Socialiniai darbuotojai... Be jų šiuolaikinės visuomenės gyvenimas kažin ar įsivaizduojamas. Lietuvoje socialinį darbą dirba apie 6 000 žmonių - sveikatos priežiūros ir švietimo įstaigose, teisėsaugos institucijose.
Socialinio darbo pradininku laikomas kunigas, pamokslininkas Šv. Vincentas Paulietis, gyvenęs XVI a. Prancūzijoje. Profesinė diena - proga pasvarstyti, ar visi teisingai supranta tikrąją socialinių darbuotojų misiją, kai sako, kad jie tik sauskelnes keičia, apvalo ir aptvarko ligonio gyvenamąją vietą, pabara girtą vyrą šeimoje, apiperka vienišių ir panašiai.
Tad ar socialinis darbuotojas - žmogus svetimoms bėdoms šalinti? Visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė šia tema. Mes toli gražu nesame mokomi, kaip keisti sauskelnes ar valyti žmonių namus. Nesakau, kad šie darbai nėra naudingi ar kažkuo blogi, bet tai nėra socialinio darbuotojo pareigos.
Socialinis darbas - tai pokyčių profesija, tai darbas su žmogumi ir jo skauduliais bei džiaugsmais. Šią profesiją pasirinkau gerai apmąsčiusi savo sprendimą. Nuo pat mažens jaučiau norą padėti žmonėms, užsiėmiau veikla, kuri buvo naudinga kitiems, kartu gaudama dvasinę naudą sau. Tačiau kartais, norėdamas padėti žmogui, gali jam netgi pakenkti, todėl profesionalią pagalbą gali teikti tik kvalifikuotas specialistas, o tam ir reikia gilintis į socialinio darbo subtilybes, pažinti save, kad galėtum pažinti šalia esantį.
Tai, mano nuomone, pagrindinis socialinio darbuotojo uždavinys. Studijuodami gilinamės į bendražmogiškas savybes, mokomės tolerancijos, empatijos, ugdome savyje visą geriausių žmogaus savybių puokštę. Manau, kad supratimas, jog socialinis darbuotojas - tai žmogus svetimoms bėdoms šalinti, yra netikslus, nes šios profesijos žmogaus tikslas - padėti kitiems kelti kompetenciją ir didinti jų pačių gebėjimą spręsti problemas. Šią profesiją pasirinkau dėl to, kad visada siejau savo ateitį su pagalba žmonėms (ypač vaikams). Ją ypač vertinu kaip labai reikalingą visuomenėje, nes apstu įvairiausių problemų, kurias galima padėti išspręsti.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinis darbas yra aukšto lygio profesinė veikla, kelianti didelius reikalavimus sau. Daug kam sunku suprasti šio darbo prasmę, nes jis yra tai, kas nematoma akimis, bet jaučiama širdimi. Man socialinis darbuotojas yra daugiau nei psichologas ar teisininkas, organizatorius ar mokytojas. Tik tegul nepyksta šių sričių specialistai. Bet kodėl man reikėtų studijuoti vien „vardinę“ specialybę, jei socialinio darbo studijose aš gaunu tiek įvairiapusiškų žinių, kurių negauna kas antras, studijuodamas vadybą ar dar kitą „nunešiotą“ specialybę?
Socialinį darbą turėtų dirbti žmogus, turintis tam pašaukimą - kaip mokytojas ar medikas. Tai darbas ne su įrenginiais ar daiktais, o darbas su žmonėmis. Socialinis darbuotojas visų pirma turi būti geras psichologas, mokantis bendrauti, empatiškas. Pamokyti valgyt pagaminti ar kambarį sutvarkyti gali bet kas, tačiau išmokyti kitą žmogų pakeisti gyvenimo būdą - tai ilgas, sunkus ir be galo atsakingas procesas.
