditacija.
Dar didesnį teisinį - finansinį smūgį Ministerija sudavė universitetams mokslinės veiklos vertinimo srityje. Įgyvendinant Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. 149 „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo skiriamos biudžetinės lėšos moksliniams tyrimams, eksperimentinei plėtrai ir meno veiklai plėtoti, Švietimo ir mokslo ministrė pasirašė 2017 m. rugsėjo 26 d. įsakymą „Dėl palyginamojo ekspertinio mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vertinimo reglamento patvirtinimo“ ir 2017 m. spalio 4 d. įsakymą „Dėl kasmetinio universitetų ir mokslinių tyrimų institutų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ir meno veiklos vertinimo reglamento patvirtinimo“.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Šių įsakymų teisiniu reglamentavimu universitetams buvo itin sugriežtinti mokslinės veiklos produkcijos vertinimo kriterijai galioję iki Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo. Ministrės nustatytas atgalinis teisės aktų veikimas turi aibę neigiamų padarinių universitetų mokslininkams.
Antai akademinių vadovėlių rašymas buvo išbrauktas iš mokslinės produkcijos sąrašų ir tapo mokslininkų pasirenkamo laisvalaikio užsiėmimu. Ateityje mokslininkai gali neberašyti ne tik vadovėlių, bet ir straipsnių lietuvių kalba šalies teisės žurnalams, nes mokslinės produkcijos vertinimas gimtąja kalba buvo pažemintas, o mokslininkai staiga nukreipiami publikuotis užsienio leidiniuose. Diskriminacinių nuostatų mokslininkams yra ir daugiau.
Mano nuomone, tai panašu į bręstančią universitetų okupavimo situaciją, kurioje Ministerija bet kokia proga stengiasi primesti savo valią. Manau, kad tokia Ministerijos vadovybės veikla prieštarauja visuotinai žinomam teisės aktų negaliojimo atgal, lex retro non agit, principui. Administracinėje teisėje yra įtvirtinta kita taisyklė, lex benignior retro agit, t.y.
Antai Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas yra prasitaręs, kad „krepšelinė sistema“ yra orientuota į rinkodarą ir neskatina kokybės. Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius Arūnas Augustinaitis piktinasi, kad mokslo vertinimo slenkstis pradėtas vertinti atgaline tvarka, ir, jo nuomone, tai vienas iš universitetus žlugdančių faktorių.
Pagaliau reformos savo stichiškumu primena savanaudiškus ir pavojingus eksperimentus su gyvais žmonėmis. Dažnai žaviuosi aštriais, taikliais satyros meistro Rimvydo Valatkos pastebėjimais.
Vienas iš mano dėstomų mokymo dalykų yra „Socialiniai pokyčiai ir administracinė teisė“. Dėstydamas šį kursą studentus mokau mąstyti, kaip teisei reikia reaguoti į socialinius pokyčius ir kaip pastarieji gali paveikti teisę. Tai svarbu šių laikų Lietuvai besiblaškančiai įvairiuose strateginiuose kontūruose, nepaliaujamai keliaujant duobėtais lietuviškais švietimo ir mokslo reformų keliais.
Algimantas Urmonas yra Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės instituto profesorius.
Profesoriaus Algimanto Urmono nuomonė apie teisėsaugos problemas
Atskleisdamas administracinės teisės spragas, profesorius Algimantas Urmonas teigia, kad „Dr. Jonui Ramanauskui, Draugiškas patarimas Kapstymasis smulkmenose išduoda tam tikros sveikatos ir nesveikatos ribos klausimą. Todėl p. Jonai susiimkite save į rankas ir nueikite pas psichiatrą. Pagal požymius tai tipinė šizofrenija, kuri negydoma gali iššaukti didesnę bėdą. Nuoširdžiai norintis gero,- Algimantas U."*** Ar tai čia teisės specialistas kalba? Ar tai ar čia kalba vėl teisės profesorius? Ar Jūs, ponas profesoriau niekada atidžiai ir iki smulkmenų nesate nagrinėjęs teisinių tekstų? Kas Jums suteikė profesoriaus vardą? Mano pozicijos yra visiškai kitokios. Tik labai atidi, nuosekli teisinių dokumentų analizė gali duoti atsakymą į tai, koks JOVALAS yra padarytas Lietuvos teisinėje sistemoje, kuri iš esmės jau ketvirtį amžiaus laiko sugriautus Lietuvos valstybės teisinius pagrindus. Patariu pastudijuoti 2016-9-11 straipsnį „Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo“.
