Senatvės atspindžiai lietuvių poezijoje ir prozoje

Senatvė - neišvengiamas gyvenimo etapas, paliečiantis kiekvieną žmogų. Šis laikotarpis dažnai apipintas įvairiais jausmais: ilgesiu, vienatve, susimąstymu apie praeitį ir ateitį. Literatūra, ypač poezija, suteikia galimybę įsigilinti į šiuos išgyvenimus, pažvelgti į senatvę įvairiais rakursais. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip senatvės tema atsispindi lietuvių poezijoje ir prozoje, remiantis įvairių autorių kūryba.

Vlado Šlaito poezijos atspindžiai

Vladas Šlaitas - XX a. lietuvių poetas, kurio kūryboje ryškūs egzistenciniai klausimai, žmogaus vienatvė ir susimąstymas apie gyvenimo prasmę. Jo poezijoje senatvė neretai vaizduojama kaip vienatvės ir ilgesio metas. Netenka abejoti, kad šio žmogaus gyvenime būta ir tikros meilės.

V. Šlaito bičiulis H. Gintautas, matyt, šį tą tikra žinojo: „1939-1940 metais įsimylėjo žydaitę, dantų gydytojo dukrą Gurvičiūtę. Buvo kalbama, kad 1941 m. rugsėjį visa Gurvičių šeima buvo nacių sušaudyta. Po egzekucijos, maždaug po kelių savaičių, aš pats mačiau žvyrduobėje besimėtančią Gurvičių šeimos fotografiją. Tačiau 1974 m. Vladas rašė, kad jam kažkas sakė, esą Gurvičiūtė gyvena Čikagoje. Gal jam labai norėjosi, kad ji būtų gyva...“(10) Vėliau moterys galėjo šį žmogų paversti bevaliu, tačiau kartu visai netyčia pakreipė jo gyvenimą taip, kad minėtoje triadoje seksą visiškai pakeitė Dievas.

Jo eilėraščiuose dažnai skamba nostalgija gimtinei, prarastai jaunystei ir meilei. V. Šlaito eilėraščius suprasti lengva - galbūt kiek sun­kiau pajusti jų ypatingą prieskonį. Šio žmogaus poezija neįprasta vien tuo, kad čia lyg mėginama „atlapoti“ save, visiškai nesistengiant prisidengti specifine poetinio žodžio galimybe savo jausmus, mąstymus, nuojautas pagražinti. Kartais net gali susidaryti įspūdis, kad eilėraščių autorius per daug dėmesio skiria sau. Bet tai tik pirmas įspūdis.

V. Šlaito kūryboje svarbi tampa žmogaus vidinė būsena, jo santykis su pasauliu ir savimi pačiu. Gyvenimas trumpas, bet nuobodulys jį prailgina.

Taip pat skaitykite: Eilės į socialinės globos įstaigas

Štai kelios V. Šlaito eilėraščių eilutės, atspindinčios senatvės nuotaikas:

• „Senatvėje niekam nėra gera gyventi vienam.“
• „Ar per girią baugu senam eiti?... Būtų kelias į amžių tėvynę.“
• „Kad vasara sugrįš, o nesugrįš jaunystė.“

Šios eilutės atskleidžia senatvės vienatvę, ilgesį praėjusiems laikams ir susimąstymą apie gyvenimo prasmę. V. Šlaito poezija - tai atviras ir nuoširdus žvilgsnis į žmogaus sielą, išgyvenančią senatvės iššūkius.

Wislawa Szymborska: žvilgsnis į gyvenimą

Wislawa Szymborska, Nobelio premijos laureatė, savo poezijoje taip pat paliečia senatvės temą. Jos kūrybai būdingas ironiškas žvilgsnis į pasaulį, gebėjimas įžvelgti grožį paprastuose dalykuose ir susimąstymas apie žmogaus būtį.

Szymborska klausia: Moterie, kuo tu vardu? Kada gimei, iš kur esi kilus? Kodėl išsirausei žemėje urvą? Nuo ko slepiesi? Kodėl įkandai man į pratiestą ranką? Ar tu tiki, kad tau nepadarysim nieko blogo? Kieno tu pusėj? Dabar vyksta karas, turi pasirinkti. Ar stovi dar tavo kaimas? Ar tai tavo vaikai?

Atsitiko anksčiau. Vėliau. Arčiau. Nes pats. Nes žmonės. Nes į kairę. Nes lijo lietus. Vis dėlto esi?

Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje

Szymborska dažnai kalba apie laiko tėkmę, žmogaus trapumą ir gyvenimo efemeriškumą. Jos poezija - tai kvietimas susimąstyti apie savo vietą pasaulyje ir vertinti kiekvieną akimirką. Būt ar nebūt? Koks klausimas?

Kiti autoriai ir senatvės tema

Senatvės tema atsispindi ir kitų lietuvių autorių kūryboje. Pavyzdžiui, Bernardo Brazdžionio poezijoje jaučiamas ilgesys gimtinei, susimąstymas apie tautos likimą ir dvasines vertybes. Vidmantė Jasukaitytė savo kūryboje taip pat paliečia senatvės vienatvės ir susimąstymo temas.

Ta mergaitė - buvau aš. Po dvidešimt metų tolimame Los Angeles mieste, po sekmadienio mišių parapijos bažnyčioje virpančia širdimi priėjau prie Poeto, bijodama tik vieno,- o gal jis nepanorės kalbėti su nepažistama tautiete?.. Jis apkabino mane.

Šiandien Bernardas Brazdžionis, ištikimiausias tautos sūnus, grįžta į Lietuvą kartu su savo poezija. Jo kūrybai tikrai bus skiriami išsamūs tyrinėjimai. Bet man jie nebepasakys daugiau negu pasakė pati Poezija tą vakarą prieš dvidešimt su viršum metų tokio slapto ir šviesaus susitikimo valandą.

Literatūra, atspindėdama senatvės išgyvenimus, padeda mums geriau suprasti šį gyvenimo etapą, įžvelgti jo grožį ir vertę. Senatvė - tai laikas, kai galime susimąstyti apie praeitį, įvertinti dabartį ir pasirengti ateičiai. Tai laikas, kai galime dalytis savo patirtimi su kitais ir perduoti savo išmintį ateities kartoms.

Taip pat skaitykite: Ugniagesių gelbėtojų darbas Klaipėdos rajone

Laiko tėkmė ir gyvenimo etapai

Laikas - nuostabus mokytojas, deja užmušantis savo mokinius. Gyvenimas - vaidinimas. Kaip svarbu geri partneriai! Amžinybė ir mes: vėjas lieka, malūnai išnyksta. Amžinybė ir nebūtis - dvynės: tik viena per ilgai prisimena, o kita per greitai užmiršta. Gyvenime kai kam būna kaip pas dantų gydytoją - vis tikiesi, jog svarbiausias momentas dar tik bus, o jis jau praėjo. Netekti gyvybės - menkas dalykas; bet matyti, kaip mūsų gyvybė netenka prasmės, kaip nyksta mūsų gyvenimo tikslas - štai kas nepakeliama. Neįmanoma gyventi be tikslo.

Visas žmogaus išmanymas yra ne kas kita, kaip kantrybės ir laiko junginys. Ateities baimė - tai dabarties švaistymas. Gyvenimas ne toks jau trumpas, kad žmonėms neužtektų laiko būti mandagiems. Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.

Kiekvienas matė, kaip iš vandens laikrodžio teka vanduo. Lygiai taip pat bėga žmogaus laikas, tačiau žmogaus laikas ne vandens laikrodžiu matuojamas, o tuo, kas žmogui nutinka. Tai didi ir tikra tiesa, tačiau žmogus ją suvokia tik senatvėje, kai laikas teka bergždžiai, kai jau nieko nenutinka, nors jis taria, jog nutinka, daug kas, ir tik vėliau suvokia, jog nieko neįvyko. Kai žmogui daug kas nutinka, jo širdis mainosi, keičia pavidalą, tuomet viena vienintelė diena jam gali tapti ilgesne už metus, dvejus metus, per kuriuos dirbo darbą, gyveno įprastą gyvenimą, pats visai nesikeisdamas.

Mes žinome, kad mirsime - tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. Spartinti normalią laiko tėkmę - labai brangus dalykas. Tad žiūrėkime, kad nereikėtų jam mokėti palūkanų. Kiekvieni praeinantys metai ką nors iš mūsų atima. Kokia trumpa atkarpa tarp to laiko, kai žmogus esti per daug jaunas, ir to, kai jau per daug senas. Pats liūdniausias senatvės faktas yra tas, kad ateitis liko praeityje.