Sakoma, pakeisdamas vieno žmogaus gyvenimą - pakeiti gyvenimą visos kartos, o išgelbėdamas vieną žmogų - išgelbsti visą tautą. Deja, šiandien toks darbas pas mus vertinamas neadekvačiai. Daug įtampos ir stresų nūdienos Lietuvoje patiriantys socialiniai darbuotojai ne visada sulaukia atitinkamos pagarbos, atlygo už darbą. Ir nėra jokio skirtumo, ar šį darbą dirba vyras ar moteris. Svarbiausia - stipri asmenybė.
Socialinis darbuotojas mūsų visuomenėje neretai yra klaidingai tapatinamas su materialinių dalykų dalintoju - darbuotoju, kuris išmokės socialinę išmoką, atėjęs surašys aktą, išduos maisto davinį ir pan. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad socialinio darbuotojo veiklos tikslas - padėti žmogui spręsti socialines problemas, skatinti jį patį keistis, kad stiprėtų jo galios savarankiškai įveikti gyvenime sutinkamus sunkumus, o taip pat ir pasinaudoti visuomenės teikiama pagalba.
Profesionalus socialinis darbuotojas nesiima pats spręsti žmogaus problemų už jį patį, bet, kaip sakoma populiariu priežodžiu, išmoko pasidaryti meškerę, kad žmogus pats galėtų gaudyti žuvį. Socialinis darbuotojas buvo ir yra arčiausiai kasdienių žmonių reikalų, kiekvieno asmens gyvenimo ir jo problemų.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Manęs, kaip socialinės darbuotojos, dirbančios su šeimomis, dažnai pažįstami klausia - koks tai darbas? Ar nesunku, ar nepavargstu? Pripažįstu, socialiniai darbuotojai neturi super galių, todėl būna visokių dienų: geresnių ir blogesnių. O kaip žmonės mato mus kasdieniame gyvenime, darbe? Vieni mus mato kaip pagalbininkus, padedančius spręsti problemas. Kitų nuomonė neigiama. Turbūt pastarąją nuomonę daugiausia lemia socialinių tinklų įtaka. Dažnai tenka matyti ar girdėti daug neteisingos informacijos apie socialinius darbuotojus. Neigiamos nuostatos apsunkina mūsų darbą - tuomet sunkiau rasti ryšį su šeima, sunkiau pasiekti teigiamų rezultatų.
Dažnai girdžiu klausimą - kaip klientai reaguoja, kai aplankau šeimą pirmą kartą? Žmonės, kurie pirmą kartą susiduria su institucijų įsikišimu, kai pirmą kartą namuose apsilanko socialinis darbuotojas, dažniausiai jaučiamas pasimetimas, baimė, nes žmonės nežino, ko tikėtis. Socialinis darbuotojas, apsilankęs pirmą kartą šeimoje, visuomet stengiasi užmegzti pokalbį, įsiklausyti ir suprasti žmonių baimes. Paaiškiname, kokie mūsų apsilankymo tikslai. Dažniausiai pavyksta išsklaidyti baimes, nuraminti, padėti pasiruošti bendradarbiavimo procesui, kuris gali trukti nuo kelių savaičių, o kai kuriais atvejais tęsiasi metus ar ilgiau. Pirmiausia sprendžiamos tos problemos, kurios yra esminės. Deja yra tokių šeimų, kurios sunkiai priima pagalbą, yra nemotyvuotos keisti gyvenimo įpročių (besaikis alkoholio vartojimas, narkotikai, nesirūpinimas vaikais, kai aplaidžiai žiūrima į vaikų sveikatą, higieną, socialinius ir emocinius poreikius. Kai jie yra izoliuoti nuo bendraamžių, giminaičių, nevedami į ugdymo įstaigą arba neturi sezoną atitinkančių drabužių.
