Socialinė raida - tai kultūrinių ir socialinių sistemų, jų įvairių grupių laipsniškų arba radikalių pokyčių seka. Dažniausiai pagrindine kultūrine socialine sistema laikoma vienos šalies teritorijoje gyvenanti visuomenė arba jos pavienės dalys - įvairios bendruomenės. Socialinė raida apima kokybinius (pvz., visuomenėje vyraujančių grupių galios persiskirstymas) ir kiekybinius (pvz., gyventojų skaičiaus didėjimas) visuomeninius pokyčius.
Siekiant paaiškinti socialinę raidą dažniausiai remiamasi konkrečios visuomenės raidos istoriniu kontekstu ir dabarties sąlygomis, asmenis ir įvairias socialines struktūras veikiančiais vidiniais ir išoriniais veiksniais, tikslinėmis raidos skatinimo priemonėmis, įvairiais procesais ir raidos problemomis. Pačia bendriausia prasme visuomenių socialinę raidą lemia vidiniai veiksniai: socialinė elgsena, socialiniai įgūdžiai, įpročiai, nuomonės, mąstymo sistemos, idėjos, teorijos ir vertybės.
Konkrečios visuomenės socialinė raida geriau suvokiama lyginant ją su kitų visuomenių socialine raida arba lyginant vienos visuomenės įvairių istorinių laikotarpių socialines raidas. Istoriškai susiklosčiusi visuomenės socialinė raida gali būti aiškinama remiantis keliomis pagrindinėmis prielaidomis.
Vadinamoji vienalinijinės raidos tezė teigia, kad visų visuomenių socialinė raida vyksta vienoda kryptimi ir pereina panašias stadijas. Teigiama, kad anksčiau ar vėliau pasiekusios aukščiausią raidos lygį visos visuomenės supanašėja. Vadinamoji daugiakryptės raidos tezė teigia, kad visuomenių socialinė raida gali vykti įvairiomis kryptimis. Taip susiklosto įvairios visuomenės, besiskiriančios ne tiek savo raidos lygiu, kiek kokybiškai skirtingomis kultūrinėmis, politinėmis, socialinėmis, ekonominėmis sistemomis.
Ir vienalinijinės, ir daugiakryptės raidos tezės apibrėžia nuolatinę linijinę socialinę raidą, t. y. raidą, kurioje nėra grįžimo, šuolių ar stagnacijos. Linijinio modelio socialinė raida suprantama kaip kumuliatyvi (nuolat auganti, besiplėtojanti). Nelinijinės raidos tezės teigia, kad socialinė raida yra ciklinė arba spiralinė, o ne kumuliatyvi.
Taip pat skaitykite: Socialinės apsaugos istorija Lietuvoje
Ciklinės raidos teorijos teigia, kad visuomenės vystosi šuoliais, lyg lipdamos laiptais, pvz., pasiekus tam tikrą kiekybinio augimo ribą įvyksta kokybinis pokytis. Marksistiniu požiūriu, socialinėje raidoje galimos revoliucinės epochos: po ilgo įtampos, konfliktų kaupimosi laikotarpio įvyksta staigūs, fundamentalūs, radikalūs pokyčiai. Spiralinės raidos tezė pabrėžia, kad visuomenių socialinėje raidoje galimi grįžimai į ankstesnę būseną, bet šie grįžimai kuria kokybiškai naujus pokyčius.
Dažniausiai socialinės raidos aiškinimai grindžiami linijinės raidos modeliu, pažangos, stagnacijos ir regreso sąvokomis. Sociologijoje socialinė raida aiškinama remiantis pusiausvyros, evoliucijos teorija, konflikto teorija. 21 a. pradžioje įsigali A. Seno 1998 pagrįsta ir Jungtinių Tautų plačiai taikoma socialinė raida, kaip išlaisvinimo, teorija.
Socialinė apsauga turi senas šaknis, nes žmonės visada buvo apsupti įvairių pavojų. Socialinės apsaugos atsiradimą ir tolesnę raidą paskatino tokie veiksniai kaip industrializacija, urbanizacija, darbo pavertimas preke, globalizacija ir laisvo darbininkų judėjimo pradžia. Ypač globalizacija ir integracijos procesai labai reikšmingai veikia visas šalis ir jų žmones. Pasaulis palaipsniui tampa vieninga ekonomine erdve, nes nacionaliniai socialinės apsaugos modeliai vystosi ir palaipsniui tampa panašūs.
