Nagrinėjant ugniagesių populiarumo kultūrinį fenomeną, neabejotinai anksčiau ar vėliau tenka remtis pavienėmis istorijomis, kurios apie ugniagesius nesako nieko gero. Ir šiuo atveju tikslinga panagrinėti būtent tokį - nepatogų, nemalonų įvykį. Istoriją apie nedėkingai susiklosčiusias aplinkybes, prie kurių prisidėjo atsakingų pareigūnų neatsakingas požiūris į savo pareigas.
Nepaisant nelaimės masto - o kaip paskaitysite toliau, Utenos tragedija buvo išties sukrečianti - šis įvykis sovietmečiu buvo nuslėptas nuo viešumos, taigi abejotina, ar kaip nors labiau paveikė visuomenės nuomonę apie ugniagesius.
„Naktį į 1952 m. sausio 21 d. Utenos mieste (Vilniaus sritis) Švietimo ministerijos vaikų globos namuose įvyko gaisras, kurio metu žuvo šeši auklėtiniai (7-8 metų amžiaus) ir dar du auklėtiniai stipriai apdegė“, - taip prasidėjo tuometinio LSSR vidaus reikalų ministro Juozo Bartašiūno raštas, adresuotas LSSR Ministrų Tarybos pirmininkui Mečiui Gedvilui.
Seno čekisto Bartašiūno intuicija neapgavo - skubėti su paaiškinamuoju raštu reikėjo: LSSR valstybės saugumo (MGB) ministras Kapralovas tą pačią sausio 22 d. spėjo išsiųsti Gedvilui nors gan lakonišką ir ne visai tikslų (skyrėsi kai kurių tragedijos veikėjų pavardės), bet kartu ir ganėtinai kokybišką spec. pranešimą apie Utenos tragediją - suprantamą tiek, kad būtų aišku, jog Bartašiūnui pavaldūs ugniagesiai stipriai užlėkė - dėl jų kaltės žuvo žmonės.
Ne veltui Bartašiūnas tuoj pat Utenon išsiuntė savo pavaduotoją Jefremovą - tam, kad šis detaliai išsiaiškintų visas tragiško gaisro aplinkybes.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Tragedijos pradžia ir eiga
Viskas prasidėjo 1952 m. sausio 20-ąją, apie 18 valandą: Utenos miesto ugniagesių komanda sulaukė skambučio iš vaikų globos namų - užsidegė kaminas, nuo jo pradėjo degti pastato perdangos. Į įvykio vietą Utenos ugniagesiai atvyko lydimi ne tik pamainos vado Vasiljevo, bet ir paties ugniagesių komandos viršininko Nazarovo.
Ugniagesiai išardė aplink krosnį buvusią antrojo aukšto grindų dalį ir užpylė viską vandeniu. Po to Utenos ugniagesiai buvo iškviesti į kitą gaisrą (neblaivus pilietis padegė savo namą). Grįždama iš šio įvykio ugniagesių komanda buvo nusiųsta gesinti padegtos rajono vartotojų kooperatyvo bazės.
22 valandą Utenos ugniagesiai sulaukė antro skambučio iš vaikų globos namų - pasirodo, kad budinčios auklėtojos vadovaujami globotiniai ėmė ardyti gaisro priežastimi buvusią antrojo aukšto krosnį: kelios įkaitusios krosnies nuolaužos per ugniagesių išardytas grindis nukrito į pirmą aukštą ir pradėjo rūkti.
1 val. 50 min. ugniagesių komandos stebėjimo bokštelyje buvęs stebėtojas pamatė atvirą liepsną globos namų pusėje. Tuo pat metu sulaukta trečio skambučio iš globos namų. Ant kojų vėl pakelti ugniagesiai šįsyk rado liepsnų apimtus globos namus: degė laiptinė ir visa dešinė pastato pusė, pastatas skendo dūmuose.
Eiti į vidų gelbėti žmonių ugniagesiams jau nebebuvo galimybės, taigi imtasi gesinti: prie 120 metrų atstumu buvusio vandens telkinio pastatytas autosiurblys, nutiestos dvi magistralinės linijos, į ugnį nukreipti trys švirkštai.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Atsitiktinai pro šalį su žmona iš pasisėdėjimo ėjęs komandos viršininkas Nazarovas ėmėsi vadovauti gesinimui. Gaisras likviduotas 3 val.
Materialiniai nuostoliai nebuvo milžiniški - išdegė tik pastato laiptinė, du dideli kambariai ir pirmojo aukšto dešinės pusės perdanga. Išorinės pastato sienos, taip pat kairės pusės perdanga liko ugnies nesunaikintos. Nepaisant to, didžiausius nuostolius ir siaubą patyrė patys namų gyventojai - beglobiai vaikai.
