Psichologija, kaip mokslas, nagrinėja žmogaus elgesį, protą ir psichikos procesus, o jos žinios yra plačiai pritaikomos įvairiose gyvenimo srityse, įskaitant socialinį darbą su vaikais. Šiame straipsnyje aptarsime dailės terapijos metodus ir jų pritaikymą socialiniame darbe su vaikais.
Psichologija Socialiniame Darbe
Socialinis darbas yra ta sritis, kurioje psichologijos žinios yra ypač vertingos. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairiomis pažeidžiamomis grupėmis, tokiomis kaip vaikai iš rizikos šeimų. Norint sėkmingai padėti šiems žmonėms, būtina suprasti jų emocijas, motyvaciją ir elgesio priežastis.
Bendravimo psichologija
Bendravimo psichologija yra svarbi tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje srityje. Vienas iš svarbiausių bendravimo psichologijos aspektų yra pozityvus savęs vertinimas ir geras savęs pažinimas. Tik tinkamai vertindamas ir pažindamas save, žmogus gali tinkamai bendrauti su kitais, nesijausti blogesniu už kitus, nenuvertinti nei savęs, nei kitų.
Žmogus, neišmanantis bendravimo psichologijos, patiria sunkumų bandant pažinti save, yra nepastovus, nesupranta savęs ir savo norų, nežino, kaip tinkamai elgtis, ir tampa priklausomas nuo aplinkybių bei kitų žmonių įtakos. Klausymasis yra dar viena svarbi bendravimo psichologijos dalis. Tik gebant klausytis ir išgirsti kitą žmogų, galima suprasti, ką jis nori pasakyti, tinkamai jam atsakyti ir, esant reikalui, padėti.
Dailės Terapija: Įvadas
Dailės terapija yra disciplina, pagrįsta vaizduojamąja daile ir psichologija. Ji integruota į gydymo programas ir padeda spręsti tiek emocinius, tiek fizinius sutrikimus. Dailės terapija pradėjo formuotis XX a. 4 dešimtmetyje. Menininkai deklaravo, jog menas, kaip vienas iš saviraiškos būdų, yra terapinė priemonė atsisakant verbalinio kontakto. Psichologija buvo dominantė dailės terapijos disciplinos formavimosi periode.
Taip pat skaitykite: Judesio terapija Parkinsono simptomams
Dailės terapijos apibrėžimas ir taikymo sritys
Dailės terapija - gydymo metodas, besiremiantis menine kūryba, kuris pastaruoju metu kelia vis didesnį pasaulio susidomėjimą. Menas yra viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių raiškos formų. Vaizduojamoji dailė, rašymas ir kitos meno priemonės labai tinka išreikšti save. Saviraišką psichologai traktuoja kaip viena svarbiausių mūsų žmoniškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaidų.
Asmenų, turinčių psichologinių problemų, saviraiška dažniausiai yra ribota arba visai blokuota. Psichologinių problemų kankinamas žmogus dažnai nesugeba realiai matyti savęs ir kitų, pajusti savo galimybių, nemoka išreikšti savo norų, užmegzti artimų santykių su kitais. Visa tai dažnai „saugo“ psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių pasekmė - aukšta siena, skirianti žmogų nuo kitų. Tai sukelia gyvybiško žmogaus konfliktą su aplinkiniais, gimdo slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus trokšta ir tikisi artimų, šiltų ir supratingų santykių.
Dailės terapija apibūdinama kaip būdas padėti klientams reikšti savo mintis, jausmus ir potyrius piešiant, tapant ar taikant kitas dailės technikas. Dailės kaip terapijos taikymas rodo, kad kūrybinis procesas gali būti efektyvus būdas išspręsti asmeninius emocinius konfliktus, tai būdas geriau save pažinti ir asmenybei bręsti. Dailės terapija unikali, mat padeda žmogui ne vien žodžiais išreikšti ir sąmonę ir pasąmonę, jos esmę sudaro veiklos, kurios metu kas nors kuriama, poveikis. Čia svarbiausia - procesas ir žmogus, o dailė naudojama kaip nežodinio bendravimo priemonė, kaip būdas išsakyti padrikus, ne iki galo suprastus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos.
