Vaikai yra mūsų ateitis ir didžiausias turtas. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vaikų gerovė yra prioritetinis klausimas. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius statistinius duomenis, susijusius su vaikų teisių apsauga, smurto prieš vaikus mažinimu, gimstamumo tendencijomis ir kitais aspektais, kurie tiesiogiai veikia vaikų gyvenimą mūsų šalyje.
Vaikų globos institucijų istorija Lietuvoje
Pirmosios vaikų globos institucijos pradėtos kurti 17-18 amžiuje. 19 amžiaus pradžioje vaikų globos institucijos veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė ir 1786 įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą. 1791 Jadvygos Oginskienės iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai. Juose vaikus, kurių būdavo apie 400, prižiūrėdavo vienuolės. Kaune 1848 įsteigtas lopšelis pamestinukams (vėliau paverstas nuolatine vaikų prieglauda), 1864 - kūdikių auklėjimo namai (gyvendavo apie 40 pamestinukų). Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams.
19 amžiaus pabaigoje Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur susikūrusios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais. Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams. 1918-40 vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų (pvz., Vaikelio Jėzaus draugijos, Šv. 1922 Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama Lopšeliu; juose buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus (1931 pastatyti nauji 200 vietų namai, juose pradėjo dirbti gydytojai, medicinos seserys). Nuo 1928 pradėta vaikus patronuoti (už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms). 1940 SSRS okupavus Lietuvą visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų. 1949 buvo 48 vaikų globos institucijos (7000 vaikų). Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų. Veikė ikimokykliniai (3-7 metų vaikams) ir mokykliniai (7-18 metų vaikams) vaikų namai. Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau - aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiosiose mokyklose. 20 amžiaus 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus. Atkūrus nepriklausomybę vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
Vaikų globos sistemos reforma ir deinstitucionalizacija
2015 pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei. T. p. Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių. Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių.
Taip pat skaitykite: Servitutų kompensacijos klausimai
Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000, įsigaliojo 2001) pakeitimai (įsigaliojo 2018 07 01), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais, t. y.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-18 duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja - 2017 pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, 2016 pabaigoje - 35 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus.
2018 pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5 249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose (bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %, t. y.
2018 globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose). 2018 pabaigoje (kaip ir 2017 pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15-17 metų amžiaus grupė (2017 - 36 %) ir 10-14 metų amžiaus grupė (2017 - 34 %).
Anot D. Urbonaitienės, nėra šalies, kurioje visai nebūtų globojamų vaikų. Tačiau yra šalių, kuriose paslaugos organizuojamos taip, kad globos įstaigose gyventų ne daugiau kaip 6-8 vaikai, dažniausiai paaugliai, kurie yra linkę nusikalsti ar jau yra nusikaltę.
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namų "Gilė" veikla
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM duomenimis, iš viso 2019 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 7244 globojami vaikai. Nuolatinė globa pernai Lietuvoje nustatyta 772 vaikams.
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėjos vaikų klausimais Dainos Urbonaitienės, nors problemų vis dar kyla, regionuose stinga specialistų, iš esmės pertvarka pasiteisino: „Pradžia nebuvo lengva, - sulaukėme pasipriešinimo ir iš savivaldybių atstovų, ir iš gyventojų, visuomenės. Tačiau pastarieji pora metų davė rezultatų: atsiranda budinčių globotojų, šeimų, kurios imasi globoti be tėvų likusius vaikus, visoje šalyje pradėti steigti nedideli bendruomeniniai vaikų globos namai. „Prieš ketverius metus Lietuvoje buvo liūdna vaikų, patenkančių į globą, statistika. Vaikų, esančių be tėvų globos buvo apie 10 tūkst. vaikų, iš jų apie 40 proc. gyveno dideliuose, stacionariuose vaikų globos namuose, apie 60-100 vaikų viename pastate. Kasmet į globą patekdavo po 3 tūkst. naujų vaikų. Skaičiai liūdino, - sako D. Urbonaitienė.
