Socialinės Atskirties Problema Lietuvoje

Socialinė atskirtis Lietuvoje yra tema, kuri vis dažniau aptariama tiek viešojoje erdvėje, tiek akademiniuose tyrimuose. Nors šalis jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena nepriklausomai, o ekonominiai rodikliai rodo nuoseklų augimą, socialinių skirtumų tarp skirtingų visuomenės grupių mažėjimas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi. Iš tiesų, kai kurie specialistai pastebi, kad tam tikrais aspektais šie skirtumai netgi didėja.

Socialinė atskirtis apibūdina procesą, kai tam tikros visuomenės grupės ar asmenys dėl įvairių priežasčių turi ribotas galimybes dalyvauti ekonominėje, socialinėje bei kultūrinėje veikloje. Tai reiškia prastesnį priėjimą prie išsilavinimo, sveikatos priežiūros, darbo rinkos ar net informacijos.

Dažniausiai socialinė atskirtis vertinama naudojant kelis rodiklius. Ekonominis augimas Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo gana spartus, tačiau ne visi gyventojai iš jo gauna vienodą naudą. Didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės turi daugiau galimybių rasti gerai apmokamą darbą, gauti kokybiškesnes paslaugas ir mėgautis modernesne infrastruktūra.

Darbo užmokesčio skirtumai tarp sektorių taip pat išlieka dideli. IT, finansų ar gamybos sektoriuose dirbantys žmonės turi ženkliai didesnes pajamas nei tie, kurie dirba aptarnavimo ar žemės ūkio srityse.

Švietimo sistema yra vienas iš pagrindinių socialinės atskirties mažinimo įrankių. Prieiga prie kokybiško išsilavinimo leidžia asmenims geriau įsitvirtinti darbo rinkoje ir turėti didesnes pajamas. Be to, vis dar per mažai dėmesio skiriama suaugusiųjų švietimui ir nuolatiniam kompetencijų tobulinimui. Greitai kintančioje darbo rinkoje gebėjimas mokytis ir prisitaikyti yra būtinas, tačiau ne visi turi tam reikiamus resursus.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje nuolat tobulinama, tačiau jos efektyvumas vis dar kelia diskusijų. Pagalbos gavimo mechanizmai kartais yra pernelyg biurokratiniai, o socialinės paramos gavėjai susiduria su stigmatizacija.

Regioninė politika taip pat turi įtakos socialinei atskirčiai. Skirtumai tarp Vilniaus regiono ir, pavyzdžiui, Utenos ar Tauragės regionų ekonominio aktyvumo yra akivaizdūs. Investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas ir infrastruktūros gerinimas mažesnėse savivaldybėse galėtų ženkliai prisidėti prie tolygesnės plėtros.

Socialinė atskirtis nėra vien ekonomikos klausimas - ji glaudžiai susijusi su kultūrinėmis vertybėmis ir visuomenės požiūriu. Pavyzdžiui, ilgalaikį nedarbą ar socialinę paramą neretai lydi neigiamos visuomenės nuostatos, kurios dar labiau mažina žmogaus motyvaciją integruotis. Solidarumo ir bendruomeniškumo trūkumas taip pat lemia, kad socialiniai ryšiai silpnėja. Žmonės vis dažniau jaučiasi izoliuoti, o tai gali privesti ne tik prie ekonominio, bet ir prie emocinio bei psichologinio atotrūkio.

Siekiant mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje, reikia kompleksinių priemonių. Vien tik ekonominių subsidijų ar pašalpų nepakanka. Reikėtų skatinti socialinį dialogą, investuoti į žmonių ugdymą ir regioninių skirtumų mažinimą. Ekonomikos augimas ne visuomet pasiskirsto tolygiai. Taip, yra vykdomos įvairios iniciatyvos: skurdo mažinimo programos, socialinės paramos pertvarkos, investicijos į regionus.

Nors Lietuvos skaičiai šiek tiek „gražesni“ už ES vidurkio (užimame penkioliktą vietą), situacija nėra džiuginanti - mūsų šalyje skurdas gresia kas penktam vaikui (22 proc.).

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Socialinėje rizikoje esantys tėvai, patirdami stresą dėl finansinių sunkumų ar asmeninių problemų, gali nesąmoningai perduoti savo emocinį skausmą vaikams. Tai gali pasireikšti per kritiką, ignoravimą ar net grasinimus. „Socialinės rizikos šeimose dažnai pasitaiko priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų. Tėvų priklausomybės gali sukelti nestabilumą namuose, o vaikai gali tapti šių problemų liudininkais ar net aukomis. Tai ne tik sukelia fizinį ir emocinį pavojų, bet ir gali sukelti ilgalaikes psichologines traumas“, - teigia E.

Norintys tokioms šeimos padėti, socialiniai darbuotojai dažniausiai susiduria su neigimu, socialinių ir kitų paslaugų ignoravimu. Jeigu neigia tėvai, dažniausiai jų elgesį kopijuoja ir vaikai.

