Socialinė identifikacija yra esminis konceptas socialiniuose moksluose, padedantis suprasti, kaip individai suvokia save ir savo vietą visuomenėje. Ši teorija nagrinėja, kaip žmonės identifikuojasi su tam tikromis grupėmis ir kaip tai veikia jų elgesį, nuostatas ir tarpusavio santykius.
Socialinis darbas: tarp moteriškos profesijos ir vyrų identiteto
Socialinis darbas yra kintanti ir besiplečianti profesija, kurios ištakos siekia XIX amžiaus pabaigą ir XX amžiaus pradžią. Vienas būdingiausių šios profesijos bruožų yra tai, jog socialinio darbo srityje daugiausiai dirba moterys, kurios taip pat yra ir dažniausios socialinio darbuotojo klientės. Tyrimai rodo, kad moterų skaičius šioje srityje žymiai viršija vyrų skaičių. Socialinio darbo profesiją dažniausiai renkasi moteriškosios lyties atstovės.
Socialinės globos darbuotojos daugiausiai yra moterys, o vyrai į šią sritį yra įtraukiami kaip vadovai, atliekantys kontrolinę funkciją. Šie duomenys tik patvirtina nusistovėjusią nuomonę, jog socialinis darbas Lietuvoje yra moteriška profesija, o Statistikos departamento duomenimis socialinis darbas ir sveikatos priežiūra lieka pagrindine moters ekonominės veiklos sritimi: 2008 metais 87,5 % moterų ir tik 12 % vyrų dirbo šioje srityje.
Visuomenėje vyraujantys stereotipiniai požiūriai į vyro vaidmenį kaip šeimos maitintoją ir stiprų bei aktyvų rinkos dalyvį, trukdo vyrams įsitraukti į šeimos gyvenimą ar dirbti moteriškoje profesijoje, taip panaudojant turimą patirtį. Nauja tyrinėjimų sritis tampa ir profesinis identitetas vyrų atžvilgiu: praktiškai nėra atlikta tyrimų, kurie atskleistų kokie motyvai vyrus paskatina rinktis gana moteriškas profesijas, tame tarpe ir socialinio darbo profesiją, ir kaip jie formuoja savo profesinį identitetą.
Vienas žymiausių tyrėjų Jungtinėje Karalystėje, besidomintis socialinio darbuotojo vyro vaidmens ypatumais, yra Christie (2006), kuris teigia, jog vyrų santykiai su profesionalia globa ir emociniu darbu nėra aiškūs ir tai gali būti tolimesnis tyrimų subjektas. Tyrimas atskleidė, jog kiekviena autobiografija savyje talpina individualaus identiteto reprezentacijas bei bendras socialinio identiteto struktūras per bendrus istorinius įvykius. Kiekvieno individo identitetas formuojasi žmogaus gyvenimo plotmėje, kuri atspindi individualias aplinkybes bei kolektyvinę, tam tikros grupės, pavyzdžiui, profesijos atstovų, patirtį.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Pagrindinis tyrimo klausimas - kaip socialinių darbuotojų vyrų biografijos atsispindi profesinio identiteto tapsme? Tyrimo tikslas - aprašyti socialinių darbuotojų vyrų profesinį kelią ir identiteto tapsmą biografijos rėmuose. Tyrime dalyvavo 7 vyrai (26 - 59 metų amžiaus), kurie dirba socialinio darbo srityje ar jai artimoje, arba jau yra įgiję socialinio darbo kvalifikaciją, arba šiuo metu studijuoja socialinį darbą. Tyrime siekta atskleisti socialinių darbuotojų vyrų profesinius identitetus biografijos aspektu.