Jaunystėje gyvename, kad mylėtume, brandos amžiuje mylime, kad gyventume. Niekas nejunta, kaip praeina jaunystė, bet kiekvienas jaučia, kada ji praėjo. Gyvenimas - tai ne tos dienos, kurios praėjo, o tos, kurios įsiminė. Nieko nėra amžina, tik kai kas trunka ilgai. Kas bijo ateities, susigadina dabartį. Mūsų nelaimė ta, kad, užuot matę dabartį mes žiūrime į ateitį. Neik lenktynių su laiku: jis neturi širdies, o tu gali gauti infarktą. jaunystė ima dvejoti, atsilieka, nulenkia galvą ir nebenori eiti su manimi. Gyvenimas trumpas, bet nuobodulys jį prailgina.

Senatvėje labiau sugebame nelaimių išvengti, jaunystėje - jas iškęsti. Kol aš draugauju su metų laikais, neįsivaizduoju, kad gyvenimas taptų man sunkenybe. Šykštumas kilnus tik eikvojant laiką. Jaunystė dažnai nesuvokia savo poelgių prasmės. Kartą gyvenime Fortūna beldžiasi į kiekvieno žmogaus duris, bet žmogus dažniausiai tuo metu sėdi kaimyninėje smuklėje ir negirdi jos beldimo. Kiekviena diena yra vakarykštės mokinė. Vidutiniam žmogui rūpi laiką prastumti, o talentingasis stengiasi laiku pasinaudoti. Laikas - pats sąžiningiausias kritikas.

Metai moko daugelio dalykų, apie kuriuos dienos nė nežino. Žmogus neturėtų skųstis laikais: iš to nieko neišeis. Blogas laikas - na, ką gi, tam ir yra žmogus, kad jį pagerintų. Kiekvienas žmogus turi tris jaunystes: kūno, širdies ir proto. Nelaimei, jos niekad nesutampa. Branda dažnai esti kvailesnė už jaunystę, be to, nepaprastai neteisinga jos atžvilgiu. Jauni žmonės žavisi ir myli kaip tik taip, kaip reikia žavėtis ir mylėti, tai yra be saiko. Jaunimo išradingumas vertas senių patirties. Pasakykite penkiolikmetei mergaitei, kad ji rytoj mirs. „Kokia kvailystė“, - ji atsakys. Štai kas yra jaunystė.

Dvasios jaunystė amžina, o amžinybė - tai jaunystė. Jei jaunystė žinotų, o senatvė galėtų! Gyvenimo trumpumo mes negauname, o pasidarome jį patys. Likimas - tai bevalių sielų pasiteisinimas. Trys dalykai niekada negrįžta: paleista strėlė, ištartas žodis ir praėjusios dienos. Kas nepamena buvusios laimės, tas jau senis. Iš senatvės nesijuok - juk tu į ją eini. Dauguma žmonių devyniasdešimčia procentų gyvena praeitimi, septyniais - dabartimi ir tik trys procentai lieka ateičiai. Aš niekad negalvojau apie ateitį. Ji pati ateina pakankamai greit. Mums neskirta būti dabarties teisėjais.

Kad būtume tokie kaip mūsų protėviai, turime būti geresni: mėgdžiotojas - ne sekėjas. Ateitis mus jaudina, o praeitis laiko. Štai kodėl dabartis mums išslysta. Klaidinga nuomonė, kad praeitis geresnė už dabartį, matyt, paplitusi visose epochose. Mūsų praeities garbinimas proporcingas jos nepažinimui. Iš amžiaus, nepažinusio vilčių, gimsta amžius, nepažįstąs baimės. Mūsų praeitis ir mūsų ateitis vieningos. Mes gyvename savo laike, o mūsų laikas - mumyse. Reikia ko nors daugiau negu talentas suprasti dabarčiai, kažko daugiau negu genijus numatyti ateičiai, ir taip lengva aiškinti praeitį.

Apie ateitį reikia galvoti, bet nereikia dėl jos kankintis. Tik kvailys, galvodamas apie ateitį, užmiršta dabartį. Toli gražu nepakanka parodyti, kad dabartis aukščiau už praeitį; dar reikia sukelti nuojautą, kad ateitis aukščiau už mūsų dabartį. Numatyti pavyksta ne burtus metant ir ne spėjant, o protu. Gražios melodijos griežiamos ir senu smuiku. Senatvė slepia galimybes ne mažesnes nei jaunystė, tik po kitokiais apdarais. Senti nuobodu, bet tai vienintelis būdas ilgai gyventi. Amžius ne ką geresnis, jei ne blogesnis, patarėjas už jaunystę, nes jis daugiau prarado nei įgijo. Niekas taip greitai nesendina žmogaus kaip mintis apie tai, kad jis sensta. Kvailiui senatvė - našta, neišmanėliui - žiema, o mokslo vyrui - auksinė pjūtis.