Labdarybės tvarkymas prieškarinėje Lietuvoje
Skurdžiau prieškarinėje Lietuvoje atrodė labdarybės tvarkymas. Organizuotos labdarybės veiklos beveik visai nebuvo. Labdarybė buvo palikta atskirų žmonių valiai. Negalima sakyti, kad mūsų žmonės vargšų labdoroje nadalyvavo, duonos kąsnelio niekas neatsakydavo elgetai, bet nesutvarkyta labdarybė neatnešė pageidaujamų vaisių. Tvarkantis Lietuvos valstybei, tvarkėsi ir kitos gyvenimo sritis, neaplenkiant ir vargšų, tarp kurių buvo labdarybės ir globos tvarkymas, negalima nepaminėti ir Lietuvos istorjos dėmesį lietuvių katalikių moterų draugijai.
Labdarybe nuo senų laikų buvo vadinama vargšų šelpimą. Vargšo šelpimas rėmėsi artimo meilės jausmais, bet tuo pačiu ir gerai suprastu visuomenės reikalu. Visais laikais buvo pripažinta duoti vvargšui pašalpą, neduodant jam numirti dėl savo neturtybės. Prieškarinėje Lietuvoje pamažu kūrėsi pirmieji šelpimo centrai, kurie buvo prie parapijų, ir kuriose labdarybės veiklą prižiūrėjo vyskupai. Pašalpa vargšams dažniausiai buvo duodama daiktais, ir šelpiami tik tikri vargšai, kurie dė savo neturto, ligos, senatvės negalėdavo užsidirbti. Buvo sudarinėjami sąrašai, kurie rodydavo, kas yra šelptinas. uždarbiauti buvo laikomas negeru ir pašalpa nebuvo skiriama.
Bet laikui bėgant parapijos jau neišgalėjo susekti tikrų vargšų, negaudami pašalpų vargšai tapdavo elgetomis ir ėjo iš vienos parapijos į kitą, ardydami viešą tvarką, ar net vogdami svetimą nuosavybę. Todėl šalia parapijos, ginti visuomenę nuo elgetų minios stojo ir valstybė. Valstybė ėmėsi organizuotos labdarybės, atsižvelgiant į krašto sąlygas. Negalima nepažymėti, kad valstybės tvarkoma vargšų labdara labai išsiplėtė. Vargšų pašalpoms gauti buvo įkūrtos pirmosios viešosios babdarybės draugijos, kurios rinko lėšas iš mokesčių, įvairių labdarų, iš aukojimo. Atsirado ir vaikų prieglaudos namai, ka kuriose parapijose steigdavo elgetų namus. Bet ir čia buvo daug spragų. Ir tai nereiškia, kad Lietuvoje buvo daugiau skurdo , nei kitose pasaulio šalyse, bet tuometinėje prieškarinėje Lietuvoje atsirado profesija, vadinama „ ubagų „ profesija, kuri vertėsi elgetavimu, kaip kokiu amatu, ir kurie su savo visa manta keliaudavo iš vienos parapijos į kitą, gyveno iš minkštos žmonių širdies, valgė tikrų elgetų duoną.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Apibendrinant tuometinę labdarybę Lietuvoje trumpai galima pasakyti, kad nors pamažu ir sunkiai , bet labdarybė tvirtinosi sodžiuose ir miesteliuose. Buvo organizuojamos privačios labdarybės, organizacijos spietėsi į bendras labdarių draugijas, veikė greta valstybinio pavargelių šelpimo. Sprendė bendrus uždavinius, kkokia organizacijos forma tinkamesnė ir turėsiantį didesnę sėkmę. Didesnioms problemoms spręsti buvo kelių parapijų susijungimas, tuomet iš aukų, rinkliavų ir kitų labdarų buvo steigiami vaikų ir senelių prieglaudos namai, užtekdavo ir vargšams ligoniams paremti. Miestuose, kur paprastai daugiau vargšų, pasišventusių asmenų padėti netaip jau sunku buvo rasti. Geros valios vyrų, o ypač moterų, reikėjo tik surinkti, suspiesti kruvon, ir darbas judėjo pirmyn. Daug pateikta pavyzdžių, kaip ne vieną vaiką išauklėjo geru piliečiu, kaip ne vieną ištraukė iš mirties, apsaugojo nuo girtuoklystės. Todėl prieškarinės Lietuvos labdarybės organizacijos ir buvo svarbios tautos gyvenimui pakelti.
