Socialinės Rizikos Suaugusiųjų Apibrėžimas ir Efektyvi Pagalba Lietuvoje

Socialinė atskirtis ir su ja susijusios problemos yra vienas iš didžiausių iššūkių šiuolaikinėje visuomenėje. Lietuvoje kova su socialine atskirtimi yra vienas pagrindinių socialinės politikos prioritetų, o prevencinis socialinės politikos priemonių vaidmuo ypač pabrėžiamas.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme pabrėžiama, kad socialinės rizikos asmuo yra socialiai atskirtas žmogus. Tokiems asmenims būdingas abejojimas savo asmenybės vertingumu, nuolatinė baimė būti atstumtiems, neužtikrintų situacijų vengimas, uždarumas, vienišumas, perdėta ateities ir rizikingų situacijų baimė, įsitikinimas, jog aplinkiniai su jais elgiasi neteisingai bei nesugebėjimas džiaugtis gyvenimu.

Socialinės rizikos grupės yra labai skirtingos: bedarbiai, neįgalieji, pagyvenę žmonės, valkatos, nuteistieji ir grįžę iš įkalinimo vietų, įvairias priklausomybes turintys žmonės - tai tradicinės socialinės atskirties grupės. Tačiau esant tam tikroms sąlygoms, atsiranda naujos marginalinės grupės. Skirtingų socialinės rizikos grupių asmenys susiduria su skirtingomis problemomis, todėl su tokiais asmenimis turi būti dirbamas įvairaus pobūdžio socialinis darbas. Valstybės bei visuomenės pagalba kiekvienai socialinės rizikos grupei turi būti individuali.

Neišvengiama globalizacijos pasekmė - socialinės atskirties didėjimas. Socialinės rizikos asmenys dažnai patiria įvairias gyvenimo problemas, sunkiai integruojasi į visuomenę ir dėl to tampa atskirti nuo jos. Šių problemų sprendimas yra būtinas siekiant užtikrinti socialinę įtrauktį.

Socialinės rizikos (probleminės) šeimos - tai šeimos, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, neprižiūrimi vaikai, naudojama psichologinė, fizinė ar seksualinė prievarta. Jos dažnai vadinamos "disfunkcinėmis", t.y. sukeliančiomis psichologinį diskomfortą, sunkiai integruojasi į demokratinę visuomenę, neretai įsitraukia į nusikalstamą veiklą arba patys tampa nusikaltimų aukomis. Sprendžiant šių vaikų nepriežiūros problemą, reikalinga visuomeninė socialinė pagalba.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Šiuo metu Lietuvoje veikia įvairios nevyriausybinės ugdymo institucijos, kaip vaikų dienos centrai, kurios iškelia sau pagrindinį tikslą - socialinių paslaugų plėtrą socialinės rizikos šeimoms ir vaikams. Dienos centruose vaikams organizuojamas ugdymas, pamokų ruošimas, laisvalaikio užimtumas ir maitinimas. Dienos centrų darbuotojai įtraukia vaikus į naudingą, jiems įdomią veiklą, padeda jiems keisti vertybinę orientaciją, atitraukia nuo kenksmingo gatvės poveikio. Su šių vaikų tėvais dirbamas sistemingas socialinis darbas, jie skatinami geriau rūpintis savo vaikais ir jų ugdymu.

Vaikų dienos centrų veikla ir poveikis socialinės rizikos šeimoms ir vaikams labai menkai ištirti. Šių jų rezultatai dažniausiai nėra lyginami platesniu (pavyzdžiui, atskiro regiono) mastu ir viešai neskelbiami. Pasigendama statistinių duomenų ir mokslinių straipsnių šia tema.

Visuomeninė organizacija „Užusalių bendruomenės centras“ – „Nepavargstantis vaikų dienos centras“

Socialinės Apsaugos Sistema

Socialinės apsaugos paskirtis - užtikrinti harmoningą žmogaus socialinę raidą, t.y. garantuoti žmogaus pasirinkimo galimybes, nes esant bet kokiam visuomenės gyvenimo lygiui žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi; įgyti žinių; apsirūpinti ištekliais (daugiausia iš darbo pajamų), reikalingais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti.