Socialinė identifikacija ir tapatumas
Identitetas yra suprantamas kaip procesas. Tai yra tapimo procesas, o identifikacijos sąvoka yra neatsiejama identiteto koncepcijos dalis, žyminti aktyvųjį šio reiškinio aspektą. Tapatumą apibrėžiame kaip pamatinį subjektyvios tikrovės elementą ir pabrėžiame, kad tapatumo ryšys su visuomene yra dialektinis. Tapatumą formuoja socialiniai procesai. Socialinius procesus, kurie formuoja ir palaiko tapatumą, determinuoja socialinė struktūra.
Sociologinė identiteto teorija yra susijusi su simboliniu interakcionizmu ir iškyla iš pragmatinės teorijos apie save (asmenybę), kurių pagrindus sudarė James ir Mead. Anot James, identitetas atsiskleidžia tada, kai mes galime pasakyti, kad ,,tai yra realus aš“. Asmenybė (angl. self) yra savitas žmogaus reflektuoti apie savo prigimtį ir socialinį gyvenimą per komunikacijos procesą ir kalbą.
Socialinis identitetas pirmiausia atkreipia dėmesį į būdus, kuriais individai ir kolektyvai yra pasiūlyti socialiniuose santykiuose su kitais individais ir kolektyvais. Tai yra sisteminė reikšmė tarp individų, kolektyvų ir tarp individų ir kolektyvų, santykis panašumo ir skirtingumo.
Socialinės identifikacijos teorijos schema
Socialinės identifikacijos teorija padeda suprasti, kaip etniniai, religiniai ir kiti socialiniai skirtumai gali tapti konfliktų priežastimi. Nors dažnai teigiama, kad konfliktai kyla dėl etninių nesantaikų, iš tikrųjų jie dažnai susiję su gamtos išteklių pasidalijimu. Etninis aspektas svarbus ir pašalinant konkurentus arba renkantis sąjungininkus. Įsiplieskus konfliktui, viena etninė grupė vertina ir atskiria kitą grupę gerokai griežčiau, negu įprasta taikos metais.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Mažai tikėtina, kad sprendimai būtų daromi atsižvelgiant tik į individualius interesus. Daugybė sprendimų, susijusių su asmens karjera, daromi atsižvelgiant į šeimos interesus. Elitas dažniausiai kontroliuoja, kaip kuriami ir skleidžiami stereotipai apie priešus. Tačiau elitą sudaro ne vien tie asmenys, kurie turi didelę ekonominę galią ar yra įgiję aukštesnį išsilavinimą. Net tada, kai etninius ir religinius skirtumus daugelis žmonių yra pamiršę, radikaliai nusiteikusioms mažumoms juos nesunku atkurti.
Istorija nėra vienakryptis judėjimas. Matome yrančias valstybes Afrikos žemyne. Net Vakarų demokratijose vis dažniau nusikratoma valstybinės kontrolės, pavyzdžiui, globalioms korporacijoms dažnai pavyksta išvengti valstybės kišimosi, o daugelio jų biudžetas didesnis negu mažų valstybių. Daugybė procesų jau nėra tarptautiniai - juos kontroliuoja grupės, veikiančios transnacionaliniu lygmeniu. Šios grupės nepriklauso jokiai valstybei. Daugeliu atveju tai keičia ankstesnes taisykles ir valstybines programas.
Sociologijos mokslo pradžia - 18 a. pabaiga. Svarbiausią įtaką turėjo prancūzų sociologo A.Comte darbai. Jis pirmasis pavadino šį mokslą socialine fizika ir sociologijos mokslui suteikė mokslinės disciplinos statusą. Comte manė, kad tvarką visuomenėje galima atstatyti, jei suvoksime pagrindinius principus kaip veikia visuomenė. A.Comte manė, kad sociologija gali spręsti tokias problemas, kaip karas, revoliucija, nusikaltimai ir t.t. Vėliau sociologijos kaip akademinės disciplinos susiformavimui įtakingas buvo kitas prancūzų mokslininkas E.Durkheimas (1858-1917). Vienas žymiausių jo veikalų ,,Savižudybė”, kuriame jis analizavo socialinių faktorių įtaką individų elgesiui.
