Socialinės Politikos Atsiradimo Prielaidos ir Raida

Socialinė politika - tai valdžios vykdoma politika, skirta teisiškai reguliuoti visuomenės poreikius ir kylančias problemas. Į valstybės interesus įeina teisės, politiniai, socialiniai, ekonominiai ir kiti klausimai. Šiame straipsnyje aptarsime socialinės politikos raidą, jos pagrindinius principus ir skirtingus modelius.

Socialinės Apsaugos Sistema ir Europos Socialinė Chartija

Socialinės apsaugos sistema yra svarbi socialinės politikos dalis. Europos Tarybai priklausančių Europos šalių vyriausybės Turine pasirašė Europos socialinę chartiją. Vėliau, Ministrų konferencijoje Turine, Europos socialinė chartija buvo atnaujinta. Papildyta Chartija įtvirtina pagrindinius principus, kurie yra skirti užtikrinti socialinę apsaugą ir gerovę.

Trys Pagrindiniai Socialinės Politikos Modeliai

Išskiriami trys pagrindiniai socialinės politikos modeliai, kurie skiriasi savo požiūriu į valstybės vaidmenį ir socialinės gerovės užtikrinimą:

• JAV - Marginalinis modelis
• Skandinaviškasis - Socialdemokratinis modelis
• Vokietijos - Korporatyvinis modelis

JAV (Marginalinis Modelis)

JAV marginalinis modelis pripažįsta rinkos stichiją, o vyriausybė vaidina nereikšmingą vaidmenį skirstant gėrybes. Žmogus turi rūpintis savo gerove pats, o valstybė gali padėti tik išskirtinais atvejais. Tokioje gerovės valstybėje individas yra skatinamas dalyvauti rinkoje ir taip pasirūpinti pragyvenimo šaltiniu. Čia ne valstybė, o rinka garantuoja didžiąją dalį gerovės.

Valstybė stengiasi sušvelninti nelygybės, skurdo ir nedarbo problemas, skirdama nedideles išmokas. JAV valstybė padeda tik tiems, kurie visiškai nebesugeba išspręsti problemų. Socialinės politikos programa taikoma tik senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, nepilnamečiams ir visiškiems vargšams. Vyrauja klasikinis liberalizmas, kai pasikliaujama rinkos savireguliacija ir ypač akcentuojamas individualizmas.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Skandinaviškasis (Socialdemokratinis Modelis)

Socialdemokratinis valstybės modelis vyrauja Skandinavijos valstybėse, tokiose kaip Švedija ir Norvegija. Šiuo atveju valstybė prisiima atsakomybę už kiekvieno individo gerovę, nėra piliečių, kurie vienaip ar kitaip nebūtų susiję su socialinėmis programomis. Ši politika vadinama universalia, o socialinės piliečių teisės įgyja tokią pat svarbią reikšmę, kaip ir privačios nuosavybės bei politinės demokratinės teisės.

Šiame modelyje pirmenybė teikiama valstybei, kuri prisiima didžiausią atsakomybę užtikrinant piliečių materialinę gerovę, palaiko visiško užimtumo politiką, suteikia darbo vietą ir uždarbį, kuris tenkina jų poreikius.

Vokietijos (Korporatyvinis Modelis)

Vokietijos korporatyvinis modelis remiasi socialiniu draudimu ir partneryste tarp valstybės, darbdavių ir darbuotojų. Šis modelis siekia užtikrinti socialinę apsaugą per įvairias draudimo sistemas, kurios finansuojamos iš įmokų.

Šie modeliai rodo skirtingus požiūrius į socialinės politikos įgyvendinimą ir valstybės vaidmenį užtikrinant piliečių gerovę.

