Socialinė prevencija - profilaktinė veikla, kuria siekiama sumažinti socialinės rizikos veiksnius, sudaryti tinkamas sąlygas realizuoti socialinį teisingumą.
Prevencija (lot. praeventio - „Išankstinis kelio užkirtimas“) aiškinama kaip įvairių informacinių. Prevencinis socialinis darbas - profesionalus socialinis darbas, kurio siekiama padidinti žmogaus galimybių potencialą, palaikyti ir apsaugoti psichologines individo galimybes ir aprūpinti jį žiniomis, leidžiančiomis jam išgyventi ar įveikti sunkias gyvenimo problemas (M. Andrašiūnienė, 2007).
Atlikus šį darbą. Objektas Socialinio darbuotojo ar pedagogo vaidmuo prevencinėje veikloje.
Tikslas Išanalizuoti socialinio darbuotojo ar pedagogo vaidmenį prevencinėje veikloje.
Uždaviniai:
- Apžvelgti prevencijos sampratą.
- Aptarti šeimos motyvavimo objektus.
- Aptarti problemiško vaiko analizę.
Šeimos motyvavimo objektai. Tai pozityvus rezultatas.
Taip pat skaitykite: Andrasiūnienės įžvalgos apie rizikos šeimas
Šeimos bendrumas (rūpestis, supratimas. Tai šeimos norių. Tai susipažinus su problemiško elgesio vaiku. Tai teisinis švietimas ir pagalba - informavimas.
Problemiško vaiko analizė. Pirminės prevencijos priemonės. Tai - veiksmai, kuriais šalinamos sąlygos.
Tai - specialios programos, kurios padeda nusikaltusį. Socialinė - pedagoginė reintegracija, reabilitacija.
Tai - individualios specializuotos programos ir strategijos, padedančios rizikos grupės vaikams. Pagalbos prevencija. Šią prevencinę veiklą turi atlikti profesionalūs specialistai (socialiniai pedagogai ar darbuotojai, psichologai, vaikų psichiatrai, pediatrai ir kt. ). Pagalba teikiama tiems, kurie patiria fizinę ir seksualinę prievartą, kurių gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, turintiems tam tikrų raidos ir elgesio sutrikimų, linkusiems daryti drausmės pažeidimus.
Tai - įvairios krypčių užimtumo programos, kuriose dalyvauja mokyklinio amžiaus vaikai. Ankstyvoji prevencija taikoma dar prieš iškylant problemai - siekiant užkirsti kelią vaiko elgesio nukrypimams, propaguoti teisingą, aktyvų gyvenimo būdą. Formuoja, vaikystėje pagrindinius asmenybės bruožus, siekiama išvystyti dorovinius ir elgesio etalonus.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Apie dešimtadalį planetos gyventojų sudaro negalios žmonės. Tai nemaža žmonijos dalis, todėl jų problemos nėra mažiau svarbios (Gudonis, 1998). Šis negalią, integracija į bendrojo lavinimo įstaigas, sudaro sąlygas jiems ugdytis kartu su kitais vaikais, atsižvelgiant į individualius gebėjimus, taip didinant jų socialinę integraciją.
Šis negalią, teisę į ugdymą byloja ratifikuoti tarptautiniai (JT Vaiko teisės konvencija (Žin., 1995, Nr. 60-1501); JT Neįgaliųjų teisių konvencija (Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo, Žin., 2010, Nr. 67-3350) ir kt.)) bei nacionaliniai (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 33-807) ir kt.)) dokumentai.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 23-593; Žin., 2003, Nr. 63-2853) ir Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 115-3228) yra pagrindiniai dokumentai, reglamentuojantys šalies švietimo sistemą.
Šis specialusis ugdymo(-si) poreikis, ugdymo integracijos ir inkliuzijos procesai (Ališauskas ir kt., 2008). Šis negalios situacijoje, integruoto ugdymo tyrimus socialinis ir edukologijos mokslų srityje. Šis negalią, atžvilgiu, ugdymo įstaigos pasirengimu integruotam ugdymui (ugdymo diferencijavimu ir pritaikymu individualiems vaikų gebėjimams, aplinkos pritaikymu ir pan.).
Mokslininkų teiginiai, jog bendrojo lavinimo įstaigose integracijos procesai kartais labiau demonstruojami nei realizuojami (Ališauskas, 2004, p. 19), pagrindžia integracijos bendrojo lavinimo mokykloje aktualumą. Ališauskas, Merkys, 2003; Gedvilienė, 2007;) neįgaliųjų vaikų specialiųjų poreikių tenkinimu (Ališauskas, 2001, 2008).
