Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų. Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu.
Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos - senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos.
Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 - 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų).
Taip pat skaitykite: Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje
Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus).
Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 - 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo. Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos.
Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė).
Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją.
Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka. 1998-2018 darbo jėgos Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 250 000 dirbančiųjų.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis - socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP). Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių.
Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai. Dirbantys žmonės draudžiami nuo pajamų praradimo pavojaus nedarbo atveju, bet reikalavimas gauti išmoką yra labai griežtas, o pačios pašalpos vidutinis dydis ilgą laiką (iki 2004) sudarė tik apie 20 % vidutinės algos.
Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje
Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus.
Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo.
1918-40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos. Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims. Priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926) įstatymai.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama.
Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, t. p. Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms.
To padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų.
Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju. Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai).
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais.
Nuo 1956 visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams.
Kai kurių profesijų (kurios buvo laikomos nepalankiomis sveikatai) darbuotojams ir asmenims, dirbusiems sunkiomis gamtinėmis sąlygomis (pvz., Tolimojoje Šiaurėje), buvo taikomos išimtys, jie į pensiją buvo išleidžiami keleriais metais anksčiau (priklausomai nuo individualios situacijos).
Parama šeimai buvo labai maža, mokama tik didelėms šeimoms (turinčioms keturis ir daugiau vaikų). Iš dalies buvo plėtojama neįgaliųjų ir vaikų institucinė globa. Pastaroji buvo taikoma ir šeimai skurstant.
Sovietinės socialinės apsaugos kitas bruožas buvo įmonių įtraukimas į pagalbos teikimą darbuotojų šeimoms ir socialinės apsaugos kai kurių funkcijų perdavimas profsąjungoms (tai vertintina kaip Vakarų šalių socialinės apsaugos profesinių sistemų ir socialinės savivaldos imitavimas). Ekonominiai reikalai kai kuriais atvejais t. p. buvo siejami su socialine apsauga (dirbtinai palaikomas kainų stabilumas ir visuotinis užimtumas, pirmojo būtinumo prekių mažos kainos).
Sovietinė socialinė apsauga turėjo panašumų su korporacine (vokiškąja) gerovės sistema.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos. Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga.
1990 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. 1991 priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą.
Buvo skubiai parengti ir priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos įstatymai, bet iki 1994 pensijos buvo skiriamos ir mokamos pagal 1956 Pensijų įstatymą (jį nuolat papildant ir taisant). Iš pradžių socialinė apsauga buvo keičiama lyginant su paveldėta sovietine sistema, t. y. didinant paramą (priimti įstatymai įtvirtino labai panašios struktūros ir panašaus masto socialinės apsaugos priemones, galiojusias sovietinėje sistemoje).
Nuo 1995, kai ypač pasireiškė ūkio pertvarkymo sunkumai, gamybos smukimas, hiperinfliacija, nedarbas, šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo padariniai, paramos šeimai ir naujojoje pensijų sistemoje atsirado griežtų reikalavimų pretenduojantiems į socialines išmokas, o infliacijos nulemti išmokų dydžiai buvo įtvirtinti ir įstatymais.
Dėl naujų ekonominių ir politinių sąlygų 1990 buvo pripažinta nedarbo socialinė rizika ir sukurta bedarbių rėmimo sistema, pripažinta infliacijos grėsmė ir sukurta minimalių garantijų sistema mažas pajamas gaunantiems asmenims. Skurdo sąvoka nebuvo (ir nėra) įtvirtinta teisės aktuose, bet skurdas buvo pripažintas kaip reiškinys ir sukurta piniginės paramos bei išlaidų kompensavimo skurstantiesiems sistema.
1997 sveikatos draudimo funkcijos atskirtos nuo socialinio draudimo ir perduotos ligonių kasoms. 1999 priimtas Pensijų fondų įstatymas (nuo 2003 Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas; nauja redakcija 2013), sudaręs galimybes steigtis privatiems pensijų fondams, bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 metais suponavo jaunai valstybei visų jos gyvenimo sričių pertvarkymo uždavinius, kurie būtų pritaikyti demokratijos ir rinkos sąlygoms. Atmetus sovietinį ekonominį-socialinį modelį, šalies politinėms jėgoms reikėjo pasiūlyti naują, alteranatyvų šalies raidos vystymosi modelį, kuris būtų pažangesnis už prieš tai 50 metų įgyvendintą rytietiško tipo komunizmo modelį. Akivaizdu, kad naujasis ekonominis-socialinis modelis turėjo pasižymėti nuoseklumu ir logišku išbaigtumu. Tačiau naujasis modelis Lietuvoje iš pat pradžių buvo suprantamas kaip kapitalizmo kūrimo modelis su jame slypinčiais prieštaravimais. „Dainuojančios revoliucijos“ įtaka Lietuvoje buvo akivaizdi. 1990-1991 metais šalis tikėjo savo politiniais autoritetais ir politine valdžia.