Nuo senų laikų žinome, kad žmogui kartais buvo ir yra reikalinga globa. Ankščiau tai buvo artimųjų rūpestis. Našlaičius prižiūrėdavo labdaringos draugijos. Bet laikui bėgant valstybė ima sau globos ir paramos reikalingų piliečių vyriausiojo auklėtojo ir užtarėjo pareigą.
Lietuva Europos žemėlapyje
Globa ir jos organai civilinėje srityje
Tų laikų teisininkai į piliečių globą žiūrėjo, kaip į instituciją, esančią tarp valstybės ir civilinės teisės sričių, kad globėjas yra tas, kuriam pavesta globojamąjį asmenį pilnai ir visada atstovauti, už jį veikti, o rūpintojas- tik papildo jo asmenį, palaiko savo patarimais. Tinkamai organizuoti globą tuometinėje prieškarinėje Lietuvoje buvo nelengvas darbas ir sunki valstybės užduotis.
Lietuvoje, globos sutvarkymas ir veikimas visoje valstybėje nebuvo vienodas, nes jis rrėmėsi keturiais civiliniais kodeksais, kurie atkeliavę iš kitų valstybių, o būtent: buvusiųjų Kauno ir Vilniaus gubernijų plote veikė bendras buvusiosios Rusijos civilinis kodeksas - „Svod Zakonov Graždanskich“, Suvalkijoje veikė nuo 1826 m. sausio mėn. 01d. galiojęs tuo metu vadinamas Civilinis Kodeksas, Klaipėdos krašte nuo 1900.01.01 veikęs bendras vokiečių civilinis kodeksas, likusioje valstybės teritorijoje, dabar vadinama Palangos apylinke, globa tvarkėsi vėl kitu kodeksu - „Svod Graždanskich Uzakonenij gubernij „ Pribaltijskich “. Štai kodėl mes ir turime skirtingą globos sutvarkymą. sutvarkymas buvo paremtas kartais nevienodais ir dažnai netinkamais įstatymais.
Kalbant toliau apie globą svarbu paminėti pačios globos steigimą bei globos organus. Trumpai kalbant apie steigimą, galima pasakyti, kad ji buvo steigiama įvairiais pagrindais ir tikslais. Globą reguliuojantys įstatymai buvo išmėtyti po visą Įstatymų Rinkinį. Vaikų bei nesuaugusiųjų asmenų ir turto globojimas užėmė kitų globų tarpe pirmąją vietą, ir daugelis globų jau turi šiai dienai tik istorinę reikšmę.
Vyriausiasis globos vykdymo tvarkytojas yra valstybės nustatytos tam dalykui viešos įstaigos, tam, kad būtų paskirti globėjai, tvirtinti juos ar šalinti, duoti jiems nurodymus, kontroliuoti jų darbus, saugoti globojimo teisėtumą. Globojime turi dalyvauti : atskiri asmenys - globėjai, tam tikros globos įstaigos ir bendrieji valstybės teismo organai. galima teigti, kad Rusijos įstatymai apie globos įstaigas atrodo nesuderintų, įvairių, be jokios sistemos, nuostatų margu rinkiniu. Šių įstaigų suskirstyme yra žymiai jaučiamas tik gyventojų luominis ir kiek teritorialinis bei nacionalinis pamatas.
1) Bajorų Globa („Dvorianskaja Opeka“), kuri rūpinosi kilmės bajorų našlaičių bei našlių asmens ir turto reikalais. Kitaip sakant, žiūrėjo globėjų darbuotę, tikrino jų apyskaitas. Be BBajorų Globos sutikimo negalėjo būti gaunamas leidimas, iš atitinkamos vietos (Senato), globojamųjų nekilnojamam turtui perleisti ar įkeisti. Šios įstaigos žinybos plotas - viena ar kelios apskritys, susideda iš 2 - 4 narių, renkamų vietos bajorų ir trejiems metams.