Aukos ir atsakomybė
Paaiškėjo, kad po antrojo ugniagesių išvykimo, apie 23 val., globos namuose su auklėtiniais liko viena vienintelė jauna auklėtoja. Dalis vaikų buvo suguldyti miego ir užrakinti antrojo aukšto miegamuosiuose, o budėtoja kartu su likusiais globotiniais nuėjo miegoti į pirmąjį aukštą. Ją pabudino vaikų klyksmai.
„Palikti vieni vaikai ėmėsi gelbėtis iš degančio pastato savarankiškai“, - rašė Bartašiūnas. Antrajame, liepsnojančiame, pastato aukšte užrakintuose iš išorės miegamuosiuose likę vaikai, atrodo, nesutriko: išmušė langą, išmetė žemyn lovų čiužinius ir ant susikaupusios krūvos ėmė šokinėti - iš antro aukšto.
Pirmajame aukšte buvę vaikai irgi gelbėjosi pro išmuštus langus. Išsigelbėti nepavyko šešiems globotiniams: keturi maži vaikai, pabijoję šokti pro langą, užduso nuo dūmų antrame aukšte, o dar du užduso pirmame.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Nusikalstamais buvo įvardinti ir globos namų direktoriaus Michailovo veiksmai: jis apkaltintas tuo, kad po pirmojo ugniagesių iškvietimo neorganizavo tinkamo budėjimo, taip pat nesilaikė priešgaisrinės saugos taisyklių: pastarosios inspekcijos metu (1951 m. spalį) prie globos namų būta pastatomų avarinių kopėčių, kuriomis būtų buvę galima evakuoti vaikus iš antrojo namo aukšto.
Apkaltinta buvo ir budinti auklėtoja - už tai, kad miegojo, taip pat „nesiėmė jokių priemonių vaikų evakuacijai iš degančio pastato“. Kokių „priemonių vaikų evakuacijai“ jauna moteris turėjo imtis, Bartašiūnas kukliai nutylėjo.
Išsyk po gaisro gauta Vilniaus srities prokuroro sankcija suimti nelaimės kaltininkus: ugniagesių komandos viršininką Nazarovą, globos namų direktorių Michailovą ir budinčią auklėtoją. Tolesnis jų likimas nėra žinomas - tikėtina, kad buvo teisiami pagal tuometinio sovietinio BK 111 str.
„Žuvę vaikai 1952 m. sausio 22 d. 16 val. buvo palaidoti Utenos karių kapinėse. Laidotuvių metu jokių ekscesų nebūta“, - konstatavo Bartašiūnas.
Tai - vieninteliai dokumentai, kuriuos pavyko aptikti apie šią tragediją. Tikėtina, kad, išsamiau pasikapsčius, ką nors dar pavyktų rasti Švietimo ministerijos (kuriai priklausė minėti globos namai) ar Vilniaus srities teismo (kuris, tikėtina, nagrinėjo baudžiamąją bylą) fonduose. Deja, tenka šią misiją palikti kitiems tyrinėtojams.
Neabejotina tai, kad ir kituose šaltiniuose bendra tragedijos atmosfera būtų persmelkta kaltės mėtymo kitiems dvasios: MVD verstų kaltę globos namų administracijai, ši - neatsakingiems ugniagesiams, o iš šono viską stebintys čekistai - visiems.
Tragedijos esmės toks mėtymasis kaltėmis, žinoma, nepakeis: vargšai vaikai buvo palikti žūčiai tragiškame gaisre, nulemtame kelių pareigūnų - tarp jų ir vietos ugniagesių - neatsakingo požiūrio į savo pareigas.
Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, Utenos tragediją galima vertinti kaip iliustratyvią stalinizmo laikų katastrofą: nuslėptą nuo visuomenės, nuasmenintą ir apribotą vien smulkių kaltininkų persekiojimu. Netapusi vieša, ši nelaimė, tikėtina, niekaip nepakeitė to meto visuomenės požiūrio į ugniagesius, o netapusi atminimo vieta - ir vėlesnių kartų.
Savaime suprantama, kad jeigu panaši nelaimė nutiktų šiais visa apimančio viešumo laikais, tai būtų milžiniškas smūgis ugniagesių kaip institucijos reputacijai, taip pat tikėtina, kad lėktų postai ir galvos - gal net ministrų lygmeniu.
tags: #vaiku #namu #evakuacija #antras #pasaulinis