Socialinės ir organizacinės kompetencijos yra kertinės socialinio darbo profesijos dalys, kurios lemia specialistų gebėjimą veiksmingai bendrauti su klientais, bendradarbiauti su institucijomis ir kurti pokyčius bendruomenėse. Tai apima ir tarpasmeninius įgūdžius, ir gebėjimą planuoti, organizuoti bei daryti įtaką socialinei klientų aplinkai.
Kas yra socialinė kompetencija?
Socialinė kompetencija - tai asmens savybių visuma, leidžianti užmegzti ryšius su kitais žmonėmis socialines normas atitinkančiais būdais. Tai gebėjimas elgtis adekvačiai ir adaptyviai, prisitaikant prie nuolat kintančios socialinės aplinkos. Socialinė kompetencija apibrėžiama kaip gebėjimas atitikti visuomeninio gyvenimo reikalavimus.
Socialiniai įgūdžiai yra socialinės kompetencijos dalis, padedanti gebėjimui kurti gerus tarpasmeninius santykius. Socialinio bendravimo patirtis ir tam tikros aplinkos ypatybės lemia socialinius įgūdžius, kurie įgijami socializacijos metu. Socialinius įgūdžius galima skirstyti į esminius, kurie stiprina žmonių sveikatą ir gerovę, ir situacinius.
Pagrindinės socialinės kompetencijos sudedamosios
- Socialinis žinojimas (sociokultūrinių veiksnių supratimas ir interpretavimas).
- Socialinė elgsena (teigiamų tarpusavio santykių kūrimas, atsakingų sprendimų priėmimas, sudėtingų situacijų konstruktyvus ir etiškas valdymas).
- Emocijų valdymas (emocijų atpažinimas, užuojauta, rūpinimasis kitais žmonėmis).
Kartais skiriami intrapersonaliniai (santykio su savimi) ir interpersonaliniai (santykio su kitais žmonėmis) socialiniai įgūdžiai. Intrapersonaliniai socialiniai įgūdžiai siejami su asmens gebėjimu suprasti, kontroliuoti ir tinkamai išreikšti savo mintis, pažinti ir įvertinti savo asmenybės ypatumus, jos stipriąsias ir silpnąsias puses, pasitikėti savimi, kontroliuoti impulsus, motyvuoti save įveikti sunkumus.
Organizacinės ir strateginės kompetencijos (planavimo)
Kaip apibendrintai vertinant profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą, išskiriamos trys jos sudedamosios dalys: dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo). Organizinės kompetencijos apima planavimo įgūdžius, paslaugų organizavimą, koordinavimą bei gebėjimą inicijuoti ir vystyti programas ar projektus.
Taip pat skaitykite: Įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA)
PKTC atlikta socialinės srities darbuotojų apklausa parodė, kad socialines paslaugas teikiančių įstaigų vadovams stinga planavimo įgūdžių, tai nurodė 36 proc. apklaustųjų. Tai rodo, jog organizacinės kompetencijos tobulinimas yra būtinas tiek vadovams, tiek specialistams, siekiant užtikrinti paslaugų kokybę ir ilgalaikius pokyčius.
Įtakos darymas socialinei klientų aplinkai
Profesinių kompetencijų tobulinimo centro (PKTC) atlikta socialinės srities darbuotojų apklausa parodė, kad šios srities darbujams itin stinga vienos kompetencijos - įtakos darymo socialinei klientų aplinkai. Tokį poreikį išreiškė 62 proc. apklausoje sudalyvavusių įstaigų vadovų, 52 proc. individualios priežiūros ir 45 proc.
„Įtakos darymas socialinei klientų aplinkai yra esminis socialinio darbo aspektas, leidžiantis sukurti ilgalaikius pokyčius ir pagerinti klientų gyvenimo kokybę. Turėdami šį gebėjimą, socialiniai darbuotojai veikia kaip tarpininkai tarp klientų ir bendruomenių, siekdami užtikrinti, kad klientai gautų reikiamą pagalbą ir paramą“, - sako J. Tamašauskienė.
Socialinio darbuotojo esminis vaidmuo - įtraukti žmones ir įvairias bendruomenių struktūras į procesus, kurių metu sprendžiami jų gyvenimo iššūkiai ir didinama gerovė. Socialinis darbuotojas savo įgūdžiais ir gebėjimais sukelia pokytį. Socialinis darbuotojas turi nustatyti socialinio funkcionavimo problema ir poreikius; tam jis turi pritaikyti žinias, profesines vertybes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą. Jis daro įtaką santykiams, susijusiems su poreikiais ir problemomis, siekdamas pokyčio.