Dailės terapijos procesas leidžia bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta ar buvę praeityje. Žmogus gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su tuo, su kuo jis nebepalaiko ryšių, gali atkurti nemalonią, trikdančią sceną, įvykius, kurie neleidžia gyventi toliau. Tai gali padėti saugiai vaizdas išreikšti tai, kas žmogų baugina. Dailės terapijoje svarbu ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota bei kaip apie tai, kas pavaizduota, yra kalbama.
Dailės terapijos metodikos grindžiamos prielaida, kad vidinis “aš“ atspindimas vizualinėmis formomis nuo to momento, kai tik žmogus pradeda spontaniškai tapyti, piešti ar lipdyti. Dailės terapija - tai gydymas vizualiniu menu. Kiekvienas žmogus gali išreikšti savo vidinius konfliktus regima forma ir tada jie pasidaro aiškesni jam pačiam.
Taip pat skaitykite: Principai ir nauda: kognityvinė terapija
Sukurti dailės terapijos darbai gali būti interpretuojami priklausomai nuo psichologo orientacijos, tačiau svarbu perprasti individualią kliento simboliką, kuri ilgainiui gali kisti. Žmonės, ateinantys į dailės terapijos seansus, neprivalo turėti profesionalių dailės įgūdžių. Psichologas nevertina kliento sukurtų vaizdinių meniniu arba diagnostiniu požiūriu. Jo tikslas - suteikti galimybę žmogui keistis ir tobulėti saugioje aplinkoje naudojant dailės priemones. Laisvumą.
Kūrybiškumą, spontaniškumą, originalumą, paslankumą. Santykis tarp terapeuto ir kliento yra labai svarbus, tačiau dailės terapija skiriasi nuo kitų psichoterapijos rūšių, mat čia akcentuojamas ryšys ne tik tarp psichologo ir kliento, bet tarp terapeuto, kliento ir sukurto vaizdinio. Atsiranda trečias psichoterapinės erdvės dėmuo - piešinys.
Tradicinėmis psichoterapijos formomis „psichoterapinė erdvė“ apima kliento ir psichologo tarpusavio santykių dinamiką bei žodinį ir nežodinį bendravimą. Taikant dailės terapiją šioje erdvėje atsiranda dar vienas svarbus ir reikšmingas elementas - kliento meninė produkcija. Čia „psichoterapinė erdvė“ - tai ypatinga aplinka, kurioje egzistuoja santykiai tarp psichoterapeuto ir kliento bei judviejų santykis su menine produkcija.
Dailės terapijos užsiėmimo metu sukuriama saugi atmosfera, padedanti įveikti gynybą ir pakoreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Pats kūrybinis procesas turi terapinį poveikį, o dailės kalba įgalina spontaniškai, be proto kontrolės išreikšti save ir savo išgyvenimus meninės metaforos, simbolio, vaizdinių forma. Dailės terapija būtų veiksminga, iš pradžių turi būti sukurta klientui palanki aplinka, kurioje jis galėtų reikšti jausmus ir mintis.
Dažnai žmogus negali rasti žodžių savo emocinei būsenai nusakyti, o piešdamas, t.y. kurdamas kokius nors vaizdinius, jis gali savo jausmams suteikti formą. Tai gali būti veiksminga traumos atveju, žmonėms su protine negalia ar sergantiems autizmu. Psichikos ligoniai dažnai sunkiai bendrauja. Kalbėdami apie skaudžius įvykius, sukrėtusius jų gyvenimus, jie dar kartą patiria išgąstį, baimę, nerimą. Kai kurie net bijo prisiminti, kas įvyko. Nemokėdami dalyti rūpesčiais, psichikos ligoniai dar kartą klimpsta į dar didesnę neviltį. Visi šie išgyvenimai nustumiami į pasąmonę. Todėl labai svarbu išreikšti jausmus sau priimtinu būdu. Piešiant daug lengviau išsakyti tai, kas slegia, nei tą pačią informaciją perteikti žodžiais.