2) Našlaičių Teismas („Sirotskij Sud“), tai asmeninių bajorų, kurie bajorystę buvo įgyję tarnyba ar asmens nuopelnais, vadinamų garbės piliečių, pirklių, miestelėnų ir kai kurių valstiečių, kurie gyveno ir turėjo nekilnojamąjį turtą mieste, globos įstaiga. „ Teismas“ buvo organizuotas ir kaip kolegija, iiš miesto pirmininko, kelių narių, kurie renkami 3 metams, ir renkami vietos Tarybos ( „Dumos“ ).
Apibendrinant Bajorų Globą ir Našlaičių Teismą prieita vienos išvados, kad buvo globojami ne tik visi bajorai, miestelėnai ir pirkliai, bet ir pašaliniai žmonės, kkaip dvasininkai, valstiečiai ir kt.. Yra bendra taisyklė, kad valstiečiai - ūkininkai , dvasininkai, kazokai, kolonistai turi savo atskiras globos įstaigas, kurioms tenka, beveik išimtinai, tik pasirūpinti savais.
3) Valstiečiams ( kaimiečiams - ūkininkams ) globos ir priežiūros funkcijas atlieka, be Našlaičių Teismo: kaimo arba valsčiaus bendruomenės; kaimo (seniūnijos) sueigos (gyvenantiems savo seniūnijos ribose); valsčiaus sueigos (gyvenantiems ar įgijusiems žemę svetimojoje seniūnijoje); žemiečių viršininkai, ar kiti jiems lygūs valdininkai; Gubernskoje Prisutstvije; Apskrities Teisėjų Suvažiavimas; Gubernskoje Pravlenije; Apygardos Teismas apie pripažinimą gyvenančio mieste valstiečio aikvotoju ir steigimą jam dėl to globos.
5) Kolonistams ir kazokams įstatymas nustato, jų ppapročiams pritaikytą, globos santvarką: pačių kolonistų renkami, kaip ir savivaldybių organų vedėjai skiria globėjus, prižiūri jų veiklą įstatymų apibrėžtose ribose. Kazokai skiria globėjus ir seka jų darbuotę per savo sueigas atamanų vadovybėje.
Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad imant bendrais Rusijos įstatymais, bei parenkant žmones, kurie rūpintusi asmenų ir turto globojimu, pirmenybė nebuvo duodama globojamojo giminaičiams ar šeimos nariams. jų įpėdiniams, kitaip jų artimiausiems giminaičiams, kaip paveldėtojams. Įstatymas kartais net patardavo, kas turi bbūti globėju ar aprūpintoju kviečiamas. Todėl pašaliniai turi šiuo atžvilgiu lygias teises su globojamojo giminaičiais ar svainiais. Netaip šiuo klausimu yra nusiteikę kiti kodeksai. 1825 m. Suvalkijoje veikęs kodeksas statė globos - rūpinimosi institutą šeimos ryšių pagrindais, kad giminaičiams yra pirmenybė prieš visus kitus. Pabaltės įstatams yra žinoma viena ypatinga globos rūšis - moterų globa.
Kalbant toliau apie globą, jos organus, svarbu paminėti ir globėjų nustatymą. Šiuo klausimu teisininkai nėra priėję vieningos nuomonės. Pabaltės įstatymas, Užnemunės 1825 m. Civilinis Statusas sakė, kad globa yra visuomenės pareiga, nuo kurios atsisakyti galima tik išimtinais atvejais, įstatyme nurodytoms priežastims. Tėvai - globėjai, kurie rūpinosi savo mažamečių vaikų turtu, yra visai prilyginti globėjams iš pašalinių, globojamam svetimų žmonių, ypač kai tai lietė nekilnojamąjį turtą, jį perleidžiant ar suvaržant. Taip pat gauna atlyginimą už savo pareigas, gali nuo savo vaikų turto valdymo visai atsisakyti. Šis įstatymas asmens ir turto globojimą bei rūpinimasį aiškiai vieną nuo kito atskiria.