Europos institucijos, tokios kaip Europos Taryba ir Europos Sąjungos Taryba, propaguoja socialinę sanglaudą savo valstybėse narėse. Šiam tikslui pasiekti yra ratifikuojami tarptautiniai dokumentai. Šie dokumentai atveria kelią tolesnei Europos šalių, įskaitant Lietuvą, socialinės apsaugos plėtrai. Pagrindiniai socialinės apsaugos dokumentai Europos šalyse yra Europos socialinė chartija, Socialinės sanglaudos strategija ir Europos socialinės apsaugos kodeksas.
Kadangi Lietuva derina savo socialinės apsaugos sistemą prie kitų Europos šalių sistemos, ji artėja prie aukštesnio lygio socialinės apsaugos sistemos. Tokiu būdu Lietuvos socialinės apsaugos sistema yra kuriama ir pasiekiama. Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos socialinės apsaugos sistema palaipsniui tampa panaši į kitų Europos šalių, turinčių aukštesnį ekonomikos ir socialinės apsaugos lygį, sistemą.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 metais suponavo jaunai valstybei visų jos gyvenimo sričių pertvarkymo uždavinius, kurie būtų pritaikyti demokratijos ir rinkos sąlygoms. Atmetus sovietinį ekonominį-socialinį modelį, šalies politinėms jėgoms reikėjo pasiūlyti naują, alteranatyvų šalies raidos vystymosi modelį, kuris būtų pažangesnis už prieš tai 50 metų įgyvendintą rytietiško tipo komunizmo modelį.
Akivaizdu, kad naujasis ekonominis-socialinis modelis turėjo pasižymėti nuoseklumu ir logišku išbaigtumu. Tačiau naujasis modelis Lietuvoje iš pat pradžių buvo suprantamas kaip kapitalizmo kūrimo modelis su jame slypinčiais prieštaravimais. „Dainuojančios revoliucijos“ įtaka Lietuvoje buvo akivaizdi. 1990-1991 metais šalis tikėjo savo politiniais autoritetais ir politine valdžia. Tačiau jau 1991 metų pabaigoje - 1992 metų pradžioje šalyje pasijuto pirmieji politinio susipriešinimo daigai, kurie ypač išryškėjo po 1992 metų Seimo rinkimų, kai ryškią daugumą Seime laimėjo Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovai.
Lietuvoje susikūrė paradoksali politinė situacija - buvusios komunistinės nomenklatūros atstovai turėjo įgyvendinti kapitalistinės restauracijos uždavinius - įvykdyti privatizaciją ir žemės ūkio dekolektyvizaciją. Pažymėtina, kad tik atskirų politikų viešuose pasisakymuose buvo užsimenama apie Švedijos gerovės valstybės pavyzdį.
Nors Lietuvos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos buvo kuriamos kaip valstybinės sistemos, bet jos pasižymėjo „valstybės inkorporavimu“ į rinkos sistemą, kuri pirmiausia buvo priklausoma nuo privataus ūkio ekonominių pasiekimų ir darbo rinkos dalyvių įmokų į Sodros ir nacionalinį biudžetus. Kadangi Lietuvoje buvo tikima, kad blogiau už sovietinę sistemą ekonomikoje būti negali, tai buvo įtikėta rinkos ir konkurencijos visagalybe tiek gamybos prasme, tiek ir rinkos dalyvių pliuralistinio dalyvavimo prasme.