Edukacinė politika (švietimo), šeimos politika, sveikatos politika, būsto politika, migracinė politika, užimtumo politika (bedarbystės mažinimas) ir socialinė pagalba yra svarbios socialinės politikos sritys.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Demokratijos Linkimas Į Pilnatvę

Demokratijos amžius Europoje turi beveik pustrečio tūkstančio metų. Savo esme ji atrodo, kalbant popiežiaus Pijaus XII žodžiais, esanti tiesiog ,,paties proto pastatytas prigimties reikalavimas“. Ir vis dėlto jos kelias ligi pilnatvės yra toli gražu dar nebaigtas. Priešingai, galima net būtų teigti, kad mes dar tik stovime šio kelio pradžioje. Pirmieji demokratinę valdymosi formą Europoje sukūrė graikai. Tačiau jų demokratija nebuvo pilnutinė nei žmonių nei gyvenimo atžvilgiu.

R. G. Hableris teisingai pastebi, kad „senovinės demokratijos vardu niekados negalima suprasti žmonių visumos“ todėl, kad ten demokratinės teisės buvo pripažintos tik laisviesiems piliečiams, tuo tarpu plačios metekų bei helotų (mūsiškai baudžiauninkų) ir vergų masės gyveno daugiau ar mažiau beteisį gyvenimą. Iš kitos pusės, graikiškoji demokratija apėmė tik politinę sritį. Nei socialinis nei kultūrinis Graikijos gyvenimas pagal demokratinius principus nebuvo, tvarkomas.

Todėl ten Sokratas už savo pažiūras galėjo būti nunuodytas (pirmas inkvizitorinis veiksmas Europoje!), o Platonas galėjo reikalauti, kad valstybė uždraustų jaunimui skaityti Homerą. Graikiškoji demokratija buvo tik dalinė žmonių atžvilgiu ir tik politinė gyvenimo atžvilgiu. Principas, kad kiekviename žmoguje reikia matyti žmogų, lygų kitiems, ir kad kiekvieną gyvenimo sritį reikia šitam žmogui palenkti, - šitas principas anuo metu dar nebuvo suprastas.

Iš prancūzų revoliucijos gimusioji demokratija., pasidarė visuotinė žmonių apimties atžvilgiu. Krikščionybė ilgus amžius skelbė, kad Dievo akyse visi žmonės yra lygūs, kad čia nėra nei vergo nei laisvojo, nei žydo nei heleno, nei vyro nei moters. Nors ištisus šimtmečius šitas principas buvo taikomas daugiausia religinei sričiai, nors dar šeštajame amžiuje po Kristaus vergų randame vyskupų ir vienuolių dvaruose, vis dėlto pamažu šitoji principinė lygybė skverbėsi į socialinę bei politinę sritį ir vedė gyvenimą į susidraugavimą ne tik mistiniame Kristaus Kūne, bet ir valstybinėje plotmėje. Prancūzų revoliucija savo šūkiu „libertė - ėgalitė - fraternitė“ tik išreiškė ir praktiškai įvykdė tai, ką Krikščionybė buvo skelbusi ištisą aštuoniolika šimtmečių.

Politinės laisvės čia buvo pripažintos visiems be išimties. Tiesa, moterys dar ilgai - būdingiausia, kad net toje pačioje Prancūzijoje - turėjo kovoti, kol joms buvo suteikta teisė dalyvauti parlamento rinkimuose. Jos šitą teisę ten gavo tik po dabartinio karo. Todėl galima šiandien jau teigti, kad žmonių apimties atžvilgiu demokratija jau yra v i s u o t i n ė. Išskyrus nusikaltėlius, nepilnapročius ir nesubrendusius, niekam šiandien nėra neigiamos politinės teisės, matuojant jas turtu, kilme, užimama vieta ar kuriais kitais žmogui atsitiktiniais pradais, kaip yra buvę seniau.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