Tačiau jau 1991 metų pabaigoje - 1992 metų pradžioje šalyje pasijuto pirmieji politinio susipriešinimo daigai, kurie ypač išryškėjo po 1992 metų Seimo rinkimų, kai ryškią daugumą Seime laimėjo Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovai. Lietuvoje susikūrė paradoksali politinė situacija - buvusios komunistinės nomenklatūros atstovai turėjo įgyvendinti kapitalistinės restauracijos uždavinius - įvykdyti privatizaciją ir žemės ūkio dekolektyvizaciją.
Pažymėtina, kad tik atskirų politikų viešuose pasisakymuose buvo užsimenama apie Švedijos gerovės valstybės pavyzdį (pvz. Nors Lietuvos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos buvo kuriamos kaip valstybinės sistemos, bet jos pasižymėjo „valstybės inkorporavimu“ į rinkos sistemą, kuri pirmiausia buvo priklausoma nuo privataus ūkio ekonominių pasiekimų ir darbo rinkos dalyvių įmokų į Sodros ir nacionalinį biudžetus.
Kadangi Lietuvoje buvo tikima, kad blogiau už sovietinę sistemą ekonomikoje būti negali, tai buvo įtikėta rinkos ir konkurencijos visagalybe tiek gamybos prasme, tiek ir rinkos dalyvių pliuralistinio dalyvavimo prasme. Tačiau jau apie 1993-1994 metus šalyje aiškiai pasimatė monopolizacijos ir atskirų visuomenės grupių dominavimo grėsmės, kai čekinės privatizacijos būdu sutelktas turtas generavo dideles pajamas ir dividendus tik nedidelei grupei asmenų, gamyba smuko dvigubai, o skurde atsidūrusių asmenų skaičius padidėjo keleriopai.
Nors bismarkinis - korporatyvinis modelis savo esme yra „mažiau kapitalistiškas“ negu liberalus - marginalinis modelis, tačiau rinkos reformų įkarštyje ir jų pasėkoje jis prarado savo socializuojantį solidarumo pobūdį ir stipriai supriešino gyventojus. Lietuvoje pradėjo įsigalėti desperacijos ir neveiklumo nuotaikos, kai buvo vis mažiau pasitikima oficialiais autoritetais ir valdžios institucijomis. Po 1991-1994 metų sekusi ekonominė stabilizacija padėties nebeblogino, bet ekonominio augimo tempai buvo menki.
Faktiškai Lietuva per visą 20 metų laikotarpį greitais ekonominio augimo tempais pasižymėjo tik po 1999 metų Rusijos krizės - 2001-2008 metais. Būtent šie metai lėmė 61 proc. nuo Europos Sąjungos šalių BVP lygio pasiekimą, kuris per 2009-2010 metų krizę vėl smuktelėjo iki 55 proc. nuo ES BVP lygio (1995 metais siekė 36 proc.). Tačiau taip pat akivaizdu, kad net greito ekonominio augimo metais Lietuvoje didėjo skurdas ir socialinė nelygybė.
„Bismarkinis“ - korporatyvinis modelis Lietuvoje nesukūrė socialiai teisingesnės visuomenės, tačiau dar paradoksalesnis tas faktas, kad po didžiulių prieštaravimų ir netolygumų atsiskleidimo, Lietuvos visuomenė nepanoro siekti socialiai teisingesnio socialdemokratinio modelio, o, atvirkščiai, pasisakė už dar didesnę liberalizaciją, privatizaciją ir marginalizaciją.
Lietuvos socialinės apsaugos raidos etapus, remiantis Gerovės modelių tipologizacijos principais, galima suskirstyti į šiuos:
- valstybinio socialinio draudimo sistemos sukūrimą, kuri rėmėsi senaisiais sovietiniais socialinio draudimo principais - 1990-1995 metais;
- „tikrų“ valstybinio socialinio draudimo principų įgyvendinimą, remiantis 1995 metų įstatymais - 1995-2011 metais;
- privačių pensijų fondų, kaip papildomų „Sodros“ sistemai, sukūrimą ir veiklą 2003-2011 metais.
Socialinės paramos sistema, kurią sudarė nedraudiminių išmokų ir stacionarių bei nestacionarių paslaugų sistema, pasižymėjo mažesniais svyravimais, tačiau iš stacionarinio tipo paslaugų, metams bėgant, ji pasipildė kur kas didesniu nestacionarių socialinių paslaugų kiekiu bei kokybe (pvz. Galima teigti, kad atkurtos nepriklausomos Lietuvos socialinės apsaugos modelis, pradžioje ištisai pasižymėjęs korporatyvinio - ‚bismarkinio“ modelio bruožais, palaipsniui pradėjo „dreifuoti“ liberalaus, marginalinio modelio kryptimi.
Tai liudijo ne tik besikeičianti socialinės apsaugos struktūra, bet ir vadybiniai socialinio administravimo pokyčiai. Tradicinis, hierarchinis socialinio administravimo modelis buvo papildomas Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) elementais, kurių daugiausia buvo pastebima labiausiai decentralizuotoje valdymo grandyje - savivaldybių socialinės paramos skyrių veikloje.