Pasak D. Urbonaitienės, atsiranda vis daugiau šeimų, kurios nėra su vaiku susijusios giminystės ryšiais, bet apsisprendžia globoti vieną ar net kelis vaikus. „Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 200 budinčių globotojų, nuolat vyksta naujų globotojų mokymai. Įsteigta virš 60 bendruomeninių vaikų globos namelių, kuriuose apsigyvena vaikai, iškeliami iš didžiulių institucijų. Tačiau noriu pabrėžti, kad ne vaiko gyvenimo vietos pakeitimas yra pertvarkos esmė.
Pertvarkos esmė - padėti šeimoms, kad vaikai nepatektų į globą, t. y.
Vaikų namai: išsigelbėjimas ar vaikų žalojimas?
Vaiko teisių apsaugos sistema: pokyčiai ir iššūkiai
2020-ieji vaiko teisių apsaugos sistemai buvo didelių pokyčių ir iššūkių metai. Nuo 2020 metų pradžios buvo atsisakyta grėsmės lygių nustatymo, vietoje to pradėta vertinti vaiko situacija ir jo poreikiai. 2020 metais pradėjo veikti laikinosios priežiūros institutas, kuris padeda užtikrinti vaiko saugumą, o į krizę patekusiems tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą - išsaugoti vaikus šeimoje. Pritaikius naujai įsteigtą laikinosios priežiūros institutą, 36-iais procentais sumažėjo vaikų laikinosios globos atvejų.
Taip pat skaitykite: „Gilės“ namų atsiliepimai
Kol Tarnybos mobilioji komanda su socialiniais partneriais tėvams teikia pagalbą keičiant gyvenimo būdą, vaiko teisių specialistai pasirūpina, kad vaiko poreikiai būtų užtikrinami jam liekant kartu su tėvais arba įstatyminiais atstovais šeimoje. Tėvams padeda artimi asmenys, jeigu tokių nėra - vaikas su tėvais arba vienu iš jų apgyvendinamas socialines paslaugas teikiančioje įstaigoje. Tokiu būdu vaikas teisiškai išlieka šeimoje.
Ėmus taikyti laikinosios priežiūros institutą, per metus 36-iais procentais sumažėjo vaikų laikinosios globos atvejų. Pailgėjo Tarnybos mobiliųjų komandų darbo terminas. Mobilioji komanda dabar padeda į krizę patekusiems tėvams ir visai šeimai iki 30-ties dienų (anksčiau buvo iki 14 dienų). Mobiliosios komandos tikslas - suvaldyti krizę, identifikuoti problemas ir motyvuoti šeimą jas spręsti bei padėti jai tai padaryti.
2020 m. iš 1605 atvejų, kai buvo nustatyta vaiko laikinoji priežiūra, 806 atvejais (50, 2 proc.) po mobiliosios komandos darbo laikinoji priežiūra buvo nutraukiama, nes išnyko pagrindai - rizikos veiksniai, dėl kurių buvo nustatytas vaikui apsaugos poreikis. Mobiliosios komandos pagalbos atsisako tik apie 9 proc.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pernai gavo daugiau kaip 39 tūkst. pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus, tai 22 proc. daugiau nei 2019 metais (2019 m. gauti 32 105 pranešimai). Per parą 2020 metais vidutiniškai buvo gaunami 108 pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus. 2020 metais pranešimai buvo gauti dėl 26 219 vaikų galimai pažeistų teisių (2019 m. - dėl 22 893 vaikų). 2020 metais 7 522 vaikų (28,7 proc.) teisės galimai buvo pažeistos pakartotinai.
Pagrindiniai informacijos apie galimus vaiko teisių pažeidimus šaltiniai buvo policija (bendrai apie 50 proc. Galimos priežastys, kodėl 2020 m. išgyvenome nepaprastą laiką - pasaulinę koronaviruso pandemiją ir šalyje paskelbtą karantiną. Būtent pirmojo karantino laikotarpiu - balandžio ir gegužės mėnesiais - Tarnyba gavo mažiausiai pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Balandį jų registruota - 2930, gegužės mėnesį - 3182.
2020 metais daugiausia pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus gauta Šiaulių apskrityje - 5027 pranešimai. Toliau pagal skaičių rikiuojasi Kauno apskritis - 4783 ir Vilniaus miestas - 4102 pranešimai.