Durkheimas demontravo, kad socialinis kontekstas, kuriame gyvena individas, gali paaiškinti savižudybių skaičiaus dažnumą. Jis akcentavo dar ir tokį faktorių, kad savižudybės išaugdavo socialinių pokyčių ir krizių laikotarpiais. Simbolinės sąveikos - analizuoja sąveikas tarp individų simboliniu lygiu. Simboliai - tai žodžiai, gestai ir objektai, kurių pagalba komunikuoja individai. Anot simbolinės sąveikos teoretikų, žodžiai yra patys svarbiausi simboliai. Bet kurioje visuomenėje individai turi bendrą simbolių supratimą (Ugnis). Vienas žodis perduoda informaciją apie vykstantį socialinį reiškinį.
Socialinių mainų teorijos principas, kad žmonės stengiasi elgtis taip, kad jiems būtų atlyginta. Apdovanojimu gali būti laikoma viskas, kas yra vertinga abiems individams. Reciprocity - socialiai priimta idėja, kad už paslaugą taip pat turi būti atlyginta. Struktūrinis funkcionalizmas - dažnai vadinamas funkcine teorija arba funcionalizmu, pabrėžia, kad kiekvienas veiklos modelis (arba bet kokia struktūra) turi visuomenei teigiamą arba neigiamą įtaką. Dvi pagrindinės struktūrinės - funkcinės teorijos sąvokos yra struktūra ir funkcija. Socialinė struktūra yra socialinių sąveikų ir socialinių santykių modelis. Struktūrinis funkcionalizmas domisi, kokias funkcijas atlieka atitinkamos struktūros visuomenėje, koks jų tikslas.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Socialinio tyrimo procesas
Socialinis tyrimas turi savo specifiką, logiką ir struktūrinius elementus. Socialinio tyrimo procese išskiriami du lygiai: empirinis ir teorinis. Sociologiniai tyrimai gali būti teoriniai ir taikomieji. Tyrimas prasideda nuo probleminės situacijos suvokimo, t.y. žinojimo apie žmonių poreikius ir nežinojimo kaip juos patenkinti. Nuo problemos sudėtingumo priklauso tyrimo lygis. Tyrimas gali būti orientuotas į naujų žinių gavimą (teorinis) arba į praktiką (taikomasis).
Sąvokų interpretacija - svarbus parengiamojo etapo komponentas. Mokslas - pastovus sąvokų tikslinimas. Sąvokų interpretacija - tai teorinis sąvokų patikslinimas, pagilinimas. Pradedant kiekvieną tyrimą, priimamas apibrėžimas, kuris yra pripažintas moksle. Hipotezė - tai spėjami, numanomi ryšiai, santykiai, priklausomybės tarp įvairių socialinių reiškinių ir faktų. Hipotezėse paprastai formuluojamos kiekviename tyrime. Hipotezės daro tyrimą gilesniu.
Atranka ir tyrimo metodai
Visuminio tyrimo metu tiriami visi problemos nešėjai. Visuminiai tyrimai taikomi retai. Su visuminiais tyrimais susijęs gyventojų surašymas. Prieš pasirenkant imties tūrį paprastai atliekamas bandomąjį pilotažinį tyrimą. Tai vienas iš metodologinių apklausos kaip tyrimo metodo reikalavimų, bet kartu ir priemonė imties tūriui nustatyti. Generalinę visumą kartais sunku apibrėžti, suvokti. Tai priklauso nuo to, koks yra mūsų empirinis objektas. Generalinės visumos atranka yra problematiška ir kiekvienu atveju sprendžiama konkrečiai. Atrankinei visumai suformuoti reikalingas atrankos pagrindas.
Skiriamos tikimybinės ir netikimybinės atrankos. Tikimybinės atrankos būdai yra paprastas atsitiktinis, sisteminis arba mechaninis, stratifikacinis arba sluoksniuotas. Netikimybinės atrankos būdai yra kvotinė atranka, tikslinis grupių formavimas, sniego gniūžtės metodas. Populiacijos apibrėžimas - mokslinių tyrimų kontekste žodis populiacija nereiškia visų šalies gyventojų. Technine prasme tai yra visa grupė individų, kurie bus tiriami.
