Socialinė politika yra esminis kiekvienos valstybės funkcionavimo pagrindas, nes visuomenė yra tos valstybės pagrindas. Siekdama įgyvendinti savo tikslus, valstybė turi atsižvelgti į visuomenės poreikius ir spręsti socialines problemas, formuodama veiksmingą socialinę politiką.
Žmogus yra sykiu ir masė, ir asmuo. Pradėkime nuo žmogaus apibrėžimo. Dažnai yra sakoma, kad žmogus yra mažas pasaulėlis mikrokosmas. Žmogus yra asmuo. Bet žmogus yra sykiu ir masė. Žmogus yra daugybės, visumos dalelė.
Masinis žmogaus būties pradas keroja pasąmonėje. Tai yra prigimties sritis, kurioje kaip tik gyvena knibždanti gauja, tasai kolektyvas, su kuriuo žmogus yra surištas savo gelmėse. Masinis principas bando tapti gyvenimo tvarkytoju. Kai žmogus virsta masės dalele, jis tiesiog sutrypiamas ligi pat savo gelmių.
Antras masinio principo bruožas yra barbariškumas. Masė nieko nekuria ir negali kurti. Užuot buvęs mažas kūrėjėlis, žmogus virsta dideliu ardytoju. Žmogaus asmenybė netenka charakteringiausios savo žymės: kūrybingumo. Masinis principas bando tapti gyvenimo tvarkytoju. Kai žmogus virsta masės dalele, jis tiesiog sutrypiamas ligi pat savo gelmių.
Socialinė politika turi daug reikšmių, kurios skiriasi skirtingose ES valstybėse-narėse. Europos Komisija šią sąvoką traktuoja kaip visų politikų socialinėje srityje įvairovę, įtraukiant į ją ir darbo rinką.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Žmogus yra gyvulys. Bet žmogus yra sykiu ir masė. pradą ir sykiu išreiškė sunkiai pakeliamą žmogiškosios būtybės tragiką. bet tada, kai pati žmogaus prigimtis palaidoja geriausią savo dalį.
Europos Sąjungos socialinė politika remiasi visuotinėmis vertybėmis - demokratija ir individualiomis teisėmis, kolektyvine derybų laisve, vienodų galimybių suteikimu bei socialine apsauga ir solidarumu.
Dabar pasidarė labai aktuali: rasti vietos. atskleidžia paprastas visuotinio susigrūdimo faktas. Mūsų akys mato visur tiktai minias.
Šitas Ortegos palyginimas su antikinėmis dramomis yra labai prasmingas. istorija yra savotiška drama. Bet kartais herojų vietą užima choras, kuris diktuoja savo valią. pajungiama masės reikalavimams. žmogaus būtybę ir žmogaus gyvenimą pagal savo esmę.
Štai dėl ko J. pakaks trisdešimties metų, kad mūsoji pasaulio dalis atkristų į barbariją". Prasidėjus naujam karui, jie vėl atgyja. 2. „Mes esame dvidešimtajame amžiuje", - pradeda G. „Tragiškoji Europa"4 dėstymą. iliuzijomis ir kad gyvenimas juos toli paliko užpakalyje. revoliucija. socialinėje, ir politinėje. veikėjai visados yra masiniai žmonės. socialinį ir politinį gyvenimą pradėjo valdyti masės. vadina „masių sukilimu"5. lankytojų. Kurortai pilni atostogaujančiųjų. Klausimas banalus ir netikslus. Čia juk tie patys žmonės. banguoją, keliaują, reikalaują. kultūros kūriniai, pirmiau buvo skiriamos rinktinėms grupėms arba elitui. rampos. Ji pasidarė vyriausias aktorius. Didvyrių jau nebėra, yra tiktai choras"7.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Todėl asmenybės sukurtos formos jo nepatenkina.Jis ieškosi naujų.priverčia asmenį kurti taip, kaip diktuoja kolektyvinis instinktas. Kūrinio vertės savyje beveik nepaisoma. vertinti. Vado principas mūsų laikais anaiptol nėra atsitiktinis. Jis eina sykiu su masinio principo iškilimu.
išraiškos, kuris ypatingai ryškiai rodo masės polinkius ir instinktus. vadas yra masės susikoncentravimas viename žmogiškajame individe. ir gali masei vadovauti, kad jaučia, ko ji nori. racionaliomis priemonėmis. Masei galima paruošti instruktorių, bet ne vadų. Vadai išauga patys, nes jie yra iracionalinio pobūdžio. šalintų kliūtis ir gintų jos reikalus. vėliavomis, kurias josios priešakyje neša josios vadai. pamokymų neklauso. neimtų masės antspaudo ant savo kaktų.