O dabar ką man primeną tamstos profesoriau dr. Algimantai Urmonai požiūris? Tas požiūris primena gūdžios sovietų laikų sistemos požiūrį. Jūs jį tvirtai atstovaujate, kas Jūs esate, tai NEŽINAU. Jeigu Jūsų pozicija nesutampa su manąja, tai jau siunčiate pas psichiatrą. Esu nustebęs, kad tarp teisės profesorių dar tokių yra Lietuvoje. Ponas profesoriau Algimantai Urmonai, pateikite kvalifikuotus argumentus, o ne pas psichiatrą siųskite. Jei neturite protinių sugebėjimų tam padaryti, tai taip ir sakykite, kad nieko nesuprantate, kad esate nepajėgus surasti LR Konstitucijoje termino „dviguba pilietybė“, kad nesugebate suvokti aiškiausio lietuviško žodžio „atskiras“ reikšmės, net su lietuviškų žodynų pagalba, kad neskiriate vienaskaitos nuo daugiskaitos. Ir kas jums suteikė tuos mokslo ir pedagogikos laipsnius? Pagarbiai dr. Prof.
Kas studijavo VU teisės fakultete, turėjo garbės klausyti Gerbiamo Dembinsko paskaitų ir mokytis diagnozuoti pagal požymius kai kuria ligas. Šiuo atveju tam tikras genialumas turi subtilią ribą su šizofrenija. O dėl Jūsų atsakymo, aš tokį ir numačiau. Aš Jūsų nesiunčiu pas psichiatrą, Jūsų pasirinkimas žinoti savo sveikatos galimybes. Daugelis mokslininkų žino teisės ir teisinės sistemos problemas, tiek subjektyvias, tiek ir objektyvias. Mes negalime subjektyviais sprendimais rytoj pasirinkti anglo saksų ar kitokią teisės ir teisinę sistemą. O dėl terminų, kuriuos Jus aptarinėjote.
Terminai yra kultūros ir susitarimo dalykas. Jei mes siaurame žmonių ratelyje susitarsime dėl kitokių terminų pavadinimo, tai tik mes ir vartosime juos. Taigi galime šizofreniją vadinti aukščiausiu genialumu. Ir tai tikra. VTI Prof. Dr. A.U. 2017 m. gegužės 8 d. Prof. A.Urmonas teigia, kad „O dėl terminų, kuriuos Jus aptarinėjote. Terminai yra kultūros ir susitarimo dalykas. Jei mes siaurame žmonių ratelyje susitarsime dėl kitokių terminų pavadinimo, tai tik mes ir vartosime juos.
Labai suprantama, terminai gali būti specifiniai ir jų supratimui gali reikėti tam tikrų žinių. Kadangi čia yra kalbama apie skaičiavimą iki dviejų, „dvi pilietybės“, tai naudoti ilgesnio ir kvailo ir neteisingo ir teisiškai nesąmoningo termino „dviguba pilietybė“ nėra jokio būtinumo, net jeigu Jūs su kažkuo kažkur net ir susitarėte. Prof. V.Sinkevičius tai mano, kad terminas „dviguba pilietybė“ yra trumpesnis nei „dvi pilietybės“. Tai parodo, kad ne kiekvienas garsus teisininkas, konstitucionalistas gali suskaičiuoti iki 15. Tai tokį kvailą terminą išleisti į viešą erdvę, tai reiškia parodyti savo kvailumą, teisinį neraštingumą, kurį kaip papūgos „pasigriebė“ Seimo nariai, teisininkai, JE Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kt. Remtis kvailu terminu ir bandyti užginčyti, tai dar kvailiau ir gėdingiau. Čia tas pats panašiai kaip parodyti savo nuogą užpakalį Eurovizijoje, Kijeve.