Teikiant paslaugas buvo taikomi kontraktavimo ir „paslaugų užpirkimo iš šalies“ metodai, o taip pat „sugretinimo“ („benchmarking“), „tyrimo dalyvaujant“ („participatory research“) ir „klientų pasitenkinimo paslaugomis“ tyrimai. Centralizuotoje valstybinio socialinio draudimo sistemoje Naujosios viešosios vadybos elementų buvo taikoma mažiau, tačiau „Sodroje“ buvo įgyvendinamas „vieno langelio“ metodas, daromi „klientų srautų“ ir „klientų pasitenkinimo paslaugomis“ tyrimai. Šie administraciniai pasikeitimai liudijo, kad privataus verslo metodai ateina ir į socialinį administravimą, kai dėmesys kreipiamas ne tiek į procesą, kiek į rezultatų siekimą ir efektyvumą.
Tačiau 3 E efektyvumo koncepcija Lietuvos administravime („economy“ ekonomiškumas, „efficiency“ - efektyvumas ir „effectiveness“ - veiksmingumas) nebuvo papildyta kitais 3 E („equity“ - socialinis teisingumas, „equality“ - lygybė ir „ethics“ - etika). Pripažįstant atskirų spcialinio administravimo metodų ekonomiškumą, efektyvumą ir veiksmingumą, vis tik negalima nematyti to fakto, kad Lietuvos administracinėje praktikoje dažnai buvo vadovaujamasi ne tik tradicinio hierarchinio modelio ir Naujosios viešosios vadybos, bet ir atgyvenusiais rytietiško tipo administravimo būdais, kurie mentaliniu-psichologiniu būdu buvo persmelkę visą administravimo sistemą.
Šie, rytietiško „azijinio“ tipo administravimo bruožai išryškėdavo ne tik kasdieninėje administravimo praktikoje ir elgesyje su socialinių paslaugų klientais, bet, ir kas ne mažiau svarbu, struktūriškai. Tai sudaro visą trečiąją Lietuvos socialinės apsaugos struktūros dalį - specialių, papildomų išmokų sistemą, kuri buvo ištisai paremta klientelistiniu principu, kai buvo proteguojamos atskiros, su valdžia susijusios socialinės grupės.
Specialių, papildomų išmokų sistema žlugdė socialinio teisingumo ir socialinio solidarumo principus šalyje. Ji buvo kritikuojama tiek užsienio, tiek ir Lietuvos ekspertų, tačiau tai nesutrukdė jai metai iš metų plėstis, kai atsirado naujos teisėjų, signatarų ir kitų privilegijuotų grupių išmokos.
Tačiau, praėjus 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo, kyla natūralus klausimas - kodėl, tolstant nuo sovietinio valdymo metų, ši sistema Lietuvoje stiprėja, o ne silpnėja? Gal dabar, įsišaknijus didelei nelygybei ir skurdui, Lietuva panašėja į besivystančias Pietų valstybes, kuriose irgi pastebimas stiprus klientelistinis socialinės apsaugos pradas? Gal dabar Lietuvą jau reikia lyginti su klientelistinėmis Pietų Europos ar Pietų Amerikos valstybėmis, o ne su toli esančiu sovietiniu laikotarpiu?
Taip pat kyla natūralus klausimas apie Rytų Europos valstybių vystymosi dėsningumus - kodėl kitose Rytų Europos šalyse, kurios pasižymėjo labai panašia 20-o amžiaus istorija, tokiose kaip Estija ir Slovėnija, klientelizmo apraiškų beveik nėra, o korupcijos nebuvimo rodikliai yra vieni geriausių pasaulyje? Kaip tada yra su bendrais, visoms post-komunistinėms šalims būdingais bruožais? Ir ar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nebuvo galima Lietuvoje pasirinkti socialiai teisingesnio visuomenės raidos modelio?
Taip pat kyla klausimas apie dabartinį laikotarpį - ar jau nieko nebegalima pakeisti ir Lietuva nebeturi kitos alternatyvos kaip tik dar didesnį liberalaus modelio įsigalėjimą? Klausimų gali būti ir daugiau, tačiau argumentuotai nepabandžius atsakyti į pastaruosius, kiti klausimai netenka prasmės.
Valstybinis socialinis draudimas
Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo. Iki 2000 socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis ir 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų.
2000 darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų - iki 3 %. 2006 darbdavių įmokos suskirstytos į grupes pagal įmonėje, įstaigoje, organizacijoje per metus įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, įmokų dydis nustatomas kiekvienais metais (2019 buvo keturios darbdavių grupės, kurių nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos sudarė 0,14 %, 0,36 %, 0,7 % ir 1,4 % darbuotojo darbo užmokesčio).
Darbdavių lėšomis t. p. finansuojamas nedarbo socialinis draudimas (įmoka sudaro 1,31 % darbuotojo darbo užmokesčio, o sudarant terminuotą darbo sutartį - 2,03 %). Iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 2019 sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui.
tags: #socialines #apsaugos #raida