Socialinės ir ekonominės problemos bei ekonominės krizės įgyja panašias tendencijas visose pasaulio šalyse. Atsiliepiant į šias tendencijas, aptariamos socialinės ekonomikos priemonės, socialinės partnerystės raida bei sampratos kismą, nagrinėjama viešojo ir privataus sektorių partnerystė (PPP /VPP) ir socialinio kapitalo raiška.
Monografijoje analizuojami daugiafunkciniai centrai, kurie galėtų būti tinkama investicija modernizuojant socioedukacines institucijas bei priartinant jas prie realių pilietinės visuomenės poreikių. Didėjanti verslo įmonių socialinė atsakomybė bei viešojo, privataus sektorių socialinė partnerystė, lyderiaujant nevyriausybinėms institucijoms kartu su mokslo institucijomis bei universitetinėmis aukštosiomis mokyklomis, skatina naujų socialinės klasterystės modelių atsiradimą bei socialinio kapitalo augimą.
Per pastaruosius dešimtmečius Lietuva išgyvena spartaus vystymosi etapą, o pastaraisiais metais patiria pasaulinės ekonomikos krizės poveikį visuose frontuose. Lietuvos profesionalai ir eiliniai piliečiai yra priversti iš naujo įvertinti demokratijos ir laisvės pamokas visose srityse - politikoje, ekonomikoje, kultūroje ir versle. Tai nėra tik unikalus Lietuvos patyrimas. Visos Rytų Europos šalys ir toliau ieško savo tapatybės globalizacijos ir pasaulinės ekonomikos krizės poveikio akivaizdoje.
Spartėjanti virtuali komunikacija, greitesnis informacijos mainai tarp skirtingų šalių ir socialinių grupių, naujų liberalizmo idėjų sklaida ir laisvosios rinkos bei demokratinių vertybių plėtra tapo prioritetu įvairiose pasaulio dalyse. Atsižvelgiant į postmodernumo ir tinklų eros atėjimą, ypač po ekonomikos krizės, jei žmonės nori išlikti konkurencingi, jie tai galės padaryti tik valstybėje, kurioje gali panaudoti savo kūrybinį potencialą pilietinei visuomenei įgalinti, skatinant viešojo ir privataus sektorių partnerystę, tarpsektorinį pasitikėjimą, novatoriškus sprendimus ir laisvos, atviros ir mobilios visuomenės atradimą.
Lietuva susiduria su sudėtingu iššūkiu - maksimaliai išnaudoti žmogiškuosius, pilietinius ir socialinius išteklius, taip pat kitas sėkmingas socialines ekonomines partnerystes, kad būtų sukurta įtikinamų priežasčių, kodėl žmonės turėtų gyventi šalyje.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Šiame straipsnyje socialinės ekonomikos ir partnerystės reiškiniai laikomi lanksčiais ir veiksmingais būdais, leidžiančiais derinti ne tik socialinių partnerių interesus su bendru tikslu ir nauda, bet ir rasti naujų bei novatoriškų problemų sprendimų, naudojant naujas technikas ir dalyvius, kurie yra suinteresuoti rasti naujų ir novatoriškų sprendimų problemoms, su kuriomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir visa pokomunistinė Europa. Socialinės ekonomikos partnerystės ir tinklų bendradarbiavimas padeda spręsti naujus iššūkius, iškilusius Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.
Vis dėlto Lietuvoje vis dar pasitaiko įvairių sektorių nepasitikėjimas, politinis neveiksmingumas ir korupcija, jau nekalbant apie neproduktyvų socialinių ekonominių priemonių naudojimą ir neveiksmingą viešųjų lėšų naudojimą. Socialinės partnerystės plėtra Europoje, atsižvelgiant į Lisabonos strategiją, kurioje nustatyti pagrindiniai tikslai, yra skirta paversti ES konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje, kur socialinė ir ekonominė plėtra yra koordinuojama siekiant sukurti daugiau darbo vietų ir didesnę socialinę sanglaudą. Tačiau net ir ilgos demokratinės socialinės partnerystės tradicijos, puoselėjančios šio reiškinio kraštus, nėra pakankamai išnaudojamos.
Didinant viešojo sektoriaus finansavimo skaidrumą ir privataus sektoriaus informuotumą apie socialinę atsakomybę bei socialinės partnerystės svarbą, bus padidintas socialinis ir ekonominis poveikis, kuris yra laikomas novatorišku būdu spręsti ekonominius, socialinius ir aplinkosaugos iššūkius, susijusius su nedarbu ir skurdu.