Panevėžio apskrityje 2020 m. gauta 2795 pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Daugiausia pranešimų gauta Panevėžio mieste - 883, mažiausiai - Rokiškio rajone - 319. Lyginant su 2019 metais, kai apskrityje buvo registruota 2680 pranešimų, 2020 metais pranešimų skaičius nežymiai išaugo. Iš visų pernai gautų pranešimų, 1023 atvejais pranešimas nepasitvirtino ir priimtas sprendimas užbaigti jo nagrinėjimą, nevertinant vaiko situacijos. Praėjusiais metais Panevėžio apskrities vaiko teisių gynėjai 543 vaikams užtikrino saugią aplinką, kai buvo iškilusi grėsmė jų saugumui, sveikatai ar net gyvybei.
Dvi Panevėžio apskrityje dirbančios mobiliosios komandos, kurią sudaro - socialinis darbuotojas, psichologas ir specialistas, dirbantis su priklausomybių turinčiais asmenimis, - dirbo su 102 krizę išgyvenančiomis šeimomis.
Tarnyba pastebi, kad ypatingo susitelkimo reikalaujančiu laikotarpiu, per karantiną, neišvengta pačių skaudžiausių - smurto prieš vaikus šeimoje atvejų, tačiau jų fiksuota mažiau. Lyginant visų rūšių smurto atvejus per abu karantino laikotarpius su atitinkamu laikotarpiu 2019 metais, matoma, kad atvejų žymiai mažiau.
Smurto prieš vaikus statistika
Statistika rodo, kad per praėjusius metus įvairių formų smurto (fizinio, seksualinio, psichologinio, nepriežiūros) nepilnamečiai patyrė mažiau nei 2019 m. Lyginant su 2019 m., nuo smurto pernai nukentėjo 1002 vaikais mažiau. Fizinio smurto 2020 m. fiksuoti 1496 atvejai.
2020 m. visų rūšių smurtą patyrė vaikai pagal amžiaus grupes: 0-3 m. - 308; 4-6 m. - 314; 7-9 m. - 428; 10-14 m. - 1050; 15-17 m. - 741. Daugiausiai smurto atvejų būta 10-14 metų amžiaus grupėje. Pastebėta, kad įvairių formų smurtą labiau patiria berniukai.
Fiksuotas galimas smurtas prieš vaikus pagal lytį: 2020 m. mergaitės - 1271, berniukai - 1570, 2019 m.
Tačiau neatmetama galimybė, kad dėl karantino praradus svarbius informacijos šaltinius, tokius kaip ugdymo ar gydymo įstaigos, dienos centrai, vaiko teisių gynėjai ne visada turėjo galimybę sužinoti apie skriaudžiamus vaikus.
Smurto atvejų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 2020 m.
| Amžiaus grupė | Smurto atvejų skaičius |
|---|---|
| 0-3 m. | 308 |
| 4-6 m. | 314 |
| 7-9 m. | 428 |
| 10-14 m. | 1050 |
| 15-17 m. | 741 |
Fizinės bausmės, siekiant drausminti - daug visuomenės diskusijų sulaukiantis reiškinys. 2019 metais fizines bausmes Lietuvoje galimai patyrė 98 vaikai, rodo Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenys. Tai oficialiai registruota statistika. Tikrąjį šio reiškinio mastą šalyje nustatyti sunku. Palyginti tris pirmuosius šių metų mėnesius su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, SPIS duomenimis, nuo fizinių bausmių galimai nukentėjusių vaikų padaugėjo.
Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, fizinė bausmė yra vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą.
Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) specialistų, kiekviena vaiko patirta fizinė bausmė turi emocinės prievartos ir (arba) psichologinio smurto komponentų. Su tokiais vaiko teisių gynėjų teiginiais sutinka ir Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros docentė Jorūnė Vyšniauskytė Rimkienė, tyrinėjanti tėvų auklėjimo poveikį vaikams bei konsultuojanti tėvus tėvystės klausimais. Mokslininkė pateikia kategorišką išvadą - fizinės bausmės problemų nesprendžia, bet jas kuria. Nors tokiomis bausmėmis siekiama paauklėti, pasak mokslininkės, jos neišmoko vaiko elgtis teisingai, žaloja jo psichinę sveikatą ir palieka gilias dvasines žaizdas visam gyvenimui.
