Šv. Tomas buvo žydas, tikriausiai neturtingas galilėjietis, anot Metafrasto - žvejys. Jam buvo suteikta laimė sekti Kristų ir tapti Jo apaštalu. Jei ir atrodo lėto mąstymo ir neišsilavinęs, jis tai atsvėrė savo nuoširdumu, nuolankumu, pamaldumu bei uolumu. Šv. Tomas tai įrodė, kada Jėzus nusprendė eiti į Judėją prikelti Lozoriaus, nors kunigai ir fariziejai rengėsi jį nužudyti. Mokiniai mėgino jį atkalbėti nuo tos kelionės, sakydami: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Bet šv. Tomas jiems tarė: „Eikime ir mes numirti su juo!“ Tokia karšta buvo jo meilė Dieviškajam Mokytojui dar prieš nužengiant ant jų Šventajai Dvasiai.
Kai mūsų Viešpats Paskutinės Vakarienės metu atskleidė savo mokiniams greitai juos paliksiąs, bet, trokšdamas juos paguosti, pasakė, jog paruošiąs jiems vietą savo Tėvo namuose, mūsų apaštalas, karštai troškęs sekti paskui Jėzų, tarė: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Kristus tuoj pataisė jo nesupratimą duodamas trumpą, bet įtikinantį atsakymą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.
Po to, kai mūsų Viešpats kentėjo, buvo prikeltas iš numirusių ir tą pačią dieną pasirodė savo mokiniams, Tomas, kurio tada nebuvo su jais, atsisakė tikėti jų žodžiais apie jo prisikėlimą, manydamas, kad tai buvo tik iliuzija ar vaiduoklis, kol pats nepamatys vinių žymių, nepalies jo žaizdų rankose ir šone. Septintosios dienos vakare mūsų gailestingasis Viešpats su begaliniu maloningumu savo apaštalo silpnumui vėl pasirodė, kai jis ir kiti apaštalai buvo susirinkę melstis, ir po įprasto pasveikinimo „Ramybė jums“, jis atsigręžė į Tomą ir liepė jam apžiūrėti jo rankas, įdėti pirštą į jo šono žaizdą ir paliesti vinių žymes. Šv. Augustinas ir daugelis kitų neabejoja, kad šis taip ir padarė, nors evangelistas to nemini; kai kas mano, kad, jau būdamas įsitikinęs, jis susilaikė iš kuklumo ir pagarbos.
Šv. Augustinas ir kiti pastebi, kad šv. Tomas nusidėjo užsispyrimu, perdėtu pasitikėjimu savimi ir netikėjimu, nes Kristaus prisikėlimą jau seniai buvo paskelbę Mozė ir pranašai. Taip pat jis pasielgė neprotingai atmetdamas liudytojų tvirtinimus; ir šis užsispyrimas galėjo nuvesti jį į neištikimybę. Vis dėlto jo nepatiklumas kilo ne iš piktos valios, ir mūsų Atpirkėjo gailestingumas ne tik atvedė jį į išganingą atgailą, bet ir pakėlė į šventos meilės bei tobulos dorybės viršūnę. Vos tik įsitikino šios paslapties realumu, šv. Nėra nieko lengviau, kaip pakartoti šiuos žodžius, bet ištarti juos su nuoširdžiu ir tobulu nusiteikimu yra privilegija, skirta tiems, kurie yra nukryžiuoti pasauliui ir kurių sielose Dievas viešpatauja savo tyra ir tobula meile.
Kol mūsų sielas valdo puikybė, pavydas, godumas, geidulingumas ir kitos aistros, Kristus dar nėra įkūręs jose savo malonės karalystės; melagingai ir veidmainiškai vadiname jį savo Dievu ir savo Karaliumi. Darbuokimės be paliovos su gailesčiu ir šventa malda, kad pagaliau pasiektume šią laimę, kad Kristus galėtų įkurti mumyse savo karalystę ir kad galėtume iš visos širdies tarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Šiuos žodžius šv. Tomas ištarė su tvirtu tikėjimu, tikėdamas, kad Jėzus tikrai yra Dievas, nors matė tik jo žmogystę; pripažindamas Jį visagaliu, nugalinčiu mirtį ir pragarą; pripažindamas Jo visažinystę, kuri pažino jo širdies abejones ir skrupulus. Apaštalas taip pat jais išreiškė savo meilės karštumą, kurį aiškiai parodo jo žodžiai „mano Dievas“.