Socialinė apsauga - tai įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą socialinės rizikos atvejais, suteikianti papildomas pajamas būtiniausiems šeimos (asmens) poreikiams tenkinti. Socialinės rizikos, arba socialiniai pavojai, apibūdinami kaip pajamų praradimas, žymus jų sumažėjimas arba papildomos išlaidos dėl senatvės, neįgalumo, ligos, nedarbo, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nepritekliaus, mirties ir kitų šeimos aplinkybių.

Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje dominuoja privalomieji socialinio draudimo fondai. Dėl žemo viešojo pajamų perskirstymo lygio Lietuva socialinės apsaugos finansavimui gali skirti mažesnę dalį bendrojo vidaus produkto (BVP) - 15,2 proc., lyginant su ES-15 - 27,5 proc. nuo BVP. Todėl stiprėja nevyriausybinių organizacijų vaidmuo, plėtojama privati ir bažnytinė labdara.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Valstybinis socialinis draudimas - tai socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimos nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos.

Socialinė parama - tai įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių visuma, apimanti piniginę paramą ir socialines paslaugas jos reikalingiems žmonėms, neapdraustiems valstybiniu (privalomu) socialiniu draudimu. Jos paskirtis - užtikrinti būtiniausius poreikius asmenims, kurių pajamų iš darbo, socialinio draudimo ir kitų šaltinių neužtenka šiems poreikiams patenkinti. Be to, ji turi teikti pagalbą tiems, kurių gebėjimas pasirūpinti savimi yra nepakankamas. Socialinės paramos sistema neužtikrina žmogui ilgalaikio ekonominio bei socialinio saugumo, o tik padeda išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, integruotis visuomenėje.

Socialinė paramos sistema Lietuvoje yra decentralizuota. Piniginė socialinė parama daugiausia teikiama pašalpomis arba kompensuojant tam tikras išlaidas (šildymo, transporto ir kt.). Dalis piniginės socialinės paramos teikiama įvertinant gavėjo pajamas, kita dalis - tam tikroms gyventojų kategorijoms be pajamų patikrinimo.

Atsižvelgiant į žmonių socialinius poreikius, valstybė negali apsiriboti vien pasyvios pagalbos teikimu socialinės rizikos asmenims. Labai svarbu yra mažinti šių asmenų socialinę atskirtį, skatinti jų savarankiškumą, ugdyti gebėjimus patiems spręsti savo problemas.

Išlaidos kompensavimo būdu - tai valstybės subsidijuojamos paslaugos, klientas už jas moka ne rinkos kainomis arba visai nemoka. Lietuvos teisės aktuose numatyta, kad mokėjimo už socialines paslaugas dydis negali viršyti asmeniui (šeimai) teikiamų socialinių paslaugų išlaidų dydžio.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

Bendrosios socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos. Tai informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, maitinimo organizavimas, aprūpinimas būtiniausiais drabužiais ir avalyne, transporto organizavimas, sociokultūrinės paslaugos, asmeninės higienos ir priežiūros paslaugų organizavimas bei kitos bendrosios socialinės paslaugos.

Specialiosios socialinės paslaugos skirstomos į socialinę priežiūrą ir socialinę globą. Socialinė priežiūra yra visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kompleksinė pagalba, kuriai nereikia nuolatinės specialistų priežiūros. Socialinė globa - tai visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina valstybės socialinę politiką visoje Lietuvos teritorijoje. Apskrities viršininkas yra atsakingas už valstybės socialinių paslaugų politikos įgyvendinimą apskrityje. Didžiausia atsakomybė, teikiant socialines paslaugas, tenka savivaldybėms. Teisės aktai įteisina socialinių paslaugų decentralizavimą ir savivaldybių savarankiškumą teikiant socialines paslaugas. Valstybės mastu nustatomi tik pagrindiniai socialinių paslaugų teikimo principai. Šioms įstaigoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų. Socialinių paslaugų gavėjų poreikiai, situacija ir problemos yra labai skirtingi, individualūs ir jų tenkinimo organizavimas sunkiai gali būti vienareikšmiškai ar iki galo apibrėžiamas įstatymuose.

