Socialinės politikos raida Lietuvoje

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 metais suponavo jaunai valstybei visų jos gyvenimo sričių pertvarkymo uždavinius, kurie būtų pritaikyti demokratijos ir rinkos sąlygoms. Atmetus sovietinį ekonominį-socialinį modelį, šalies politinėms jėgoms reikėjo pasiūlyti naują, alteranatyvų šalies raidos vystymosi modelį, kuris būtų pažangesnis už prieš tai 50 metų įgyvendintą rytietiško tipo komunizmo modelį. Akivaizdu, kad naujasis ekonominis-socialinis modelis turėjo pasižymėti nuoseklumu ir logišku išbaigtumu. Tačiau naujasis modelis Lietuvoje iš pat pradžių buvo suprantamas kaip kapitalizmo kūrimo modelis su jame slypinčiais prieštaravimais.

Socialinė politika - valstybės vykdomas pajamų perskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių bei visuomenės grupių siekiant socialinio teisingumo ir lygybės - yra esminė gerovės valstybės kūrimo priemonė, užtikrinanti piliečių socialinį ekonominį saugumą, o kartu puoselėjantis ir jų lojalumą valstybei. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienu svarbiausių jaunos valstybės uždavinių tapo esminė socialinės politikos pertvarka, keičiant į gamybą integruotą valstybinio socializmo socialinę politiką savarankiška politika.

Socialinę politiką kurti skatina konkrečioje visuomenėje vyraujančios vertybės, tradicijos, papročiai. Socialinės politikos rengėjai ir įgyvendintojai gali būti valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, pavieniai asmenys. Jų vyravimas socialinėje politikoje priklauso nuo konkrečios visuomenės svarbiausių gerovės šaltinių. Socialinę politiką dažniausiai vykdo valstybės institucijos įvairiu lygmeniu: vietiniu, valstybės, nacionaliniu. Valstybės institucijos (pvz., ministerijos), ne pelno institucijos ir pelno siekiančios organizacijos, teikiančios socialines paslaugas, formuoja, vykdo ir tobulina socialinę politiką, kuri daro poveikį visuomenei, pavieniams individams, todėl galima numatyti socialinės politikos socialinius padarinius ir įvertinti rezultatus.

Socialiniai darbuotojai, kurie dirba administracinį darbą arba eina politinio pasitikėjimo pareigas valstybės institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose, gali siūlyti, įgyvendinti, tobulinti, plėtoti ir viešai deklaruoti vykdomą socialinę politiką.

„Dainuojančios revoliucijos“ įtaka Lietuvoje buvo akivaizdi. 1990-1991 metais šalis tikėjo savo politiniais autoritetais ir politine valdžia. Tačiau jau 1991 metų pabaigoje - 1992 metų pradžioje šalyje pasijuto pirmieji politinio susipriešinimo daigai, kurie ypač išryškėjo po 1992 metų Seimo rinkimų, kai ryškią daugumą Seime laimėjo Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovai. Lietuvoje susikūrė paradoksali politinė situacija - buvusios komunistinės nomenklatūros atstovai turėjo įgyvendinti kapitalistinės restauracijos uždavinius - įvykdyti privatizaciją ir žemės ūkio dekolektyvizaciją.

Taip pat skaitykite: Pokyčiai Lietuvos socialinėje politikoje

Pažymėtina, kad tik atskirų politikų viešuose pasisakymuose buvo užsimenama apie Švedijos gerovės valstybės pavyzdį (pvz. Nors Lietuvos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos buvo kuriamos kaip valstybinės sistemos, bet jos pasižymėjo „valstybės inkorporavimu“ į rinkos sistemą, kuri pirmiausia buvo priklausoma nuo privataus ūkio ekonominių pasiekimų ir darbo rinkos dalyvių įmokų į Sodros ir nacionalinį biudžetus. Kadangi Lietuvoje buvo tikima, kad blogiau už sovietinę sistemą ekonomikoje būti negali, tai buvo įtikėta rinkos ir konkurencijos visagalybe tiek gamybos prasme, tiek ir rinkos dalyvių pliuralistinio dalyvavimo prasme.