Taip pat skaitykite: Muzikos terapijos poveikis autizmui
Dailės terapija gali būti veiksminga tiems, kurie svaiginasi. Alkoholis ir narkotikai dažnai vartojami norint užblokuoti jausmus. Dailės terapija nukreipta į jausmus, todėl ji gali būti veiksminga ir gydant narkomanus bei alkoholikus. Meno terapija yra gimusi kaip psichoterapijos metodas. Iš pradžių ji buvo susijusi su psichoanalize. S. Freudo teiginys, kad giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais, taikliai atspindėjo vieną pagrindinių dailės terapijos nuostatų.
Dailės terapija pagrįsta projekcija - įvairiomis priemonėmis sukurti vaizdiniai atspindi pasąmoninius procesus, tarp jų baimes bei vidinius konfliktus. C. G. Jungas teigia, kad meno priemone išreikštas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus gyvenimu. Šie simboliai nėra pažinūs tiesiogiai ir neretai apskritai sunkiai apibūdinami ir paaiškinami, nes yra labai individualūs, susiję su asmeniniu patyrimu, giliai paslėptais ir nesuvoktais žmogaus poreikiais, norais ir jausmais.
Dailės terapijos pritaikymas vaikams
Vaikai yra nuolatos linkę kurti ir raiškiai reikšti emocijas nepaisant jų fizinės būklės. Piešimas, tapymas, lipdymas padeda lavinti loginį, erdvinį bei pasaulio pažinimą, kompensuoja sutrikusias funkcijas, formuoja bendravimo įgūdžius, stiprina socialinę adaptaciją, sukuria pilnavertiškumo jausmą, panaikina baimę būti savimi. Laisvojo piešimo metodas sudaro galimybę išreikšti vidinius konfliktus, atpalaiduoja, sukuria galimybę diskomforto problematiką iškristalizuoti neverbaliniu būdu, patenkina pripažinimo ir saviraiškos poreikius.
Dailės terapijos nauda
Dailės terapijos metu sukurti darbai gali būti pateikti konkrečia forma, ir juos visi gali pamatyti. Svarbu ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota, bei kaip apie tai, kas pavaizduota, kalbama. Iš piešinio sužinome apie kliento psichikos būseną ir tai, kaip jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją ir tuo metu jam svarbius žmones. Paveikslų seka dažnai gali vaizdžiai atskleisti ilgainiui konkrečius požiūrius bei santykius.
Paveikslai kuriami konkrečiam asmeniui arba asmenų grupei. Be kliento žinios arba leidimo rodyti paveikslus kitiems žmonėms. Jam priklauso teisę spręsti, ar juos išsaugoti, ar sunaikinti. Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvo praeityje. Klientas gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali atkurti nemalonią trikdančią situaciją. Veiksminga yra piešiant pasiūlyti kalbėti. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą.
Tai gali padėti klientui saugiais vaizdais išreikšti tai, kas jį baugina, pavyzdžiui, būti uždaroje patalpoje. Jis gali kalbėti, tarsi būtų patekęs į tokią situaciją ir išreikšti savo emocijas. Galima paraginti pacientą sugalvoti naują dar labiau jaudinančią scenų variantų. Šitaip jis gali daugiau sužinoti apie jam baimę keliančius dalykus ir, atkartojęs juo piešinyje, nebe taip jų bijoti. Klientas bent jau vaizduotėje gali leisti sau malonumą atlikti nepriimtinus arba draudžiamus veiksmus, pavyzdžiui, apsikabinti su tuo, kuris yra nepasiekiamas. Tai gali būti slapti arba nuslopinti bei išstumti motyvai, kurie, iš dalies išreikšti, galėtų būti asmenybės geriau asimiliuojami.