Kompetencijų spragos ir mokymų poreikis
PKTC tyrimas taip pat parodė, kad socialiniams darbuotojams antra pagal svarbą tobulintina kompetencija yra situacijos analizės (reflektyvumo) gebėjimas - taip teigė 45 proc. respondentų. „Matome, kad gyvenimas nestovi vietoje ir universitete įgytų žinių nepakanka. Per trisdešimt metų susidarė nemenkos žinių ir gebėjimų spragos, kurias identifikuoja ir patys socialinio darbo praktikai. Prie tokios situacijos nemaža dalimi prisidėjo ir pati socialinio darbo sistema, skatinusi socialinį darbuotoją vykdyti siauras funkcijas, būti „popierių pildytojais““, - komentuoja J. Tamašauskienė.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
„Matome, kad PKTC mokymus dalyviai vertina itin aukštai - beveik 5 balai iš 5, taip pat 10 dalyvių iš 10 rekomenduotų mokymus kolegoms. Tad mūsų komandai tai yra paskata išlaikyti tokią pat aukštą mokymų turinio kartelę“, - sako PKTC vadovė J. Tamašauskienė. Prieš du metus startavęs Profesinių kompetencijų tobulinimo centras jau apmokė daugiau kaip 30 tūkst. dalyvių. „Atvirose paskaitose vienu metu dalyvaudavo per tūkstantį dalyvių. Toks milžiniškas susidomėjimas rodo, kad socialiniai darbuotojai mato savo trūkumus ir stengiasi juos kompensuoti.“
Profesinės kompetencijos tobulinimas: reikalavimai ir principai
Kaip ir iki šiol socialiniai darbuotojai privalo savo profesinę kompetenciją tobulinti ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per metus. Tačiau atsiranda naujovė, kad iš 16 val., tik 60 proc. turi būti surinkta pagal Socialinių paslaugų priežiūros departamento direktoriaus patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas; aukštųjų mokymo įstaigų patvirtintas programas, Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programą, kitas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar Departamento patvirtintas programas arba dalyvaujant supervizijoje.
Dalyvavimas supervizijoje yra privalomas, t.y. profesinę kompetenciją privaloma tobulinti 16 val., iš jų 60 proc., t.y. apie 10 val. laiko turi būti tobulinamasi pagal aukščiau išvardintas programas ir iš tų 10 val. bent kažkokia dalis valandų turi būti surinkta dalyvaujant supervizijoje.
Profesinės kompetencijos tobulinimas yra neatsiejamas nuo kompetencijų vertinimo ir įsivertinimo. Socialiniai darbuotojai savo profesinės kompetencijos tobulinimo poreikius įsivertina pagal atskiras kompetencijų rūšis ir įvertina pats, kurias kompetencijas jis turėtų patobulinti, kad galėtų kuo geriau ir profesionaliau atlikti savo funkcijas ir, svarbiausia, padėti klientams. Po asmeninio socialinio darbuotojo įsivertinimo, rekomenduojama įsivertinimo rezultatus aptarti su vadovu arba kolega.
Atsakomybė už kompetencijų ugdymą
Ir pats pirmasis nurodo šiek tiek kitokią kryptį nei iki vasario vidurio galiojusioje kvalifikacijos kėlimo tvarkoje, t.y. darbuotojo profesinės kompetencijos tobulinimas siejamas su visos įstaigos, organizacijos paslaugų kokybės tobulinimu. Paprasčiau tariant, siekiama įtvirtinti požiūrį, kad visa socialinių paslaugų įstaiga (plačiąja prasme) yra atsakinga už paslaugų kokybę. Neneigiama asmeninė socialinio darbuotojo atsakomybė už savo kompetenciją, tačiau ir nėra perkeliama visa atsakomybė už įstaigos paslaugų kokybę.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Taip pat reguliuojama, kad socialinių paslaugų įstaigos biudžete privalo būti numatyta lėšų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinei kompetencijai tobulinti. Socialiniai darbuotojai negali už savo veiklos įsivertinimą patirti neigiamų pasekmių ir tai neturi daryti neigiamos įtakos jų profesiniams santykiams, priešingai - turi būti suteikiama galimybė tobulinti profesinę kompetenciją. Įsivertinimai turėtų būti atlikti kartą per metus.
Socialinio darbuotojo funkcijos ir vaidmenys
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas.
