Socialinė kontrolė yra visuomenės mechanizmas, kuriuo palaikomi socialiniai normatyvai ir taisyklės, užtikrinama visuomenės tvarka ir stabilumas. Ji yra būtina tam, kad būtų užkirstas kelias deviantiniam elgesiui bei siekiama, kad individas veiktų pagal bendruomenės priimtas normas ir vertybes. Socialinė kontrolė apima tiek vidinius individo motyvus, tiek išorinius socialinius apribojimus ir sankcijas.
Socialinės kontrolės samprata ir reikšmė
Socialinė kontrolė yra procesas, kurio metu visuomenė arba tam tikra socialinė grupė reguliuoja savo narių elgesį, siekdama išlaikyti socialinį stabilumą ir tvarką. Žmogaus socializacijos procesas nuo mažens apima socialinio elgesio taisyklių įsisavinimą, kurį skiepija šeima, mokykla, žiniasklaida ir kiti socialiniai institutai. Savikontrolė, arba vidinė socialinė kontrolė, remiasi žmogaus pačių vidinėmis nuostatomis ir sąmoningumu.
Visuomenėje egzistuoja ir išorinė socialinė kontrolė, kurią atlieka institucijos, pavyzdžiui, teisinės struktūros, mokyklos, darbovietės. Darbovietėje vadovas kontroliuoja pavaldinius, mokykloje mokytojas - mokinius. Šios kontrolės laipsnis gali skirtis, tačiau jos pagrindinis tikslas - užtikrinti socialinių normų laikymąsi.
Prof. A. V. Matulionis akcentuoja socialinės kontrolės būtinybę, nes ji reikalinga palaikyti tvarką ir stabilumą. Socialinė kontrolė veikia dviem kryptimis: tolerancijos ir draudimo. Deviacinis tam tikrų visuomenės narių elgesys daro socialinės kontrolės būtinumą dar aktualesnį.
Socialinės kontrolės formos
Socialinė kontrolė skirstoma į:
Taip pat skaitykite: Socialinė kontrolė: esmė ir formos
- Vidinę socialinę kontrolę - tai žmogaus savikontrolė, kuomet individas remiasi savo vidinėmis vertybėmis ir moralės principais.
- Išorinę socialinę kontrolę - tai formalios ir neformalios institucijos (seimas, policija, mokykla, darbo kolektyvas), kurios taiko taisyklių laikymosi priežiūrą, sankcijas ir kitas priemones.
Ši kontrolė įmanoma per prievartą, draudimą, įtikinėjimą, socialinių normų diegimą. Demokratinėse valstybėse socialinė kontrolė remiasi labiausiai įtikinėjimu ir savikontrole, o ne represijomis: „Imtis socialinės kontrolės priemonių reikalinga taip, kad apgauti, nusikalsti ir likti nenubaustam neįmanoma“.
Socialinės kontrolės svarba ir funkcijos
Socialinė kontrolė užtikrina, kad visuomenės nariai veiktų pagal bendruomenės priimtas taisykles, nepažeistų kitų žmonių teisių ir jaustų atsakomybę už savo veiksmus. Ji padeda išvengti deviantinio elgesio plitimo ir skatina socialinį solidarumą.
Taip pat:
- Padeda formuoti asmens socializacijos procesą;
- Mažina socialines problemas, kaip nusikalstamumą, asocialumą;
- Skatina visuomenės lankstumą ir prisitaikymą prie besikeičiančių sąlygų;
- Užtikrina teisėtą konfliktų sprendimą ir atskaitomybę.
Socialinė kontrolė ir deviantinis elgesys
Deviantinis elgesys yra nukrypimas nuo visuomenei priimtų normų, jis egzistuoja visuose visuomenės sluoksniuose ir kelia grėsmę tiek individui, tiek visuomenei. Prof. A. V. I. Luobikienė apibrėžia deviaciją kaip elgesį, vertinamą kaip nukrypimą nuo visuotinai priimtinų normų, už kurį pažeidėjai gali būti taisomi arba baudžiami.
Deviantinis elgesys gali pasireikšti įvairiausiomis formomis, tarp jų:
Taip pat skaitykite: Socialinė kontrolė ir medikalizacija
- Nusikalstama veikla;
- Savižudybė;
- Alkoholizmas;
- Narkotikų vartojimas;
- Prostitucija ir kt.
E. Durkheim’as pastebi, kad deviacija yra normalus visuomenės reiškinys, kuris padeda nustatyti ribas tarp priimtino ir nepriimtino elgesio, taip stiprindamas socialinį solidarumą.