Tačiau jau apie 1993-1994 metus šalyje aiškiai pasimatė monopolizacijos ir atskirų visuomenės grupių dominavimo grėsmės, kai čekinės privatizacijos būdu sutelktas turtas generavo dideles pajamas ir dividendus tik nedidelei grupei asmenų, gamyba smuko dvigubai, o skurde atsidūrusių asmenų skaičius padidėjo keleriopai. Nors bismarkinis - korporatyvinis modelis savo esme yra „mažiau kapitalistiškas“ negu liberalus - marginalinis modelis, tačiau rinkos reformų įkarštyje ir jų pasėkoje jis prarado savo socializuojantį solidarumo pobūdį ir stipriai supriešino gyventojus.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Lietuvoje pradėjo įsigalėti desperacijos ir neveiklumo nuotaikos, kai buvo vis mažiau pasitikima oficialiais autoritetais ir valdžios institucijomis. Po 1991-1994 metų sekusi ekonominė stabilizacija padėties nebeblogino, bet ekonominio augimo tempai buvo menki. Faktiškai Lietuva per visą 20 metų laikotarpį greitais ekonominio augimo tempais pasižymėjo tik po 1999 metų Rusijos krizės - 2001-2008 metais. Būtent šie metai lėmė 61 proc. nuo Europos Sąjungos šalių BVP lygio pasiekimą, kuris per 2009-2010 metų krizę vėl smuktelėjo iki 55 proc. nuo ES BVP lygio (1995 metais siekė 36 proc.). Tačiau taip pat akivaizdu, kad net greito ekonominio augimo metais Lietuvoje didėjo skurdas ir socialinė nelygybė.
„Bismarkinis“ - korporatyvinis modelis Lietuvoje nesukūrė socialiai teisingesnės visuomenės, tačiau dar paradoksalesnis tas faktas, kad po didžiulių prieštaravimų ir netolygumų atsiskleidimo, Lietuvos visuomenė nepanoro siekti socialiai teisingesnio socialdemokratinio modelio, o, atvirkščiai, pasisakė už dar didesnę liberalizaciją, privatizaciją ir marginalizaciją.
Lietuvos socialinės apsaugos raidos etapai
Lietuvos socialinės apsaugos raidos etapus, remiantis Gerovės modelių tipologizacijos principais, galima suskirstyti į šiuos:
- Valstybinio socialinio draudimo sistemos sukūrimą, kuri rėmėsi senaisiais sovietiniais socialinio draudimo principais - 1990-1995 metais.
- „Tikrų“ valstybinio socialinio draudimo principų įgyvendinimą, remiantis 1995 metų įstatymais - 1995-2011 metais.
- Privačių pensijų fondų, kaip papildomų „Sodros“ sistemai, sukūrimą ir veiklą 2003-2011 metais.
Socialinės paramos sistema, kurią sudarė nedraudiminių išmokų ir stacionarių bei nestacionarių paslaugų sistema, pasižymėjo mažesniais svyravimais, tačiau iš stacionarinio tipo paslaugų, metams bėgant, ji pasipildė kur kas didesniu nestacionarių socialinių paslaugų kiekiu bei kokybe.
Galima teigti, kad atkurtos nepriklausomos Lietuvos socialinės apsaugos modelis, pradžioje ištisai pasižymėjęs korporatyvinio - ‚bismarkinio“ modelio bruožais, palaipsniui pradėjo „dreifuoti“ liberalaus, marginalinio modelio kryptimi. Tai liudijo ne tik besikeičianti socialinės apsaugos struktūra, bet ir vadybiniai socialinio administravimo pokyčiai.
Tradicinis, hierarchinis socialinio administravimo modelis buvo papildomas Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) elementais, kurių daugiausia buvo pastebima labiausiai decentralizuotoje valdymo grandyje - savivaldybių socialinės paramos skyrių veikloje. Teikiant paslaugas buvo taikomi kontraktavimo ir „paslaugų užpirkimo iš šalies“ metodai, o taip pat „sugretinimo“ („benchmarking“), „tyrimo dalyvaujant“ („participatory research“) ir „klientų pasitenkinimo paslaugomis“ tyrimai.
Centralizuotoje valstybinio socialinio draudimo sistemoje Naujosios viešosios vadybos elementų buvo taikoma mažiau, tačiau „Sodroje“ buvo įgyvendinamas „vieno langelio“ metodas, daromi „klientų srautų“ ir „klientų pasitenkinimo paslaugomis“ tyrimai. Šie administraciniai pasikeitimai liudijo, kad privataus verslo metodai ateina ir į socialinį administravimą, kai dėmesys kreipiamas ne tiek į procesą, kiek į rezultatų siekimą ir efektyvumą.