Mūsų akivaizdoje demokratija žmonių apimties atžvilgiu baigė ilgą pustrečio tūkstančio metų trukusį savo kelią.Tačiau gyvenimo apimties atžvilgiu ji tebestovi dar tik pradžioje. Nei graikuose nei po prancūzų revoliucijos demokratija neįstengė pralaužti politinių - sienų ir pereiti į socialinio bei kultūrinio gyvenimo sritis. Priešingai, pasukusi liberališkai individualistiniu keliu naujųjų laikų demokratija kaip tik užkirto kelią žmogiškojo asmens pirmavimui socialinėje ir kultūrinėje srityje. Individualistinis ir kolektyvistinis kapitalizmas daiktą pastatė aukščiau už žmogų ir darbą palenkė kapitalo tarnybai. Jis sukūrė naują „gamybos baudžiauninkų“ luomą, kaip šių laikų darbininkiją teisingai yra pavadinęs G. Briefs. (Plg. Grundrifi der Sozialokonomik, Tūbingen 1926) nes darbininkas, parduodamas savo darbą, tuo pačiu parduoda ir savo asmenį, kadangi darbas nuo asmens yra neatskiriamas.

Iš kitos, pusės, natūralistinis iš Rousseau teorijos kilęs valstybės galios supratimas atidavė kultūrą į valstybės rankas ir leido jai persekioti ir gniaužti valdantiesiems nepatinkančias pažiūras, sroves, net meno stilius. Tuo būdu, išsivadavęs iš totalizmo politikoje, Europos žmogus dar turėjo laukti išsivadavimo socialiniame bei kultūriniame gyvenime. Socialinė ir kultūrinė nelygybė, kuri truko net ligi dabartinio karo, buvo ženklas, kad demokratija dar nėra apėmusi viso gyvenimo, kad šiuo atžvilgiu jos kelias yra dar gana ilgas ir gana sunkus.

Mūsų akyse yra įvykusi politinė demokratija. Tačiau mes dar turime laukti socialinės bei kultūrinės demokratijos, mes turime patys šitą demokratiją kurti ir už ją kovoti.Demokratija pačia savo esme siekia pilnatvės. K o l d e m o k r a t i j a yra nepilna, tol yra ir netikra. Politinių teisių lygybė neturi jokios reikšmės, jeigu žmogus praktiškai negali turėti nuosavybės, negali tvarkyti savo darbo pagal žmogiškuosius reikalavimus, negali savo vaikų auklėti bei mokyti pagal savo įsitikinimus, negali viešai „savo pažiūrų išpažinti ir pagal jas gyventi.

Demokratijos esmę sudaro žmogaus asmens pirmavimas. Žmogus yra aukščiausia vertybė. Jis yra tikslas pats sau. Jam yra palenkta visa kaip priemonės ir medžiaga. Todėl jis ir siekia, kad šitas jo pirmavimas įvyktų viso gyvenimo plote. Todėl tikra ir gyvenimiška demokratija yra tiktai pilnutinė. Iš principinės žmogiškojo asmens pirmenybės, iš nepaneigiamos ir nelygstamos jo vertybės kyla savaimingas reikalavimas demokratiją, kaip konkrečią šitos pirmenybės formą, išplėsti į visas gyvenimo sritis.

Demokratija turi būti ne tik politinė, bet ir kultūrinė ir socialinė. Žmogaus asmuo turi pirmauti ne tik prieš kolektyvą politikoje, bet ir prieš idėją bei pažiūrą kultūroje ir prieš daiktą socialinėje srityje. Jeigu politinė demokratija šiandien yra beveik visame pasaulyje jau įvykusi, tai reikia, kad taip pat įvyktų ir socialinė bei kultūrinė demokratija. Juk socialinis ir kultūrinis gyvenimas „yra dar reikšmingesnis, negu politinis.