Nerizikuojant galima popieriuje būti neprotingiems ir neslėpti psichotiškumo. Visiškai priimtina piešti visiškas nesąmones, būti kvailiems, juokingiems, suvaikėti, plepėti nesuvokiamus paistalus, teplioti visiškai chaotiškas terliones ir atpalaiduoti savo vaizduotę. Taip išliedamas per dailės priemones žmogus gali išlikti sveikas. Beveik visą, kas išreiškiamą per dailės terapiją, būtų galima priskirti metaforai.
Piešiniai gali kelti užuominų ne apie tai, kas buvo arba yra, bet apie tai, kas galėtų būti, pavyzdžiui, gręsianti nelaimė.
Dailės terapijos kryptys
Dailės terapijos kryptys remiasi atitinkamais psichologijos ir psichoterapijos modeliais. Krypties pobūdį lemia teorija, kuria remiasi psichologas bei tai, su kokia klientų grupe jis dirba. Egzistuoja skirtingos dailės terapijos metodikos dirbant su asmenimis, kurie turi emocinių, psichikos, elgesio, fizinių ir pažintinių sutrikimų.
Psichoanalitinė kryptis
Šios krypties atstovai teigia, kad piešinys gali išreikšti ne tik aktualius, emocinius išgyvenimus, bet ir priminti traumas, išgyventas vaikystėje. Tai, kas dabar iškyla iš praeities, yra ne tik prabėgusios vaikystės atšvaitai, mintys, emociniai įspūdžiai, bet ir mūsų aktualių išgyvenimų dalis. Piešiniu klientas komentuoja kylančius įvaizdžius ir formas, padeda psichologui suprasti paslaptingą linijos, spalvos ir formos konfigūraciją.
Netgi tada, kai pateikiamas universalus simbolis, psichologas yra linkęs susilaikyti nuo sprendimų tol, kol autoriai neinterpretuoja žodžiu. Psichologai stengiasi neinterpretuoti simbolių, o padeda dalyviams patiems suvokti jų prasmę, per meninę kūrybą sukuria pasitikėjimo atmosferą, skatina laisvas asociacijas. Čia yra svarbus pats procesas ir psichiniai kūrėjo gyvenimo ypatumai, kuriuos leidžia atskleisti galutinis kūrybos produktas. Reikia leisti klientui spontaniškai reikšti vidinius išgyvenimus ir nesijaudinti dėl kūrinių meninio lygio. Laisvas piešimas skatina rodyti daugiau asmeninės iniciatyvos.
Dailės terapija yra viena naujausių specialybių - reikšminga ir sociologiniu aspektu. Lanksčiai reaguodami į dinamiškai besikeičiančias socialines, ekonomines, politines ir kultūrines aplinkybes, dailės terapeutai sugebėjo sukurti labai diferencijuotą paslaugų sistemą skirtingoms grupėms ir gyventojų kategorijoms. Dailės terapija grindžiama vizualinio meno, psichologijos ir psichoterapijos sinteze.
Dailės terapijos užsiėmimuose žmonės dalyvauja ne tam, kad taptų įgudusiais dailininkais, bet norėdami tapti tikrais visaverčiais visuomenės nariais. Dailės terapija - viena iš psichoterapinio veikimo krypčių, kur pacientas dailės priemonėmis išreiškia savo vidinį pasaulį. Dailės terapija - tai asmenų reabilitacijos būdai, taikant dailės ir meno terapiją. Vaizduojamoji dailė - tai puiki priemonė išreikšti save. Psichologinių problemų turintis žmogus dažnai negeba matyti savęs ir kitų, pajusti savo galimybių, nemoka išreikšti norų, užmegzti artimų santykių su kitais. Dailės terapijos kryptys pagrįstos tam tikrais psichologijos ir psichoterapijos modeliais.