„Vaikams reikia jausti emocinį saugumą. Mes, kaip visuomenė, daug dėmesio skiriame vaikų akademiniams pasiekimams, elgesiui ar išoriniams veiksniams. Pamirštame, kad vaikai pirmiausia turi jaustis emociškai saugūs. Mano paslaugų gavėjų tarpe šeimoje trūksta pastovumo, meilės, supratimo.

Anot Edvino, skurdas įstumia vaikus į situaciją, iš kurios pasitraukti reikia didžiulių pastangų. Socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai imasi veiksmų, kad padėtų šiems vaikams ir jų šeimoms. Tačiau ne mažiau svarbi ir bendruomenė, ir galiausiai - politikų sprendimai mažinant skurdo lygį ir užtikrinant, kad visi vaikai turėtų lygias galimybes augti ir vystytis. Galbūt galėtų padėti socialinės paramos programos, tokios kaip bazinės pajamos ar subsidijos, padedančios sumažinti skurdą ir užtikrinti, kad šeimos galėtų patenkinti savo pagrindinius poreikius.

Visi kartais jaučiamės vieniši, ir, dažniausiai, šis jausmas praeina po kelių dienų. Tačiau kur kas pavojingiau, kai kamuojanti vienatvė yra kasdienė palydovė. Visuomenės dėmesys vis dažniau krypsta į faktą - kuo vyresnis žmogus, tuo dažniau jis jaučiasi vienišas.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

„Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Tačiau nepaisant visų šių privalumų, gyvenimas vienam neabejotinai atneša iššūkių: vienatvė, nuobodulys, artimųjų ilgesys, nerimas dėl ateities, bendravimo ir prasmingo, lygiaverčio, gilaus santykio trūkumas.

Kalbant apie vienatvę, turima omenyje ne tiek fizinis, kiek emocinis jos aspektas. Žmogus gali jaustis vienišas net ir būdamas tarp kitų žmonių ar gyvendamas šeimoje. Šis neigiamas įvaizdis formuoja nuomonę, kad toks asmuo yra našta visuomenei, dėl to, senstantis žmogus neretai jaučia diskomfortą, nepilnavertiškumą, gėdą, nori atsiriboti.

Tačiau kur kas pavojingiau yra tai, kad senolio patiriamas vienišumas, socialinė atskirtis ir sunkios, slegiančios emocijos dažnai sukelia depresiją. Nors tokios išvados skamba gąsdinančiai ir niūriai, vyresnio amžiaus žmonių vienišumą ir atskirtį galima sumažinti arba užkirsti jiems kelią.

Pasak autorių, šeima ir draugai atlieka tas pačias ar labai artimas funkcijas ir yra vienodai svarbūs. Dažnai, užaugus vaikams ar netekus antrosios pusės, vyresnio amžiaus asmenys pasijunta itin vieniši, atskirti, izoliuoti, nebepriklausantys jokiai grupei žmonių. Net vieno artimo draugo turėjimas yra labai svarbus, jei santykyje yra užtektinai erdvės pokalbiams apie psichologinę savijautą, problemas, sunkumus, galima verkti ir guostis. Šie ryšiai turi įtakos asmeninės gerovės jausmui ir mažina vienišumą bei atskirtį.

Svarbu skatinti senyvo amžiaus žmones dalyvauti bendruomenės ir visuomenės gyvenime ir kurti tarpusavio draugystę. Čia padėti gali „Sidabrinė linija“. Tai yra nemokama draugystės, bendravimo ir pagalbos telefonu paslauga vienišiems garbaus amžiaus žmonėms.

Galime teigti, jog socialinė atskirtis yra individo ar socialinių grupių eliminavimas iš visuomenėje vyraujančio gerovės standarto. Socialinei atskirčiai yra būdingas gyvenimas žemiau skurdo ribos, o tai yra ekonominių, socialinių, kultūrinių ir žmogiškųjų santykių sumenkinimas.

Paprastai socialinė atskirtis daugiausia reiškiasi poliarizuotoje visuomenėje, kurioje aukščiausių ir žemiausių socialinių klasių ar grupių ekonominiai ir socialiniai skirtumai būna labai dideli. Tai paveikia tiek atskirus individus, tiek ištisas grupes bei pabrėžia silpnumą socialinėje struktūroje ir sudaro sąlygas susiformuoti dviejų pakopų visuomenei, iš kurių pirmoji - kalbančioji, o antroji - tylinčioji. Nugalėtojas ir pralaimėtojas.

Individai, priklausantys tylinčiųjų klasei, nesugeba aiškiai išdėstyti savo interesų ir už juos kovoti, o nugalėtojai, priešingai, naudodamiesi savo visokeriopu pranašumu, dar labiau pagerina savo padėtį. Todėl tokia padėtis tylinčiuosius tik dar labiau atskiria nuo likusios visuomenės, įkalina jų aplinkoje bei skatina jų marginalizaciją.

Mokslininkų nuomone, socialinės atskirties priežastys yra susijusios su socialine politika. Lietuva, siekusi narystės Europos Sąjungoje, o dabar jau tapusi jos nare, kaip valstybė narė taip pat turėjo prisiimti tam tikrus nacionalinius įsipareigojimus skurdo ir socialinės atskirties atžvilgiu. Todėl Lietuvoje socialinė atskirtis vis dažniau tampa kertine sąvoka kuriant socialinės politikos priemones. Deja, pajamų nelygybė išlieka vienu iš esminių iššūkių šalyje ir yra viena iš didžiausių Europos Sąjungoje.