Tai kaip matote, prof. A.Urmonas, kada tai išklausęs gerb. Dembinsko paskaitų ir jau sugebantis „diagnozuoti pagal požymius kai kuria ligas“, mane tiesiog pasiuntė: „p. Jonai susiimkite save į rankas ir nueikite pas psichiatrą.“ (žiūr. Draugišką patarimą aukščiau). Jeigu paimti šizofrenijos požymius, kaip nurodyti straipsnio pradžioje, tai pamatysime, kad prof. A. Urmonas turi savo pačio parašyto teksto suvokimo problemų. Viename tekste pataria nueiti pas psichiatrą, o kitame tekste rašo, kad nesiunčia pas psichiatrą. Tai jeigu net savo pačio parašyto teksto nesugeba suvokti, tai reiškia tikrai turi suvokimo problemų ir tegu pats save ir kvalifikuoja pagal tai, jeigu jau kvalifikuoja kitus. Tai jau čia kalbėti apie kito asmens teksto suvokimo galimybes yra problematiška. Kadangi čia yra tokia problema….. jeigu nepatinka kritika, tai tuoj pasiunčiama į psichiatrinę ir mes puikiai atsimename tuos laikus, kas nesutinka su valdžios politika, tą į psichiatrinę.
Jeigu kas nors, ar prof. A. Urmonas iš tikro norėtų tikrai žinoti apie mano psichinę sveikatą, tai apie tą sveikatą yra paskelbtas viešai dokumentas, kuris buvo atspausdintas „Laisvo laikraščio“ nuo pačios leidybos pradžios 7-tame numeryje, gal kokia 15 metų atgal. Dabar to laikraščio neturiu, bet manau jį galima surasti kur nors bibliotekoje. Todėl nutariau pasidomėti ir profesoriaus Algimanto Urmono asmeniu. Juk taip iš niekur niekas neatsiranda. Taigi tai „Administracinės teisės ir proceso katedros vedėjas prof. dr. Algimantas Urmonas. Darbas Mykolo Romerio universitete, Informacinės paslaugos studentams ir visuomeninė veikla (liustracija). Atkreipiau dėmesį į žodį skliausteliuose - „liustracija“, kurį suprantu, kaip sovietinio palikimo eliminavimą. Tai čia pateiksiu iš nurodyto puslapio prof.
Prof. iki 1970 m. studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, įgijo teisininko kvalifikaciją. Nuo 1973 m. iki 1977 m. Visasąjunginiame Nusikalstamumo priežasčių tyrimo prevencinių priemonių rengimo Prokuratūros mokslinio tyrimo institute studijavo aspirantūroje, apgynė teisės kandidato disertaciją, 1979 m. sausio 16 d. - daktaro disertaciją. 2006 m. gegužės 3 d. Tokią prof. Algimanto Urmono asmens analizę padariau todėl, kad jau labai greitai, be jokių argumentų, mane pasiuntė „nueikite pas psichiatrą“. O tai ir yra grynas sovietinis kgbistinis braižas. O pasirodo, kad prof. Tikras lobis tam, kas studijuoja kgb veiklą. O kodėl taip skubiai pasiuntė pas psichiatrą? Gal kgb metodai į kraują jau įaugę? Prof. Algimantą Urmoną pagal tai, ką pavyko perskaityti, vertinu, kaip liustracijos profesionalą. O mes žinome liustracijos rezultatą Lietuvoje, kai save sau prisipažinę kgbistai save patys Seime įstatymu užsislaptino dar 75 metams.
Trumpam sustosiu ties prof. A.Urmono teiginiu: „Tiesiog Tamstos įkyrus smulkmeniškumas yra ypatingas.“ O kuo blogai ypatingas smulkmeniškumas analizuojant teisines sąvokas, teisės sakinius? Net kablelio vieta sakinyje gali būti lemtinga. Tiesiog tai yra privaloma kuo kruopštesnė tekstų ir sąvokų analizė, kitaip negalima tiksliai apibrėžti kas yra teisėje pasakyta. Todėl visos abejonės, kritinis požiūris teisininkui yra privalomas. Todėl prof. A. Urmono nusistebėjimas yra ne vietoje ir ne laiku ir labai neprofesionalu, nes nuo netikslaus sąvokų pavartojimo, jų pakeitimo kitomis sąvokomis Lietuvos piliečiai jau kenčia 14 ir daugiau metų, kai LR KT kreivai, netiksliai, nedovanotinai aplaidžiai ir tiesiog kaip penktoji kolona taip išaiškino LR Konstitucijos 12 str., kad nei į tvorą nei į mietą, kaip kokie beraščiai.