Galimas ir kitas socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.
| Funkcija | Aprašymas |
|---|---|
| Diagnostinė | Problemos nustatymas ir įvertinimas |
| Konsultavimo | Pagalbos teikimas klientui sprendžiant problemas |
| Informavimo | Informacijos suteikimas apie galimas paslaugas ir išteklius |
| Organizacinė | Socialinių paslaugų organizavimas ir koordinavimas |
Bendradarbiavimo reikšmė socialiniame darbe
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Vakarų analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingų institucijų, organizacijų ir socialinių grupių veiklą. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas.
N. P. Šakienės ir I. Leliūgienės nuomone, koalicija - tai dviejų ar daugiau organizacijų susivienijimas, kurio nariai susitaria bendrai veikti siekdami tam tikro tikslo. Pati viena organizacija, be socialinio partnerio ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti šių tikslų. Tai ne tik socialinio darbuotojo profesionalumo, bet ir paslaugų kokybės kriterijus.
Emocinis intelektas ir socialinės emocinės kompetencijos
Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose.
Kaip teigia Lekavičienė R, Antinienė D. (2012) aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimas ir supratimas, jų valdymas bei kontrolė, empatija ir t.t. skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai veikia individualius sprendimus bei, apskritai, asmens psichologinį funkcionavimą. Todėl teigiama, kad emocinis intelektas yra gana patikimas asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodiklis. Sėkmės susilaukiama tada, kai dėmesys skiriamas savęs pažinimui, lankstumui, savikontrolei, efektyviam konfliktų valdymui.
Socialinio darbo rengimas ir etikos principai
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Tačiau universitetai ne visada pateikia visų profesinėje veikloje reikalingų teorinių žinių, o praktinių įgūdžių ir praktinio žinių pritaikymo ypatingai trūksta. Todėl socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Socialiniai darbuotojai vykdydami savo funkcijas vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodekse. Pasak J. Tamašauskienės, socialiniame darbe labai svarbūs socialinio teisingumo, žmogaus teisų, pasirinkimu grindžiamos atsakomybės ir pagarbos įvairovei principai. Nuo pernai metų liepos Lietuvos socialiniai darbuotojai jau turi visuotinį socialinių paslaugų srities darbuotojų etikos kodeksą.
Socialiniai darbuotojai ir darbuotojų teisės
Taip pat labai svarbu paminėti, kad atskiriama, jog socialinį darbą dirba tik socialiniai darbuotojai ir tik jie turi tokią funkciją. Visi kiti specialistai, kurie prisideda prie socialinių paslaugų teikimo yra įvardijami kaip socialinių paslaugų srities darbuotojai. Dirbti socialiniu darbuotoju gali asmenys, kurie yra įgiję socialinio darbo kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą kvalifikacinį laipsnį ir turi socialinio darbuotojo kvalifikaciją; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą socialinių mokslų studijų srities kvalifikacinį laipsnį ir išklausė bei atsiskaitė už ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje.
Darbas su psichikos negalią turinčiais asmenimis
Psichikos sveikatos sutrikimai yra labai paplitę visame pasaulyje. Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę. Socialiniai darbuotojai dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis dažnai susiduria su vidinėmis ir išorinėmis dilemomis sprendžiant moralinius klausimus, susijusius su jų asmeniniu ir profesiniu vaidmeniu.
Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią. Visapusiškas socialinių darbuotojų išsilavinimas, nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis yra būtinas siekiant geriau suprasti ir spręsti šių asmenų problemas ir užtikrinant klientų gerovę.
Mitai apie psichikos sveikatą ir raidos sutrikimus: netoleranciją gimdo nežinojimas
Kaip ugdyti kompetencijas praktikoje?
Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje.
Taip pat svarbu savęs vertinimas, refleksija ir pokalbis su vadovu ar kolegomis, kad profesinės kompetencijos tobulinimas būtų tikslingas ir efektyvus. Dalyvavimas mokymuose, supervizijoje, metodinės pagalbos priemonėse ir keitimasis gerąja patirtimi su kolegomis ir partneriais - tai priemonės, padedančios panaikinti žinių spragas ir stiprinti tiek socialines, tiek organizacines kompetencijas.
Santrauka
Socialinės ir organizacinės kompetencijos yra tarpusavyje susijusios ir vienodai svarbios socialinio darbo kokybei. Socialiniai įgūdžiai ir emocinis intelektas leidžia užmegzti ir palaikyti santykius su klientais, o organizacinės ir planavimo kompetencijos užtikrina paslaugų efektyvumą ir ilgalaikius pokyčius bendruomenėje. Nuolatinis mokymasis, supervizija, bendradarbiavimas ir institucijų atsakomybė už darbuotojų kompetencijų ugdymą yra būtini siekiant stiprios ir etiškos socialinių paslaugų sistemos.
tags: #socialines #ir #organizacines #kas #tai #yra