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Integruoto ugdymo tyrimus užsienyje aprašo Meijer (2003), Rose (2003), Bobel, Szymura (2005). Tyrimų rezultatai parodė, kad svarbus yra mokytojų požiūris į specialiųjų poreikių vaikus, jog jiems trūksta įgūdžių, žinių.
Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos 2007 metais atliktas tyrimas parodė, kad integracija bendrojo lavinimo mokykloje yra nepakankama dėl darbuotojų kvalifikacijos bei jų stygiaus; nepakankamo aplinkos pritaikymo mokyklose pagal neįgaliųjų poreikius; specialiojo ugdymo priemonių stygiaus; pedagogų padėjėjų poreikio bendrojo lavinimo mokyklose. Šiūria prasme.
Šis mokinys integracijos, ugdymo, pagalbos teikimo problematikai nuo 2003 metų buvo skirta 12 tyrimų, iš kurių 9 buvo kompleksinio tyrimo Specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas sudedamosios dalys (Švietimo būklės tyrimų apžvalga, 2008). Šis mokinys situacija ugdymo procese yra gana komplikuota.
Šiuos procesus. Inkliuzinio ugdymo idėjų kontekste vis daugiau dėmesio skiriama visų ugdymo proceso dalyvių: specialistų, pedagogų ir šeimos (tarp jų ir vaiko) bendradarbiavimui, įtraukimui, dalyvavimui ugdymo procese (Ališauskas ir kt., 2008).
Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas (2006) rekomenduoja skatinti pagarbą vaiko nuomonei, užtikrinti jo dalyvavimą visose visuomenės srityse, tarp jų ir mokykloje. Vaiko įtraukimas tenkinant specialiuosius poreikius nagrinėtas Ališausko ir Miltenienės (2001), Ališauskienės ir Miltenienės (2004), Ališauskienės ir kt. (2007), Miltenienės (2008) atliktuose tyrimuose. Ališauskienės ir kt.
Šis, nesiorientuojama į lygiavertį bendradarbiavimą. Tyrimo naujumas. Šio negalią, įtraukimo, dalyvavimo galimybes ugdymo procese, integruoto ugdymo sąlygomis. Tyrimas padeda apžvelgti probleminius integracijos aspektus, taip pat pagerinti proceso dalyvių patirtį.
Probleminiai klausimai. Šis negalią, integracijos procesą? Šis negalią, ugdymą? Šio negalią, ugdymuisi? teisės aktų apžvalga ir analizė.
Darbe sudaro: turinys, įvadas, 3 skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas, anotacija, santrauka lietuvių kalba, santrauka anglų kalba, priedai. Tyrimo duomenis iliustruoja 10 lentelių. Prieduose pateikiami kai kurie tyrimo duomenys bei pusiau struktūruoto interviu klausimų pavyzdys.
Adaptuota programa - valstybiniams išsilavinimo standartams neprilygstanti bendroji dalyko programa, pritaikyta specialiųjų poreikių asmens gebėjimams ir realiam mokymosi lygiui (LR Specialiojo ugdymo įstatymas, Žin., 1998, Nr. Dalinė integracija - specialiųjų poreikių asmens ugdymo derinimas bendrojo ugdymo įstaigos bendrojoje ir specialiojoje klasėse, grupėse; specialiųjų poreikių asmens ugdymas bendrojo ugdymo įstaigos specialiojoje klasėje, grupėje; specialiųjų poreikių asmens ugdymas derinant jų ugdymo procesą specialiojo ugdymo ir bendrojo ugdymo įstaigose (LR Specialiojo ugdymo įstatymas, Žin., 1998, Nr.
Individualioji programa - programa, skirta asmens individualiems gebėjimams ugdyti ir specialiesiems ugdymosi poreikiams tenkinti (LR Specialiojo ugdymo įstatymas, Žin., 1998, Nr. Šis teisės dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintas žmogaus teisės įgyvendinimas nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos (LR Lygių galimybių įstatymas, Žin., 2008, Nr.
Modifikuota programa - specialiųjų poreikių asmeniui pritaikyta bendrojo lavinimo programa, leidžianti jam ugdytis pagal valstybinius išsilavinimo standartus (LR Specialiojo ugdymo įstatymas, Žin., 1998, Nr.
Negalumas - dėl asmens kūno sandaros ir funkcijos sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas (LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-2983.
Specialiųjų poreikių asmenys - vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime (LR Specialiojo ugdymo įstatymas, Žin., 1998, Nr.
Specialusis poreikis - specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (negalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių (LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-2983.
Visiaška integracija - specialiųjų poreikių asmens ugdymas bendrojo ugdymo įstaigos bendrojoje klasėje, grupėje (LR Specialiojo ugdymo įstatymas, Žin., 1998, Nr.