Seniai ir kometos yra gerbiami už tą patį: už ilgą brazdą ir įsivaizduojamą gebėjimą išpranašauti ateitį. Kiekvienas žmogus renkasi ilgą gyvenimą, bet ne kiekvienas norėtų tapti seniu. Kiekvieną savo amžiaus tarpsnį mes pradedame kaip naujokai, ir ne sykį mums pristinga patirties, nors esame gyvenę jau nemažai metų. Senų užtvankų kaip nereikalingos išardymas tikrai sukels potvynį. Senų papročių kaip nereikalingų sunaikinimas tikrai baigsis maištais. Praeitį lengviau neigti negu taisyti. Mirusysis, jei gerbiame jo atminimą, tampa brangesnis ir galingesnis už gyvą žmogų.

Būti punktualiam reiškia egzistuoti kaip taškui - tam tikru laiku tam tikroje vietoje, arba laiku kur nors atvykti. Gyvenimas susideda iš smulkmenų. Labai retai turime galimybę nuveikti daug iš karto. Tikrasis didingumas susideda iš to, kad esame didingi smulkmenose. Rask vietą ir laiką kiekvienam darbui ir atlik jį kaip dera. Tada pasieksi didelių laimėjimų ir turėsi daugiau laisvalaikio nei tie, kurie amžinai skuba, tarytum bereikalingai gaudydami prarastą laiką. Tas, kuris protingai išnaudoja laiką, niekada nesiskundžia, kad jam jo trūksta. Prarastas laikas negrįžta.

Praeitis ir dabartis - mūsų priemonės, tik ateitis - mūsų tikslas. Mums reikia laiko svajonėms, reikia laiko - prisiminimams, reikia laiko, kad pasiektume amžinybę. Brangink šią dieną. Nes ji - tai gyvenimas. Vakarykštė diena yra tik sapnas, o rytojus - tik vizija. Tačiau ši diena - teisingai nugyventa - vakarykščią dieną paverčia laimės kupinu sapnu, o rytojų - vilties kupina vizija. Neverk praėjusių gražių dienų, o šypsokis, kad jos buvo. Niekada neniekink dabarties. Iš teisybės tik nedaugelis gyvena dabartyje. Tai tik bloga diena, o ne blogas gyvenimas.

Koks skirtumas tarp pinigų ir laiko? Visuomet žinai kiek turi pinigų, bet niekada nežinai kiek tau liko laiko. Svarbu ne tai, kad mums liko mažai laiko gyventi, bet tai, kad mes labai daug jo prašvaistome. Nėra tokio dalyko kaip tuščias laikas. Nėra tokio laiko, kurį reikėtų prastumti. Gyvename tik į vieną pusę ir praėjusios laiko nesugrąžinsime, atgal negrįšime. Vertinti laiką, tai vertinti gyvenimą.

Keletas įžvalgų apie senatvę:

• Dalį laiko iš mūsų vagia, dalį - atima, o dalis nepastebimai nuslysta šalin.
• Laikas, kai jo maža, tampa vertingas, ir, patikėkite, jo užtenka viskam. Daug laiko turi tik nieko neveikiantys.
• Laikas turi dvi sąžines - viena prieš laiką, kita po laiko.
• Smarkūs gyvenimo sukrėtimai išgydo mus nuo menkų baimių.
• Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti.
• Kai likimas palankus, prideramai elgtis sunkiau negu tada, kai jis priešiškas.
• Iš tiesų tas, kuris nebrangina gyvenimo, nėra jo vertas.
• Tiesą sakant, nedaugelis gyvena šiandien. Dauguma rengiasi gyventi vėliau.
• Kiekvienas matė, kaip iš vandens laikrodžio teka vanduo. Lygiai taip pat bėga žmogaus laikas, tačiau žmogaus laikas ne vandens laikrodžiu matuojamas, o tuo, kas žmogui nutinka.
• Žmogus negalėtų pakelti gyvenimo, jei žinotų savo mirties valandą.