3. Renesansas pradėjo savo gyvenimą žmogiškosios asmenybės teigimu. korporacijos, valstybės ir Bažnyčios narys, bet ne kaip saužmogus. atkreipti jo žvilgsnį į patį save. žmogumi. žengiame arčiau mūsų dienų, juo žmogaus vienišumas darosi didesnis. bandė jį surišti su Dievu ir su pasauliu. Jis pradėjo ieškoti masės. F. pažįsta, veržiasi prie jo ir šaukia, kad jiems padėtų. Kristų sučiumpa ir įmeta į inkvizicijos kalėjimą. - Tu dabar matei šiuos laisvus žmones. Netiki?.. šią baisią laisvę, nes žmogui ir visuomenei nėra nieko baisesnio kaip laisvė. atėmęs... po kitų kojomis, o pats džiaugtis nusikratęs šia „fatališka dovana". „Jeigu laisvės idėja, - sako H. jis dairosi pilnas baimės, dairosi, kur galėtų šį laivelį pritvirtinti.
laisvas atsisakęs laisvės. Šiam reikalui kaip tik geriausiai patarnauja masė. nusikratyti ir asmenine gyvenimo forma, reikia įsilieti į kolektyvą. savo pačių sprendimuose ir klydinėjimuose. inkvizitorius, - kaip geradarius, nes mes prisiėmėme jų nuodėmių kančią. sąžinės paslaptis, ir mes spręsime visur apie viską.
metu tokia klaida kaip tik buvo padaryta. Dievo ir nuo žmogaus buvo klaida. vadinu individualistine savižudyste"12. Reynoldo, - jį privedė prie vergijos"13. asmenybės, pajautimo. išsivystymas panaikino asmeninį nuosavybės pobūdį. tik paviršiumi. kad „modernusis gyvenimas yra laukinių žvėrių ola. tiranizuojamas spaudos, kino, radijo. Asmuo yra prislėgtas masės. kova su gamta"16. apsisprendimo neapykantos ir tuo pačiu pastūmėjo žmogų į masės glėbį. tokia sparta realizuotas kaip paskutiniame šimtmetyje. pasaulis dar nebuvo matęs. Europos naujosios istorijos tyrinėjimas"17. organines bendruomenes. Šitos bendruomenės jau seniai buvo išardytos. miestai, didžiosios įmonės, trestai, organizacijos. ir nauji žmonės. Viskas čia buvo kolektyvinama. Ji gyveno atskiruose kvartaluose, gyveno bendrai ir kolektyviai. Savaime suprantama, kad tokios kolonijos asmenybės ugdyti nepajėgia. pradėjo nebepajėgti šių gėrybių nei suprasti, nei panaudoti. telkiasi miestuose.Labiausiai palankus masei ir labiausiai nepalankus asmeniui. tikrųjų visi šie dalykai jį tik dar labiau nuskurdina.perspektyvos. Jis spėja sugauti tik paviršių, o daikto esmė išsprunka iš jo dvasios. Štai dėl ko mieste viešoji nuomonė reiškia nepaprastai daug. kai jis susidaro savo pažiūras. viešosios nuomonės vergu. Tai yra pirmas žingsnis į savo vidaus nuasmeninimą. diktatūra šiuo metu labiausiai yra ryški. jungia su individualistinėmis tendencijomis. didžiausią anuo metu pasaulyje miestą. šalia savęs kito žmogaus - savo artimo. vertę.Tai, ką jie labiausiai gynė: sunaikina asmenybę. istorija atsidūrė masės persvaroje. vertę. ne tam, kad jį apgintų, bet kad jį sunaikintų.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socialinis teisingumas: lygios galimybės ir solidarumas
Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs. Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems.
Kolektyvistinės politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes.
Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios).
Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje.
Apibendrinant, socialinė politika yra sudėtinga ir daugialypė sąvoka, kuri apima tiek filosofinius, tiek praktinius aspektus. Ji atspindi valstybės ir visuomenės santykį, siekiant užtikrinti piliečių gerovę ir socialinį teisingumą.
tags: #socialine #politika #kaip #filosofine #samprata