Šis seniausias laikais visose tautose ir bendruomenėse. Ir visais laikais ji buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai pripažinta. Šiais žmonija mėgina atsakyti į klausimus: kas tai yra negalia, kokia jos genezė ir pan.
Šis negalią, ugdymo(si), veiklos, psichosocialinio funkcionavimo bei funkcionalumo pobūdis. Jau vienareikšmiškų atsakymų į minėtus klausimus nėra (Gailienė, 2007). Autoriai prognozuoja, kad vienareikšmiškos negalios fenomeno traktuotės ir nebus jau vien dėl tos priežasties, kad visos tiesos yra santykinės (Gailienė, 2007, p.
Negalia yra multidisciplininis, ne vienos mokslo srities tyrinėjimas objektas: psichologijos, sociologijos, pedagogikos, medicinos. Todėl literatūroje pateikiami įvairūs negalios apibrėžimai, sampratos, vartojami skirtingi terminai.
Lietuvių kalbos žodyne (2005) negalia apibrėžiama kaip negalė (Kai darbuojuos, man užeina tokia negalia. Jos tokia negalia kaip sveikata.) ir kaip negalėjimas, silpnumas, bejėgiškumas . Socialiniame darbe negalia apibūdinama kaip stabili individo psichikos ar fizinė būklė, dėl kurios jis negali savarankiškai atlikti kasdieninių gyvenimo funkcijų (Andrašiūnienė, 2007); fizinė ar protinė kliūtis, kuri trukdo ar riboja individo gebėjimą funkcionuoti kaip kiti (Barker, 1995, cit. Varžinskienė, 2003).
Taip pat nurodoma, jog negalia yra ribotas žmogaus pajėgumas atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus (Kvieskienė, 2003). Berns (2009) nurodo, jog negalia reiškia tam tikros kūno dalies ar organo funkcijos susilpnėjimą arba visiašką nebuvimą. Taip pat negalę yra subtilios būsenos - kurtumas - klausos negalę, aklumas - regos negalę ir pan. (Barkauskaitė ir kt., 2001, cit.
Ruškus (2002) pažymi, jog negalę gali būti apibūdina ne tik kaip terminas, bet ir suprantama kaip fenomenas. Filosofas Tomas Akvinietis apie protiškai negalų žmogų sakė, kad tai yra tas, kas nejuda. Protinę negalią turintys žmonės yra tie, kurių egzistencija yra paralyžuota. Organizmas yra pažeistas, ir siela nebeturi savo instrumento (Ruškus, 1997).
Egzistencinė filosofija akcentuoja kiekvieno asmens būties unikalumą. Žmogaus su negale būtis nėra patologiška, ji tiesiog unikali, o fenomenologija teigia ne tik negalės patirties unikalumą kaip nuostabą keliantį reiškinį, bet ir negalės patirties unikalaus įsiliejimą į mūsų kasdieninio gyvenimo patirtis. Šio egzistavimo ne segreguotoje aplinkoje, bet tarp kitų žmonių, svarbu. Negalumas tampa net tik asmens, bet asmens ir visuomenės problema (Galkienė, 2002).
Tuo tarpu F. Šiam gyvenimui abejotiną pavidalą. Nuomonės ir vertinimai (jie dažnai susiformuoja jausmų, emocijų pagrindu. Negalėjimas kontaktuoti su negaliaisiais ir sutikus negalų žmogų - keistos, kitokios išvaizdos ir elgesio - pajuntamas gailestis, nerimas, net baimė.
Socialinė politika ir intervencija (pvz. Šio negaliojo socialinio vaizdinio. Institucijos, sukurtos negaliesiems globoti ir ugdyti, pobūdis parodo, kaip buvo ir yra visuomenės suvokiama. Šiau sutrikusio intelekto vaikai buvo traktuojami kaip nepajėgūs integruotis į socialinę aplinką, kaip korekcijos objektas, buvo išplėtotas uždarų institucijų, specialiųjų mokyklų, internatų tinklas.
Socialinis struktūravimas (tai socialinės realybės klasifikavimas: ugdytinis, globotinis, klientas. Boyle (2006) teigia, kad medicininis negalės modelis žmogaus elgesį ir patirtis suvokia terminais, kuriais apibūdinami fiziologiniai procesai (cit. Makakutytė, Naujanienė, 2008).
Pasak Ruškaus (2002) ir Pivorienės (2003), klinikinis (medicininis) požiūris orientuojasi į negalės korekciją, negaliesiems buvo teikiama specifinė medicininė ir pedagoginė pagalba. Negalę buvo suvokta kaip koreguotina, nepageidautina skirtybė, nukrypimas nuo normos, asmenine individo problema. Šekauskaitė, 2009).