Savivaldybių įsteigtos socialinių paslaugų įstaigos sudaro 57 proc. visų Lietuvos socialinių paslaugų įstaigų. Savivaldybės atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą. Socialinės paslaugos tampa vis svarbesne socialinės apsaugos sritimi. Šiuo metu naudojamos alternatyvios socialinių paslaugų teikimo formos.

Pokyčiai paveikė įvairias šalies gyvenimo sritis ir įvairias socialines žmonių grupes. Dėl pokyčių padidėjo socialinių paslaugų poreikis. Siekiant užtikrinti kuo greitesnę socialinę pagalbą, iš esmės pradėta kurti nauja socialinių paslaugų sistema.

Socialinis darbas - jo ištakos, idėjos, atsiradimo laikas - XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia. Socialinis darbas palyginus jauna profesija, nors jos ištakų aptinkama judaizme ir krikščionybėje. Visos profesijos turi keistis, kad patenkintų kintančių laikų ir žmonių poreikius. Socialinis darbas, kaip jauna profesija, plėtojosi ir keitėsi įtakojant ne tik kylančioms problemoms ir keičiantis laikui, tačiau kartu besivystant žinioms, vertybėms, nuostatoms, įgūdžiams.

Socialinis darbas Lietuvoje yra nuolat kintanti profesinė veikla. Pradėję dirbti šioje srityje žmonės neturėjo specialaus profesinio išsilavinimo ir pasirengimo. Socialiniai darbuotojai, susidurdami su gyventojų problemomis, turėjo ieškoti naujų būdų jiems padėti. Tas ieškojimas - tai naujos žinios, patirtis, individualios pagalbos formos. Socialiniai darbuotojai pirmieji susiduria su įvairiais klientais, patiriančiais įvairių socialinių sunkumų dėl vykstančių pokyčių valstybės, regiono visuomeniniame gyvenime. Jie turi sugebėti padėti žmonėms neturintiems finansinio apsirūpinimo, negalintiems savimi pasirūpinti, likę be artimųjų, kurie apgaubtų juos savo globa bei rūpesčiu. Norint teisingai įvertinti padėtį ir rasti išeitį iš sunkios žmogui ar grupei padėties, reikia daug žinių ir gebėjimų, įgūdžių, naujovių ieškojimo.

Pastarąjį 17 metų Lietuvoje plėtojant socialines paslaugas, padaryta labai didelių darbų, tad juos būtina įvardinti ir aptarti bei aprašyti.

„Socialinės paslaugos - tai nematerialinė gėrybė arba paslaugos - nemateriali veikla, kuri prisideda prie žmonių poreikių tenkinimo. Paslauga yra funkcija ar veikla, kuri turi paklausą arba poreikį” (Leliugienė I., 2003, p. 230).

Socialinis darbuotojas teikia įvairias paslaugas - tai konkrečias paslaugas (pajamų tvarkymas), pagalba sprendžiant problemas grupei žmonių ar individualiai kiekvienam klientui, intervencija (pagalba) krizinėmis situacijomis (liga, negalia ar artimųjų netektis) ir kai kurios terapinės paslaugos (šokio, dailės, muzikos ir t. t.). Teikiant paslaugas svarbiausia yra socialinis funkcionavimas, dalyvavimas - žmonių ir socialinių sistemų, institucijų bendradarbiavimas, tenkinant kliento ar įvairių klientų grupių poreikius.

Teikdami paslaugas, socialiniai darbuotojai turi bendrauti su visais klientais ir įvairiomis socialinėmis sistemomis bei institucijomis. Taip dirbdami ir bendradarbiaudami socialiniai darbuotojai pilnai išsiaiškina klientų problemas, ir sąveikaudami su kitomis institucijomis gali tinkamai teikti reikiamas socialines paslaugas, kurių pageidauja klientas, bei jas organizuoti pagal kiekvieno kliento individualius poreikius.