Taip pat skaitykite: Šventasis Kristoforas: globėjas, legenda ir simbolis
Iš šio apaštalo netikėjimo Kristus gailestingai išgavo stipriausią savo prisikėlimo įrodymą, sutvirtindamas mūsų tikėjimą ir pašalindamas visas kliūtis bei prieštaravimus. Šv. Grigalius Didysis sako: „Šis Tomo abejojimas labiau sutvirtino mūsų tikėjimą nei kitų apaštalų tikėjimas.“ Kai kurie kiti Bažnyčios tėvai pastebi, kad mūsų apaštalas savo išpažinimu pasirodė esąs puikus teologas, pamokytas pačios Tiesos mokykloje: jis pripažino Kristuje dvi atskiras prigimtis viename asmenyje - jo žmogystę žodžiu „Viešpats“ ir dievystę žodžiu „Dievas“.
Pradžioje tikėjimui buvo reikalingi stebuklai, kuriais Dievas pats patvirtino savo šventą apreiškimą. Tačiau kai kurie taip priešinasi krikščionių Apreiškimo šviesai ir tiesai, jog užmerkia savo akis prieš pačius akivaizdžiausius stebuklus. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau būta netikinčių nepaprastais Viešpaties darbais. Po Sekminių šv. Tomas pasiuntė Tadą apmokyti ir pakrikštyti Edesos karalių Abgarą. Šis didikas, pagal Edesos bažnyčijoje saugomus įrašus, iššifruotus Euzebijaus ir minimus šv. Efremo, parašė Kristui, kviesdamas jį į savo karalystę ir prašydamas pagydyti jį nuo maro, kuriuo jis sirgo. Kristus jam atsakė, kad pirmiau jis turi įvykdyti dalykus, kuriuos atlikti buvo siųstas, ir grįžti pas Tą, kuris jį siuntė; ir kad tuoj po įžengimo į dangų jis atsiųs vieną iš savo mokinių pas karalių jį išgydyti ir suteikti jam ir jo šeimai gyvybę. Šį mūsų Viešpaties pažadą ištesėjo šv. Tomas, kuris ypatingu šv. Dvasios nukreipimu pasiuntė Tadą, vieną iš septyniasdešimt dviejų mokinių ir, pasak kai kurių, savo brolį į Edesą. Šis grąžino karaliui sveikatą, pakrikštijo jį bei daugelį kitų ir įskiepijo krikščionybę toje šalyje. Šis mokinys Tadas (tai kitas žmogus, ne apaštalas šv. Kalbant apie šv. Tomą, Origenas teigia, kad apaštalams skirstantis veiklos lauką Partija buvo paskirta jo apaštaline provincija. Ši tauta užėmė svarbią vietą Persų imperijoje ir kovojo dėl suvereniteto su romėnais. Po sėkmingo apaštalavimo Partijos provincijoje, Tomas pamokslavo ir kitose Persų imperijai pavaldžiose tautose, taip pat visuose Rytuose. Sofronijus mini, kad savo apaštoliniais darbais jis įtvirtino tikėjimą tarp medų, persų, karaimų, hirkanų, baktrų ir kitų Vidurio Rytų tautų. Graikai taip pat mini indus ir etiopus, bet senovėje žmonės šiuos pavadinimus kartais duodavo visoms Rytų tautoms. Šiuolaikiniai indai ir portugalai teigia, kad šv. Tomas apaštalavo brahmanams ir indams anapus didžiosios salos Taprobanos, kurią vieni laiko Ceilonu, kiti - Sumatra. Jie teigia jį mirus kankinio mirtimi Milapore (dabartinis Čenajus, arba Madrasas), Koromandelio pakrantėje, kur buvo atrastas jo kūnas su žymėmis, rodančiomis, kad jis buvo nužudytas ietimis. Taip teigia ir Rytų šalių tradicija. Euzebijus sako, kad visi apaštalai mirė kankinių mirtimi. Pasak šv. Auksaburnio, jo gyvenamuoju metu (IV a.) buvo žinomi tik apaštalų šv. Petro, šv. Pauliaus, šv. Jono ir šv. Tomo kapai. Apaštalai buvo vargingi ir verti paniekos pasaulio akyse, jie nepasižymėjo nei kilme, nei turtais, nei draugais, nei išsimokslinim, nei gabumais. Tačiau nors ir stokojo šių privalumų, kuriuos žmonės taip vertina, jie buvo išrinkti Kristaus, padaryti jo draugais, apdovanoti malonėmis bei Dievo meile ir išaukštinti iki jo karalystės dvasinių kunigaikščių ir pasaulio teisėjų garbės.