Dailės terapija gali būti glaudžiai susijusi su psichoterapija arba ne, t.y. pernelyg nesigilinant į psichoterapinį dailės poveikį. Psichoterapija yra susijusi su tikslu arba noru paveikti sutrikusią žmogaus psichiką. Veiksminga psichoterapija yra tokia, kuria pasiekiama esminių ir ilgalaikių permainų, ir dėl to, ji skiriasi nuo kitokios veiklos, kurios paskirtis - tik nukreipti dėmesį nuo vidinių konfliktų ir kurios nauda geriausiu atveju yra labai trumpalaikė.
Šiandienos situacija Lietuvoje rodo, kad daugėja atstumtų, uždarų, „nematomų“ vaikų, o tai tampa socialine problema. Šiems vaikams skiriama labai mažai dėmesio. Tai lemia šių vaikų savybės, nes atstumti ir norintys šešėlyje likti vaikai yra ramūs, stengiasi nekreipti į save dėmesio, nori visiems „įtikti“. Todėl jie lieka nepastebėti ir gyvena vieni su savo skausmu. Vaikų Teisių Apsaugos Tarnybos duomenimis, kasmet daugėja asocialių šeimų ir jose gyvenančių vaikų skaičius. Todėl yra svarbu padėti šiose šeimose gyvenantiems vaikams, nes jie turi labai daug psichologinių problemų, o saviraiška dažniausiai yra ribota arba visai blokuota. Taigi, norint padėti rizikos grupės vaikams, reikia jiems sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai atsivertų ir išsikalbėtų. Socialiai uždariems vaikams atsiverti yra rekomenduojama dailės (piešinio) terapija.
Šiuo metu yra žinoma nemažai įvairių dailės terapijos formų ir metodų, kurie pasirenkami atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus poreikius. Siekiant didesnio efektyvumo, metodai nuolat keičiami ir tobulinami. Skirtingų gydymo formų taikymas turi ne tik nevienodus tikslus, bet ir skirtingą - didesnį ar mažesnį - psichoterapinį poveikį. Viena iš meno terapijos išraiškos būdų yra dailės terapija. Dailės terapijos metu yra sukuriama saugi atmosfera, padedanti veikti gynybą ir pakoreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Pats kūrybinis procesas turi terapinį poveikį, o dailės kalba įgalina spontaniškai, be proto kontrolės išreikšti save ir savo išgyvenimus.
Lina Jankauskaitė - skaitmeninio meno terapeutė, skaitmeninio meno terapijos metodo autorė, turinti patirties mokslo organizacijose su vaikais, paaugliais bei gydymo įstaigose su suaugusiais, susiduriančiais su psichikos sveikatos iššūkiais. Ji gilinasi į skaitmeninių įrankių ir technologijų naudojimą terapijoje, kūrybinio proceso vertinimą skaitmeninėje erdvėje, dirbtinio intelekto (DI) panaudojimą menų terapijoje, mišrios menų terapijos formas, šiuolaikinio meno technikų, gamtos fotografijų integravimą į sesijas.
Justė Kuliešaitė - dailės terapeutė, profesionali menininkė, Centro Poliklinikos, Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugų tarnybos dailės terapeutė, rengianti parodas Lietuvoje ir užsienyje.
Roberta Linkutė - Blaževičienė - dramos terapeutė, profesionali aktorė, renginių vedėja, muzikantė, kūrėja, vokalistė, mokytoja, lektorė, turinti darbo patirtį dirbant su vaikais, jaunimu ir suaugusiais, naudojant improvizacinius metodus jaunimo centruose, mokyklose, renginiuose. Dramos terapijoje pasitelkia kūrybiškumą, improvizaviją, terapijoje naudoja H. Waunderbergo metodus. Gilinasi į jaunuolių, suaugusiųjų savęs pažinimo, tapatumo bei emocinės gerovės temas, ypatingą dėmesį skirdama spontaniškumui.
Indrė Budreckytė -Budnikienė - dailės terapeutė, profesionali menininkė, Centro Poliklinikos Psichiatrijos dienos stacionaro dailės terapeutė, taip pat turinti darbo patirtį su žmonėmis turinčiais demenciją, Alzheimerį bei vaikais su individualiais poreikiais. Yra Europos meno terapijos federacija: (EFAT) narė, žinias nuolatos gilinanti tarptautinėse konferencijose.