Deviacinio elgesio priežastys
Deviantinį elgesį lemia daugybė veiksnių:
- Biologiniai: genetiniai sutrikimai, psichofiziologiniai veiksniai, fiziologiniai pokyčiai, kurie gali trukdyti sėkmingai socializacijai.
- Psichologiniai: psichopatologijos, emociniai sutrikimai, šeimos santykių problemos, kurios lemia atitolimą nuo socialinės aplinkos.
- Socialiniai ir pedagoginiai: mokyklos ir šeimos auklėjimo defektai, vaikų pedagoginis apleistumas, nesėkminga socializacija.
- Moraliniai ir etiniai: žemas moralinis lygis, deformuota vertybių sistema, kai pirmenybė teikiama materialiniams dalykams.
Vienas reikšmingiausių sociologinių paaiškinimų yra anomijos teorija (E. Durkheim), pagal kurią deviacija kyla tada, kai individas suvokia, kad teisėtai pasiekti tikslus yra neįmanoma.
Paauglių deviantinis elgesys
Paauglystė yra viena rizikingiausių socializacijos amžiaus tarpsnių, kai sparčiai formuojasi asmenybė ir vyksta intensyvūs psichologiniai, fiziologiniai pokyčiai. Šiuo laikotarpiu paaugliai patiria emocinį netikrumą, ieško savo vietos visuomenėje, o bendraamžių įtaka yra itin stipri.
Paauglių deviantinis elgesys dažnai pasireiškia tais atvejais, kai jie priklauso tokioms grupėms, kur „neigiama lyderystė“ skatina rūkymą, alkoholio vartojimą ar net narkotikų naudojimą. Tai gali sąlygoti socialinis atstūmimas, ribotas interesų ratas ir atsakomybės stoką.
Taip pat skaitykite: Socialinė partnerystė darbo saugoje
Paauglystės deviacijos ypatumas yra paauglio ir mikrosociumo sąveika, kuri gali stabdyti sėkmingą socializaciją ir asmens vystymąsi, nes aplinka neatsižvelgia į šio amžiaus ypatumus ir individualumą.
Nusikalstamumas kaip deviantinio elgesio forma
Nusikalstamumas yra viena iš kraštutinių deviantinio elgesio formų. Lietuvoje didelę dalį nusikalstamumo sukelia jaunimo bedarbystė, neužimtumas, neužtikrintumas dėl ateities ir nepasitenkinimas valdžia. Žemas visuomenės moralinis lygis, deformuota vertybių sistema ir socialinė atskirtis didina nusikaltimų skaičių.
Nusikalstamumo prevencija
Prevencijos tikslas yra sumažinti deviantinio elgesio ir nusikalstamumo paplitimą, ypač tarp nepilnamečių. Efektyvi prevencija apima:
- Socialinių įgūdžių ugdymą, kurie padeda išvengti netinkamo elgesio;
- Vaikų ir paauglių tinkamą auklėjimą šeimoje ir mokykloje;
- Visapusišką socialinių ir emocinių problemų identifikavimą ir sprendimą;
- Darbo su socialiai pažeidžiamomis grupėmis stiprinimą.
Destruktyvus elgesys ir jo priežastys
Psichologijos požiūriu žmogaus elgesys gali būti konstruktyvus arba destruktyvus. Destruktyvus elgesys dažnai kyla dėl užslėptų emocinių problemų ir aplinkos poveikio. Dažniausios destruktyvaus elgesio priežastys yra:
- Bandymas įsitvirtinti žeidžiant kitus;
- Neigiamos šeimos aplinkybės, trūkstantys šiluma ir meilė;
- Grasinimai ir siekis kontroliuoti kitus;
- Sarkazmas, projekcijos ir kiti psichologiniai manipuliacijos būdai;
- Priklausomybę sukeliantis elgesys ir asocialios tendencijos.
Supratimas apie šiuos elgesio modelius ir jų šaltinius yra svarbus keisti negatyvias socialines sąveikas ir stiprinti socialinę kontrolę.
Socialinė kontrolė kaip visuomenės gyvenimo dalis
P. Leonas pažymi, jog gyvenant bendruomenėje veikia prisitaikymo dėsnis ne tik prie gamtos sąlygų, bet ir prie kitų žmonių reikalavimų - tai vadinamas socialinis trynimasis. Socialinės kontrolės tikslas yra užtikrinti, kad šis trynimasis vyktų harmoningai, nepažeidžiant bendrų taisyklių.
T. Parsons socialinę kontrolę apibrėžia kaip procesą, kuriuo deviantinis elgesys yra apribojamas ir palaikoma socialinė tvarka. Tai leidžia visuomenei išlikti darniai ir vieningai, vykdyti savo funkcijas bei vystytis.