Kas liečia turtą yra visiškai kitaip: kodeksas nustatė griežtą tėvų ir vaikų rreikalų skirtingumą. Globėjai iš negiminaičių ( svetimų ), kurie buvo paskirti testamentu ir privalėjo apie tai pranešti atitinkamai globos įstaigai, gauti jos patvirtinimą, ir tik tada galėjo pradėti eiti savo pareigas. Jeigu įstatyme atsirasdavo nurodytų kliūčių, prašymas patvirtinti globėju galėjo būti atmestas. Be testamento, mažamečiai iš svetimų gali būti skirti globos įstaigų nuožiūrai. Bendras globėjų skaičius nebuvo nurodytas, - galėjo būti ir vienas, ir keli. Tik negalima skirti kelius globėjus vienam nepilnamečio asmens globojimui, kadangi atsirasdavo juridinių sunkumų.
Svarbu paminėti ir globėjų skyrimo tvarką. Globėjai pirmiausia buvo skiriami iš giminaičių , dalyvaujant teismo organams, o jeigu giminaičių neatsirasdavo , tai šias pareigas pavesdavo eiti globėjams, kuriuos paskirdavo globos įstaigos. Globos įstaigos rūpinosi asmens ar turto reikalais, privalėjo rinkti žinias apie našlaičio turtą , padaryti taip, kad mažamečio interesai nebūtų pažeisti, nors jis ir būtų visai beturtis. Asmens globos - mažamečiui jo globėjo asmeny tikslas yra pakeisti, kkiek tai galima, našlaičiui tėvus. Ši globos rūšis yra globėjo svarbiausia ir atsakingiausia užduotis, uždeda svarbias pareigas. Todėl įstatymas duoda globėjui beveik lygias su tėvais teises, kur kalbama apie globėjo, kaip auklėtojo rolę, rodo, kiek artima yra tėvų ir globėjų asmens veikimo plotmė. Iš įstatymų matyti, kad globėjo veikimo sfera apibrėžta tik bendrais nuostatais, kad nėra aiškios, nors iš jų lengva padaryti išvadas, kad globėjo pareiga - rūpintis globojamojo mokymusi, auklėjimu ir paruošimu gyvenimui, atsižvelgiant į mažamečio materialinius resursus, atsiželgiant ir į tėvų socialinę padėtį. Globėjai taip pat privalo rūpintis visišku globojamojo atstovavimu juridiniuose reikaluose. Mokymo ir paruošimo gyvenimui klausimais globėjas turi vadovautis globojamojo tėvų pareikšta valia, o to nesant - artimesnių jo giminaičių patarimais. Teismo bylose globėjas pilnai atstovauja mažametį. bylas gali kelti tik atsiklausęs globos teismo, nes pralaimėjęs, turi pats atlyginti visas bylinėjomisi išlaidas, kurias moka iš savo lėšų, taip pat, jei mažamečiui bus pareikštas teisme ieškinys dėl globėjo aiškaus apsileidimo ar nerūpestingumo turto vedimo reikaluose.
1825 m. Civilinis kodeksas kalba, kad išimtinais atvejais svarbesniais atsitikimais globėjas turi veikti kartu su šeimos taryba. Kai globotiniui sueina 16 m., globėjas svarbesniuose jo asmens reikaluose turi atsilausti ir jo nuomonės. suteikia vienodas teises. Vieni duoda daugiau savistovumo, daryti savo nuožiūra daugiau nurodymų, niekieno neatsiklausius, kiti gi kontroliuoja ir varžo jo darbą.