G. Szczesny yra teisingai pasakęs, kad „kiekvienas politinis veikimas turi tiktai netiesioginės vertės“, nes ,,politka yra gyvenimo organizavimas, bet ne pats gyvenimas“.( Europa und die Anarchie der Seele. 54 p. Mūnchen 1946) Savo atskiro ir tik jai vienai būdingo turinio politika neturi. Ji yra iš esmės formalinis dalykas. Tuo tarpu socialinis ir kultūrinis veikimas kaip tik šitą turinį kuria. Jis kuria turinį, kurį paskui politika organizuoja ir tvarko. Todėl jeigu demokratija yra reikalinga, tai pirmoje eilėje socialinėje ir kultūrinėje srityje, nes yra iš tikro žmogus visų pirma reiškiasi kaip asmuo.

Nenuoseklu yra asmens pirmenybę pripažinti gyvenimą organizuojant (politikoje), o jį paneigti gyvenimą kuriant (kultūroje ir soc. srityje). Gyvenimo pagrindas yra kūryba, ne jo organizacija. Laukti reikšmingesnių gyvenimo pataisų iš politikos yra elgtis kaip tie Bremeno miesto muzikantai, kurie manė galėsią geriau groti, nuolatos keisdami savo vietas. Gyvenimas kyla ne iš to, kad jo lininiai - Kultūriniai ir socialiniai - nuolatos yra perstatinėjami, bet iš to, kad jie yra kuriami naujai ir giliai. Todėl savo esme socialinė ir kultūrinė demokratija yra pirmesnė, negu politinė. Jeigu Europos istorijoje yra pasidalę priešingai, tai tik dėl to, kad politika šiame kontinente beveik visais amžiais turėjo didesnį vaidmenį - bent psichologiškai - negu kultūra ar socialinis veikimas.

Vis dėlto šiandien, kada politinės demokratijos kelias yra baigtas, kada gyvenimo turinius mes organizuojame jau pagal asmens pirmenybės principą, turime eiti ir prie“ socialinės bei kultūrinės demokratijos, vadinasi, prie gyvenimo turinių kūrimo taip pat pagal asmens pirmenybės dėsnius. Ateinantieji dešimtmečiai turi būti pažymėti socialinės ir kultūrinės demokratijos ženklu. Pilnutinės demokratijos sąjūdis dabar yra pats aktualiausias uždavinys. Ateities gyvenimas turi būti visas demokratinis.

Socialinės Demokratijos Esmė

Palikdami kuriai kitai progai išvystyti kultūrinės demokratijos sampratą, šiuo tarpu sustosime tik ties socialinės demokratijos esme, ties jos reikalu ir ties tais konkrečiais pasiūlymais, kurie yra atsiradę naujausioje Europos istorijoje.

Prieš pradėdami nagrinėti pačią socialinę demokratiją, turime kiek stabtelti prie socialinio gyvenimo ir jį atskirta nuo visų kitų sričių, kad tuo būdu aiškiai suvoktume tąjį plotą, kuriame norime demokratinius principus vykdyti. Socialinės srities pobūdžio suvokimas padės mums geriau suvokti ir socialinės demokratijos esmę.

Kiekvienos gyvenimo srities centre stovi žmogus, kaip kūrėjas ir tvarkytojas. Gyvenimas visados išauga iš žmogaus santykių su jo sukurtomis arba bent tvarkomomis gėrybėmis. Gyvenimas visados yra žmogaus santykis su kuo nors. Kai žmogus santykiuoja su Absoliutu, kai jo garbei kuria maldas ir giesmes, stato šventyklas ir aukurus, atsiranda religija. Religinis gyvenimas yra žmogaus santykis su Aukščiausiąja Būtimi. Pagal šios Būties pergyvenimo bei supratimo įvairumus bus Įvairus ir religinis gyvenimas. Tačiau savo esme jis visados liks tas pat, būtent; santykis su Absoliutu.