Ištrauka iš Janio Jonevo apsakymo "Žaidimas"

Senasis vyras šildėsi pirštus prie kavos puodelio ir mąstė - juk galėtų sėdėti viduje, bet ne, jis taip pat norėjo dalyvauti pasaulio perkūrimo rituale, todėl sėdėjo terasoje ir kartu su visais žaidė pavasarį. Jaunesni žmonės prie greta esančio staliuko net buvo pasiėmę alaus, o mergina vilkėjo labai trumpą juodą suknelę.

Senasis vyras buvo išgėręs savo kavą. Jis atsistojo, priėjo prie jaunesniųjų staliuko ir nusilenkė.- Prašau man atleisti.- Jis padėjo ant stalo savo vizitinę kortelę, kuri išsyk peršlapo išsiliejusio alaus balutėje.- Visai netyčia nugirdau jūsų pokalbį - dovanokit, bet tema buvo tokia įdomi, kad negaliu neįsikišti.

Tiedu šypsojosi dar plačiau, ačiū, ačiū, net juokėsi, mergina tarė, kad meno istorijoje visai nesiorientuojanti, ji ginčijosi tik tam, kad pasiginčytų, o dabar dėkoja už gerą pamoką. Vaikinas taip pat tvirtino tiksliai nežinojęs, tik atsiminė kažką girdėjęs, bet irgi, žinoma, padėkojo už nuoširdžią pagalbą. Senasis vyras patarė jiems vis dėlto pasižiūrėti gūgle, bet jie vienas per kitą šaukė, kad nėra jokio reikalo, kad jie tiki, - kaip nuostabu, kad yra žmonių, kurie tikrai žino.

Senąjį vyrą sujaudino toks atvirumas, ir jis prisipažino, kad pats kodo dėlei vis dėlto nutolstantis nuo meno ir naudojantis Trojos užėmimo metus. Tačiau alaus jis griežtai atsisakė, deja, alus kenkiąs jo kojoms, be to, jam reikią skubėti, bet buvę labai malonu susipažinti, ir jis išėjo, kuo geriausių linkėjimų palydėtas.

Nepriėjęs bažnyčios jis slapčia pažvelgė atgal. Vaikinas gėrė alų, o mergina baksnojo telefoną. „Ji gūglina. Ji manimi nepatikėjo“, - tarė sau Senasis vyras ir įsuko į gatvę. „O aš? Dėl kojų negaliu alaus? Kas čia per nesąmonė? Aš galiu alaus, man patinka, aš mėgstu.“ Suirzęs jis išlindo Beaubourg’o aikštėje. Pasiimti alaus čia? Vis dėlto ši vieta pernelyg turistinė, būtų kvaila imti alų čia, kai visai čia pat yra tikra, slapta Paryžiaus kavinė, bet juk negali grįžti ten, kur mergina telefone tikrina jo žodžius. Ai, tepasiunta! Jis nuėjo į muziejų - nusiraminti.

Tai jį stebino. „Kodėl gi, - jis mąstė, pats nežinodamas, kieno klausia ir ko konkrečiai klausia, - kodėl?“ Dabar jis klaidžiojo visai be tikslo, atsipeikėjo prie Matisse’o „Mergaitės su juodu katinu“ , bet net neįžvelgė ten meno, tik prisiminė, kaip jis, būdamas mažas berniukas, norėjo katino. Kad nusiramintų, jis vis dėlto ėmė kaip įpratęs klasifikuoti, ieškoti bendrų ir specifinių bruožų, ėjo toliau, dar Matisse’as tas ir Matisse’as anas, „Langas Koljūre“ ir - čia jis sustojo ir išsiėmė nosinaitę, kad nusivalytų akinius. Nosinės dingo iš šiuolaikinio vyrų garderobo, bet jis prisiminė, kaip mama jam prisakė be nosinaitės iš namų niekada neiti. Dabar ji pravertė gerai nusivalyti akiniams ir pasižiūrėti darkart.

Ne, tai nė kiek nepadėjo! Ant sienos kabėjo paveikslas, didžiulis, su nieko nesulyginamas, o šalia jo - lentelė su tekstu: „Henri Matisse. Juodas kvadratas“.Jis kreipėsi į darbuotojus, ieškojo gūgle, vartė katalogus, nusileido į knygyną ir vartė dailės enciklopediją, niekas nepadėjo. Juodą kvadratą nutapė Matisse’as. Senasis vyras buvo sutrikęs.