Tačiau jau apie 1993-1994 metus šalyje aiškiai pasimatė monopolizacijos ir atskirų visuomenės grupių dominavimo grėsmės, kai čekinės privatizacijos būdu sutelktas turtas generavo dideles pajamas ir dividendus tik nedidelei grupei asmenų, gamyba smuko dvigubai, o skurde atsidūrusių asmenų skaičius padidėjo keleriopai. Nors bismarkinis - korporatyvinis modelis savo esme yra „mažiau kapitalistiškas“ negu liberalus - marginalinis modelis, tačiau rinkos reformų įkarštyje ir jų pasėkoje jis prarado savo socializuojantį solidarumo pobūdį ir stipriai supriešino gyventojus. Lietuvoje pradėjo įsigalėti desperacijos ir neveiklumo nuotaikos, kai buvo vis mažiau pasitikima oficialiais autoritetais ir valdžios institucijomis.

Po 1991-1994 metų sekusi ekonominė stabilizacija padėties nebeblogino, bet ekonominio augimo tempai buvo menki. Faktiškai Lietuva per visą 20 metų laikotarpį greitais ekonominio augimo tempais pasižymėjo tik po 1999 metų Rusijos krizės - 2001-2008 metais. Būtent šie metai lėmė 61 proc. nuo Europos Sąjungos šalių BVP lygio pasiekimą, kuris per 2009-2010 metų krizę vėl smuktelėjo iki 55 proc. nuo ES BVP lygio (1995 metais siekė 36 proc.). Tačiau taip pat akivaizdu, kad net greito ekonominio augimo metais Lietuvoje didėjo skurdas ir socialinė nelygybė. „Bismarkinis“ - korporatyvinis modelis Lietuvoje nesukūrė socialiai teisingesnės visuomenės, tačiau dar paradoksalesnis tas faktas, kad po didžiulių prieštaravimų ir netolygumų atsiskleidimo, Lietuvos visuomenė nepanoro siekti socialiai teisingesnio socialdemokratinio modelio, o, atvirkščiai, pasisakė už dar didesnę liberalizaciją, privatizaciją ir marginalizaciją.

Galima teigti, kad atkurtos nepriklausomos Lietuvos socialinės apsaugos modelis, pradžioje ištisai pasižymėjęs korporatyvinio - ‚bismarkinio“ modelio bruožais, palaipsniui pradėjo „dreifuoti“ liberalaus, marginalinio modelio kryptimi. Tai liudijo ne tik besikeičianti socialinės apsaugos struktūra, bet ir vadybiniai socialinio administravimo pokyčiai.

Šie administraciniai pasikeitimai liudijo, kad privataus verslo metodai ateina ir į socialinį administravimą, kai dėmesys kreipiamas ne tiek į procesą, kiek į rezultatų siekimą ir efektyvumą. Tačiau 3 E efektyvumo koncepcija Lietuvos administravime („economy“ ekonomiškumas, „efficiency“ - efektyvumas ir „effectiveness“ - veiksmingumas) nebuvo papildyta kitais 3 E („equity“ - socialinis teisingumas, „equality“ - lygybė ir „ethics“ - etika). Pripažįstant atskirų spcialinio administravimo metodų ekonomiškumą, efektyvumą ir veiksmingumą, vis tik negalima nematyti to fakto, kad Lietuvos administracinėje praktikoje dažnai buvo vadovaujamasi ne tik tradicinio hierarchinio modelio ir Naujosios viešosios vadybos, bet ir atgyvenusiais rytietiško tipo administravimo būdais, kurie mentaliniu-psichologiniu būdu buvo persmelkę visą administravimo sistemą.

Taip pat skaitykite: Apie socialinę politiką

Tai sudaro visą trečiąją Lietuvos socialinės apsaugos struktūros dalį - specialių, papildomų išmokų sistemą, kuri buvo ištisai paremta klientelistiniu principu, kai buvo proteguojamos atskiros, su valdžia susijusios socialinės grupės. Specialių, papildomų išmokų sistema žlugdė socialinio teisingumo ir socialinio solidarumo principus šalyje. Ji buvo kritikuojama tiek užsienio, tiek ir Lietuvos ekspertų, tačiau tai nesutrukdė jai metai iš metų plėstis, kai atsirado naujos teisėjų, signatarų ir kitų privilegijuotų grupių išmokos.