Šiandien Lietuvoje mes turime ne vieną instituciją, besirūpinančią socialinės atskirties mažinimu bei socialinio teisingumo užtikrinimu. Kita vertus, matome, kad šių institucijų pastangų ir materialinių resursų nepakanka minėtoms problemoms spręsti. Mirties taške užstrigęs universalių bazinių pajamų klausimas verčia ieškoti kitų alternatyvų.

Socialinės atskirties rodikliai Lietuvoje

Rodiklis	Duomenys
Skurdo rizikos lygis vaikams	22%
Vieta ES pagal skurdo riziką	15

Prisimindama vieną iškiliausių mūsų tautos filosofų - Antaną Maceiną, kuris savo mokslo darbuose gana giliai gvildeno krikščioniškojo socialinio teisingumo sampratą, - Lietuva kaip katalikiškas kraštas galėtų naujai pažvelgti į socialinės atskirties problemą. Nujaučiu, kad daugelis mesteltų repliką, jog tai nebeaktualu, pasenę ar nešiuolaikiška. Deja, drįsčiau nesutikti.

Štai savo darbuose A. Maceina rašo: „Jeigu socialinė problema išsispręstų tiktai ekonominio minimumo parūpinimu tiems, kurie jo neturi, tuomet reikėtų tik labiau suorganizuoti karitatyvinių darbų tinklą, tik dar truputį suminkštinti turtingųjų širdis, ir pasauliui gresianti katastrofa praeitų savaime“ (Maceina A. Raštai. t. II. Vilnius, 1992).

Anot A. Maceinos, ekonominių socialinės atskirties problemų žmonija niekada neišspręs, nes niekas nesukurs tokios santvarkos, kurioje skurdo ir vargo visiškai nebūtų. Socialinė problema, filosofo manymu, gali būti išspręsta tik nuolatine evoliucija ir reikalingomis reformomis, visų pirma žmogaus dvasios viduje, o paskui ir išorėje - valstybinėje santvarkoje. A. Maceina tvirtino, jog būtent krikščioniškoji etika yra pašaukta dalyvauti šioje evoliucijoje ir parengti reikalingas reformas.

Kita vertus, ar atsižvelgdama į to meto A. Maceinos siūlymus, mūsų dabartinė bendruomenė vėl sugebėtų gyventi pagal katalikišką pasaulėžiūrą ir per įvairių socialinių fondų veiklą užtikrinti konkrečią paramą vargstantiesiems?

Pavyzdžiui, A. Maceina siūlė imtis darbo ir kuo greičiau „nupūsti dulkes nuo socialinės katalikų pasaulėžiūros“ bei praktiškai pradėti vadovautis katalikiškais socialiniais principais. Akivaizdu, kad tokie jo raginimai, kaip atiduoti antrąjį atlyginimą arba nevartojamas brangenybes, skirti fondams bent pusę pajamų, gautų ne už darbą (pvz., už nuomą), ar 10 procentų nuo absoliutaus pertekliaus, šiuolaikinėje visuomenėje atrodo gana drastiški, tačiau krikščionims tokie raginimai ir dabar galėtų būtų siektinas poelgis. Tačiau A. Maceinos siūlymai vien tik tuo neapsiribojo.

Anot jo, prisidėti prie socialinės rūpybos privalėtų kiekvienas savo srities specialistas, įmonė arba įstaiga. Pavyzdžiui, gydytojai galėtų skirti bent vieną dieną per savaitę nemokamai apžiūrėti neturtingus ligonius, vaistininkai - parduoti jiems vaistų bent už savikainą, advokatai - bent vieną dieną per savaitę skirti neturtingų žmonių konsultavimui ar atstovavimui teisme, kultūros įstaigos - surengti bent po vieną spektaklį per mėnesį neturtingiesiems ir jų vaikams.

Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad dabartinė mūsų visuomenė niekuo neprisideda prie socialinės atskirties mažinimo. Daro, ir ne taip jau mažai. Turime begales kilnių pavyzdžių, kurie įkvepia darbus tęsti ir toliau. Deja, dar gajus požiūris, kad socialinės atskirties problemos sprendimas yra tik valstybės institucijų reikalas. Privalu šį požiūrį keisti.

Kiekvienas individualiai ar per bendruomenes galime padėti mažinti socialinę atskirtį, taip švelnindami kylančias įtampas. Individų ir tautų santykius turi lemti ne baimė, o meilė, nes būtent ji pirmiausia telkia žmones nuoširdžiam ir įvairiam bendram darbui, kuris teikia daug materialinių ir dvasinių gėrybių.

Trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų save laiko katalikais. Tad A. Maceinos mintys galėtų mus vėl įkvėpti krikščioniškiems poelgiams. O kol kas turime tik dvi alternatyvas: gyventi socialinėje atskirtyje arba vadovautis krikščioniškais socialinio teisingumo principais.

tags: #socialines #atskirties #istatymas