Socialinis darbas Lietuvoje tinkamai pagal visus reikalavimus organizuojamas jau 17 metų, todėl tai tik besivystanti, palyginti jauna profesinė veikla, kuri kaip ir kiekviena veikla turi savo minusų. Mūsų valstybėje gana aukštas nedarbo lygis, daugiavaikių, socialinės rizikos šeimų ir vaikų gausa, pakankamai nemažą dalį sudaro seni vieniši asmenys, todėl būtina šnekėti apie mūsų bendruomenės socialines problemas bei socialinių paslaugų tobulinimą, taikymą įvairioms klientų grupėms bei naujai kylančioms problemoms.

Socialinio Darbuotojo Vaidmuo

Socialinis darbuotojas darbui su suaugusiais rizikos asmenimis įvertina konkretaus asmens individualų pagalbos poreikį, surenka ir kaupia informaciją apie kliento socialines problemas ir aplinką. Įvertinus poreikį kartu su asmeniu sudaromas individualios pagalbos planas.

Socialinis darbas palyginus jauna profesija, nors jos ištakų aptinkama judaizme ir krikščionybėje. Visos profesijos turi keistis, kad patenkintų kintančių laikų ir žmonių poreikius. Socialinis darbas, kaip jauna profesija, plėtojosi ir keitėsi įtakojant ne tik kylančioms problemoms ir keičiantis laikui, tačiau kartu besivystant žinioms, vertybėms, nuostatoms, įgūdžiams.

Siekiant u~tikrinti kuo greitesnę socialinę pagalbą, iš esmės pradėta kurti nauja socialinių paslaugų sistema. Socialinis darbas Lietuvoje yra nuolat kintanti profesinė veikla. Pradėję dirbti šioje srityje žmonės neturėjo specialaus profesinio išsilavinimo ir pasirengimo. Socialiniai darbuotojai, susidurdami su gyventojų problemomis, turėjo ieškoti naujų būdų jiems padėti. Tas ieškojimas - tai naujos žinios, patirtis, individualios pagalbos formos. Socialiniai darbuotojai pirmieji susiduria su įvairiais klientais, patiriančiais įvairių socialinių sunkumų dėl vykstančių pokyčių valstybės, regiono visuomeniniame gyvenime. Jie turi sugebėti padėti žmonėms neturintiems finansinio apsirūpinimo, negalintiems savimi pasirūpinti, likę be artimųjų, kurie apgaubtų juos savo globa bei rūpesčiu. Norint teisingai įvertinti padėtį ir rasti išeitį iš sunkios žmogui ar grupei padėties, reikia daug žinių ir gebėjimų, įgūdžių, naujovių ieškojimo.

Socialinių Paslaugų Samprata

Galima rasti gana daug ir įvairių paslaugų apibrėžimų. Pats bendriausias - paslauga - tai nematerialinė gėrybė arba paslaugos - nemateriali veikla, kuri prisideda prie žmonių poreikių tenkinimo, arba paslauga yra funkcija ar veikla, kuri turi paklausą ar poreikį. „Paslaugų sferai, palyginti su materialinių vertybių gamyba, būdingi specifiniai ypatumai".

Temos naujumas, aktualumas. Socialinis darbas Lietuvoje tinkamai pagal visus reikalavimus organizuojamas jau 17 metų, todėl tai tik besivystanti, palyginti jauna profesinė veikla, kuri kaip ir kiekviena veikla turi savo minusų. Mūsų valstybėje gana aukštas nedarbo lygis, daugiavaikių, socialinės rizikos šeimų ir vaikų gausa, pakankamai nemažą dalį sudaro seni vieniši asmenys, todėl būtina šnekėti apie mūsų bendruomenės socialines problemas bei socialinių paslaugų tobulinimą, taikymą įvairioms klientų grupėms bei naujai kylančioms problemoms.

Tikslas - išanalizuoti socialines paslaugas, numatyti paslaugų plėtros kryptis, bei galimų naujovių taikymą.

Charakterizuoti socialinio darbuotojo bei nevyriausybinių organizacijų vaidmenį socialinių paslaugų sistemoje.

1. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ SAMPRATA. SOCIALINĖS PASLAUGOS PLAČIUOJU IR SIAURUOJU POŽIŪRIU

Tikslas - išnagrinėti socialinių paslaugų sampratą, apžvelgti jas plačiuoju ir siauruoju požiūriu.