Harmoningam vaiko vystymuisi yra būtinas glaudus emocinis ryšys su tėvais. Užuot tą ryšį kūrę, mes jį nutraukiame. Daugelis tyrimų rodo, kad dažnai mušami vaikai emociškai tolsta nuo savo tėvų, jų negerbia, nuvertina. Vaikas per santykį su savo tėvais pirmiausia mokosi santykio su savimi pačiu, o vėliau ir su visu pasauliu.
Jei vaikas yra mušamas, tai stipriai kerta per jo savigarbą. Mušamas vaikas gauna signalą: „aš nesu vertingas, nesu svarbus“. Žlunga mušamo vaiko pasitikėjimas savimi, suaugusiaisiais, visu pasauliu. Vaikui pradeda atrodyti, kad jį skriausti kitiems galima, kad tai norma.
Laikinoji ir nuolatinė globa
2020 metais žymiai, net 350 atvejų (36 proc.), sumažėjo vaikų, kuriems buvo taikoma laikinoji globa. 2020 metais laikinai globojama buvo 850 vaikų. Iš jų: šeimose 453 (58 proc.), šeimynose 6 (1 proc.), globos institucijose 146 (19 proc.) ir globos centruose 168 (22 proc.).
Per 2020 metus nuolatinė globa (rūpyba) buvo nustatyta 744 vaikams: 76 procentams šių vaikų globa nustatyta šeimose. 2020 metų pabaigoje nuolatinėje globoje buvo 5 748 vaikai. Iš jų didžioji dalis - 3 990 vaikų buvo globojami šeimose, 314 - šeimynose, 1 444 - socialinės globos institucijose.
2020 metais šeimose buvo globojami (rūpinami) 69 proc. Palyginimui: 2019 m.
Gyvybės langeliai ir įvaikinimas
2020 metais Lietuvoje gyvybės langeliuose buvo palikta 10 kūdikių: Vilniuje ir Šiauliuose - po 3, Kaune - 2, Klaipėdoje ir Alytuje - po vieną. Daugiausiai paliekami kūdikiai iki 10 dienų amžiaus. Per 2020 m. didžiausias (vyriausias) paliktas kūdikis buvo 1 mėn. 15 dienų amžiaus. „Gyvybės langelių“ istorijoje yra buvę 2 atvejai, kai vaikai buvo palikti ir vyresnio amžiaus.
2020 metais įvaikinta 80 vaikų: 51 vaikas įvaikintas Lietuvoje (t.y. 61 procentas) ir 29 vaikai - užsienyje (t.y. 39 procentai). Palyginimui: 2019 metais įvaikinti 108 vaikai, 74 vaikai įvaikinti Lietuvoje (t.y. 70 procentų), 34 vaikai - užsienyje (t.y. 30 procentų).
Gimstamumo tendencijos Lietuvoje
Praeitais metais Lietuvoje gimė viso 20 008 vaikai. Tiesa, šis skaičius dešimčia procentų mažesnis nei 2022-aisiais, kai pasaulį išvydo 22 068 kūdikiai, ir net 30 proc. mažesnis nei, tarkim, 2016-aisiais, kai gimusiųjų Lietuvoje skaičius siekė 29 514. Gimstamumo kreivė leidosi nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo (1990-aisiais mūsų šalyje gimė net 56,9 tūkst.
Pagrindinės mažėjančio gimstamumo priežastys
- Moters amžius: Dažniausiai moterys susilaukia kūdikių tarp 20 ir 40 metų.
- Emigracija: Daugelis moterų per šį laikotarpį emigravo iš Lietuvos.
- Ekonominis nesaugumas: Ateities neapibrėžtumas, smarkiai pabrangęs pragyvenimas.
- Karjera: Vidutinis pirmojo kūdikio susilaukiančių moterų amžius - 30,2 metų.
- Savanoriška bevaikystė: Vis daugiau moterų renkasi šį kelią.
Vaikų auginimo ypatumai skirtinguose regionuose
Kiekvienoje šalyje vaikai auga skirtingose socialinėse ir ekonominėse sąlygose, ir tai tiesiogiai veikia jų elgesį, lūkesčius bei požiūrį į gyvenimą.
- Šiaurės Amerika: Vaikai dažnai laikomi išlepintais dėl vartotojiškos kultūros įtakos ir aukšto gyvenimo lygio.
- Europa: Šeimos dažnai remiasi vaiko emociniu ir socialiniu vystymuisi, o ne materialiu statusu.