Todėl ypatinga, smulkmeniška ir skrupulinga kiekvieno žodžio, kiekvienos sąvokos, kiekvieno teisės sakinio analizė yra BŪTINA. Nes LR KT siunčia pasaulio lietuvius „velniop“ į nereikalingą referendumą, kuris kainuoja didelius pinigus. Jeigu jau taip gudrūs, tegu referendumo išlaidas apmoka iš savo kišenės. Išvadoje, kurią gaunu, kai smulkmeniškai analizuoju teisės sąvokas, teisės sakinius ir LR KT išaiškinimus dviejų pilietybių klausimu, tai gaunu lygiai PRIEŠINGĄ išvadą, nei ją padarė LR KT teisėjai, kurie gal būt nesmulkmeniškai, pagal politinį, konjunktūrinį užsakymą tą „analizę“, tą išaiškinimą padarė. Todėl būtent smulkmeniška analizė duoda tą teisinį rezultatą, kuris ir yra įtvirtintas LR Konstitucijoje. Kitaip iš viso apie tai rašyti ir kalbėti nereikėtų. Todėl imsiu ir nepaklausysiu prof.
Kadangi vienas iš įdomių ir populiarių klausimų yra apie dvi pilietybes, kurias garbingiausi protai, prof. V. Sinkevičius ir jo išvardinti asmenys vadina „dviguba pilietybe“: „Dvigubos pilietybės“ terminą vartoju ne tik aš, jį savo mokslo darbuose vartoja Lietuvos mokslininkai konstitucionalistai (prof. J.Žilys, prof. E. Šileikis, prof. T. Birmontienė, prof. G. Mesonis, doc. A.
Vos netapau genialiu panaudojęs viso labo kokios penktos klasės lietuvių kalbos gramatikos taisyklę, kad suprasti tai, kad kai daiktavardis yra naudojamas vienaskaitoje, tai kalba eina apie vieną daiktą, o kai apie daugiau daiktų, tai naudojame daugiskaitą. Tai sąvokoje „dviguba pilietybė“, žodis „pilietybė“ yra panaudojamas vienaskaitoje, todėl kalba eina apie vieną dvigubą pilietybę, kas reiškia vienos pilietybės dvigubai daugiau. Ir kas taip galėjo sugalvoti? Prof. V.
Šitą temą, galima sakyti, su-inicijavo prof. V.Landsbergio 2014-01-14 pasisakymas „V. Landsbergis emigrantams: Jūs būsite užsidirbę tik prabangesnį karstą! V.Landsergis savo įdomioje vertybinėjė kalboje yra taip atsiliepęs apie emigrantų tikslus (nuo 6:50 min): „Baikit. Nėra geriau kaip namie. Labai geras žodis yra „Baikit“. Nėra geriau kaip namie. O jeigu kas išsibąsto į tolimus pasviečius, kad užsidirbtų daug pinigų, tai tegu su tais pinigais ir liks, tegu užsidirbęs tiktai prabangesnį karstą. Laimė ne ten. Ir nėra didelė laimė turėt prabangesnį karstą negu kaimyno. Ką nors padaryti gero žmonėms, padaryti gero savo tėvynei, būti kartu su ja ir varguose ir nesusipratimuose ir susipykimuose, bet būti čia ir kurti savo šalį, stiprinti savo šalį. „Nėra geriau kaip namie.“
Tai jei nėra geriau kaip namie, tai ko tie LR piliečiai taip masiškai emigruoja? Gal išprotėjo? O gal visgi ne visiems yra tuose namuose taip gerai kaip prof. V. Landsbergiui? Paanalizuokime šitą vertybinę kalbą, profesoriaus V. Landsbergio supratimą apie padėtį Lietuvoje ir emigracijoje. Tai iš tos kalbos matome, kad vertybinių požiūriu, visų mirties požiūriu, pagal prof. V. Landsbergį, visi tie kur emigruoja galvoja tik apie prabangesnį karstą, o tie kurie dar neemigruoja, galvoja apie pigesnį karstą. Taigi visi Lietuvos žmonės tik ir tegalvoja apie karstą kur jie bebūtų. Gal net ir pats prof. V. Landsbergis galvoja apie savo karstą, kuris jam, manau, nieko nekainuos, nes valstybė jį prabangiai palaidos už savo lėšas ir dar karstą trispalve uždengs. Ir teisingai padarys nes prof. V. Landsbergis 1991-01-08 labai laiku pakvietė ginti Tėvynę. Labai laiku ir jo žodis tuo laiku reiškė labai daug. Nors aš to žodžio ir negirdėjau, nes girdėjau per radiją tik Kazimiero Motiekos žodžius, kvietimą V. Landsbergio vardu ginti Tėvynę.