Eksperimentinė situacija yra taip suformuojama, kad nepriklausomąjį kintamąjį kontroliuoja mokslininkas ir tiesiogiai stebi jo poveikį priklausomam kintamajam. Stebėjimo metodas plačiai naudojamas ne tik socialiniuose moksluose. Jis atėjęs iš tiksliųjų mokslų. Pirmiausia stebima bendra socialinė situacija, stebėjimas panaudojamas pradiniame socialinio tyrimo etape. Spartūs socialiniai ir ekonominiai pokyčiai visuomenėje bei neo-liberalistinė valstybės politika nuolat didina reikalavimus socialiniam darbui.
Tačiau socialinis darbas Lietuvoje vis dar yra nauja, besivystanti profesija, kurios įvaizdis visuomenėje vis dar neaiškus dėl nesusiformavusio profesinio identiteto. Klientai, institucijų vadovai ir visa visuomenė turi skirtingus lūkesčius, o tai sukelia sumaištį tiek socialiniams darbuotojams, tiek aplinkai. Todėl socialiniai darbuotojai turi svarbią užduotį - ugdyti ir stiprinti savo profesinį identitetą, kuris lemia ne tik sėkmingą karjerą, bet ir socialinio darbuotojo profesionalumą bei teikiamų paslaugų kokybę.
Tyrimo tikslai ir metodologija
Straipsnyje tyrinėjamas Lietuvos socialinių darbuotojų profesinis identitetas. Darbas yra doktorantūros tyrimų dalis, kurių tikslas - apibūdinti socialinių darbuotojų profesinę tapatybę, siekiant atskleisti, kaip ji formuojasi ir kinta platesniame socialiniame bei politiniame kontekste, kokie veiksniai lemia identiteto raidą ir pokyčius.
Šis tyrimas siekia atsakyti į klausimą, kaip formuojasi ir kokie veiksniai daro įtaką jauno socialinio darbo specialisto profesiniam identitetui, kai jis pradeda savo profesinę karjerą ir reflektuoja savo praktinę patirtį. Tyrimo rezultatai bus naudingi kuriant žinias apie socialinio darbo praktiką ir padės socialiniams darbuotojams geriau adaptuotis naujoje darbo vietoje ir išvengti perdegimo sindromo dėl profesinio identiteto formavimosi problemų.
Tyrimo objektas - socialinių darbuotojų profesinio identiteto raida, atspindinti praktinę patirtį. Atskleisti socialinių darbuotojų profesinio identiteto raidą per įsidarbinimo patirtį. Atskleisti veiksnius, darančius įtaką socialinių darbuotojų profesiniam identitetui. Atskleisti socialinių darbuotojų ateities perspektyvas profesinėje praktikoje.
Siekiant tyrimo tikslo, buvo pasirinktas kokybinis tyrimas. Naudojant pusiau struktūruotą interviu, buvo apklausti 6 socialiniai darbuotojai, turintys mažiau nei penkerių metų socialinio darbo patirtį. Tyrimo metodologijos pagrindas paremtas interpretacine - konstruktyvistine ontologija ir subjektyvistine epistemologijos pozicija. Duomenys buvo analizuojami naudojant teminę analizę.
Tyrimo rezultatai ir įžvalgos
Atliktas kokybinis tyrimas, naudojant naratyvinį metodą, pagrįstą 18 neformalių pokalbių. Straipsnyje apibūdinamas ne tik duomenų rinkimo metodas, bet ir pateikiama glausta duomenų analizė. Parodoma, kad socialinio darbo praktika yra įvairi ir apima daugybę socialinių problemų.