Akli ir kvaili yra tie, kurie pervertina ir godžiai siekia šio pasaulio gėrybių, ar kurie taip jomis naudojasi, kad jų širdys tampa prie jų prirakintos. Jeigu pasaulietiški malonumai, turtai ar garbė pasidaro mūsų meilės objektu, jie tarsi pančiai pririša mus prie šios žemės ir suteršia mūsų sielas. Naudotis jais abejingai, vien dėl dorybės puoselėjimo, ir žiūrėti į juos vien kaip į pavojingą naštą yra taip sunku, jog daugelis šventųjų manė būsiant saugiau visai jų atsikratyti, o kiti džiaugdavosi jų netekę. Ar Evangelijos principų ir Kristaus, mūsų karaliaus ir vado, bei visų šventųjų pavyzdžio nepakanka įkvėpti išganingos baimės besidžiaugiantiems šio pasaulio privilegijomis, priversti juos peržvelgti visus savo prievaizdavimo įsipareigojimus ir budėjimu, laisvanorišku nusižeminimu, apsimarinimu, gailesčiu, ištverminga malda, šventu dangiškų dalykų apmąstymu bei dvasiniu skaitymu nuolat saugotis, kad pasaulio meilė ar jo puikybės, tuštybės ir malonumų užkratas neužvaldytų jų širdžių?
Mūsų tikėjimas labai silpnas ir šaltas, jei į šio pasaulio dalykus žvelgiame kitokioje šviesoje, nei juos regi Evangelija; jei žemiškas gėrybes vertiname labiau už dievišką meilę ir malonę, jei nesame pasirengę visomis jėgomis jų siekti, eidami nusižeminimo, kantrybės, romumo, maldingumo keliu, sekdami šventaisiais. Šiuo atžvilgiu apaštalai turi būti mūsų pagarbos objektai, mūsų vadovai ir pavyzdžiai. Mes gerbiame juos kaip Kristaus teisės daktarus, kaip Jo Bažnyčios pamatų akmenis, kaip dvylika Dangiškosios Jeruzalės vartų ir brangakmenių ir kaip šventųjų vadovus bei kunigaikščius.
26 Po aštuonių dienų Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. 27 Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. 29 Jėzus jam tarė: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. 6 Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. 7 Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. 9 Jėzus jam taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! 10 Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą.
Taip pat skaitykite: Globėja ir dvasingumas
2 Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę. 1 Ar aš ne apaštalas? Ar aš ne laisvas? Ar nesu regėjęs Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties? 10 Pagal Dievo man suteiktą malonę aš, kaip išmintingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato ant jo. 1 Apolui būnant Korinte, Paulius, perėjęs aukštutines sritis, atvyko į Efezą. 15 Bet piktoji dvasia jiems atsakė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. 17 Apie tai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. 19 Daugelis, užsiiminėjusių magija, sunešė savo knygas ir visų akyse sudegino. 21 Atlikęs tuos darbus, Paulius dvasioje nusprendė keliauti per Makedoniją ir Achają į Jeruzalę. 32 O ten vieni rėkavo vienaip, kiti - kitaip. 33 Iš minios ištempė Aleksandrą, kurį žydai stūmė į priekį. 35 Galiausiai miesto raštininkas, nuraminęs minią, pasakė: „Efezo vyrai! 36 Šito niekas negali paneigti. 40 Šiaip jau yra pavojus būti apkaltintiems maištu dėl to, kas šiandien čia dėjosi, nes nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume pateisinti šį sambrūzdį“.