Tačiau, praėjus 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo, kyla natūralus klausimas - kodėl, tolstant nuo sovietinio valdymo metų, ši sistema Lietuvoje stiprėja, o ne silpnėja? Gal dabar, įsišaknijus didelei nelygybei ir skurdui, Lietuva panašėja į besivystančias Pietų valstybes, kuriose irgi pastebimas stiprus klientelistinis socialinės apsaugos pradas? Gal dabar Lietuvą jau reikia lyginti su klientelistinėmis Pietų Europos ar Pietų Amerikos valstybėmis, o ne su toli esančiu sovietiniu laikotarpiu?

Taip pat kyla natūralus klausimas apie Rytų Europos valstybių vystymosi dėsningumus - kodėl kitose Rytų Europos šalyse, kurios pasižymėjo labai panašia 20-o amžiaus istorija, tokiose kaip Estija ir Slovėnija, klientelizmo apraiškų beveik nėra, o korupcijos nebuvimo rodikliai yra vieni geriausių pasaulyje? Kaip tada yra su bendrais, visoms post-komunistinėms šalims būdingais bruožais? Ir ar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nebuvo galima Lietuvoje pasirinkti socialiai teisingesnio visuomenės raidos modelio?

Taip pat kyla klausimas apie dabartinį laikotarpį - ar jau nieko nebegalima pakeisti ir Lietuva nebeturi kitos alternatyvos kaip tik dar didesnį liberalaus modelio įsigalėjimą? Klausimų gali būti ir daugiau, tačiau argumentuotai nepabandžius atsakyti į pastaruosius, kiti klausimai netenka prasmės.

Lietuvos socialinės apsaugos raidos etapus, remiantis Gerovės modelių tipologizacijos principais, galima suskirstyti į šiuos:

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

1. valstybinio socialinio draudimo sistemos sukūrimą, kuri rėmėsi senaisiais sovietiniais socialinio draudimo principais - 1990-1995 metais,
2. „tikrų“ valstybinio socialinio draudimo principų įgyvendinimą, remiantis 1995 metų įstatymais - 1995-2011 metais,
3. privačių pensijų fondų, kaip papildomų „Sodros“ sistemai, sukūrimą ir veiklą 2003-2011 metais.

Socialinės paramos sistema, kurią sudarė nedraudiminių išmokų ir stacionarių bei nestacionarių paslaugų sistema, pasižymėjo mažesniais svyravimais, tačiau iš stacionarinio tipo paslaugų, metams bėgant, ji pasipildė kur kas didesniu nestacionarių socialinių paslaugų kiekiu bei kokybe (pvz.

LTSMC Sociologijos institutas išleido 13-ąjį tęstinio mokslinio leidinio „Lietuvos socialinė raida“ numerį. Numerio tema - įvairios visuomenės grupės ir socialinė politika jų gerovei.

Leidinyje supažindinama su etninių, religinių ir kitų socialinių grupių - migrantų iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos, ortodoksų (stačiatikių), bevaikių vyrų, pagyvenusių asmenų, bedarbių - padėtimi bei ją labiausiai įtakojančiais veiksniais. Be to, šiame leidinyje analizuojami su atskiromis socialinės politikos sritimis (ilgalaike priežiūra, darbo rinka, migracija) susiję socialiniai procesai, t. y. Požiūris į migrantus iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos ir migrantų integracijos priemones:Lietuvos visuomenės nuostatų 2023 metais apklausos duomenys (dr.

Lapkričio 22 d. Jau keletą dešimtmečių vykstanti depopuliacija, spartus visuomenės senėjimas yra vieni didžiausių iššūkių Lietuvos valstybės socialinei ir ekonominei raidai. Neigiama demografinių procesų raida lemia gyventojų skaičiaus mažėjimą, amžiaus struktūros kaitą. Mažėja darbingo amžiaus žmonių skaičius. Demografinė kaita glaudžiai susijusi su skurdo ir socialinės nelygybės, būsto politikos ir kitomis aktualiomis problemomis.

Lietuvos teritorinis vystymasis pasižymi išskirtinėmis poliarizacijos tendencijomis. Šalies gyventojai, atsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, turi skirtingas galimybes dirbti, uždirbti, gauti komercines ir viešąsias paslaugas bei siekti savo gyvenimo tikslų. Formuojasi gyventojų grupių teritorinė nelygybė. Socialinė politika įžengė į tokį raidos etapą, kuriame svarbu užtikrinti ne tik šios politikos stabilumą, tvarumą, bet ir plėtrą reaguojant į naujai kylančius visuomenės raidos iššūkius.