Tyrimo analizė atskleidė, kad socialinių darbuotojų profesinio identiteto raida vyksta visą jų darbinį gyvenimą, judant įvairiais raidos etapais. Pagrindiniai profesinio identiteto aspektai yra bendri visiems praktikams, nes lūkesčiai, siejami su socialiniu darbu, būdingi profesijai, nepaisant pasirinktos specializacijos. Preliminariose išvadose teigiama, kad profesinės tapatybės sampratai, kuri įtvirtinta kalboje, įtaką daro socialiniai ir politiniai procesai - socialinės politikos pokyčiai, su socialiniu darbu susiję visuomenės lūkesčiai, santykiai su klientais ir bendradarbiais kasdienėje darbinėje aplinkoje.
Interviu atskleidžia, kad socialiniai darbuotojai dar neturi aiškios profesinės tapatybės koncepcijos; jie negali aiškiai apibrėžti savo vaidmens ir padėties visuomenėje, linkę nuvertinti savo pastangas, prisiimti atsakomybę už pozityvių darbo rezultatų trūkumą.
Socialinių darbuotojų vyrų patirtis
Socialinis darbas - gana jauna, kintanti ir tebesivystanti profesija, dažniausiai turinti moterišką atspalvį mūsų visuomenėje. Didžioji dauguma socialinių darbuotojų, tiesiogiai dirbančių su klientais, yra moterys. Vyrai socialinio darbo srityje dažniausiai užima vadovaujančias pareigas, o apie jų gebėjimus dirbti tiesioginį socialinį darbą yra mažai kalbama ir dažnais atvejais socialiniai darbuotojai vyrai, dirbantys tiesiogiai su klientu, yra fenomenas.
Todėl buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas - atskleisti socialinių darbuotojų vyrų profesinius identitetus biografijos aspektu. Socialinių darbuotojų vyrų profesiniai identitetai buvo atskleisti pasitelkiant kokybinį tyrimą. Tyrime remiamasi interpretuojamąja-konstruktyvistine ontologija, pasak kurios socialinius reiškinius ir jų prasmes konstruoja socialiniai veikėjai per kalbą, o vienos objektyvios tiesos pasaulyje nėra.
Tyrimo metu vyrų papasakotos gyvenimo istorijos atskleidė jų patirtį, todėl tyrimo duomenų analizei buvo pasirinkta Willig (2003; cituojama Bitinas ir kt., 2008) sukurta interpretatyviosios fenomenologijos analizės, susidedančios iš keturių stadijų, koncepcija. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog egzistuoja vienoda struktūra, pagal kurią socialiniai darbuotojai vyrai atskleidė profesinio tapatumo procesą.
Beveik visi tyrime dalyvavę vyrai socialinio darbo sritį pasirinko po tam tikrų gyvenimo įvykių, reikšmingų kitų žmonių, turėjusių įtakos jų pasirinkimui. Papasakotose profesinio gyvenimo istorijose išryškėjo tiek individuali, tiek kolektyvinė patirtis, kuriai įtakos turėjo ir objektyvios socialinės struktūros.
Asmens socialinis tyrimas: šeimyninė padėtis, kultūriniai ir socialiniai veiksniai
Individualūs skirtumai (negalios veiksniai, kultūrinis-etninis tapatumas, jo svarba, priklausymas grupėms, orientacija, savivoka, reikšminga gyvenimo patirtis ir t.t.):
- Serga reumatoidiniu artritu dėl kurio turėjo nustoti dirbti mėgstamą darbą.
- Jaučia, kad nebegali atlikti visų namų ruošos darbų, kurios iki sveikatos pablogėjimo visada atlikdavo pati.
- Aktyvi kultūrinių renginių lankytoja, kartais - rengėja. Domisi klasikine literatūra, menu.
- Šeimos ryšiai: Su vaikais bendrauja, santykiai šilti.
- Moteris nusivylusi, pavargusi, jaučiasi beviltiškai, nežino, ką daryti.
tags: #socialiniu #darbuotoju #moteru #tapatumas