Kai žmogus santykiuoja su jį apsupančiu pasauliu, jieškodamas atsakymo į jo prasmę, mėgindamas sužinoti jo paslaptis, ištirti jo atskiras sritis: jo objektus ir jo vyksmą; kai jis pasinaudoja šio pasaulio teikiama medžiaga, kurdamas statinius, paveikslus, poeziją, muziką ir juose reikšdamas savo idėjas, pergyvenimus ir nuotaikas, - gema kultūra. Kultūrinis gyvenimas su savo filosofija, mokslais ir menu yra žmogaus santykis su pasauliu. Čia taip pat galį būti didelio įvairumo pasaulio pergyvenime, supratime ir apdirbime. Todėl ir kultūrinis gyvenimas pasidaro be galo įvairus. Vis dėlto jo esmė pasilieka visados ta pati: kūrybinis žmogaus santykis su jį apsupančiu pasauliu. - Kai žmogus santykiuoja su valstybe, gauname politinį gyvenimą. - Kai jis santykiuoja su įvairiomis kitomis bendruomenėmis, sakysime šeima, draugijos, organizacijos, gauname visuomeninį gyvenimą.

Ir taip toliau. Bet kurios gyvenimo srities pobūdį nulemia žmogaus santykis su kuo nors. Su kuo tad žmogus santykiuoja tada, kai mes sakome, kad jis kuria socialinį gyvenimą. Šalia Dievo, iš kurio kyla religija; šalia pasaulio, iš kurio kyla kultūra; šalia valstybės, iš kurios kyla politika; šalia draugijų ir organizacijų, iš kurių kyla visuomeninis veikimas, yra dar vienas elementas, su kuriuo žmogus taip pat turi ankštų santykių ir iš kurio kaip tik kyla socialinė sritis, būtent daiktas. Tiesa, daiktas yra ir kultūroje. Tačiau čia jį žmogus pergyvena kitaip, negu socialinėje srityje. Kultūroje daiktas tarnauja žmogui arba kaip medžiaga jo aukštesniems pergyvenimams išreikšti, virsdamas šitų pergyvenimų ženklu ir nustodamas savo vertės kaip daiktas (meno kūriniai); arba kaip jo tyrimo laukas paties daikto dėsniams susekti (mokslo kūriniai).

Bet kiekvienu atveju kultūroje daiktas neturi žmogui naudos principo ir juo nėra matuojamas. Tuo tarpu socialiniame gyvenime kaip tik yra priešingai. Čia žmogus santykiuoja su daiktu kaip su jam naudingu. N a u d o s principas yra pagrindinis daikto vertės matas socialinėje srityje. Todėl nors kultūra naudoja kartais ir tuos pačius daiktus, kaip ir socialinė sritis, tačiau žmogaus požiūris į juos yra iš esmės, skirtingas, Šitas tad požiūris ir atskiria kultūrinį veikimą nuo socialinio. Žmogui naudingi daiktai gali būti dvejopi. Vieni jų tarnauja žmogui kaip įrankiai, kurių padedamas jis pavaduoja savo daugeliu atžvilgių aprėžtą kūną ir tuo būdu įstengia susikurti jam tinkančią aplinką, nes tokios aplinkos gamta jam nėra davusi. Tai technika. Kiti jam tarnauja pačiam pramisti, apsiginti nuo šalčio ir lietaus, nuo saulės ir vėjo. Tai ūkis.

Technika ir ūkis tuo būdu sudaro tas dvi didžiąsias socialinio gyvenimo sritis, kuriose žmogus reiškiasi. Socialinis gyvenimas išsisemia techniniu ir ūkiniu žmogaus veikimu. Žmogaus santykis su daiktu, kaip su jam naudingu, gamina socialinę sritį apskritai, kuri konkrečiame gyvenime suskyla į techniką ir ūkį pagal tai, ar žmogui daiktas yra naudingas kaip įrankis ar kaip tiesioginė priemonė jam fiziškai išsilaikyti. Nėra abejonės, kad ūkinė gėrybė turi aukštesnių santykių su žmogumi, negu techninė. Todėl ir socialinėje srityje ūkis yra didesnė problema, negu technika. Vis dėlto šios abi sritys yra ankštai susijungę ir praktiškai perskiriamos nesiduoda. Jas tad. abi čia ir imsime vienybėje ir kalbėsime apie jas socialinio gyvenimo pilnatvėje.