Apie šiuos iššūkius ir galimus jų įveikos būdus konferencijoje svarstė ir diskutavo sociologai, politinių ir nevyriausybinių institucijų atstovai. Konferencijos vedėjas, SI Regionų ir miestų tyrimų skyriaus vadovas dr. Donatas Burneika, pradėdamas konferenciją, suteikė žodį LMA prezidentui akad. Jūrui Baniui. Prezidentas pažymėjo, kad „būtų labai sunku pervertinti šio renginio svarba. Kaip fizikas su šiais klausimais neturiu nieko bendra, tačiau gyvenu Lietuvoje ir man rūpi, kas man uždirbs pensiją, kaip mes toliau gyvensime. Šie klausimai yra labai aktualūs.

Netrukus minėsime šiuolaikinės Lietuvos visuomenės raidos pradžią - Lietuvos Sąjūdžio gimimo 30 metų jubiliejų. Tai gana gražus laikotarpis, leidžiantis pasvarstyti apie mūsų visuomenės raidos kelią ir jo ypatumus. Prieš 30 metų Lietuvos visuomenė, vedama šviesuomenės, patikėjo savo jėgomis taikiai išsivaduoti iš okupacijos ir grįžti į laisvės būklę, kuri yra bet kurio žmogaus ir Tautos prigimtinė būties sąlyga.Pasitikėjimas savo jėgomis išsivaduoti iš okupacijos ir gyventi laisvės sąlygomis nėra savaiminis reiškinys. Jį reikia ne tik sukurti, bet ir nuolatos kurti.

Tarpusavio ir ypač socialinį pasitikėjimą reikėjo sukurti pasitelkiant įvairiausių formų pakankamai darnią socialinę veiklą. Šios įvairiapusės socialinės veiklos esmė - įveikti tarpusavio baimę ir atsiverti socialiniam bendrumui, kuris yra Tautos energijos, kūrybos ir optimistinių pasiekimų šaltinis.

Visuomenės raidos būklei kuo realistiškiau apibūdinti reikalingos tokios sąvokos, kurios atitiktų visuomenės socialinę (bendruomeninę) prigimtį ir padėtų atskleisti jos būklę bei raidos tendencijas. Vienos iš tokių sąvokų yra visuomenės bei jos grupių uždarumas ir atvirumas.

Pasitikėjimas - tai saugumo ir komforto žmonių santykiuose jausmas, būtinas kuriant gerovę. Be pasitikėjimo geri ir artimi santykiai neįmanomi. Siekiant tarpusavio ir socialinio pasitikėjimo svarbu kurti tokią socialinę tvarką, kuri ribotų kylančias grėsmes ir švelnintų jų poveikį. Todėl visuomenės uždarumo ir atvirumo santykis tiesiogiai koreliuoja su valstybiniu mastu vyraujančia socialine tvarka.

Kuo plačiau vyraujanti socialinė tvarka atitinka daugumos visuomenės narių lūkesčius ir interesus, tuo didesnė socialinio pasitikėjimo ir jo plėtimosi tikimybė. Šiuo pagrindu skleidžiasi visuomenės socialinio-politinio, ekonominio, kultūrinio ir pasaulėžiūrinio atvirumo apimtis bei formuojasi atvirumą atitinkantis mąstymas, kuris savo ruožtu padeda įsitvirtinti visuomenės atvirumui.

Verta savęs paklausti: kiek nedemokratinio politinio režimo sąlygomis yra visuomenės? Deja, šį klausimą vengiama suformuluoti. Vis dėlto verta prisiminti, kad XX a. antrojoje pusėje Friedrichas A. Hayekas atskleidė, kad yra tiek visuomenės, kiek jos nariai laikosi bendrųjų elgesio taisyklių.

Bendrųjų elgesio arba socialinių taisyklių galima laikytis dėl kelių persiklojančių motyvų: sąmoningai, tradiciškai ir dėl išorinio neigiamo poveikio baimės. Sovietmečiu dauguma individų išoriškai laikėsi bendrųjų elgesio taisyklių, nes buvo pavojinga peržengti okupanto kontroliuojamas ribas. Todėl klausimas, ar sovietmečiu buvo visuomenė, nėra vien retorinis.

Yra dvi pagrindinės idėjos, susijusios su visuomenės formavimusi: Pirmoji idėja išreiškia visuomenės arba socialinės tvarkos susiklostymo esmę: kol didžioji dauguma žmonių nesilaiko bendrų elgesio taisyklių, tol nėra ir jų visuomenės (bendruomenės). Antroji idėja išreiškia vienokios ar kitokios prigimties valdžios reikšmę kurti socialinio gyvenimo taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą. Deja, valdžia linkusi kurti ir naudoti represinę galią.