2 Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. 6 Kilus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. 22 Izraelio vyrai! 25 Juk Dovydas apie Jį sako: ‘Aš visuomet matau Viešpatį priešais save. 29 Vyrai broliai! Noriu jums drąsiai pasakyti apie patriarchą Dovydą. 34 Juk Dovydas neįžengė į dangų. 47 šlovindami Dievą, ir turėjo malonę visų žmonių akyse. 29 Jėzus jam tarė: „Tomai, tu įtikėjai, nes pamatei. 20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. 20 Jis išpažino ir neišsigynė. 21 Jie klausė: „Tai kas gi? 22 Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? 27 Jis yra Tas, kuris po manęs ateina, kuris pirmesnis už mane yra. 39 Jis jiems tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Jie nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. 42 Ir nusivedė jį pas Jėzų. 43 Kitą dieną Jėzus panoro vykti į Galilėją. 50 Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? 2 Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę. 9 Aš žinau tavo darbus ir priespaudą, ir tavo skurdą, - o vis dėlto tu turtingas! 10 Nebijok būsimųjų kentėjimų. Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. 13 Aš žinau tavo darbus ir kur tu gyveni: ten, kur šėtono sostas. 16 Tad atgailauk!
3 Ką matėme ir girdėjome, mes skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. 2 Ir jūs dar esate pasipūtę! 31 Jis per daugelį dienų rodėsi tiems, kurie buvo su Juo atėję iš Galilėjos į Jeruzalę. 39 Mes esame liudytojai visko, ką Jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. 12 Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų. 13 Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. 11 ir tarė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? 15 Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jonos sūnū, ar myli mane labiau už šituos?“ Jis atsakė: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu“. 16 Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu“. 17 Jėzus paklausė trečią kartą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“, ir atsakė: „Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu“. 18 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. 19 Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. 3 Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. 27 Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. 18 Tad jie klausinėjo: „Ką reiškia ‘valandėlė’? 6 Taip Jis priėjo prie Simono Petro. 68 Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?!
43 Kitą dieną Jėzus panoro vykti į Galilėją. 42 Ir nusivedė jį pas Jėzų. 21 O mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį. 45 Bet jie nesuprato šitų žodžių; tai liko jiems paslėpta ir jie nesuvokė jų. 3 Jis pasakė jiems: „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Rembranto „Šv. Mūsų tikėjimui Tomo netikėjimas padeda daugiau nei apaštalų tikėjimas“, - šie popiežiaus Grigaliaus I žodžiai artimi mums ir šiandien. Žvelgdami į Rembranto paveikslą Šv. Tomo netikėjimas, publikuojamą Magnificat viršelyje, mąstysime ir apie patį Tomą bei jo abejones. Kaip šis apaštalas atsiskleidžia Evangelijoje? Nors mūsų sąmonėje jis labiausiai iškyla kaip „neviernas Tamošius“, tačiau turbūt tai vienas iš mokinių, širdimi karštai pasiryžusių sekti savo Mokytoją iki galo. Kai kritišku gyvenimo momentu Jėzus nusprendžia eiti į Betaniją prikelti Lozoriaus, pavojingai priartėdamas prie Jeruzalės, Tomas kaipmat sušunka: „Eikime ir mes drauge numirti su juo!“ (Jn11, 16) Per Paskutinę vakarienę Jėzus patikina einąs mokiniams vietos paruošti ir kad jie žiną kelią. Tačiau tam paprieštaravęs Tomas išprovokuoja Jėzų pasakyti apie save labai svarbius žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ (plg. Jn 14, 2-6) Na, ir labiausiai, žinoma, ištrauka apie Jėzaus pasirodymą mokiniams po Prisikėlimo. Tąkart Tomo nebuvo su mokiniais, ir kai apaštalai papasakojo matę Jėzų, Tomas niekaip negalėjo patikėti: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono, - netikėsiu.“ (plg. Jn 20,19-24) Antrąkart pasirodęs mokiniams, o kartu ir Tomui, Jėzus išgydo apaštalą nuo šio širdies aklumo (plg. Jn 20, 26-28).