Koks tad turi būti žmogaus santykis su daiktu? Jeigu santykiuodamas su žmogumi, žmogus jaučiasi esąs jam lygus, tai susidurdamas su daiktais, jis jaučiasi už juos aukštesnis. Daiktą visados normalus žmogus pergyvena tik kaip priemonę, tik kaip pagalbą, tik kaip medžiagą. Tuo tarpu tikslas, kurio linkui žmogus, šitų daiktų padedamas eina, yra jis pats. Sau pačiam žmogus pasaulio daiktus naudoja ir sau pačiam jais pasigelbsti. Daiktas yra skirtas tarnauti žmogui. Šitoji tad žmogiškojo asmens pirmenybė prieš daiktą - vis tiek ar jį suprasime techninės ar ūkinės gėrybės prasme - ir sudaro socialinės demokratijos esmę.

Politinė demokratija skelbia asmens pirmenybe prieš kolektyvą: žmogiškasis asmuo negali pasinerti masėje, virsdamas jos rateliu ir jos priemone. Socialinė demokratija skelbia asmens pirmenybę prieš daiktą: žmogiškasis asmuo negali būti palenktas nei ūkiui nei technikai. Priešingai, ir techninis ir ūkinis veikimas valstybėje turi būti tvarkomas taip, kad jis padėtų asmeniui išlaikyti savo vertingumą ir išvystyti savo galias. Kiekvienas daikto pastatymas aukščiau už asmenį yra socialinis totalizmas. Kai technika ar ūkis atitrūksta nuo žmogaus ir nueina savarankišku keliu, jis gresia pajungti žmogų savai tarnybai ir tuo būdu pažeminti jo nelygstamą vertingumą, paversdamas jį priemone. Socialinė demokratija todėl yra tik nuoseklus bendrojo demokratinio principo pritaikymas socialinei gyvenimo sričiai.

Jeigu žmogiškasis asmuo yra aukščiausia ir nelygstama vertybė, jeigu, kaip pop. Pijus XII pastebi, „išeities taškas ir esminis bendruomeninio gyvenimo tikslas yra išsaugoti, išvystyti ir ištobulinti žmogiškąją asmenybę“, (Op. cit. 72 p.) tai visas gyvenimas turi būti taip sutvarkytas, kad asmens pirmenybė būtų ne tik teorinis principas, bet ir konkreti, visų jaučiama ir gyvenama tikrovė. Politinė demokratija šilą principą vykdo žmogaus santykiuose su valstybe. Socialinė demokratija imasi jį vykdyti žmogaus santykiuose su daiktu. Žmogų pavergti gali ne tik kolektyvas. Jį taip lygiai žiauriai gali pavergti ir daiktas. Socialinė diktatūra nėra nė kiek menkesnė, negu politinė. Todėl ir socialinė demokratija yra nė kiek nemažiau reikalinga, negu politinė.

Socialinės Demokratijos Reikalas

Įsigalėjus beveik visame pasaulyje politinei demokratijai, socialinės demokratijos vykdymas atsistoja prieš mus kaip vienas iš svarbiausių ir aktualiausių uždavinių. Socialinis totalizmas Europoje nėra senas dalykas, Visa pirmykštė ūkio si...

Šalies vizitinė kortelė

• Kultūra
• Valstybės valdymo forma
• Gyventojai. Statistiniai (demografiniai) duomenys
• Darbo politika
• Politiniai blokai
• Šalies ekonomika
• Transportas
• Komunikacijos
• Sveikatos priežiūros sistema
• Švietimas mokslas
• Lietuvos socialinė analizė
• Darbo pakeitimo garantija

tags: #socialines #politikos #atsiradimo #priezastys #ir #raida