Jis kėblino namo ir mąstė, nieko tokio, tai suprantama. Kaip galėjo nutikti tokia painiava? Kaip jie juokėsi ten, terasoje, kai telefonas atskleidė senojo vyro klaidą! Ir kas čia tokio, tegu juokiasi, tai tinka terasai, ir jis to nematė. Bet. Ar taip nepradėjo klibėti jo pasaulis, ši gerai pažįstama ir nekintanti struktūra? Ar jis jau nebegali dalyvauti ginčuose apie meno istoriją? Turkštis faktuose ir išnerti su neregėtomis sąsajomis dantyse? Tai buvo jo gyvenimo dalis.

Nuėjęs gerą gabalą, Senasis vyras prisėdo sau nežinomoje terasoje ir pasiėmė bokalą alaus. Šis nebuvo tokio skonio, kokį įsivaizdavo. Norėdamas pagerinti situaciją, užsisakė midijų, tačiau jos nebuvo tokios kaip Normandijoje, todėl jis dar paėmė šerno paštetą, mažą grafiną raudonojo vyno, sraigių, o desertui - sūrį, užgeriamą kalvadoso ir baltojo vyno kokteiliu. Pasijuto net šiek tiek geriau, o nuotakai pakelti dar užsisakė juodos kavos. Padavėjas atnešė sąskaitą, Senasis vyras ieškojo švarko vidinėje kišenėje kortelės - taip, jis buvo modernus senas vyras, - tik štai kortelės jis negalėjo rasti.

Tą akimirką suskambo senojo vyro telefonas, jis atsiliepė, nors ir suprato, kaip tai nemandagu laukiančio padavėjo atžvilgiu, tačiau tikėjosi, kad telefonas nors akimirkai jį išgebės iš šios pernelyg trikdančios situacijos.- Alio. Ponas Z? Čia policija.Kažkaip ten jie tarpusavyje išsiaiškino ir tad po kurio laiko Senasis vyras sėdėjo nuovadoje, bet bent jau ne kaip sulaikytasis. Priešais jį sėdėjo tas pats vaikinas iš kavinės, be merginos ir prastai nusiteikęs.

Senasis vyras tarė:- Aš pats ją daviau šiam žmogui. Jis nevogė. Aš ją jam daviau, bet greičiausiai būsiu pasakęs…- Aš žinau! Tai iš Hugo romano „Vargdieniai“! Vyskupas Myrielis ir Žanas Valžanas! Cha! - sušuko policininkas ir patenkintas šypsojosi.

Jie abu stovėjo gatvėje ir vaikinas tarė senajam vyrui:- Visa tai per jus!

Senasis vyras paspaudė vaikinui ranką ir patraukė namo. Jis stengėsi nieko negalvoti. Namuose išsiėmė iš lentynos savo antikinės istorijos knygą. Ji jam priklausė jau šešiasdešimt metų. Jis žinojo kiekvieną drobinio viršelio lopinėlį. Štai čia prieš maždaug penkiasdešimt metų užtiško kavos ir tuo metu tai liūdino. Ilgainiui prie dėmės jis priprato ir pastebėjo, kad jos kontūras primena Peloponeso pusiasalį. „Tu juk manęs nenuvilsi?“ - Senasis vyras paklausė knygos. Neatvertęs įdėjo ją atgal į lentyną.

Jei visas pasaulis baksnoja į tavo klaidą, greičiausiai kaltas ir esi tu, o ne pasaulis. Būtent, greičiausiai. Bet nebūtinai. Visiškai logiška, kad klysta visas pasaulis, o ne individas. Senasis vyras gerai žinojo, kas nutapė „Juodą kvadratą“, jis tai atsiminė lygiai taip pat gerai, kaip juodos suknelės klostes virš drebančių užsispyrusios merginos kelių. Tai ne jis užmiršo, o pasaulis pasikeitė. Kažkokia nežinoma - bet todėl ne neegzistuojanti - jėga pakeitė pasaulį, bet nesugebėjo įsilaužti į senojo vyro galvą. Ji liko autonominė teritorija. Šis faktas kol kas nedavė jam jokios praktinės naudos. Tačiau jis nusprendė įdėmiai stebėti pasaulį.

Išvados

Senatvė - tai sudėtingas ir daugialypis gyvenimo etapas, kuris atsispindi įvairių autorių kūryboje. Poezija ir proza suteikia mums galimybę pažvelgti į senatvę įvairiais rakursais, suprasti jos iššūkius ir vertę. Literatūra padeda mums geriau suprasti save ir kitus, įžvelgti grožį paprastuose dalykuose ir susimąstyti apie savo vietą pasaulyje.

tags: #eiles #apie #senatve