Taigi tikrai nėra jokio reikalo prof. Tai kai atliekame tokią „karstinę“ analizę, tai suprantame, kad ir Lietuvoje žmonės galvoja tik apie karstą ir jokių kitų vertybinių nuostatų, kaip antai gimdyti ir auginti vaikus, suteikti jiems išsilavinimą ir t.t. nėra. O tie kurie Lietuvoje biznį kuria, tai irgi, kaip kokie emigrantai, apie prabangesnį karstą galvoja. Nes jei emigrantai tik apie prabangesnį karstą galvoja, tai kuo nuo jų skiriasi dar šiek tiek likusių Lietuvoje? Tai čia matau, kad profesorius V. Landsbergis tiesiog tyčiojasi iš LR piliečių ar jie būtų Lietuvoje ar emigracijoje. Ar jau pamiršo, kas pakilo į laisvę ir apgynė besikuriančią Valstybę?
Pabandykime papildomai suprasti, kaip gi prof. Vytautas Landsbergis vertina tai pats, apie tai ką jis pats pasakė. Apie tai yra video „V. Landsbergis apie emigrantus, 2014 01 13“. Čia profesorius V. Landsbergis Edmundo Jakilaičio paklaustas „O Jūs neperspaudėte smerkdamas emigrantus?“ taip atsakė: „Kad aš nesmerkiu emigrantų, kodėl Jums taip pasirodė?“ E. Jakilaitis toliau tęsia: „Na turiu omenyje apie brangesnį karstą.“ Prof. Tokio pokalbio ištrauka parodo, kad prof. V.Landsbergis neturi suvokimo apie tai, kas yra smerktina, kas nesmerktina ir bando įpiršti emigrantams jų vienintelį siekį įsigyti brangesnį karstą, kai tuo tarpu yra vieša informacija, kad emigrantų parama Lietuvai yra didesnė nei Europos sąjungos.
Kas belieka emigrantams, kai atvyksta jų aplankyti… atsistoti ir ploti, ploti, kaip kokiems išprotėjusiems. Nusipelnęs žmogus, žino ko emigrantai pirmiausiai nori - prabangesnio karsto nei kaimyno. Todėl darytina išvada, kad prof. V.Landsbergio vertinimai parodo pažeistus V.Landsbergio jausmus, mąstymą ir aplinkinio pasaulio suvokimą. Atsakykite kiekvienas pats sau į klausimą, kokius jausmus prof. V. Landsbergis išreiškia, kokį mąstymą demonstruoja ir kokį aplinkinio pasaulio suvokimą turi, jei LR piliečius emigravusius iš neteisinės, nedemokratinės valstybės įvertina kaip dvasiškai nuskurdusius, kad jie tik apie prabangesnį karstą tik ir tegalvoja? Jei tai būtų eilinio žmogaus mintys, tai gal ir nevertėtų kreipti į tai per didelio dėmesio. Tačiau šio žmogaus k...
tags: #socialiniai #pokyciai #urmonas