Tačiau 3 E efektyvumo koncepcija Lietuvos administravime („economy“ ekonomiškumas, „efficiency“ - efektyvumas ir „effectiveness“ - veiksmingumas) nebuvo papildyta kitais 3 E („equity“ - socialinis teisingumas, „equality“ - lygybė ir „ethics“ - etika). Pripažįstant atskirų spcialinio administravimo metodų ekonomiškumą, efektyvumą ir veiksmingumą, vis tik negalima nematyti to fakto, kad Lietuvos administracinėje praktikoje dažnai buvo vadovaujamasi ne tik tradicinio hierarchinio modelio ir Naujosios viešosios vadybos, bet ir atgyvenusiais rytietiško tipo administravimo būdais, kurie mentaliniu-psichologiniu būdu buvo persmelkę visą administravimo sistemą.
Šie, rytietiško „azijinio“ tipo administravimo bruožai išryškėdavo ne tik kasdieninėje administravimo praktikoje ir elgesyje su socialinių paslaugų klientais, bet, ir kas ne mažiau svarbu, struktūriškai. Tai sudaro visą trečiąją Lietuvos socialinės apsaugos struktūros dalį - specialių, papildomų išmokų sistemą, kuri buvo ištisai paremta klientelistiniu principu, kai buvo proteguojamos atskiros, su valdžia susijusios socialinės grupės.
Specialių, papildomų išmokų sistema žlugdė socialinio teisingumo ir socialinio solidarumo principus šalyje. Ji buvo kritikuojama tiek užsienio, tiek ir Lietuvos ekspertų, tačiau tai nesutrukdė jai metai iš metų plėstis, kai atsirado naujos teisėjų, signatarų ir kitų privilegijuotų grupių išmokos. Tačiau, praėjus 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo, kyla natūralus klausimas - kodėl, tolstant nuo sovietinio valdymo metų, ši sistema Lietuvoje stiprėja, o ne silpnėja?
Gal dabar, įsišaknijus didelei nelygybei ir skurdui, Lietuva panašėja į besivystančias Pietų valstybes, kuriose irgi pastebimas stiprus klientelistinis socialinės apsaugos pradas? Gal dabar Lietuvą jau reikia lyginti su klientelistinėmis Pietų Europos ar Pietų Amerikos valstybėmis, o ne su toli esančiu sovietiniu laikotarpiu?
Taip pat kyla natūralus klausimas apie Rytų Europos valstybių vystymosi dėsningumus - kodėl kitose Rytų Europos šalyse, kurios pasižymėjo labai panašia 20-o amžiaus istorija, tokiose kaip Estija ir Slovėnija, klientelizmo apraiškų beveik nėra, o korupcijos nebuvimo rodikliai yra vieni geriausių pasaulyje? Kaip tada yra su bendrais, visoms post-komunistinėms šalims būdingais bruožais? Ir ar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nebuvo galima Lietuvoje pasirinkti socialiai teisingesnio visuomenės raidos modelio?
Taip pat kyla klausimas apie dabartinį laikotarpį - ar jau nieko nebegalima pakeisti ir Lietuva nebeturi kitos alternatyvos kaip tik dar didesnį liberalaus modelio įsigalėjimą? Klausimų gali būti ir daugiau, tačiau argumentuotai nepabandžius atsakyti į pastaruosius, kiti klausimai netenka prasmės.
Socialinio draudimo sistema Lietuvoje
Norint geriau suprasti socialinės apsaugos raidą Lietuvoje, verta atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:
- Istorinis kontekstas: Sovietinis palikimas ir pereinamojo laikotarpio iššūkiai.
- Politinis pasirinkimas: Kapitalizmas vs. socialdemokratija.
- Ekonominiai veiksniai: Rinkos liberalizavimas, privatizacija ir globalizacija.
- Socialinės problemos: Skurdas, nelygybė ir klientelizmas.
- Administravimo ypatumai: Naujosios viešosios vadybos įtaka ir rytietiško tipo administravimo bruožai.
Nagrinėjant šiuos aspektus, galima geriau įvertinti dabartinę Lietuvos socialinės apsaugos sistemos būklę ir numatyti galimus ateities scenarijus.
tags: #socialines #apsaugos #raida #tai