Maksimalias galimybes įgyvendinti šias civilizacijos idėjas sukuria liberalioji demokratija. Jos realus sukūrimas ir funkcionavimas grindžiamas ne tik laisve, kuri yra žmogaus būties prigimtinis atributas, bet ir žmogaus kaip visuomenės (bendruomenės) nario sąmoningumu bei atitinkamu socialinio (viešojo) elgesio kultūros lygiu. Tačiau socialinėje tikrovėje stebima žmogaus laisvės ir jo elgesio kultūros skirtis.

Liberalizmas kaip ideologija labai stipriai sureikšmino žmogaus protą ir valią. Todėl dėl šios ideologijos poveikio sumenko pagrindinių socialinės elgsenos institucijų - moralės, religijos ir teisės bei žmonių organizacijos institucijų - šeimos, mokyklos, Bažnyčios, įmonių poveikio stiprumas. Į tai turėtų tinkamai reaguoti liberaliosios demokratijos visuomenės išrinkta valdžia, nes minėtų socialinių institucijų stiprumas yra pačios visuomenės funkcionalumo pagrindas.

Valdžios institucijos turėtų investuoti į visuomenės narių laisvės ir elgesio kultūros skirties mažinimą tokia apimtimi, kad pasireiškianti skirtis nesilpnintų paties politinio režimo.

Jei kurios nors neigiamos socialinės priežastys aktualizuojasi ir dėl to minėta skirtis ne tik nemažėja, bet didėja, tuomet prireikia įvairių valdžios institucijų galių spręsti visuomenėje egzistuojančias problemas. Kai visuomenės egzistencinių problemų politinė valdžia nesprendžia arba vangiai sprendžia, tai neišvengiamai ima svyruoti rinkimų politinė švytuoklė. Kai jos švytavimas irgi ima pavargti, tuomet, anot Povilo Aleksandravičiaus (MRU docento), formuojasi „kiauroji visuomenė“, kurios egzistencinis požymis yra jos narių judėjimas ten, kur gal geriau.

Remiantis visuomenės uždarumo, atvirumo ir kiaurumo sąvokomis bei jau minėtomis Vakarų civilizacijos idėjomis galima išskirti šiuolaikinės Lietuvos visuomenės socialinės raidos etapus.

Galima išskirti šiuos etapus:

1. Lietuvos valstybės suvereniteto atkūrimo parengimo 1988-1990 m. etapas: suvereniteto legitimacijai būtinai reikėjo visuomenės narių palaikymo.
2. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-1993 m. etapas.
3. Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo 1993-2000 m. etapas, kuris prasideda nuo LR Konstitucinio Teismo darbo pradžios ir baigiasi su stojimo į ES rengimosi pradžia.
4. Lietuvos pasirengimo ir tapimo ES nare 2001-2008 m. etapas.
5. Tuštėjančios Lietuvos etapo pradžia.

Atkūrus nepriklausomybę, daugelis ekonominių ryšių greitai nutrūko. Ankstesnės rinkos buvo prarastos. Tai skatino iš esmės bei skubiai pertvarkyti ekonomiką ir ieškoti būdų, kaip išsaugoti bent minimalias socialines garantijas. Tarp šalių ekonominės plėtros ir žmogaus socialinės raidos nėra savaiminio automatinio ryšio. Kiekybiniai rodikliai (gamyba, nacionalinės pajamos pragyvenimo krepšelis ir t.t) nėra šiuolaikinės visuomenės pažangos rodikliai, tačiau ekonominė pažanga yra būtina žmogaus socialinės raidos sąlyga. Lietuvoje per 1990-2003m.laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo įvyko dideli struktūriniai pokyčiai visuomenėje, formavosi socialinė politika.

Socialinė politika - tai daugelio žmonių politinių, ekonominių ir socialinių laisvių bei galimybių kurti ir gaminti, gyventi gerbiant save bei turint žmogaus teisių ir laisvių garantijas visuma, tai - fundamentalus procesas, kurio metu organizacijos siekia stabilumo elementų ir tuo pat metu siekia įtvirtinti jos narių sąlygas. Sąlygos turi užtikrinti žmogui pasirinkimo ir tobulėjimo galimybes. Socialinė politika, kaip procesas, niekada nėra pilnai išvystyta ir išbaikta. Atsižvelgiant į pastoviai besikeičiančias sąlygas ir vertybes, ji yra modifikuojama. Socialinės politikos tikslas - žmogaus socialinė raida.