Ieva Vaitkevičiūtė - dramos terapeutė, psichologė, Dramos terapijos asociacijos prezidentė, turinti darbo patirtį su vaikais, paaugliais ir suaugusiais patiriančiais nuotaikos, nerimo ir/ar elgesio sunkumų psichikos sveikatos įstaigose, socialiniuose centruose. Terapijoje remiasi Psichodinamine paradigma ir Vystymosi Transformacijų (DvT) požiūriu į dramos terapiją pagal dr. David R. Johnson. Gilinasi į krizių, santykių traumos, tapatumo, psichologinio atsparumo temas.
Indrė Jaraitė - Gražienė - dramos terapeutė, profesionali aktorė, dirbanti Karoliniškių poliklinikos Psichikos sveikatos centre. Specializuojasi dirbant su suaugusiais bei paaugliais turinčiais įvairių psichikos sutrikimų. Turinti patirties taikant dramos terapiją šeimoms bei vaikams su raidos sutrikimais. Gilinasi į psichodramos metodus ir nuolat papildo dramos terapijos žinias dalyvaudama įvairiose tarptautinėse dirbtuvėse su dramos terapijos bei psichodramos specialistais is viso pasaulio.
Remigija Gilė - dailės terapeutė, “Vaikų linijos” savanorė, turinti darbo patirties su vaikais, paaugliais ir suaugusiais sveikatos bei ugdymo įstaigose, socialiniuose centruose. Dailės terapijoje pasitelkia neuromokslu grįstą Expressive Therapies Continuum (ETC) metodą, gilinasi į paauglių kūno vaizdo, tapatumo temas.
Laura Budreckytė - muzikos terapeutė, Studijos Vokologija įkūrėja. Profesionali džiazo atlikėja, CinAmono grupės vokalistė. LTR tinklalaidės Teramuzika autorė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo ir muzikos terapijos lektorė. Darbo patirtis su žmonėmis patiriančiais nerimą, asmenybės sutrikimus, išgyvenančiais po trauminių patirčių taip pat ieškančiais santykio su savo balsu ar geresnio savęs pažinimo per balsą.
Kirilas Glušajevas - dramos terapeutas, teatro aktorius, režisierius, „Auksinių scenos kryžių“ laureatas, improvizacijos teatro KITAS KAMPAS meno vadovas. Kirilas dirba dramos terapeutu ir Respublikinio priklausomybės ligų centre. Jo vedamose sesijose daug dėmesio skiriama emocinei savireguliacijai, impulsų kontrolei, emociniam raštingumui, mąstymo ir elgesio įpročių atpažinimui bei keitimui, dėmesingumui ir sąmoningumui.
Aistė Kriukelytė - šokio-judesio terapeutė, somatinio judesio edukatorė, terapeutė, šiuolaikinio šokio kūrėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė. Darbo patirtis su raidos sutrikimų turinčiais vaikais, suaugusiųjų patyriminėmis grupėmis.
Ši informacija gali būti naudinga norint suprasti, kaip dailės terapijos metodai gali būti veiksmingai pritaikomi socialiniame darbe su vaikais, ypač su tais, kurie patiria emocinius, socialinius ar elgesio sunkumus. Dailės terapija suteikia vaikams galimybę išreikšti save kūrybiškai ir padeda jiems geriau suprasti savo jausmus bei patirtis.
Paskaita „Dailės terapija: kas tai ir kaip tai gali padėti“.
LITERATŪRA
- Albrecht ir kt., 2021
- Darewych, 2021
- Donnari ir kt., 2019
- Hawkes ir kt., 2020
- Iosa ir kt., 2020
- Kaimal ir kt., 2019
- Keisari ir kt., 2021
- Shamri Zeevi, 2021
- PSO, 2019
- World Bank, 2022