Bendra tvarka, globėjas turi pirmiausia nustatyti paimto valdyti turto sudėtį, jo kiekį, ir jau po to prasideda turto administracija įstatyme nustatyta tvarka. Globėjui tenka rūpintis ne tik globos įsteigimo metu mažamečiui priklausančiu, bet ir vėliau jam tekusiu turtu. Visą kilnojamą ir nekilnojamą turtą, globėjas priima savo žinion, dalyvaujant globos įstaigos nariui ir dviem liudininkams - kviestiniams. Iš viso kodeksas dduoda globėjui galimybes daug veikti savarankiškai. Kilnojamą turtą arba daiktus galima parduoti, ūkį išnuomoti, tik neilgam laikui, iki globojamam sueis 17 metų. Bet tuo pačiu globėjui yra ir daug apribojimų, kaip pvz., perleisti globojamojo žemę ar apsunkinti ją įkeitimo draudimais globėjai negali be globos kontrolės, vyriausios priežiūros įstaigų sutikimo ir leidimo. Tokiu būdu globėjas yra daugiausiai tik kaip šeimos tarybos nutarimų vykdytojas. Svarbiausia rolė atitenka Šeimos tarybai.
Iš globėjų atsiskaitymo dėl savo veikimo prievolės globos įstaigoms, kurių jie yra ppaskirti ir nuo kurių priklauso, seka eilinių globėjų priežiūra ir būtina jų veikimo sąlyga. Metams praėjus, kasmet sausio mėn., globėjai pateikia visų pajamų ir išlaidų metinę ataskaitą ir savo globojamojo auklėjimo bei išlaikymo darbuotės apžvalgą. Nuo šios pareigos niekas negali bbūti atleidžiamas. Iš globėjų reikalaujama savo metines turto valdymo ataskaitas pateikti raštu ir su visais priedais. Našlaičių Teismas peržiūrėjęs , ir neradęs pažeidimų, apie tai praneša globėjui. Periodinių metinių ataskaitų pristatymo terminas nustatomas šeimos tarybos nuožiūra. Atsiradus problemoms, tikslingumo sumetimais, taryba gali tą terminą padidinti iki 3 metų. Globėjų atsakomybė už padarytus nepilnamečių turtą valdant nuostolius seka iš bendros civilinės teisės. Už materialinius nuostolius globėjas atsako savo turtu. Teismas peržiūrėjęs visas aplinkybes gali nustatyti tos atsakomybės prievolę ir ribas. Už kriminalinio pobūdžio veiksmus globėjas yra baudžiamas bendra teismo tvarka. Globėjui tenka atlyginti iš savo lėšų visus globojamojo nuostolius.
Lietuvos herbas
Lietuva, kaip ir kiekviena kita šalis, turėjo savo įstatymus, vadinamus „Lietuvos Statusu“. Iš istorijos laikų žinome, kad Lietuvai buvo primesti svetimi įstatymai, kurie Lietuvai buvo nepalankūs. Gerai žinome, kad socialinės problemos žmogų lydi nuo pat pasaulio pradžios, metams bėgant jos kkeitėsi. Nevienam per savo gyvenimą yra tekę susidurti su sunkiomis socialinėmis problemomis, ne išimtis ir Lietuvos tauta. Kiekvienos civilizuotos valstybės piliečiui kartais buvo ir yra reikalinga priežiūra ar globa, kuri globoja patį pilietį ir rūpinasi jo turtu, kai jis pats negali, nesugeba ar nenori to atlikti, ar nnet, kai turtas lieka visai ar laikinai be šeimininko priežiūros. Seniau, šiais žmonėmis privalėjo rūpintis šeimos nariai, artima giminė. Tuo tarpu likusiais našlaičiais prižiūrėjo labdaringos organizacijos, kurios daugiau rūpinosi našlaičių turtais, nei pačiais našlaičiais.
Žmogui kartais buvo ir yra reikalinga globa. Ankščiau tai buvo artimųjų rūpestis. Našlaičius prižiūrėdavo labdaringos draugijos. Bet laikui bėgant valstybė ima sau globos ir paramos reikalingų piliečių vyriausiojo auklėtojo ir užtarėjo pareigą.
Socialinis darbuotojas buvo ir yra arčiausiai kasdienių žmonių reikalų, kiekvieno asmens gyvenimo ir jo problemų.
Socialiniai darbuotojai… Be jų šiuolaikinės visuomenės gyvenimas kažin ar įsivaizduojamas.
tags: #socialinis #darbas #senoves #lietuvoje