Socialinės apsaugos sistema - tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių aprūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.

Nagrinėsime ir aptarsime kokios prielaidos nulėmė socialinės politikos vyksmą Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo? Kokį socialinės politikos modelį pasirinko Lietuva? Ar socialinė politika efektyvi ir padeda visuomenei harmoningai vystytis demokratijos siekiančioje valstybėje.

M.P. Šaulauskas iškelia valstybės ir visuomenės vaisingo bendradarbiavimo svarbą ir pastebi kad Lietuvoje atsirado pilietinės mažumos užuomazgos ir apraiškos. Revoliuciniame raidos etape (1989-1991m.)formuojantis naujoms politinėms , kultūrinėms ir socialinėms nuostatoms, sparčiai formavosi struktūrinės pilietinės ir politinės visuomenės pamatai. Iki 1991m. Pilietinės visuomenės aktyvumas buvo daugiau politinio ir kultūrinio pobūdžio. M.P. Šaulausko nuomone, nuo 1992m. Lietuvos visuomenė kinta evoliuciniu būdu.

Evoliuciniame raidos etape (nuo1992m.)vyko visų nuostatų institucionalizacija, t.y. Tai pilietinės visuomenės plėtros laikmetis. Politinės visuomenės kitimo tempas sulėtėjo, pilietinis aktyvumas ( išskyrus pilietines partijas ir judėjimus ) įgavo socialinę kultūrinę kryptį. Nevyriausybinės visuomeninės organizacijos (NVO)-laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme. Tai-nesavitikslė veikla.

LTSocialinė politika - valstybės vykdomas pajamų perskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių bei visuomenės grupių siekiant socialinio teisingumo ir lygybės - yra esminė gerovės valstybės kūrimo priemonė, užtikrinanti piliečių socialinį ekonominį saugumą, o kartu puoselėjantis ir jų lojalumą valstybei. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienu svarbiausių jaunos valstybės uždavinių tapo esminė socialinės politikos pertvarka, keičiant į gamybą integruotą valstybinio socializmo socialinę politiką savarankiška politika.

Šiame knygos skyriuje nagrinėjamas socialinės politikos formavimasis ir raidos tendencijos Lietuvoje. Pirmoje dalyje aptariama socialinės politikos pertvarka Vidurio ir Rytų Europoje XX a. pabaigoje, antroje pristatomos Lietuvos socialinės politikos rengimo ir įgyvendinimo kryptys atkūrus nepriklausomybę, trečioji dalis skirta Lietuvos socialinės apsaugos sistemai, ketvirtoje nagrinėjamos šalies socialinės politikos raidos tendencijos ir pokyčių perspektyvos ruošiantis narystei Europos Sąjungoje (ES) ir Lietuvai tapus ES nare. Apibendrinant teigiama, kad Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą, keldamas naujus reikalavimus socialinės apsaugos sistemai koordinuotis su ES valstybėse narėse veikiančiomis socialinės apsaugos sistemomis, atvėrė ir plačias pokyčių galimybes didinti užimtumą, veiksmingiau panaudoti žmogiškuosius išteklius, mažinti socialinę atskirtį, geriau panaudoti ES struktūrinių fondų paramą ir siekti tvarios visuomenės raidos.

ENA social policy - redistribution of income by the state and its regulation of property relations between people and groups of society, aimed at social justice and equality - is the fundamental tool for building a welfare state, which ensures social and economic security of citizens, and at the same time fosters their loyalty to the state. After the restoration of Lithuania’s independence, the fundamental reform of the social policy, aimed at replacing the production-integrated social policy of state socialism with a self-sufficient policy, became one of the major tasks of the young state. This chapter of the book examines shaping and development trends of the social policy in Lithuania. Part one discusses the reform of social policies in Central and Eastern Europe in the late 20th century. Part two introduces courses of framing and implementing Lithuania’s social policy after the restoration of independence. Part three is devoted to Lithuania’s social security system. Part four looks at development trends and change perspectives of the country’s social policy during preparations for its membership in the European Union and after Lithuania became an EU Member.

tags: #socialines #politikos #raida