Socialinė rizika - tai visuomenės sisteminės veiklos pobūdis, dėl kurio jai kyla įvairių grėsmių ir pavojų įvairiose srityse, pavyzdžiui, sveikatos, žmogaus teisių, išsilavinimo, ekologinės pusiausvyros ir kitose srityse. Socialinė rizika būdinga šiuolaikinėms vartotojiškoms visuomenėms ir yra nulemta industrializacijos, gamybos modernizacijos bei globalizacijos procesų.
Siekiant didesnio pelno ir naudos, politikai ir ekonomistai rizikingai organizuoja socialinius santykius: didina valstybių skolą, sukelia sistemines politines, ekonomines ir socialines krizes. Rizikingas aktyvumas formuojasi ir dėl mokslo sukurtų naujų technologijų ir medžiagų. Socialinės rizikos laipsnį didina ne pačios naujos technologijos (pvz., branduolinės elektrinės), bet rizikingas pasiryžimas veikti nepaisant galimų neigiamų aplinkybių ir padarinių.
Šiandien socialinės rizikos šeimos yra aktualus ir neišvengiamas valstybės rūpestis, reikalaujantis neatidėliotinų sprendimų. Pastebima, kad pastaraisiais metais tokios šeimos dažniausiai gyvena iš valstybės mokamų pašalpų, uždarbiauja nelegaliais būdais arba nedirba apskritai, aiškindami tai tuo, kad mokamas atlyginimas yra mažas.
Dėmesio centre atsiranda vaikai, kurie gyvena nepalankioje aplinkoje - socialinės rizikos šeimose. Šis rodiklis nekinta jau kurį laiką, tad tai tik dar kartą patvirtina šios problemos aktualumą. Rizikos šeimose augantys vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio, todėl situacijai pataisyti įsteigiami dienos centrai, kurių viena iš funkcijų yra vaikų poreikių tenkinimo galimybės. Jų veikla itin aktuali, stengiantis socialinės rizikos šeimų vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą.
Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu daugiausia socialinės rizikos šeimų yra Kauno, Vilniaus bei Klaipėdos apskrityse.
Trylikos vaikų mama Sikorskienė: meilė yra darbas
Taip pat skaitykite: Socialinės rizikos apibrėžimas
Socialinės rizikos šeimos charakteristikos
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime turi šeima, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, įgyjami reikalingi įgūdžiai, būtini vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje. Šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą.
Svarbu, kaip sėkmingai šeima atlieka savo funkcijas, ir kokiu būdu, jų neatlikdamos, jos rizikuoja tapti socialiai pažeidžiamomis (Kabašinskaitė, 1999). Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje bei kitoje literatūroje skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. Remiantis E. Masiliauskienės, V. Griažkutės (2010) atliktais tyrinėjmais, vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams.
Taigi, bendruoju atveju socialinės rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 m. Socialinės rizikos šeima - tai šeima, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinis ir fizinis poreikių, be to, bendravimo būdas šiose šeimose ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus.
Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę. Anot G. Kondrotaitės ir T. I. Butvilo (2007), socialinės rizikos šeimos dažnai būna deprivacinės, t.y. ribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiškai augti ir tobulėti. Taigi socialinės rizikos šeimos būtsą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominis, socialinis veiksniai neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestas socialinį vaidmenį bei funkcijas.
Šios tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmės sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei ugdymąsi. Šių vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis. Svarbu atskirti veiksnį, sąlygojusį tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei, identifikavimą.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Socialinės rizikos šeimų atsiradimo priežastys
Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. programoje, socialinės rizikos šeimų atsiradimui įtakos turi ekonominiai, socialiniai, demografiniai, psichologiniai bei kiti veiksniai. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis.
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), socialinės rizikos šeimose labai svarbios šeimos nario išgyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose, pasak autorių, vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio.
Dėl šios priežasties susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos. J. Ruškienė ir G. Kondrotaitė (2006) teigia, kad socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šis amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas.
Remiantis J. Ruškienės ir G. Kondrotaitės 2006 m. gegužės mėn. atliktu interviu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja A. Staponaitiene, kalbant apie socialinių paslaugų teikimo išplėtojimą Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu. Būtina konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugas socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams. Socialinis paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėtų tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos.
Aptariant socialinės rizikos paplitimą svarbu pažymėti, kad, kaip teigia G. Kondrotaitė ir T. Butvilas (2007), ją dažnai sąlygoja tokie atvejai, kuomet vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugelį kitų stresinių situacijų. Dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Aptariant socialinės rizikos šeimų patencialą Lietuvoje matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui (Žalimienė, 2004). Kita vertus, vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan.
I. Leliūgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šių vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę. Remiantis G. Kondrotaite ir T. Butvilu (2007), rizikos veiksniai neigiamai veikia vaiko vystimąsi, moralinį ir probleminį elgesį, nesėkmes mokykloje, prastą psichinę sveikatą, kitaip tariant, vaiko socializaciją.
Kaip teigia R. Mikštienė (2006), vaikai, patiriantys bent kelis šiuos rizikos veiksnius, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę. Įsteigus šalies seniūnijose daugiau socialinis darbuotojų etatų, situacija socialinis problemų šeimose atžvilgiu pagerėtų akivaizdžiai. Būtina užtikrinti tinkamą socialinių darbuotojų pasirengimą darbui su rizikos šeimomis. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga.
Taigi šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt. Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvių veiksnių atsiradimą. Tokiu būdu yra sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymo, bėgimo iš namų, įsitraukimas į nusikalstamą veiklą ir pan.
Socialinių paslaugų svarba
Bendrosios socialinės paslaugos - atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos. Jų tikslas - ugdyti ar kompensuoti asmens gebėjimus savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose.
Socialinis darbuotojas, dirbdamas su suaugusiais rizikos asmenimis, įvertina konkretaus asmens individualų pagalbos poreikį, surenka ir kaupia informaciją apie kliento socialines problemas ir aplinką. Įvertinus poreikį kartu su asmeniu sudaromas individualios pagalbos planas.
Socialinė priežiūra - tai specialistų pagalba asmeniui (šeimai), apimanti socialinės įtraukties didinimą, asmens (šeimos) socialinių įgūdžių ir gebėjimų pasirūpinti savimi (šeima) ugdymą.
Svarbu paminėti, kad supervizija - tai darbuotojų ir (ar) socialinių paslaugų įstaigų konsultavimas profesinių santykių klausimais, siekiant tobulinti darbuotojų profesinę kompetenciją ir (ar) socialinių paslaugų įstaigos veiklą. Supervizija gali būti vykdoma individualiai arba grupėse.
Projekto „Bendradarbiavimu grįstas įsidarbinimas“ tikslas - per nuoseklią veiklų programą, padėti socialinę atskirtį patiriančioms grupėms integruotis į darbo rinką. Projekto esmę sudaro socialinę riziką, atskirtį ar pažeidžiamumą patiriančių žmonių integracija ar reintegracija į darbo rinką. Organizacija sieks mažinti socialinę atskirtį bei padėti savo bendruomenės nariams grįžti į darbo rinką.
Projekto „Darbas žmogų puošia“ tikslas - teikiant socialinės integracijos paslaugas, padėti socialinę atskirtį ir rizikas patiriantiems asmenims integruotis į darbo rinką.
Teisės aktai
- Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 2006, Nr.17-589; 2012, Nr.)
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006-04-05 įsakymas Nr. A1-93 „Dėl Socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo” (Žin., 2006, Nr. 43-1570; 2010, Nr.
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 583 „Dėl Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo” (Žin., 2006, Nr. 68-2510; 2010, Nr.
tags: #socialines #rizikos #asmuo