Socialinė ekonomika yra apibrėžiama ir suprantama įvairiai, tačiau dauguma autorių ją apibrėžia kaip alternatyvų švietimą ir socialinio sektoriaus veiklą, įskaitant tarpsektorines partnerystes. Robertas D. Putnamas, politologas ir Harvardo universiteto viešosios politikos profesorius, dirba siekdamas suformuoti modernią pilietinę visuomenę per socialinio kapitalo plėtrą, remiantis visuomenėmis ir asociacijomis, individualiu pasitikėjimu kitais asmenimis, sociumu ir institucijomis, kartu su asociatyviniu pilietiniu indeksu.
Pagrindinės sėkmės sąlygos pilietinėje visuomenėje yra teigiamas socialumas, asociatyvus asmuo, siekiantis valdžios ir kontrolės, ir gebėjimas kurti socialinius tinklus bei bendruomenes. Bendruomenė yra ne tik socialinio gyvenimo faktas, bet ir vertė bei vertybės, kurios dažniausiai formuojasi tose bendruomenėse. Žmonės, kurie susiburia šiais tikslais, paprastai yra susiję su ne pelno veikla, orientuota į viešąjį interesą, ir savo tikslus pasiekia daugiausia per nevyriausybines organizacijas. Skirtingose šalyse nevyriausybinės organizacijos yra išvystytos skirtingai, tačiau tarp jų yra panašumų.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Socialinės Partnerystės Teorinės Prielaidos
- Socialinės partnerystės samprata, sąvoka ir reikšmė darbo teisei
- Socialinės partnerystės instituto raida
- Socialinės partnerystės principai ir jų įgyvendinimas
- Socialinės partnerystės formos
Socialinės Partnerystės Vaidmens Darbo Teisėje Vertinimas
- Teisinis socialinės partnerystės reglamentavimas
- Socialinė partnerystė nacionaliniu lygiu
- Europos Sąjungos patirtis socialinės partnerystės aspektu
- Socialinės partnerystės praktinis įgyvendinimas
- Darbo pakeitimo garantija
Giedrė Kvieskienė (g. 1956 m. balandžio 25 d. Varniuose) - lietuvių pedagogė, socialinių mokslų daktarė. 1975-1980 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, 1984-1988 m. - Leningrado N. Krupskajos kultūros institute. 1988-1996 m. dirbo Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto Kultūros švietimo katedroje, 1996-1998 m. - Švietimo ir mokslo ministerijos Papildomojo ugdymo skyriaus vedėja. Nuo 1997 m. dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje (1992-2011 m. Vilniaus pedagoginis universitetas, 2011-2018 m. Lietuvos edukologijos universitetas). 1999 m. su kitais universitete įkūrė Socialinės pedagogikos katedrą ir iki 2004 m. jai vadovavo, 2004-2012 m. universiteto Socialinės komunikacijos instituto direktorė, nuo 2019 m. Vytauto Didžiojo universiteto Profesinio tobulinimo instituto direktorė; profesorė (2007 m.). 2006-2009 m. buvo Europos Tarybos ekspertė sociokultūrinio ugdymo klausimais.
Parašė monografijas "Socializacija ir vaiko gerovė" (2003), "Pozityvioji socializacija" (2005), "Socialinės partnerystės įtaka inovacijoms" (su Vytautu Kvieska, 2012), "Įžvalgi investavimo strategija puoselėjant universalųjį plėtros tvarumą" (su kitais, 2014), mokslo studijas "Lietuvos kurtieji: galimybė gyventi kartu" (su kitais, 2014), "Kompleksinė pagalba neįgaliems asmenims" (su kitais, 2015), "Sumaniosios edukacijos diskursas" (su kitais, 2017), "Viešojo, nevyriausybinio ir privačiojo sektorių socialinė komunikacija".
Mokomosios knygos studentams padeda ne tik įgyti naudingų ar vėlesniame akademiniame bei profesiniame kelyje reikalingų žinių, bet ir palengvina mokslinių, kursinių darbų rengimą.
Žemiau esančioje lentelėje pateikiami socialinės partnerystės pavyzdžiai su NVO konfederacijos vaikams nariais:
| Organizacija | Veiklos sritis | Socialinės partnerystės pavyzdys |
|---|---|---|
| NVO konfederacija vaikams | Vaikų teisių apsauga | Bendradarbiavimas su savivaldybėmis, verslo įmonėmis ir kitomis NVO |
| Šiaulių universiteto leidykla | Mokslo leidyba | Socialinių mokslų tyrimų publikavimas |
Socialinės partnerystės schema
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
tags: #socialines #partnerystes #itaka #inovacijoms