Šios psichosocialines kultūrines ir fizines kliūtis (Ruškus, 2002). Šiūria negalią. Tai reiškia, kad socialinė aplinka ir joje vyraujantys požiūriai formuoja negalią (Stein, 2007, cit. Anot Oliver (1996), socialinio negalės modelio idėja yra pasakyti, kad negalės problema turi būti sprendžiama kolektyvinio veikimo, o ne vien tik individualiomis pastangomis - gydant, reabilituojant, normalizuojant (cit. Šekauskaitė, 2009).
Remiantis socialiniu negalės modeliu neįgalūs žmonės turi galimybes vystytis, todėl pabrėžiamos šios galimybės, o ne trūkumai. Socialinio darbo požiūriu socialinis negalės modelis yra pageidaujamas, nes grindžiamas žmogaus sveikatos ir gerovės kompleksiniu supratimu (Makakutytė, Naujanienė, 2008, p.
Šias, naujausias modelis, kuris dar kuriasi - paramos modelis. Šiau yra kokybiškai pažangesnis. Šis tyrimų objektas, aiškinamas daugiausia medicininiu arba socialiniu aspektu. Socialinio darbo požiūriu pageidaujamas socialinis negalios supratimo modelis, kai negalia traktuojama kaip sąveikos su aplinka išraiška, bendras visuomenei klausimas.
Andrašiūnienė (2007) Socialinio darbo terminų žodynėlyje nurodo, kad negalus vaikas, tai fizinius arba (ir) psichikos sutrikimus turintis vaikas, kurio socialinis prisitaikymas reikalauja specialios pagalbos. L. Iovvo (1992) nuomone, vaiko negalumas - tai žymus jo galimybių sumažėjimas, laiduojantis nesėkmingą socialinę adaptaciją, savarankiškumo stoką, judėjimo, orientacijos, savo elgesio kontrolės, bendravimo, taip pat mokymosi sutrikimus (cit. Lelikienė, 2003).
Kitur pateikiama, kad vaikas su negalia - tai fizinius arba (ir) psichikos sutrikimus turintis vaikas, kurio socialinis prisitaikymas reikalauja specialios pagalbos (Kvieskienė, 2003). . Įvairiai vaiko su negalia sąvoka apibrėžiama Lietuvos teisės dokumentuose.
LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (Žin., 1996, Nr. 33-807) sakoma, kad negalios vaikas yra vaikas, turintis įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų, nustatytų vaiko sveikatos priežiūros įstaigos, kurie kliudo jam normaliai vystytis, adaptuotis bei integruotis visuomenėje (27(1) str.). LR Socialinių paslaugų įstatyme (Žin., 2006, Nr.
Berns (2009) teigia, kad negalks yra tokie vaikai, kuriems diagnozuojamas protinis atsilikimas, klausos sutrikimai, kurtumas, kalbos arba regos sutrikimai, žymūs emociniai sutrikimai, autizmas, ortopediniai sutrikimai, kiti sveikatos sutrikimai, kurtumas kartu su aklumu, daugybinės negalios, trauminis smegenų sužalojimas, specifinės mokymosi negalios.
Jiems dėl šių sutrikimų reikia specialaus mokymo ir kitų paslaugų. Pedagoginėje literatūroje vaikai, turintys įvairius sutrikimus ir negalės įvardijami kaip ypatingieji vaikai (Hallahan ir Kauffman, 2003). Nurodoma, kad ypatingieji vaikai ir jaunuoliai yra tie, kurių žmogiškosioms galioms visiaškai realizuoti reikia specialiojo ugdymo ir papildomų paslaugų .
Taip pat edukologijoje bei švietimo teisės dokumentuose vartojamas terminas specialusis poreikis, turintys vaikai, specialieji poreikiai vaikai ar mokiniai. Tai vaikai ..., dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime (Specialiojo ugdymo įstatymas, Žin., 1998, Nr. 115-3228) arba toks mokinys, kurio galimybės mokytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų (Švietimo įstatymas, Žin., 1991, Nr. 23-593; Žin., 2003, Nr. 63-2853).
Šiuos įvairius sutrikimus ir negalės, pradėtos vartoti įtvirtinus specialųjį ugdymą, kuris kaip nurodoma Specialiojo ugdymo įstatyme (Žin., 1998, Nr. 115-3228) yra skirtas būtent specialiųjų poreikių asmenų mokymui, lavinimui, vertybinis nuostatų formavimui, pripažįstant vaikų gebėjimus ir galias. Šiais negalia buvo elgtasi įvairiai.