Apokrifiniame pasakojime Tomas irgi lieka ištikimas sau. Jo nebuvo su mokiniais ir Mergelės Marijos mirties, laidojimo ir Ėmimo į dangų dienomis. Negalėdamas patikėti šiuo stebuklu, Tomas kreipėsi į Švč. Mergelę Mariją ženklo ir ši numetė iš dangaus savo drabužio dirželį. Įsigalėjusi nuomonė, kad po Prisikėlimo jis išvyko evangelizuoti į Persiją, Siriją, Indiją. Netgi pasakojama, kad yra pakrikštijęs ir mokęs Jėzų aplankiusius Išminčius.
Taip pat skaitykite: Šventosios Elenos globėjiškumas
Apaštalo paveikslas, rašė popiežius Benediktas XVI, mums svarbus bent dėl trijų priežasčių. Pirma, mus padrąsina, kai esame apimti netikrumo. Antra, mums parodo, kad kiekviena abejonė gali būti išsklaidyta. Magnificat viršelio paveikslas iš 1634 metų Rembranto (Rembrandt van Rijn;1606-1669) nutapytojo, vaizduojančio Jėzaus susitikimą su Tomu ir kitais apaštalais, detalė. Rembrantas - vienas garsiausių XVII a. olandų dailininkų. Išgirdus jo pavardę, priešakyje dažnai iškyla jo paveikslas Sūnaus palaidūno sugrįžimas. Ši kompozicija perteikia gilias teologines įtikas: Tomas ir Jėzus šioje scenoje tapo šviesos ir tikėjimo dialogu.
Rembranto paveiksle Jonas miego metu vaizduojamas kaip įšaldytas miegantis mokinys, o Tomas atrodo susigėdęs dėl savo netikėjimo. Tokia kompozicija parodo, kad Dievo gailestingumas gali išgydyti net ir giliausią abejonę. Bizantiniame himne girdime, kaip Tomas įleidžia ranką į degantį Jėzaus Kristaus šoną, tačiau Evangelijoje išgirstama, kad uždegimas gali būti slėpinio įžanga, o ne klaidingo mąstymo triumfas. Ši scenos įvairovė skatina gilintis į Tomo prisilietimo prasmę: ar tai fizinis kontaktas, ar simbolinis tikėjimo prisipažinimas. Ir į šį klausimą atsako ikonografija, literatūra ir teologiniai tekstai, kurie nuolat diskutuoja apie Tomo prisilietimą kaip tikėjimo įrodymą ar tikėjimo kilną rišančią metaforą.
Šioje įvairovėje randame atsakymą į klausimą, kaip apaštalas Tomą suvokė Dievą ir ką jam reiškė tikėjimo kelias. Jo dvynio vardas (arāmiškai te’oma) reiškia dvi prigimtis viename asmenyje, o vardo „Tomas“ reikšmė jau giliai susipynusi su paslaptimi, kaip Dievas gali įsikūnyti ir būti arti žmonių. Ši paslaptis išliko ir šiandien, kai menininkai bei teologai kviečia mus į įžvalgų dialogą tarp žmogiško abejojimo ir dieviško pasitikėjimo. Remiantis šia tradicija, apaštalų pavyzdžiai tampa mums pavyzdžiais - jie rodo, kad net tikėjimo kelias turi kilias dorybes: nuolankumą, ištvermę, meilę ir pasitikėjimą Dievu, net kai akivaizdžiai kyla abejonės.